16-ajai karaimų kalbos ir kultūros stovyklai pasibaigus

Parašyta: 2018-08-06 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Liepos 13-ąją, ir dar penktadienį, Trakuose vyko baigiamasis jau 16-osios kasmetinės tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos koncertas.

Sugiedojus valstybes himną liepos 6-ąją

Šįmet stovykla buvo ypatinga, nes jubiliejinė, skirta lygiai prieš trisdešimt metų, 1988 gegužės 15 d. vykusiam Lietuvos karaimų bendruomenės organizacijos atkūrimui paminėti. Nors karaimai Lietuvoje įsikūrę jau 620 metų, bet jų gyvenimo istorija patyrė lygiai tokius kataklizmus kaip ir visų Lietuvos gyventojų, o ypač skaudžiai buvo paveikti 50 sovietinės sistemos metų, kai 1940 m. uždraudus ir uždarius karaimų kalbos mokyklą, palaipsniui silpo ir kalbos vartojimas, mažėjo ja kalbančių žmonių skaičius. Tragišką padėtį buvo mėginta taisyti sovietmečiu mokant vaikus nelegaliai. Tam ypač daug pastangų dėjo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000), kurio dėka nuo 1988 m., prasidėjus Sąjūdžiui ir ypač po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidarius palankesnėms sąlygoms tautinei kultūrai gaivinti, karaimų kalbos pamokos tapo atviros ir legalios. Jis parašė ir pirmąjį bei iki šiol vienintelį karaimų kalbos vadovėlį, kuriuo daugelis naudojasi. Tad kalbant apie karaimų organizacijų atgimimą, negalima pamiršti Mykolo Firkovičiaus vaidmens, kuris tuo metu neabejotinai buvo svarbiausias. Jau minėta, kad tik jo užrašų dėka galima buvo atgaminti tikslias visų tuo metu vykusių renginių datas ir svarbą. Tai padaryta rengiant parodą, kurią dar galima apžiūrėti Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejuje.

 Apie 1988 m. gegužės 15 d. karaimų susirinkimą jau buvo daug rašyta Trakų žemės puslapiuose, bet jubiliejai tuo ir reikšmingi, kad apie juos nenuilstamai kalbama ilgai. Svarbu, kad būtų kalbama nenuobodžiai. Būtent tokiu kalbėjimu (jubiliejaus minėjimu) ir pasižymėjo šių metų stovyklos renginiai.

Visi susirenkantys stovyklos dalyviai – iš visų Lietuvos bei užsienio miestų (Ukrainos, Krymo, Maskvos, Paryžiaus ar Varšuvos) – žino tradicinę programą. Paprastai – tai kalbos pamokos, protų kovos, pasiruošimas baigiamajam koncertui, vakarinės paskaitos, bendravimas. Visa tai buvo ir šįmet, bet buvo ir kai kas visiškai nauja. Tuos naujus dalykus inicijavo žiemos ir pavasario vakarais bei naktimis tiesiogiai ir per informacines priemones taręsi ir posėdžiavę Lietuvos karaimų kultūros bendrijos valdybos nariai (Zenon Firkovič, Irina Abrahamovič, Dmitrijus Jutkevičius), vadovaujami pirmininkės doc. dr. Karinos Firkavičiūtės.

 Naujovės prasidėjo patį pirmą vakarą, kai tuoj pat po įžanginės Karinos kalbos ir sveikinimo žodžio buvo surengta „diskusija“ Lietuvos karaimų atgimimui 30 – daug tai ar mažai. Šio vyksmo diskusija tikrąja to žodžio prasme gal ir negalima pavadinti, nes tai buvo veikiau žaidimas ar testas. Jį sumanė ir surengė Vilniaus universitete psichologijos studijas baigusi ir po vienerių metų JAV stažuotės namo sugrįžusi Eugenija Ešvovičiūtė. Ji buvo aktyvi mokyklos dalyvė nuo pat jos pradžios prieš šešiolika metų. Iš pradžių ji buvo mokinė, o vėliau pati mokydavo mažesniuosius kalbos, drauge su aktore Severina Špakovska rengdavo ir vesdavo baigiamuosius koncertus. Šį kartą Eugenija, matyt, pasinaudojo nauja savo patirtimi: sumaniai užduodama klausimus, ji tarsi atliko psichologinį testą – kokios vertybės yra svarbios karaimų bendruomenei, kokias iš jų jie norėtų puoselėti ateityje, ką siūlytų daryti, kad bendruomenė ilgiau gyvuotų ir pan. Susumavus populiariausius atsakymus, pamatėme, kokiais klausimais mūsų nuomonės sutampa (pvz., šeima kaip pagrindinė vertybė, noras išsaugoti savo tautiškumą, pagrindiniai karaimų istorijos momentai) ir tokiu būdu tarsi vyko „diskusija“ apie praeitį ir ateitį. Lenkijos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas prof. Šymonas Pileckis, prisiminęs kaip pats tarpukaryje lankė karaimų kalbos mokyklą, veikusią tame pačiame pastate, kur dabar buvome susirinkę, šį kartą garsiai visiems pasakė mintį, kurią ne sykį buvo kartojęs privačiai – karaimai turi stengtis kurti daugiau šeimų ir gimdyti daugiau vaikų. Šį geniali mintis nėra nauja, tik svarbu, kad būtų išgirsta ir realizuota.

 Kadangi stovyklos atidarymas vyko liepos 6-ąja, mokyklos dalyviai 21:00 val. nuėjo prie ežero ir aikštelėje priešais Salos pilį kartu su Lietuvos piliečiais visame pasaulyje sugiedojo valstybės himną.

Kitą dieną nuo pat ryto buvo surengtos šventinio ėjimo, skirto Lietuvos karaimų kultūros bendrijos trisdešimtmečiui paminėti, varžybos. Jos prasidėjo nuo Šv. Nepomuko ir baigėsi Varnikų draustinyje (3,2 km), o dalyvauti galėjo visi stovyklos dalyviai nepriklausomai nuo amžiaus. Šio žygio idėją pasiūlė Evelina Juchnevičiūtė, o organizacinius darbus kartu su ja atliko Irina Abrahamovič ir Dmitrijus Jutkevičius. Visi ėjikai gavo specialiai tam renginiui pagamintą geltoną skarelę, papuoštą karaimiška simbolika, sukurta brolių Babadžanų. Finišavę ėjimo dalyviai galėjo dar pasivaikščioti po Varnikų draustinį ir pasigrožėti gamta bei vešliai augančiomis mėlynėmis.

Tą pačią dieną po pamaldų kenesoje karaimų mokykloje Nadežda Zajančkovskaja pademonstravo senas savo protėvių nuotraukas ir paragino visus kaupti šeimų kronikas, liudijančias apie karaimų gyvenimą praeityje Trakuose ir kitose vietose. Taip būtų kaupiama ne tik rašytinė, žodinė, bet ir vaizdinė tautos istorija.

Jau ne pirmą kartą mokyklos dalyviams rengiamos pažintinės ekskursijos po Lietuvą. Prieš dvejus metus suvažiavę į Trakus svečiai ir kiti „mokiniai“ buvo išvykę į Molėtų observatoriją, pernai važiavo susipažinti su Kaunu, o šįmet maršrutas vedė į Rumšiškių etnografinį muziejų ir Kruonį. Pakeliui visi buvo užvažiavę pasižiūrėti alpakų veislyno Trakų rajone. Dar viena ekskursija buvo surengta į Vilnių, svarbiausias tikslas – aplankyti su karaimais susijusias vietas ir susipažinti su Vilniuje gyvenusių ir dirbusių žymių asmenybių (pvz., S. Šapšalo, Šišmanų, Lopatto) veikla. Ekskursantai taip pat aplankė Vilniaus technikos ir energetikos muziejų bei grožėjosi nuo jo terasos atsiveriančia nuostabia miesto panorama. Ekskursijoms pernai ir šįmet vadovavo gidas Andžej Pilecki.

Kalbos pamokos, kaip paprastai, vyko dviejose grupėse. Jauniausius (iki 9 m.) mokė Olga Romanovskytė, gyvenanti Panevėžyje ir išmokusi kalbėti karaimiškai iš savo senelių, bei vilnietės Taja Firkovič ir Evelina Rajeckaitė. Olga ne tik kalba karaimiškai, bet gimtąja kalba rašo ir eilėraščius. Dirbdamos su mažiausiais jos parengė ir jų pasirodymą baigiamajame koncerte. Buvo gražu žiūrėti, kaip darželinukai ir pradinukai vaidino meškas, išgąsdinusias namuose vienus likusius vaikus ir mėginusius kepti savo mėgstamiausius patiekalus, kaip mėgino teisingai ištarti išmoktus karaimiškus žodžius.

Vyresnieji ir suaugusieji mokėsi kalbos vadovaujami Romualdo Čaprockio ir Karinos Firkavičiūtės. Reikia pažymėti, kad Romualdas Čaprockis, mokantis puikiai ne tik karaimų, bet ir kinų kalbas, dirbo su mokiniais pirmą kartą. Džiugu, kad, ir būdamas labai užsiėmęs, jis rado laiko gimtosios kalbos pamokoms, ir pravedė jas ypač sumaniai. Neveltui klausytojai liko labai patenkinti ir puikiai įsiminė mokytojo pateikiamus karaimų kalbos palyginimus su kitomis kalbomis.

Emilija Maria Zajančkovska-Lopato skaito maldą, išmokta iš mamos

Karinos Firkavičiūtės sumanytas pamokų planas buvo ne tradicinis: ji sujungė kalbos ir karaimų religijos bei tradicijų pažinimo pradmenis. Iš anksto susitarusi su Emilija Marija Zajončkovska-Lopatto iš Varšuvos ir trakiške Zoja Dubinska, ji paprašė paskaityti labiausiai jų mėgstamą ir geriausiai įsiminusią maldą. Kiekviena iš jų pasakė, kodėl ši malda joms svarbi. Pvz., Emilija papasakojo, kad karo metais, kai šeima antskridžių metu turėjo slėptis namo rūsyje, jos mama visada skaitydavo vakarinę maldą, kurioje yra tokie žodžiai: Kutchar mieni bar jamandan, Juluvčum./ Tynč kiečialiar ijgiń maja, juklasam,/ Sav ėsiańni turhuz mieni, Jaratuvčum. Amień. (Apsaugok mane nuo visokio blogio, mano Visagali, Duok man ramią naktį, o kai užmigsiu, prikelk mane sveiką, mano Kūrėjau. Amen.) Emilija pasakojo, kad sėdint slėptuvėje ir nežinant kuo baigsis bombardavimas, ši malda teikė stiprybės ir vilties, ir mama ją kartojo ir kartojo. Todėl ji įsiminė šią maldą visam gyvenimui.

Analizuodama maldos žodžius, Karina atkreipė klausytojų dėmesį ne tik į gramatines formas, priminė atskirų žodžių reikšmę, bet taip pat papasakojo, kokią prasmę tikinčiajam turi vienas ar kitas žodis. Ji ypač pabrėžė individualų, labai asmeninį maldos pobūdį – mat, besimeldžiantysis asmeniškai kreipiasi į Viešpatį. Tą rodo ypatinga karaimų kalbos gramatikos forma: Jaratuvčum, t. y. mano Kūrėjau; Juluvčum, t. y. mano Visagali. Šitoje maldoje, kaip ir kitose, ryškiai matyti pagrindinis karaimų tikėjimo principas – individualus santykis su Aukščiausiuoju, kurio pavadinimui ar kreipiniams buvo vartojama daug sinonimų.

Kitą dieną Zoja Dubinska skaitė karaimiškai Tėve mūsų – maldą, kuria pradedamos visos pamaldos kenesoje. Ji taip pat papasakojo, kad šią maldą išmokusi mintinai iš savo mamos. Kadangi ši malda yra grupinė, tai ir įvardžiuotinė forma čia daugiskaitinė, kaip ir krikščioniškame šios maldos variante (Atamyz – Tėve mūsų, o vienaskaitoje būtų Atammano Tėve). Perskaičius ir išsiaiškinus šios maldos prasmę, visi dalyvavusieji kartu su Karina perskaitė ją garsiai, kad geriau įsimintų. Taip šiose pamokose susijungė dvi disciplinos – trumpa pamokėlė apie tikėjimą ir gramatiką.

Trečioje Karinos kalbos pamokoje suaugusiesiems buvo pasiūlyta patiems pasirinkti tekstą, kurį jie norėtų paskaityti ir analizuoti. Aleksandras Babadžanas pasiūlė Haličo poeto Zacharijaus Abrahamovičiaus (1878–1903) eilėraštį Karaj edim, Karaj barmen (Karaimas buvau, karaimas esu). Tai iš tiesų labai patriotinis eilėraštis, parašytas beveik prieš šimtą metų, bet ir šiandien skambantis kaip priesakas visiems karaimams, atkleidžiantis jų gyvenimo tarp kitatikių ir kitakalbių specifiką ir tarsi pateikiantis kodą, kaip tokioje aplinkoje turėtų elgtis kiekvienas karaimas. Nagrinėjant šio eilėraščio tekstą, buvo atkreiptas dėmesys ne tik į labai prasmingus žodžius, bet ir į šiame kūrinyje ypač akivaizdų Trakų ir Lucko-Haličo karaimų kalbos dialektų skirtumus. Tad pasirinkti tekstai ir pamokų organizavimo specifika leido šių metų stovyklos kalbos pamokose pasiekti organišką visų karaimų gyvenimo elementų sintezę ir įtraukti aktyviai dalyvauti daug bendruomenės narių, už ką organizatoriai jiems labai dėkingi.

 Kaip paprastai, buvo ir kelios vakarinės paskaitos. Vieną jau prieš tai minėjau, kitą skaičiau aš pati apie poetą, dvasininką, uolų karaimų kalbos puoselėtoją Juzefą Lobanos (1880–1947), kurio protėviai nuo XV a. (karta iš kartos) buvo renkami Trakų karaimų bendruomenės vaitais, t. y. aukščiausiais karaimų administracinės savivaldos Trakuose pareigūnais. Vaito pareigybė išnyko po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., kai Trakai kartu su visa Lietuvos ir dalies Lenkijos teritorija buvo įjungta į Rusijos imperijos valdymo sistemą, ir karaimai prarado Magdeburgo teise jiems suteiktą savivaldą. Tačiau Lobanosų šeimos ar giminės nariai visais laikais vykdė ir kitokias visuomenines funkcijas, daug jų šeimos vyrų buvo dvasininkais. Giminė buvo išsilavinusi, pasiturinti ir skaitlinga. Be to, labai draugiška, ir turtingesnieji visada rėmė sunkiau besiverčiančius. (Kadangi apie Juzefą Lobanosą esu parengusi atskirą straipsnį, kuris netrukus turėtų pasirodyti Trakų žemės puslapiuose, čia nepasakosiu apie šį asmenį smulkiau). Besiruošdama paskaitai, nusibraižiau apytikslį giminės genealoginį medį, nes ir pati jai priklausau, o paskaitos metu suminėjau šiandien gyvenančių Lobanosų palikuonių vardus. Šiuo metu gyvena jau dvidešimt antroji Lobanosų palikuonių karta, aš priklausau devynioliktajai. Mano pusseserei Alinai Lavrinovič pasiūlius, po paskaitos visi dalyvavusieji Lobanosų palikuonys nusifotografavo. Pasirodė, kad mūsų tuo metu salėje buvo vienuolika asmenų, o kiti (irgi dar nemažai) kas kur – vieni tuo metu dirbo ir negalėjo ateiti, kiti gyvena Lenkijoje ir šį kartą nebuvo atvažiavę, bet kai kas, gimęs Trakuose, gyvena šiandien Čilėje, Kanadoje, Sankt Peterburge, o dar kiti ilsisi ramybėje Frankfurte. Nesam koks išimtinis atvejis, daug Lietuvoje gyvenusių įvairių tautų šeimų atžalų išsibarstę po pasaulį. Svarbu, kad kažkokios nematomos, kad ir plonytės gijos, trauktų juos Tėviškėn, protėvių žemėn. Ir smagu, kad tarp savo tautiečių tas gijas pastebime.

Lobanosų giminės palikuonys

Šią sąsajų su tauta ir tėviške temą savotiškai pratęsė ir Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius doc.dr. Grigorijus Potašenko, skaitęs paskaitą Lietuviškas tautiškumas ir karaimai. Jis labai įdomiai nagrinėjo lietuviško tautiškumo sampratą ir jos santykį su kitomis tautomis, tarp jų ir su karaimais. Ši paskaita vyko po iškilmingo parodos, skirtos Lietuvos karaimų kultūros bendrijos trisdešimtmečiui, Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejuje atidarymo (Žr.: Trakų žemė, 2018 m. liepos 20 d., Nr. 29 (1027)). Renginį papildė Helsinkio universiteto profesoriaus Tapani Harviainen prisiminimai, papasakoti Skype‘u, apie savo dalyvavimą karaimų bendrijos veikloje.

 Tos dienos vakarą gražiai vainikavo daininkės Marijos Krupovec ir smuikininko Vytauto Mikeliūno koncertas, kuriame skambėjo ir karaimiškos dainos, gerokai anksčiau Marijos užrašytos trakiečių Liudmilos ir Simono Juchnevičių namuose.

Šalia įtemptos kalbos mokymosi programos buvo surengta ir laisvalaikio renginių, pvz., kelias popietes visi, kas norėjo, galėjo mokytis linijinių šokių, kuriuos mokė šokti trakietė verslininkė Loreta Anskaitiene.

Viena iš įdomybių šių metų stovykloje buvo dr. Lino Eriksono surengtos kūrybinės dirbuvės. Jų tikslas buvo pasiūlyti naujas karaimiškų suvenyrų idėjas. Klausytojai, daugiausia jaunimas, susiskirstę į grupes, čia pat vietoje sukūrė kelis projektus, kuriuos ir pristatė auditorijai, nusprendusiai, kuri idėja ar sumanymas geriausias. Visi dalyvavusieji kūrybinėse dirbtuvėse patys vienbalsiai sutarė, kad pats išradingiausias projektas – skėtis su karaimiškais motyvais. Pristatydami savo sumanymą Vladimiras ir Garikas Babadžanai pabrėžė, kad šis ypatingas skėtis gali būti paklausiausias suvenyras tarp į Trakus atvykstančių Europos Sąjungos ir kitų šalių turistų, nes lietus labai dažnai užklumpa juos nepasiruošusius. Be to, jis gali būti naudojamas ir kaip apsauga nuo saulės, jei ši sumano nelauktai spiginti kaip šių metų birželį. Buvo ir kitų gerų idėjų, kuriomis, beje, galėtų pasinaudoti verslininkai, gaminantys suvenyrus. Vieni siūlė pagaminti lėlytes karaimiškais drabužiais, kiti – papuošti karaimiška simbolika taureles ar bokalus (juk parduodami tokie paežeryje), treti – pagaminti pakabukus ar apyrankes, kuriose irgi atsispindėtų karaimiški motyvai. Tada Trakuose besilankantys turistai galėtų prisiminti ne tik kibinus, bet ir išsivežti kokį daiktelį, primenantį Trakuose gyvenančius karaimus.

Stovyklos klausytojams apie savo organizacijų veiklą taip pat papasakojo Lenkijos karaimų bendrijos pirmininkė Mariola Abkovič, Fondo Karaimskie dziedzictwo (Karaimų paveldas) pirmininkas Adam Dubinski, karaimų kalbos tyrėja dr. Anna Sulimovič, Krymo karaimų organizacijos pirmininkė dr. Natalija Kropotova ir kiti. Šiais metais Lenkijos tiurkologai pradėjo vykdyti labai įdomų ir naudingą projektą – įrašyti dar gyvai karaimiškai kalbančius žmones. Jie įrašė dvidešimt sutikusių jų projekte dalyvauti Trakuose, Panevėžyje, Naujamiestyje ir Vilniuje gyvenančių karaimų pokalbius, pasakojimus karaimų kalba, taip pat jų skaitomus karaimiškus tekstus. Dideliam jų nustebimui, karaimų kalba ne tik vartojama buityje, bet ir literatūrinėje kūryboje, pvz., Gabrielius Juzefovičius jiems perskaitė kelis savo karaimiškai parašytus eilėraščius, o aš pasisiūliau paskaityti mano pačios ką tik į karaimų kalbą išverstos S. Egziuperi apysakos Mažasis princas ištraukas.

Paskutinę stovyklos dieną, kaip paprastai, Trakų kultūros namuose vyko stovyklos uždarymo koncertas. Jame pasirodė, kaip minėta aukščiau, pačių mažiausių mokinių grupė, vadovaujama Olgos Ramanovskytės, Tajos Firkovič ir Evelinos Rajeckaitės, Lietuvos ir Lenkijos karaimų jaunimo šokių ansambliai Birlik (Vienybė) ir Dostlar (Draugai), ir vyresnieji moksleiviai, vadovaujami šių metų abituriento Aidaro Lavrinovičiaus. Jie suvaidino intermediją Sueiga. O kas buvo anskčiau?, kurioje stengėsi papasakoti, kaip po pasaulį įvairių įvykių ir karų išblaškyti karaimai susirenka Trakuose ir čia sutinka savo gimines. Spektaklį, kaip visada, apipavidalino Vladimiras, Aleksandras ir Garikas Babadžanai. Svarbu buvo ne tik aktualus siužetas, bet ir nuoširdžios „artistų“ pastangos pasakyti kelias jų vaidmeniui skirtas frazes karaimiškai, kurias kai kurie buvo išmokę atmintinai, o kiti užsirašę flamasteriu ant apelsino, naudojamo šiame spektaklyje ir kaip veiksmo atributas. Juk mokytis kalbos, kurios negirdi kasdien nei namie, nei gatvėje, kurios nepavartosi nei savo profesinėje veikloje, keblu. Tad smagu, kad savo išradingumą jaunimas panaudojo kilniam tikslui.

Baigiamajame koncerte karaimiškai, lietuviškai ir rusiškai kalbėjusi Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė dr.doc. Karina Firkavičiūtė pabrėžė, kad Trakų tarptautinė vasaros karaimų kalbos ir kultūros stovykla, kurią jau šešioliktus metus sėkmingai rengia Lietuvos karaimų kultūros bendrija – tai laikas, kai Lietuvoje gyvenantys ir iš įvairių valstybių atvykę karaimai pasineria į savo tautos istoriją, į tik Lietuvoje dar gyvai skambančios gimtosios kalbos garsus, patiria bendravimo su tautiečiais džiaugsmą ir malonumą. Ji taip pat pažymėjo, kad organizatorių pusės metų darbas rengiant programą nebūtų sėkmingas, jei nebūtų paremtas visų dalyvių entuziazmu ir noru aktyviai veikti. Bet ir vien entuziazmo sėkmingai mokyklos veiklai nepakaktų, jei įvairios organizacijos nebūtų suteikusios apčiuopiamos paramos. Finansinę paramą suteikė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Trakų rajono savivaldybė, rengiant parodą pagelbėjo Trakų istorijos muziejus, baigiamąjį koncertą – Trakų kultūros namai. Karina Firkavičiūtė taip pat padėkojo Lietuvos karaimų religinei bendruomenei bei komerciniams rėmėjams – restoranui „Kybynlar“ ir kavinei „Kiubetė“, bei pagalbą informacinei sklaidai suteikusiems žurnalistei Sigitai Nemeikaitei ir laikraščio Trakų žemė redakcijos kolektyvui.

Tradicinė tarptautinė karaimų kalbos ir kultūros stovykla – tai svarbus veiksmas stengiantis išsaugoti ilgametes karaimų tradicijas, kalbą, UNESCO jau įtrauktą į nykstančių, deja, kalbų sąrašą, kultūros paveldą ir jo vertybes besikeičiančiomis karaimų bendruomenės gyvenimo sąlygomis. Gausus susirinkusiųjų į stovyklą žmonių būrys rodo, kad etninio bendrumo jausmas nėra išdilęs, ir karaimai dar nėra virtę vien muziejaus eksponatais.

Zaharijus Abrahamovičius. Karaj edim, Karaj barmen

(Išsaugota originali Lucko-Haličo tarmės rašyba)

 

Karaj edim, Karaj barmen                            Karaimas buvau, Karaimas esu

Da Karajba elmia klejmen.                           Ir Karaimu numirti noriu.

Karajlykba ujalmamen,                                Karaimybės nesigėdinu.

Ez dinimni tašlamamen.                               Savo tikėjimo neišsižadu.

Kim dinin tašlajdy,                                       Kas savo tikėjimo išsižada,

Sezin unutady,                                             Kalbą pamiršta,

Ol adam divildi,                                           Jis nebe žmogus,

Tuvarga ušajdy.                                           Jis į gyvulį panašus.

Har adamny mien syjlajmen,      Kiekvieną žmogų aš gerbiu,

Dinin anyn bahynmajmen,                           Nepaisau jo tikėjimo,

Ez dinimni chorlamajmen,                            Savo tikėjimo nepeikiu,

Da jatnyda cajpamajmen.                             Ir svetimo nesmerkiu.

Juvretinde us izlejmen,                                 Moksle proto ieškau,

Jatlardan ernek alamen,                               Svetimųjų pavyzdžiu seku,

Kart cynykmakny cesemen,        Senų papročių laikausi,

Janhy jollarba baramen.                               Naujais keliais einu.

Kart din janhy usba                                     Senas tikėjimas su nauja išmintim –

Ol mienim belgimdi,                    Tuo noriu remtis,

Cykma tunukluktan                                     Išeiti iš tamsybės –

Menim kisencimdi.                                       Toks mano siekis.

                                                                     Pažodinis vertimas Halinos Kobeckaitės

 

 

Dr. Halina KOBECKAITĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *