„1918-ieji. Pabaiga ir pradžia“

Parašyta: 2018-09-14 | Kategorija: Kultūra, Naujienos, Trakai |

Trakai atstovavo Lietuvai tarptautiniame meno festivalyje „TRANS/MISJE“ Žešuve, Lenkijoje

Trumpai apie Žešuvą

Žešuvas (lenk. Rzeszów, ukr. Ряшiв, Riashiv, vok. Reichshof, lot. Resovia) – miestas-apskritis Pietryčių Lenkijoje, vaivadijos centras, įkurtas dar XIV amžiuje. 1354 m. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis Žešuvui suteikia miesto savivaldą. Per Žešuvą driekėsi vietiniai prekybos keliai, jungiantys Europą su Vidurio Rytais ir Osmanų imperija. Tai lėmė, kad miestas pradėjo klestėti. 1638 m. Žešuvas pateko į Liubomirskių šeimos rankas ir tapo jų asmenine nuosavybe. Įvykus pirmajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui (1772) Žešuvas tapo Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi ir ja buvo iki 1918 m., kai po Pirmojo pasaulinio karo vėl sugrįžo į Lenkijos sudėtį.
Iki Antrojo pasaulinio karo Žešuve gyveno apie 14 tūkst. žydų, tačiau 1939 m. rugsėjo 10 d. naciams užėmus miestą, buvo įrengti getai ir veikė darbo stovyklos. Deja, tik šimtui anksčiau Žešuve gyvenusių žydų pavyko išgyventi, besislapstant po visą Lenkiją.
1945 m. miestas tapo naujai įsteigtos Žešuvo vaivadijos, o 1999 m. – Pakarpatės vaidijos centru. 2010 m. gyventojų surašymo duomenimis Žešuve gyvena 171 tūkst. gyventojų. Mieste veikia muziejai, teatrai, meno galerijos, kelios aukštosios mokyklos, tarp jų 2001 m. įkurtas Žešuvo universitetas. Mieste išvystyta mašinų, maisto pramonė, gausu XV–XVIII a. architektūros paminklų.

Trakų karališkojo teatro aktoriai vaidino jiems pastatytoje scenoje ant Visloko upės

Tarptautinis meno festivalis

Šiemet pirmą kartą rugpjūčio 25–31 d. buvo surengtas tarptautinis meno festivalis „TRANS/MISJE“, kuriame dalyvavo Vidurio Europos valstybės – Lenkija (Žešuvas), Slovakija (Košicė), Čekija (Ostrava), Vengrija (Debrecenas) – bei Ukraina (Lvovas) ir Lietuva (Trakai). Vyko spektakliai, plenerai, parodos, filmų peržiūros, koncertai, susitikimai su rašytojais ir kt. pasirodymai. Kasmet festivalį numatoma rengti vis kitoje šalyje, o renginio šeimininkas siūlys tų metų šventės tematiką. Šių metų festivalio, kurį organizavo Vandos Semaškovos teatras Žešuve, tema yra  „1918-ieji. Pabaiga ir pradžia“.
1918-ieji Europoje ir visame pasaulyje tapo lūžiniu laikotarpiu. Tais metais baigėsi Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), griuvo imperijos (Rusijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų) ir kūrėsi naujos nepriklausomos valstybės. Visoms festivalyje dalyvavusioms valstybėms šis laikotarpis atnešė naują laisvės gūsį – jos gavo ne tik Nepriklausomybę, bet ir galėjo vystyti savo kultūrinį gyvenimą. Šių metų festivalyje dalyvavusios valstybės stengėsi pažvelgti į šį laikotarpį per savo istorijos ir kultūros prizmę.
Trakai savo valstybės, krašto istoriją ir kultūrą siekė atskleisti per spektaklį „Karūnos šešėlyje“ (scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Mikalauskas), kraštiečių meno darbų parodą „Šimtmečio akimirkos“ bei sodraus ir jausmingo lentvarietės Elžbietos Oleškevič balso skambesį.

Trakiečiai tarptautiniame meno festivalyje „TRANS/MISJE“ pristatė spektaklį „Karūnos šešėlyje“

Spektaklis apie  Vytautą Didįjį

1918 m. vasario 16-ąją pasirašius Nepriklausomybės Aktą Lietuva pagaliau nusimetė carinės Rusijos jungą, kurį nešė po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795), ir galėjo džiaugtis laisva valstybe. Šiemet Lietuva švenčia Valstybės atkūrimo šimtmetį. Ta proga vyksta daugybė renginių, iniciatyvų. Viena jų – Trakų karališkojo teatro parodytas spektaklis „Karūnos šešėlyje“ , kuris šiemet pristatytas ir tarptautinio meno festivalio „TRANS/MISJE“ žiūrovams. Spektaklis išsiskyrė iš kitų vaidinimų, nes lietuviai vieninteliai iš dalyvavusiųjų rengia pasirodymus scenoje ant vandens. „Tai buvo tam tikras iššūkis mums, organizatoriams, pasiruošti, – sakė festivalio direktorius Jan Novara, atsiimdamas Trakų rajono savivaldybės merės Editos Rudelienės atsiųstą padėką iš Trakų seniūno Kęstučio Vilkausko rankų. Trakų rajono vadovė dėl įtemptos darbotvarkės negalėjo dalyvauti, tačiau įteiktoje padėkoje festivalio vadovui dėkojo už galimybę Trakams atstovauti savo valstybei šiame renginyje, vildamasi, kad tiek Trakų karališkojo teatro spektaklis „Karūnos šešėlyje“, tiek Editos Tamulytės dailės studijos suaugusiesiems dalyvių darbų paroda atskleis mūsų krašto išskirtinumą.
Spektaklio režisierius ir scenarijaus autorius V. Mikalauskas tikina, kad šis festivalis meniniu atžvilgiu pasižymi aukštu lygiu, todėl jiems yra didžiulė garbė, kad gali jame dalyvauti. „Mes darome tai, ko nedaro kiti, todėl tai suteikia mums tam tikrą išskirtinumą ir pranašumą, – sakė V. Mikalauskas. Trakų karališkojo teatro vadovas Robertas Čuta pritarė, kad tai svarbus pripažinimas aktoriams, patenkant į platesnius tarptautinius vandenis.

Spektaklio „Karūnos šešėlyje“ scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Mikalauskas su aktore Joana Giedraityte

Pirmą kartą spektaklis žiūrovams buvo parodytas pernai Trakų miesto šventės „Trakų vasara 2017“ metu. Aktoriai vaidino pontoninėje scenoje ant Galvės ežero Salos pilies fone. Šiemet  V. Mikalauskas nutarė, kad ši tema puikiai atitinka ir festivalio Lenkijoje tematiką bei kartu tai būtų puiki dovana Lietuvai Valstybės šimtmečio proga taip garsinant tautos istoriją ir kultūrą. Jam antrina ir Trakų kultūros rūmų direktorius Edvardas Keizik: „Mes pasirinkome Vytautą Didįjį, nes jo asmenybė glaudžiai susijusi su Trakais ir Lietuvos, o kažkiek tam tikra prasme ir Lenkijos, istorija. Tai Vytautas perkėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę į Trakus, pastatė žymiąją Salos pilį, virtusią pagrindine jo rezidencija, kurioje vystėsi valstybės politinis ir kultūrinis gyvenimas.“
Scenoje ant Vislokos upės dvi dešimtys Trakų karališkojo bei Vilniaus senjorų teatrų aktorių žiūrovams perteikė Vytauto Didžiojo gyvenimo dramą – neįvykusią karūnaciją. Spektaklyje siekiama atskleisti Vytauto Didžiojo asmenybę, koks jis buvo žmogus ir valdovas. Atskirais jo gyvenimo momentais scenoje ryškėja jo siekiai, kovos, gyvenimas ir galiausiai mirtis. Spektakliu bandoma atsakyti, ar valdovui buvo svarbiausia tik atgauti savo paveldėjimo teisę? Gal Vytautas Didysis buvo talentingas politikas, drąsus karvedys ir išmintingas valdovas? O gal jis tik aplinkybių veikiamas žmogus?
Aktoriams talkino ir spektaklį sustiprino muzika, šviesa ir dūmai bei Trakų kultūros rūmų šokio ir ugnies studijos „Čiutyta“ (vad. Vida Bagdonienė) šokėjų pasirodymas, užbūręs savo paprastumu, bet drauge ir originalumu. Visa tai nepaliko abejingų.

Trakų kultūros rūmų šokio ir ugnies studijos „Čiutyta“ vadovė Vida Bagdonienė su šokėjomis

Vytautas Mikalauskas, paklaustas, kaip gimė spektaklio idėja, atsakė, kad jam seniai knietėjo pastatyti spektaklį apie Vytautą Didįjį – juk po karo dar niekas nevaidino šios asmenybės scenoje. Net ir pirmasis istorinis romanas apie jį atsirado 2016-aisiais, kurį parašė Edmundas Malūkas. „Savo kūryboje aš noriu pažvelgti į Vytautą pirmiausia kaip į žmogų – ką jis jautė, mąstė, kuo gyveno. Iš pradžių Vytautas buvo žmogus, o tik tada valdovas, – kalbėjo režisierius ir scenarijaus autorius. – Mes dažnai istoriją bandome paversti skaniu saldainiu, panašiai atsitiko su Trakų Salos pilimi, o aš noriu pažvelgti į istoriją tokią, kokia ji buvo.“
Kad spektaklį pamatytų užsienio šalių publika, prisidėjo Trakų rajono savivaldybė, Trakų kultūros rūmai, Rūdiškių kultūros centras, Vilniaus senjorų teatras. Organizatoriai jau rūpinosi dalyvių apgyvendinimu, maitinimu.
V. Mikalausko galvoje jau yra idėjų ir spektaklio „Karūnos šešėlyje“ antrajai bei trečiajai dalims. Viena jų nukeltų žiūrovą į 1440-uosius, kai Trakuose nužudomas Vytauto brolis Žygimantas, paskutinis Kęstutaitis. Paskutinė dalis būtų skirta Abiejų Tautų Respublikos – LDK ir Lenkijos karalystės – padalijimui (1795). „Netikėtai gavome kvietimą į festivalį „TRANS/MISJE“ , todėl dar nespėjome parengti antrosios ir trečiosios dalies, – pasakojo V. Mikalauskas. – Bet valstybės šimtmetis nesibaigia ties 2018-aisiais, todėl žiūrovai dar išvys istorijos tęsinius.“

Šimtmečio akimirkos

2015 m. Trakų kultūros rūmuose pradėjo veikti Editos Tamulytės dailės studija suaugusiesiems, kurioje per trejus metus susibūrė žmonių, kurios sujungė bendra aistra – aistra dailei, grupė. Vieni į Editos studiją atkeliavo vedini noro išmokti piešti, kiti siekė patobulinti savo įgytas dailės žinias. Taip susirinkę įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų, pomėgių žmonės pradėjo kurti originalius darbus, kurie nė kartą buvo eksponuojami viešojoje erdvėje. Dabar neprofesionalių menininkų kūrybą galėjo įvertinti ir daugiatūkstantinio Lenkijos miesto Žešuvo gyventojai ir festivalio „TRANS/MISJE“ dalyviai.

Menininkė Edita Tamulytė ir Trakų kultūros rūmų direktorius Edvard keizik pristato parodą

„Šimtmečio akimirkos“ – tai dailės paroda, kurią sudaro apie 40 originalių kūrybinių darbų, paveikslų ir meninių fotografijų, sukurtų Editos studijos suaugusiesiems lankytojų. Menininkai sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos istorijos, paveldo, gamtos ir kultūros bei skyrė savo darbus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Aldonos Meirovič, Dmitrijaus Kovalenko, Erikos Čenkienės, Julijos Ribnikovos, Reginos Vasiliauskienės, Irenos Ingelevič, Astos Jankauskienės, Ingos Zamailaitienės, Renatos Semaškienės, Antono Liachovičiaus, Angelės Kulienės, Beatos Kirvelienės darbuose atsispindi gimtųjų Trakų istorija, gamta, kultūra, paveldas. Čia matome Trakų baziliką, Užutrakio rūmus, Trakų Salos pilį, Karaimų gatvę ir kt. reikšmingus mūsų krašto istorinės atminties objektus.

Parodos „Šimtmečio akimirkos“atidarymo Žešuve dalyviai

„Šios parodos koncepcija – ne profesionalus menininkas ir jo kūryba, bet profesionalus menas skirtingų profesijų žmonių gyvenime ir tai, kaip menas keičia jų asmenybes, kaip vienas profesionalus dailininkas gali pakeisti kitų žmonių gyvenimus atverdamas jiems savo studijos duris“, – parodos atidaryme Žešuve pasakoja dailės studijos vadovė Edita Tamulytė, menininkė ir tapybos restauratorė.
Džiugu, kad gražių įspūdžių festivalio organizatoriams ir dalyviams palikusi paroda „Šimtmečio akimirkos“ sugrįžo namo ir rugsėjo 12 d. Trakų rajono savivaldybėje duris atvėrė mūsų kraštiečiams.

Trakų kultūros rūmų kultūrinių renginių organizatorė Viktorija Šamatovičienė (kairėje), Trakų kultūros rūmų specialistė viešiesiems pirkimams Aliona Prokop (viduryje) ir Trakų kultūros rūmų vyriausioji finansininkė Danutė Juraitienė

Lentvarietė Elžbieta Oleškievič ir džiazo grupė

Vakarinėje festivalio dalyje švelnia muzika žiūrovų širdis šildė prieš trejus metus susikūrusi grupė Jazz vibrations trio. Savo stipriu ir jausmingu balsu Elizabeth Olshey (tikras vardas – Elžbieta Oliškevič) atliko daugumai žinomus kūrinius. Dainininkei saksofonu pritarė Matas Samulionis, pianinu – Anastasija Šanina.
Elžbieta Oliškevič muzika susidomėjo nuo trejų metukų. Jos tėvas Česlavas grojo Lentvario folk grupėje, kuri vėliau pasivadino „Randevu“ (vad. Božena Beliak). Mergina baigė Trakų meno mokyklos smuiko klasę, tačiau trauka dainavimui buvo didesnė, todėl Vilniaus kolegijoje pasirinko studijuoti populiariąją muziką ir dainavimą. Ten susipažino su pianiste Aleksandra Šanina (gimusią Elektrėnų krašte, bet vaikystėje persikrasčiusią gyventi į Vilnių). Jų požiūriai į muziką sutapo ir merginos pradėjo koncertuoti kartu. Prie jų prisijungė saksofoninkas Matas Samulionis.
Taip gimė džiazo grupė, kurios kiekvienas narys nuoširdžiai ir atsakingai žiūri į savo darbą, todėl žiūrovai jiems negaili nei aplodismentų, nei nuoširdžių šypsenų.

Jazz vibrations trio: solistė Elžbieta Oleškevič, pianistė Anastasija Šanina ir saksofonininkas Matas Samulionis

Trakai – profesionalaus meno sostinė?

Tarptautinio meno festivalio „TRANS/MISJE“ dalyviai nori festivalio sėkmę pakartoti Slovakijoje 2019 metais, o 2020 m. – legendinėje sostinėje Trakuose. „Mums tai būtų didelė garbė ir kartu iššūkis, – sako režisierius Vytautas Mikalauskas. – Žinoma, kyla klausimas, kiek mūsų valdžia nori geranoriškai prisidėti, nes šis renginys nepriklausytų turizmo sektoriui. Kadangi 2020 m. Trakai planuoja tapti Lietuvos kultūros sostine, tikėtina, kad festivaliui bus lengviau pritraukti lėšų.“ Režisierius V. Mikalauskas akcentuoja, kad Trakams reikalingi originalūs kultūriniai, sportiniai renginiai, profesionalūs teatrai. Žinoma, Trakų karališkajam teatrui irgi reikės pasitempti, persitvarkyti. Tačiau jis yra ramus, kadangi tiki ir kartu pritaria Trakų kultūros rūmų direktoriaus Edvardo Keiziko iniciatyvoms. „Tai yra didžiulis direktoriaus E. Keizik nuopelnas, kad mes dalyvaujame čia, Žešuve. Aš tikiu, kad jis nuves Trakų karališkąjį teatrą ten, kur reikia.“
Šį rugsėjį karališkasis teatras vyks į Slovakiją tartis dėl dalyvavimo antrajame festivalyje, o mes tikimės, kad 2020 m. geriausi kitų šalių menininkai savo pasirodymais galės džiuginti ir Trakų bei visos Lietuvos gyventojus.

Trakų karališkojo teatro režisierius Robertas Čuta (kairėje), Kęstutis Vilkauskas (viduryje) ir Artūras Lebed ruošiasi spektakliui

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.
Trakai–Žešuvas–Trakai

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *