Amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ mokinių patirtis Prancūzijoje

Parašyta: 2022-05-05 | Kategorija: Aukštadvaris, Gamta, Kelionės, Projektai, Trakai |

Praktikos Prancūzijoje akimirkos

Amatų mokykla ,,Sodžiaus meistrai”, įgyvendindama Erasmus+ projektą “Profesiniai įgūdžiai tavo ateičiai”, turėjo galimybę devynis savo mokinius išsiųsti atlikti mobilumo praktiką Prancūzijos įmonėse.

Kviečiame paskaityti kaip Dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo verslo darbuotojo modulinės profesinio mokymo programos moksleivėms sekėsi profesinė 2 savaičių praktika Prancūzijoje, Nogent Le Rotrou miesto žaliųjų erdvių skyriuje.

Mes, Lina, Vilma ir Laura – apželdintojos, visos iš skirtingų kursų.


Išvykome sekmadienį anksti ryte. Prancūzija pasitiko sodria žaluma, šiluma, vaismedžių, magnolijų ir alyvų žiedais. Kelionė vyko sklandžiai, padedant prancūzui Cyriliui, kuris gyvena Lietuvoje ir dirba mūsų mokykloje. Po automobilio, lėktuvo (daugeliui tai pirmas kartas), dardėjimo ristele su lagaminais per Paryžių, traukinio, pro kurio langus matėme ir Versalio rūmus, ir Chartro katedrą, didžiausios nuostabos restorane, kai sužinojome, jog maisto neįmanoma užsisakyti tarp 14 ir 19 val., kupini įspūdžių ir nerimo dėl pirmadienio, įsikūrėme  
kukliame Nogent-le- Rotrou miestelio  viešbutyje. Kaip vėliau paaiškėjo, miestas nedidelis, bet senas – praktiškai  didžiąją dalį sudaro senamiestis, įsikūręs kalvotoje vietovėje, turintis 10000 gyventojų, N skaičių kepyklėlių, keletą skirtingų šalių restoranų, vandens pramogų parką, gynybinę pilį, muzikos mokyklą ir vieną Lidl’ą. 

 

Praktikos Prancūzijoje akimirkos

Pirmadienį ryte, po pusryčių su daug bandelių, uogienių ir nematytu kiaušiniams virti skirtu prietaisu, 8.00 vykome į praktikos vietą – Nogent-le- Rotrou miestelio žaliųjų erdvių priežiūros tarnybos valdas. Mūsų ir visos įstaigos vadovas buvo jaunas vyrukas, vardu Bastjenas. Kolektyve dirba 23 stotingi vyrai ir tik 2 lieknos smulkios linksmos moterytės. Visi labai draugiški, linksmi, atsipalaidavę, nuolat girdėdavome skambų juoką iš poilsio kambario, kuris užkrėsdavo ir mus, nors visiškai nesupratome apie ką kalbama.

 

Bastjenas pirmą dienos dalį mus vežiojo po visas miestelio tarnybas, norėdamas supažindinti su ten dirbančiais žmonėmis, kurie prižiūri miestelio žaliąsias erdves. Aplankėme stalių ir metalo dirbtuves, šiltnamius,  policijos nuovadą ir meriją (atitikmuo mūsų seniūnijai). Įspūdį paliko merijos pastatas, senove ir prabanga dvelkiantis interjeras. Visi maloniai sveikinosi ir šypsojosi. 

Paskiausiai aplankėme miesto pasididžiavimą – senąją pilį, kurios bokštai buvo pradėti statyti XII amžiaus pab. baigti XIII a. pradžioje. Apžiūrėjome ekspozicijas viduje. Buvo netikėta tarp archeologinių ir istorinių eksponatų aptikti šių laikų komiksų piešinių parodą. Kieme sužavėjo šlaitų priežiūrai įdarbintos avių ir ožkų kaimenės, seni didžiuliai kedrai, sekvojos ir visžalis ąžuolas. Taip pat buvo mielas, nedidelis, manau, labiau edukacinis daržas ir formalios stilistikos gėlių bei prieskonių sodelis, įrėmintas griežtais buksmedžių gyvatvorių ornamentais. Akį patraukė mulčui naudojamos, mums nematytos, medžiagos – smulkinti miskantų stiebai ir kedro konkorėžiai. 

Vienas pirmų darbų buvo pilies kiemo gėlyno sutvarkymas ir buksmedžių apkarpymas kartu su viena prancūze darbuotoja. Tos senos pilies akmeninės aukštos sienos ir bokštai veikė magiškai. Jautėmės tarsi viduramžiais tai vyktų. Labai džiaugėmės ir didžiavomės tą dieną.

Tokia buvo įžanga į dviejų savaičių stažuotę. 

 

Praktikos Prancūzijoje akimirkos

Pirmąją savaitę orai buvo lietingi ir šaltoki. Todėl daugiausiai darbavomės šiltnamiuose, pas nuostabiąją Catherine (kuri prižiūri ir planuoja viską jau 30 metų). Įdomu, kad seniūnija (merija) pati užsiaugina visus reikalingus augalus miesto reikmėms – nuo sėklytės iki vazoninių kompozicijų. Mes praėjome visas stadijas – nuo sėjimo, pikiavimo iki persodinimo į vazonėlius. Vėliau jau į vazonus su gėlių kompozicijomis, kurios turėjo būti išvežtos į miestelio centrą. Buvo įdomu, kad į vazonus jie deda iš tekstilės perdirbtą medžiagą, kuri vazonuose ilgiau palaiko drėgmę. Kai jau išbandėme visus šiuos etapus, bosas mums leido netoli šiltnamių mieste pačioms sukomponuoti vieną lauko vazoną iš augalų, kurie mums patiko. Tai buvo irgi labai gera diena. Jautėme šilumą ir pasitikėjimą. Nors mūsų ir jų skoniai augalų ir spalvų klausimuose labai labai skirtingi.  

 

Iš Catherin daugiausiai visko ir pavyko išsiklausinėti. Bendravome maišyta anglų/prancūzų/ gestų/ mimikų/ google-translator kalba. Sužinojome, kad Prancūzijoje vejos yra skirstomos į tris zonas. Pirmoji – prie pilių, dvarų, žodžiu itin reprezentatyviose vietose – šienaujama dažnai, kas keletą savaičių. Antroji zona prie namų, parkuose – šienaujama porą kartų į metus. Trečia zona yra laukinių piktžolių mišinys. Pakelėse, paupiuose (net Paryžiaus centre prie gatvių esančių alėjų pomedžiai) – gamtos tvarkai palikti ‘piktžolių’ sąžalynai – jie tiesiog palieka supurentą žemę savieigai, nieko nesėja, kas iš dirvos sėklų banko sudygsta, tas ir auga. Keista buvo, kad jie net šiltnamyje stengiasi nenaudoti cheminių preparatų kovai su kenkėjais, tiesiog palieka viską savieigai ir nesuka galvos dėl neblizgančios žalumu augalo išvaizdos. Mums net neleido nukarpyti pageltusių pelargonijų apatinių lapelių, nes jie kažkaip gali būti reikalingi augalui. Jautėsi rūpestis gamta, vabzdžiais, paukščiais. Nors kai kuriais klausimais, pavyzdžiui itin griežtu miesto medžių (platanų ir liepų) bei vaismedžių formavimu atrodė, kad jie labai tą pačią gamtą laužo ir kontroliuoja.

 

Pasitaisius orams, turėjome galimybę susipažinti su technika ir komandomis, prižiūrinčiomis miesto grožį. Išbandėme kelis traktoriukus žoliapjoves-vienas manevringas, kitas labiau skirtas šlaitams, trimerius, savaeiges žoliapjoves, oro pūtikus. Buvo smagu, kad viską mums aiškino ir mokino kantriai bei su šypsena.

Darbo ir bendravimo kultūra pas juos aukšto lygio. Taip pat darbai neskirstomi į moteriškus ir vyriškus. Jeigu vyrukai pamato mieste apaugusią žolėmis vietą, sustoja, visi nuravi, ir važiuoja toliau. Labai svarbi pietų ar poilsio pertrauka. Ji trukdavo 1,5 valandos. Ši pertrauka šventas reikalas, nesvarbu ar tu pabaigei darbą, ar ne, padedi įrankius ir eini pietaut. Taip pat ir su darbo pabaiga. Niekada nebuvo viršvalandžių.

 

Praktikos Prancūzijoje akimirkos

Dar viena įdomi patirtis paskutinėmis dienomis – senos, apdžiūvusios, apie 30 metrų aukščio sekvojos ( Metasequoia giganteum) nupjovimas miesto skvere. Bosas Bastjenas su visa arboristo įranga pats lipo ir šalino storiausias nudžiūvusias šakas. Jis dirbo labai mikliai ir profesionaliai. Viršutinė dalis buvo nupjauta, apatinė palikta miesto skulptūrai atlikti. Matosi, kad kolektyvas savo viršininkui jaučia didelę pagarbą, nes jis ne tik vadovauja, bet ir pats imasi sudėtingų ir pavojingų darbų, išmano kiekvienos užduoties specifiką, jei trūksta rankų – sėda už traktoriaus vairo ir su visais šienauja miesto pievas Velykoms.

 

Paskutinę darbo dieną sulaukėme ypatingo pasitikėjimo ženklo. Mums trims tiesiog vienoms liepė nuvažiuoti ir sutvarkyti likusias sekvojos šakas bei palaistyti šiltnamius (nes Catherin išėjo atostogų). Gavome sunkvežimuko ir šiltnamių raktus, be teisių linksmai mojuodamos kitų tarnybų darbininkams gatvėse nuvažiavome kur reikėjo, viską sutvarkėme ir grįžome paskutinių pietų. Buvome pasitiktos su medaliais, vietiniu medumi ir rausvu vynu (jie visi kasdien pietus pradeda ‘aperityvu’). Buvo gaila atsisveikinti, nes atrodo tik tik pradėjome suprasti vieni kitus ir drauge juoktis.

 

Laisvo laiko turėjome tik vieną savaitgalį, per kurį aplankėme aplinkinius miestelius, visai netyčia aptikome fantastiškai gražų pavėsingą vieno žilagalvio vyriškio tvarkomą sodą. Ten jis gyvena su asiliukais ir keliais šunimis, fortepijonu, molbertais ir čiurlenančiu upeliu. Visiškai idealus, labai įdomus, gausus augalais ir slaptomis pasisėdėjimo vietelėmis. Ten labai traukia sugrįžti jau dabar.

Praktikos Prancūzijoje akimirkos

Taip pat pamatėme kur gi tie miskantai, skirti mulčo gamybai, auga. Stebėtini laukai, lygiaverčiai rapsų pasėlių plotams, aukštesni gerokai už žmogų. Palandžiojom, pasifotografavom saulėlydžio šviesoje ir patyrėme nepamirštamą prancūziškų desertų degustaciją susėdusios ant žemės miskantų miške. Po tokios idilės, tokių estetiškų jaukių kaimelių/ miestelių, ramių kalvotų peizažų paskutinis kelionės vakaras Paryžiuje truputi nuvylė. Sostinė mums pasirodė dulkėta, chaosinga, nemandagi, pilna benamių, skubėjimo, stumdymosi, sirenų ir eilių į visur. Tokia daug kartų padidinta Kaziuko mugė. Labai mažai žalumos, tik gyventojų balkonėliuose, palangėse, ant stogų šmėžuoja berželiai, gėlės ir žolynai.

 

Labai džiaugiamės, kad buvom ir lygiai tiek pat smagu, kad grįžom. Ir – kad šiemet pamatysime pavasarį du kartus.

 

Laura, Vilma ir Lina


Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai, “ERASMUS+” programos lėšomis, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *