Ar Trakams reikia valstybinio istorinio miesto statuso? Ir jeigu reikia, tai kodėl?

Parašyta: 2020-01-31 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Trakai |

Trakai – istorijos lopšys

Trakų kraštovaizdis

Naujųjų Trakų išskirtinė vieta Lietuvos istorijoje nėra atsitiktinė. Tai – miestas, kurtas krašto gynybai, tačiau būdama mėgstama valdovo rezidencija tapo vieta, kurioje lankėsi svarbūs to meto asmenys, lėmę Europos raidos perspektyvas. Trakų miesto pradžia reikia laikyti Pusiasalio pilies statybą XIV a. II pusėje, kai Seniesiems Trakams netekus karinės ir administracinės reikšmės Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis pasirinko vietą Naujųjų Trakų miestui strateginiu požiūriu tinkamesnėje ir patogesnėje vietovėje kaip ūkinį, politinį, religinį ir ideologinį gyvenamos teritorijos centrą. Unikalios gamtines sąlygos buvo ne tik gynybinis miesto pranašumas, bet ir neįveikiama sąlyga, ribojusi miesto vystymąsi, planą ir struktūrą bei nevienalytę miesto teritorijos raidą. Miesto dalis į vieną visumą jungė vasaros ir žiemos keliai tarp salų ėję brastomis ir tiltais. Jie jungė ir pagrindinius XIV a. pab.–XV a. Trakų miesto segmentus – Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvę su vienuolynu, katalikų bažnyčią ir Trakų miesto rotušę su pilių kompleksu, susidedančiu iš naujų Pusiasalio bei Salos pilių. Magistraliniai keliai formavo miesto planinę struktūrą, paversdami Trakus unikalaus plano miestu, kuris vasarą buvo linijinio, o žiemą – radialinio plano. Kelių tinklas sąlygojo atsiradusių jurzdikų ribas ir planą. Jos ėmė formuotis tada, kai kuriamo miesto teritorijoje buvo apgyvendintos skirtingų religijų žmonių – krikščionių, musulmonų bei žydų su karaimais bendruomenės, t. y. dar prieš 1409 m. Trakams gaunant Magdeburgo teises. Miesto užimta teritorija dabartinio pusiasalio kontūrus įgavo tik XVII a. viduryje. Trakų klestėjimas tiesiogiai buvo susijęs su valdovo interesais. Šis laikotarpis siejamas su kunigaikščių Kęstučio, Vytauto, Švitrigailos, Žygimanto Kęstutaičio bei Kazimiero Jogailaičio valdymo laiku. Pasikeitus prioritetams, kai miestas neteko politinės ir rezidencinės reikšmės, yra stebima tik nuskurdusio ir provincialaus miesto istorija. XVI a. viduryje Žygimanto Augusto bandymas prikelti Trakus naujam ūkiniam ir valstybiniam gyvenimui rezultatų nedavė. Be ekonominių krašto problemų miestą persekiojo ir kitos negandos – XVII a. pr. Abiejų Tautų Respublikos karų su Švedija metu Trakus niokojo plėšikaujantys kareiviai, karo su Rusija ir Švedija metu XVII a. viduryje Trakus naikino Ivano Zolotorenkos kazokų būriai ir t. t. 1795 m. gruodžio 14 d. Jekaterinai II paskelbus įsaką dėl dalies LDK teritorijos prijungimo prie Rusijos imperijos ir jos padalijimo į dvi gubernijas, Trakų miestas paliktas Lietuvos gubernijos Trakų apskrities centru. Tame pačiame įsake Jekaterina II nurodė Lietuvoje vadovautis Rusijoje 1775 m. įvesta administracine tvarka. Caro valdžiai Lietuvoje pritaikius 1785 m. Rusijos įstatymą „Malonės raštas miestams“, buvo panaikintos miestų teisės. Miestai turėjo būti vystomi ir rengiami miestų planai, vadovaujantis šiais nuostatais. Nemenkesnius pėdsakus paliko ir vėlesni XIX–XX a. istoriniai įvykiai bei karai, kurių metu buvo naikinamas ne tik miestas, bet ir miestelėnai. Miesto kultūros provincialumo, aiškaus raidos plano ar tikslo nebuvimo tendencijos, nors parengtas ne vienas miesto tvarkymo dokumentas, atsispindi ir dabartinio miesto architektūros, urbanistikos bei ūkio raidoje.
Suprasdamas tai, užregistravau nutarimo projektą, kur siūlau paruošti kreipimąsi į atitinkamas valdžios institucijas ir iš diskusijų etapo pereiti prie konkrečių veiksmų.

Kęstutis VILKAUSKAS,
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas,
Trakų rajono savivaldybės tarybos narys,
parengta pagal archeologės B. Lisauskaitės pranešimą


 

Trakų miesto išskirtinumas

 

 

Iki geros reprezentacinės išvaizdos Trakų miestui trūksta tikrai labai daug: šiuolaikiškos ežerų pakrančių infrastruktūros, pėsčiųjų ir dviračių takų, malonių žaliųjų poilsio vietų šeimoms, žaidimo aikštelių ir lauko treniruoklių, sutvarkytų skverų, profesionaliai apželdintų erdvių, sumaniai reguliuojamų transporto srautų, aukšto meninio lygio renginių, kokybiškų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų bei daugybės kitų dalykų. Trumpiau tariant, išsišluoti, susitvarkyti ir pasipuošti jokio išskirtinio statuso nereikia. Tai savarankiškos savivaldybės funkcijos. O štai įvertinti ir įteisinti Trakų svarbą valstybingumo raidai – būtina. Ne tik Salos ir Pusiasalio pilys, kenesa, Domininkonų vienuolynas, bet ir Vytauto Didžiojo krikštijimo vieta, Bernardinų vienuolyno kalva, cerkvė Bažnytėlės saloje ir kiti valstybingumui reikšmingi objektai bei savo buvimu susiję valstybės gyvavimo, klestėjimo ir vystymosi faktai yra tolygūs Valdovų rūmų atstatymui ar senojo Vilniaus svarbai.
Praėjusių metų liepos 3 d. dviejų Seimo komitetų – Aplinkos apsaugos ir Kultūros – nariai lankėsi Trakuose, kur savivaldybėje vyko pokalbis apie Trakuose per daug metų susikaupusias problemas. Kultūros komiteto pirmininko Ramūnas Karbauskio siūlymu buvo sudaryta darbo grupė joms spręsti. Šalia kitų klausimų buvo svarstyta ir specialaus statuso suteikimo Trakams galimybė.
„Trakai – senoji sostinė ir joje lankosi didžiuliai srautai turistų iš viso pasaulio, tačiau Trakų vaizdelis ne toks, koks turėtų būti mieste, kuriame lankosi tokie srautai pasaulio turistų. Posėdžio metu išklausėme Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus poziciją apie ten susikaupusias problemas, išklausėme Trakų nacionalinio parko direktoriaus informaciją. Buvo daug pasisakančių, vyko plati diskusija. Ir aš, anksčiau nesidomėjęs jų vidinėmis problemomis, susidariau tam tikrą vaizdelį: kur slypi šaknys tų problemų, kurios, manau, jau daug seniau turėjo būti išspręstos“, – teigė J. Imbrasas.
Dabartiniai Trakai – tai unikalus kompleksas, savo praeitimi bylojantis ir atspindintis Lietuvos daugiakultūrę bei daugiatautę praeitį ir dabartį ir valstybės formavimosi dinamiką. Todėl šiandieną yra neginčijamas pagrindas ir gili prasmė siekti, kad Trakai būtų ne tik pripažinti kaip svarbus istorijos, kultūros ir gamtos objektas, bet ir būtų pažvelgta kur kas giliau: suteikiant valstybinio istorinio miesto statusą įteisinta Trakų svarba Lietuvos valstybingumo kontekste.

Vilija BABARSKIENĖ

 


 

Miestas kaip artefaktas?

Muziejai – tai šiandienos refleksijų erdvė, skatinanti kūrybingą ir inovatyvų mąstymą, kultūrines ir kūrybines veiklas, kurios vis įdomesnės ekonomikai, o jų indėlis į materialią ir nematerialią naudą visuomenei – vis didesnis. 1974 m. ICOM įtraukė į muziejaus definiciją esminį vieną esminių muziejaus veiklos „matmenų“ tarnystę visuomenei ir jos plėtrai. Ši dimensija šiandien gali būti laikoma muziejaus bendruomenės apsisprendimu konkrečiai prisidėti ugdant dabarties asmenybes. Be abejo, svarbų vaidmenį šiame reiškinyje vaidina ir miesto muziejai. Kodėl reikalingi miesto muziejai? Bendrame muziejininkystės kontekste miesto muziejai yra jaunas reiškinys, pasaulio miestų muziejų atstovai ir miestų istorijos tyrėjai kaip atskira muziejų grupė susibūrė tik 1993 m. Šiuolaikiniai, neseniai įkurti miesto muziejai, gerokai lengviau gali atlikti pagrindinę savo užduotį –
tenkinti šiandienos miesto ir jo gyventojų poreikius. Jie lengviau pritaiko naujausias technologijas ir inovatyvias prieigas savo rinkiniams pristatyti. Paprastai XXI a. pradžioje mokslinėje literatūroje pabrėžiami du esminiai miesto muziejaus apibrėžimo ypatumai: muziejaus ryšys su dabarties, net ateities gyvenimu, ir svarba bendruomenei, piliečiams kaip muziejinio diskurso dalis. Laiko, istorijos ir istorinio miesto santykis mokslinėje literatūroje akivaizdus, kad dar ilgai iki muziejų bendruomenėje įprasto reiškinio „miesto muziejus“ atsiradimo miestams skirti muziejai visada bandė apsibrėžti ir susiskirstyti į kategorijas. Daugelis šių institucijų laiko save pirmiausia istoriniais muziejais, pvz., Prancūzijos Carnavalet muziejus apibūdinamas kaip „vietos istorijos galerija“, kurios tikslas yra „surinkti tūkstantį ir vieną atminimą, Paryžiaus istoriją darančius viena žaviausių istorijos dalių apskritai“. (Dorbec, P., „L’histoire de Paris au Musée Carnavalet”, Paris: Rieder, 1929, 90).
Miestas kaip artefaktas? Kodėl gi ne? Galbūt negalėsime jo „sudėti į vitriną“, tačiau tai yra apčiuopiamas daiktas, pilnas įvairių formų, dydžių, žmonių, kiekvieno pastato ar erdvių aprašymų, ir visa tai nuolat kinta, praeičiai susiduriant su dabartimi ir transformuojantis į ateitį. Miestai yra ten, kur vyksta įvykiai, revoliucijos, kur priimami sprendimai, turintys įtakos gyvenimui. Tai yra vietos, į kurias žmonės persikelia, nes jos atspindi geresnio gyvenimo viltį ir yra ten, kur dabar gyvena didžioji pasaulio dalis. 1800 m. tik 2 procentai pasaulio žmonių populiacijos gyveno miestuose, 2016 m. miestiečių skaičius peržengė pusę pasaulio gyventojų (54,3 %). Galima sakyti, kad miestas yra artefaktas, apimantis visus plačiausius muziejaus kūrimo iniciatorių užribius, nepaisant to, kad yra tūkstančiai miestų muziejų visame pasaulyje – didžiųjų miestų muziejai, mažų miestų ir miestelių muziejai ar muziejai, turintys tik nedidelį miestui skirtą kampelį savo ekspozicinėse erdvėse. Trakų miestas neabejotinai savo reikšme svarbus valstybės istorijai ir būtų keista, jei neturėtume šio miesto muziejaus.
Vienas geriausių bandymų apibrėžti istorinio miesto sąvoką yra Spiro Kostofo veikale „The City Shaped“. Autorius cituoja Levisą Mumfordą, vieną ankstyvųjų rašytojų apie miestus: [miestas yra] „didžiausio susitelkimo taškas bendruomenės galiai ir kultūrai“. Miesto praeities fiksavimas ir įamžinimas yra puikus, iš tikrųjų būtinas tol, kol istorinis miestas – muziejus, kuris teigia „esąs apie miestą, tyrinėja ir liudija miestą“ ne tik tokį, koks jis buvo, bet tokį, koks jis yra šiandien ir koks dar galėtų būti siekdamas ambicingos, aukštesnės kokybės. Nėra vienintelės tiesos apie miestą ir būtent tai gali paversti valstybinį istorinį miestą ginčų ir diskusijų erdve, todėl labai įdomu – yra šimtas skirtingų tiesų ir daugybė įvairių miesto aspektų, kuriuos reikia ištirti. Tai nesibaigianti atradimų kelionė.
Miestas ir jame įsikūręs muziejus vaidina labai svarbų vaid­menį fiksuojant miesto kaitą. Tai įpareigoja jį veikti tuoj pat. Muziejai aktyviai propaguoja atvirą prieigą prie savo rinkinių ir turinio. Skaitmenina rinkinius, dalijasi jais viešojoje erdvėje (skaitmeniniai miesto fotonuotraukų archyvai, suskaitmenintos muziejų kolekcijos), skatina visuomenę naudotis ir interpretuoti istorinius dokumentus. Aktyviai naudojamos skaitmeninės technologijos ir skaitmeninės virtualios ekspozicijos, prieinamos muziejų tinklalapiuose. Publikuojami skaitmeniniai leidiniai, katalogai. Miesto muziejai yra tapę populiariomis vietomis viešosioms paskaitoms apie miesto istoriją, kurios rengiamos bendradarbiaujant muziejų tyrimų centrams bei aukštojo mokslo ir tyrimų institucijoms. Beveik visi miesto muziejai organizuoja viešųjų paskaitų ciklus, skirtus miesto istorijai ir įdomybėms.
Pasivaikščiojimas atkurtomis istorinio miesto gatvėmis lyg begalinio galvosūkio tyrinėjimas, taigi ir miesto – muziejaus, valstybinio istorinio miesto, kaip reiškinio, esmė. Miestai keičiasi, keičiasi ir miesto muziejai, ir urbanistinė muzeologija. Todėl neatsitiktinės nuorodos į tam tikras susijusias sąvokas, kai kurios iš jų perkeltos iš kitų disciplinų, tokių kaip įsitraukimo strategija ar muziejų socialinė vertė, patenka į konkrečią valstybiniam istoriniam miestui skirtą vietą, kai globalesnis miesto įvaizdis, jo konceptas ir ilgalaikės kultūrinės, socialinės, ugdomosios, pažintinės vertės perspektyvos. Tuo pačiu būdu galima numatyti, kad suteiktasis valstybinio kultūrinio miesto statusas galėtų ugdyti nepanaudotą žmogiškąjį kapitalą, komunikacijos tinklus ir priemones, taip sprendžiant vieną iš svarbiausių miesto prob­lemų – užtikrintų Trakų, kaip kultūrinės ir kūrybinės industrijos, potencialų panaudojimą.

Alvyga ZMEJEVSKIENĖ,
Trakų istorijos muziejaus direktorė

 

Užs. Nr. 99


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite