Aurelijus Bezekavičius: „Lietuva yra mano tėvų, senelių ir protėvių gimtinė“

Parašyta: 2020-01-02 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Trakų rajono televizijos žiūrovai, žiūrintys LNK televizijos kanalą, mato žurnalistą Aurelijų Bezekavičių. Ši pavardė trakiečiams nėra svetima. Mūsų skaitytojams norime pristatyti šį žinių vedėją, žurnalistą, kuris mielai sutiko atsakyti į redakcijos klausimus.

Pirmiausia norėtume pasitei­rauti, kas Jus sieja su Trakais ir karaimų bendruomene? Iš kur esate kilęs?
Esu šios bendruomenės narys, šimtaprocentinis karaimas ir labai tuo didžiuojuosi. Nors pats esu iš Vilniaus, bet, manau, kad dažnas karaimas kildina save iš Trakų karaimų bendruomenės, čia atvažiuoja kaip į savo antruosius namus. Vaikystėje ir paauglystėje praleisdavau nemažai laiko Trakuose kartu su tėvais ir be jų. Esu dalyvavęs karaimų vaikų stovykloje, piešimo pamokose pas vieną iš karaimų bendruomenės narių. Leidau Trakuose ir vieną iš vasarų, kurį laiką kartu su pusbroliu dirbome valčių nuomotojais. Taip pat vykdavome ir į pamaldas Trakų kenesoje. Neslėpsiu, dabar tokių atvykimų mažiau, bet į Trakus stengiuosi atvykti bent kelis kartus per metus. Ir visuomet bičiuliams pravedu trumpas pamokėles, pvz., kodėl karaimų namai yra su trimis langais arba kodėl viena iš karaimų pamėgtų maudymosi vietų yra vadinama „kapusta“. Net ir tada, kai fiziškai pats į Trakus neatvažiuoju, stengiuosi juos populiarinti. Tai visada yra viena iš vietų, į kurią rekomenduoju atvykti Lietuvoje besilankantiems užsieniečiams. Ir mano pagrindinis raginimas, važiuojantiems į Trakus, visuomet būna: „kibinų eikite valgyti į karaimams priklausančius restoranus ar vietas“. Pripažįstu, kad galbūt ryšys su bendruomene ir Trakais vaikystėje buvo stip­resnis, bet turbūt tai natūralu: atsiranda naujų veiklų, darbų, pomėgių ir panašiai. Visgi svarbiausia, kad visa tai visada yra su tavimi tavo galvoje ir širdyje.

Ar domitės karaimų tautos istorija? Gal esate apie tai ką nors parašęs?
Viską, ką žinau apie karaimų istoriją, švenčių papročius, daugiausiai išmokau ir sužinojau iš savo amžiną atilsį senelio ir tėvų. Mano senelis buvo didžiulis karaimų tradicijų puoselėtojas ir, manau, kad labai didelę dalį meilės tam, kas aš esu, man įskiepijo būtent jis. Švenčiame karaimų šventes, gerbiame tradicijas ir, nors šiemet netekome senelio, mes neabejotinai tai puoselėsime ir toliau. Tai ne tik būdas gerbti tai, kas esi, bet kartu ir puiki proga pabūti visiems kartu. Norėčiau daugiau žinoti apie karaimų istoriją ir plačiau ja domėtis. Dabar mano domėjimasis nėra sistemingas – karts nuo karto paskaitau apie vieną ar kitą istorijos frag­mentą, paieškau informacijos internete, paklausiu artimųjų. Šiek tiek gėda, kad nemoku karaimų kalbos, mat, esu jos mokęsis tik vaikystėje ir trumpai. Tiesa, žinau atskirus žodžius ir vieną sakinį. Tačiau jau kelerius metus galvoju apie tai, kad reikėtų rimtai imtis kalbos mokymosi. Nors jau seniai esu ne studentas, bet elgiuosi kaip studentas – laukiu „galutinio termino“, kad viską padaryčiau paskutinę minutę. Tikiuosi, kad šis interviu irgi gali tapti geru postūmiu imtis dalykų, apie kuriuos tik pagalvoji.
Kalbant apie tai, ar esu ką nors parašęs ir paviešinęs apie karaimų istoriją – ne. Bet savąją kovą pusiau juokais, pusiau rimtai kovoju socialiniuose tinkluose. Esu aršus kovotojas už tikrąjį kibiną, todėl stengiuosi šviesti aplinkinius, aiškindamas, kad vadinamasis kibinas su lašiša, picos įdaru ar kiauliena iš tikrųjų nėra kibinas. Tai – tiesiog pyragėlis. Beje, man jau pavyko pasiekti, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainėje kibinas nebūtų įvardijamas kaip pyragėlis su kiauliena.

Gal galite skaitytojams pristatyti savo giminę, jos genealoginį medį?
Mano tėvai gimė ir gyvena Vilniuje. Tačiau šioje istorijoje man labiausiai patinka tai, kad jie abu susipažino Trakuose. Čia tėtis praleisdavo ypač daug laiko, o susipažino jie, kai mama į Trakus atvažiavo švęsti Naujųjų metų.

Tradicinės karaimiškos Aurelijaus Bezekavičių tėvų Kamilijos ir Romualdo vestuvės

Seneliai iš tėčio pusės – Elžbieta ir Ananijus – abu taip pat trakiškiai. Gyventi į Vilnių jie persikėlė tik 1953-aisiais, kai susituokė, o po metų gimė mano tėtis Romualdas. Giminė iš tėčio pusės buvo išsibarsčiusi ir po kitus pasaulio kraštus, tačiau galiausiai keliai atvedė į Trakus. Vienas iš prosenelių Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918) buvo išvažiavęs į Krymą, o į Trakus grįžo tik po karo. Čia antrą kartą susituokė jau su mano prosenele. Kitas prosenelis vaikystėje gyveno kariškio šeimoje Pskove. Po 1917 metų perversmo Rusijoje su tėvu ir broliu grįžo į Lietuvą.
Mano mamos Kamilijos šak­nys yra iš kito „karaimiško“ miesto Panevėžio. Ten gimė ir su šeima gyveno jos tėtis, mano senelis Rapolas. Šeimoje jis buvo pats jauniausias, turėjo vyresnį brolį ir dvi vyresnes seses. Tiesa, dar mano seneliui būnant vaiku, mirė jo mama. Mano močiutės Liudmilos šaknys taip pat veda į Panevėžį. Tiesa, pati ji gimė Odesoje, tačiau jos mama, mano prosenelė, gyveno Panevėžyje. Į Odesą ji persikėlė gyventi mirus jos tėvams.
Galiausiai mano mamos tėvai susipažino ne Panevėžyje, ne Trakuose, o Vilniuje. Tad ir aš esu grynas miestietis, kuris, beje, pirmą kartą kiaulę pamatė būdamas jau maždaug 12 metų, po apsilankymo karaimų kapinėse Panevėžio rajone, Naumiestyje.

Aurelijaus Bezekavičiaus mama Kamilija su savo tėvais Liudmila ir Rapolu

Jūsų močiutė a. a. Elžbieta Bezekavičienė, kaip žinoma, užsiėmė moksline veikla, dirbo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Gal galėtumėte išsamiau pristatyti jos biografiją?
Elžbieta Rabačiauskaitė-Bezekavičienė (g. 1930) baigė Trakų mokytojų seminarijos lietuvių kursą su pagyrimu, todėl gavo teisę stoti į Vilniaus pedagoginį institutą ir 1953 m., taip pat su pagyrimu baigusi rusų kalbos ir literatūros fakultetą, buvo paskirta rusų kalbos katedros dėstytoja-asistente. Nuo 1962 m. dirbo laborante Mokyklų mokslinio tyrimo institute (nuo 1973 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas). Po 5-erių metų tapo mokslinių tyrimų sektoriaus redaktore.
Elžbieta Bezekavičienė bend­ravo ir su Leonu Jovaiša, Vilniaus universiteto Pedagogikos katedros vedėju. Jo paprašyta ji redaguodavo jo straipsnius, yra išvertusi į rusų kalbą jo knygą „Moksleivių profesinės orientacijos problemos“, kuri 1983 m. buvo išleista Maskvoje, „Pedagogikos“ leidykloje. Elžbieta yra parašiusi nemažai straipsnelių apie karaimų kultūrą, praeitį, kurie buvo spausdinti įvairiuose Lietuvos ir Krymo laikraščiuose. Ji taip pat buvo gana aktyvi Trakų karaimų kraštotyros draugijos, kuriai vadovavo Mykolas Tinfavičius, narė. Čia ji skaitė pranešimą apie Ivano Krylovo ir Adomo Mickevičiaus poezijos vertimus į karaimų kalbą, redagavo pirmininko straipsnius, taisė korektūrą rusų kalba leidžiamuose leidiniuose. Elžbietos duktė Irena baigė Vilniaus universitetą ir po vedybų su Aleksandru Babadžanu išvyko į Krymą. Dabar gyvena Lietuvoje.

Šiuo metu žiūrovai Jus mato LNK televizijos kanale. Kodėl pasirinkote žurnalistiką ir televiziją?
Neseniai į šį klausimą atsakinėjau ir grįžęs į mokyklą, kurią baigiau, bei pasakodamas moksleiviams apie studijas ir savo darbą. Dabar, kai atsigręžiu atgal į praeitį, nerandu konkretaus atsakymo, kodėl tuomet rinkausi žurnalistiką. Turbūt todėl, kad man patiko domėtis įvairiai dalykais, kalbėti, reikštis, patiko būti matomam ir iš dalies galvojau, kad žurnalistika yra apie tai. Dabar mąstau visiškai kitaip. Žurnalistika man yra būdas padėti visuomenei suprasti procesus, vykstančius valstybėje. Ne visada jie gražūs, ne visada malonūs, bet juos žinoti ir suprasti reikia. Kai kuria prasme žurnalistika yra ir būdas šviesti visuomenę, todėl aš tai laikau ypač svarbiu darbu, nors neretai ši specialybė ir apskritai žiniasklaida yra sumenkinama.
Televiziją pasirinkau, nes esu vizualikos žmogus. Man svarbu vaizdas, o tiksliau vaizdo ir žodžių mišinys. Karjeros pradžioje esu dirbęs laikraštyje, bet kai perėjau į televiziją, ten ir likau. Didžiąją savo karjeros dalį dirbu žurnalistu televizijos žiniose, dabar dar ir vedu LNK žinias. Yra tekę paragauti ir laidų prodiuserio duonos. Gaila, kad dabar televizija yra praradusi galią ir nebėra tokia svarbi, kokia buvo anksčiau. Bet tikiu, kad mes dar atgimsime.
Beje, yra įdomus faktas, kurį visai neseniai išsiaiškinau su savo dabartine žinių tarnybos vadove. 1997-aisiais aš, būdamas dar labai mažas, Panevėžyje dalyvavau akmens kenesai atminti atidengimo ceremonijoje ir netgi kirpau juostelę. Pasirodo, toje ceremonijoje dalyvavo ir tuo metu žurnaliste dirbusi mano dabartinė vadovė. Visai neseniai peržvelgusi tos ceremonijos nuotraukas ji pamatė, kad mes esame įamžinti toje pačioje fotografijoje.
Tęsiant apie mokslus, iškart po mokyklos baigimo išvažiavau studijuoti į Angliją, ten pasirinkau transliuojamosios žurnalistikos specialybę. Bet niekada neturėjau tikslo ir noro ten likti visam laikui. Norėjau pabaigti mokslus ir grįžti dirbti į Lietuvą. Taip ir padariau ir šio savo sprendimo tikrai nesigailiu. Lietuva yra mano tėvų, senelių ir protėvių gimtinė. Čia apskritai gyveno plati mano giminė, čia yra mano protėvių kapai, todėl su Lietuva jaučiu nenutraukiamą ryšį.

Aurelijus Bezekavičius su tėvais ir sese Greta

Kokių turite planų/ svajonių iš profesinės pusės? Ar tai būtų susiję ir su karaimika, istorija, kultūra?
Svajonės yra tam, kad ir liktų svajonėmis – neįgyvendintos. Noriu kalbėti apie planus, kurie irgi dažnai dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka nerealizuoti. Bet bent jau yra tikslas juos įgyvendinti. Mano kaip žurnalisto planas – sukurti gerą dokumentinį filmą. Dokumentinių filmų žanras man apskritai yra neįtikėtinai įspūdingas. Turiu įvairių pamąstymų ir pasvarstymų. Ir tikrai norėčiau, kad kai galiausiai to apsiimsiu, atsirastų ir produktų, kurie būtų susiję su karaimika, mūsų istorija. Mes gyvename Lietuvoje jau daugiau nei 600 metų. Lietuviai mus gerbia ir myli, mes mylime ir gerbiame juos. Bet kiek iš tikrųjų žinome vieni apie kitus? Manau, kad anksčiau ar vėliau į šį klausimą reikės atsakyti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *