24 valandų kelionė dykumoje. Nuotr. ir asmeninio Beatos Rajeckaitės archyvo
Egipto Arabų Respublika – valstybė Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje, kurioje gyvena per 95 mln. gyventojų. Šalis yra garsi savo didinga istorija, nuostabiu kraštovaizdžiu. Faraonų kraštą pamilo daugybė pasaulio turistų, tarp jų – ir lietuviai. Trakietę, karaimų tautos atstovę Beatą RAJECKAITĘ ši valstybė pakerėjo savo kultūra, čia sutiktais žmonėmis. 2019 m. gyvenusi ir dirbusi Gambijos Respublikoje pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos paskelbtą konkursą, Beata jau antrus metus Egiptą vadina vienais iš savo namų. Mergina norėtų, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų šią šalį taip, kaip ją mato ji.
Karštųjų versmių oazė šiauriniame Sinajuje
Vasarą buvote grįžusi į gimtuosius Trakus atostogauti iš Egipto. Kaip dabar atrodo Jūsų gyvenimas, laisvalaikis ir darbas faraonų krašte?
Darbas ir gyvenimas Egipte pavirto jau tikra kasdienybe. Kiekvieną penktadienį su draugais ir kaimynais einame į vietinių vaisių ir daržovių turgų, perkame maistą savaitei. Ten visada išgeriame šviežiai spaustų mango sulčių ir pasikalbame apie savaitės įvykius. Bent kartą ar kelis kartus per savaitę su draugais ir kolegomis susitinkame, kad nuveiktume ką nors naujo: išbandyti naują restoraną, aplankyti galeriją ar muziejų, sudalyvauti spektaklyje ar tiesiog taikiai išgerti puodelį turkiškos kavos niekada nemiegančiose ir visada kvapų, garsų ir spalvų pilnose senojo Kairo gatvėse.
Pirmoji vakarienė 2021-ųjų pirmos Ramadano dienos pabaigoje
Senasis Kairas yra vienas mano mėgstamiausių rajonų Kaire. Čia verda vietinis ir paprastas gyvenimas. Matai, kaip žmonės perka ir parduoda vaisius gatvėse, kaip vaikai eina į mokyklą, kaip kažkas skuba į darbą, o kažkas jau pusę valandos gurkšnoja tą patį kavos puodelį vietinėje kavinėje ((قهوة) kahwa). Kairas būna visoks, kartais labai chaotiškas ir kupinas gyvenimo: niekada nesibaigiantys kamščiai, automobilių signalai, gatvėje besipykstantys vyras ir žmona.
Vaizdas pro balkono langą, Zamalekas, Kairas
Kairo senamiestis, Kairas
Kairas gali būti ir labai prabangus: daugybė didžiausių prekybos centrų, prabangių automobilių, aukso parduotuvių ir marmuro. O kartais, labai anksti penktadienio rytais, dar visai prieš pirmąją ryto maldą, Kairas būna net ir ramus. Saulei dar tik kylant Kairas yra beprotiškai tyras, atrodo, kad visas miestas, visi 20 milijonų gyventojų pradėjo naują dieną kartu.
Ir prabėgus dvejiems metams, kai gyvenu čia, Kairas mane kasdien stebina. Kai prasideda nauja diena, atrodo, kad Kairas vis siūlo naują pradžią visiems čia prieglobsčio ir laimės ieškantiems žmonėms.
Khan al khalili turgus, Kairas, 2021-ųjų Ramadanas
Visą pasaulį vis dar nepaleidžia koronavirusas. Kai tik pernai pavasarį buvo paskelbta COVID-19 pandemija, teko „užsidaryti“ ir Egiptui. Tada prieš metus mūsų interviu metu minėjote, kad tai skaudžiai paveikė šalį ir jos gyventojų įpročius, kasdienybę. Ar dabar Egiptas ir ypač jos sostinė Kairas yra atsigavęs?
Apribojimų ir suvaržymų Egiptas buvo paliestas vos kelis mėnesius 2020 m. pirmoje pusėje. Kai kolegos ir draugai Lietuvoje ar Europoje skundėsi dėl komendanto valandų ir uždarytų teatrų, Egiptas jau buvo atidaręs lauko ir vidaus kavines, viešbučius, galerijas ir muziejus. 2020 m. antroje pusėje jau gyvenome Kairui įprastą gyvenimą ir apribojimų buvo labai minimaliai (kaukės, dezinfekcinis skystis, mažiau žmonių uždarose vietose).
Dykumoje sutiktas laukinis kupranugaris
Dabar atrodo, kad Kairas ir visas Egiptas yra bene pamiršęs apie pandemiją ir jos pasekmes. Kartais vis dar kyla klausimas, ar reikėtų spausti ranką pasisveikinant, ar tik susiliesti alkūnėmis. Aš matau, kad kasdienis gyvenimas prieš ir po pandemijos daug nepasikeitė. Dažnai su draugais juokaujame, kad Egiptas yra kaip utopija, kuriame koronavirusas nebeegzistuoja.
Ar daug dabar yra sergančiųjų koronavirusu Egipte ir kokia situacija dėl skiepų yra šiuo metu? Kaip šalis žiūri į atvykstančius turistus?
Reikia turėti omeny, kad vienas pagrindinių ekonomikos variklių Egipte yra turizmas, todėl net ir pandemijos įkarštyje Egiptas buvo viena iš pirmų šalių, kviečianti turistus sugrįžti.
Meteorito Ežeras, Marsa Alam
Šiuo metu Egipte (2021 m. rugsėjis) oficialiais duomenimis yra visiškai paskiepyta 4,25 mln. žmonių, o tai sudaro 4,2% gyventojų. Gyvenimas, kai esi paskiepytas ar ne, čia labai nesiskiria, čia nėra galimybių paso ar jokių skirtingų sąlygų paskiepytiesiems ir likusiesiems. Vis dar stengiamės nešioti kaukes ir dezinfekuoti rankas, bet per pastaruosius kelis mėnesius yra grąžinami masiniai renginiai, mažinami ribojimai. Kaip tik neseniai vyko populiariosios muzikos grupės „Black eyed peace“ koncertas prie pat Gizos piramidžių. Kurortuose jau beveik visi viešbučiai yra atidaryti ir dirba visu pajėgumu. Šiuo metu į Egiptą galima atvažiuoti, jei esi visiškai paskiepytas arba turi ES skaitmeninį COVID-19 pažymėjimą.
Baltoji dykuma
Pati skiepijausi Egipte, kai dar tik prasidėjo vakcinacijos procesas. Tuo metu rinktis vakcinos net negalėjome ir skiepytis buvo galima tik labai lokaliose ligoninėse ir be tarptautinio skiepų pažymėjimo. Aš tikiu medicina ir tikiu, kad pasiskiepyti turi kuo daugiau žmonių, kad greičiau galėtume padėti tašką suvaldant pandemiją ir vėl saugiau apsikabintume bei aplankytume mylimuosius.
Ne tik kurortuose, bet ir Kaire matau vis didėjantį turistų kiekį. Pastebėti atvykėlį Kaire yra taip lengva: pasimetę, besižvalgantys į visas puses, šiek tiek saulės nubučiuotais žandais ir dažnai ne visai tinkamai apsirengę. Žmonės keliauja lengviau, noriau ir paprasčiau, bet reikėtų nepamiršti, kad grėsmė užsikrėsti COVID-19 virusu arba tapti nešiotoju vis dar labai aukšta. Todėl ar tai būtų Lietuva, ar Egiptas – aš kviečiu visus skiepytis ir saugoti save bei aplinkinius.
Pakeliui į Baltąją dykumą
Vasarą buvote grįžusi namo pas tėvus. Ko būdama Egipte labiausiai pasiilgote iš Lietuvos, ir atvirkščiai?
Jau kelias savaitės prieš grįžtant namo svajojau apie šlapios žolės kvapą, maudynes ežere ir ilgus vasaros vakarus prie laužo. Jau sėsdama į lėktuvą sakiau mamai, kad noriu žemaičių blynų, šaltibarščių ir obuolių (pastarieji Egipte labai brangūs ir neskanūs, daugiau valgome sezoninius vaisius: mangus, apelsinus, datules, figas). Buvau pasiilgus megztinių, lietuviškos giros skonio, rasos kvapo. Nors sniego nemačiau jau trejus metus, visgi dar neplanuoju grįžti į Lietuvą žiemos laikotarpiu.
Tuo tarpu vasara Trakuose yra nuostabi, alsuojanti vaikyste, šiluma, paprastumu ir ramybe. Trakai po Kairo atrodo kaip rojaus kampelis: jokių pašalinių garsų, daug žalumos.
Senovės romėnų šventyklos griuvėsiai, Marsa Alam
Bet prisipažinsiu, kad po mėnesio Lietuvoje pasiilgau Kairo triukšmo. Pasiilgau ilgų pokalbių, tarptautinės bendruomenės, visada veikiančių restoranų, eilių, kamščių. Pasiilgau visada būti veiksme, visada turėti planą ir visko, kas gali apibūdinti gyvenimą megapolyje. Mano gera draugė iš Brazilijos kažkada man pasakė, kad Kairas tai – Afrikos Niujorkas su Artimųjų Rytų temperamentu, Vakarų Pasaulio darbo tempu, Afrikos saule ir daug labai daug smėlio.
Beduinų vakarienė, Libijos dykuma, Egiptas
Aš tikiu, kad Kairą galima arba mylėti, arba nekęsti. Šis miestas arba tave prisijaukina ir padaro panašiu į save – visada alkanu, visada skubančiu, visada norinčiu daugiau, arba atsisveikina. Aš sutikau daug žmonių, kurie nekentė Kairo ir sakė, kad čia neįmanoma būti savimi, kad čia tik kamščiai ir betoninės konstrukcijos. O man kaip tik atrodo, kad Kairas yra vieta, kur visi 20 milijonų gyventojų kasdien atranda save iš naujo.
Ką veikėte sugrįžus atostogų į gimtinę?
Lietuvoje daugiausiai laiko praleidau su šeima ir draugais. Nors viešnagės namuose nenoriu vadinti atostogomis, nes visą laiką dirbau nuotoliniu būdu, mano dienos buvo labai panašaus tipo kaip ir visų dirbančių. Labai džiaugiuosi, kad galėjau pasinaudoti ilgais vasaros vakarais ir praleisti laiko gamtoje, su draugais. Po ilgo laiko sutikau draugus, su kuriais kartu baigėme universitetą. Man labai gražu matyti, kaip mano kolegos, draugai ir šeima keičiasi, tobulėja, tai ryškėja su kiekvienu kartu, kai mes susitinkame. Aš manau, kad lietuviai yra labai darbštūs, atsakingi ir sąžiningi žmonės. Taip visada stengiuosi pristatyti lietuvius užsienyje.
Laisvojo nardymo pirmoji pamoka, Raudonoji jūra
Trakuose labai norėjau daug laiko praleisti maudantis ežere, skaitant knygas, mėgaujantis šeimos kompanija. Buvau pasiilgus ir Vilniaus gatvės bei Gedimino prospekto šurmulio.
Trakai visada bus mano namai ir komforto vieta. Tai vieta, kur užaugau ir kur buvo kuriami mano gražiausi prisiminimai. Todėl visai nesvarbu, ką ir kur vadinsiu savo naujaisiais namais, Trakai man visada bus vieta, kur grįžtu į save.
Sakėte, kad Egipte teko sutikti žmonių, kurie domisi religija ir žino apie karaimus. Žadėjote surasti savo tautiečius saulėtame krašte. Kaip Jums svarbu puoselėti tautinį identitetą, neužmiršti protėvių tradicijų ir papročių?
Nors dar neturėjau galimybės sutikti karaimų Kaire, tikrai labai stengiuosi nepamiršti ir puoselėti tradicijas, kad ir kur bebūčiau. Tikiu, kad tradicijos yra gyvos tol, kol jų yra laikomasi, ir visai nesvarbu, ar mes fiziškai esame savo gimtinėje, ar ne.
Palapinės keliautojams, Marsa Alam
Egipte dirbate jau antrus metus. Kaip manote, kiek dar būsite ten, gal esate sulaukusi kokių pasiūlymų iš profesinės srities ir kelsitės į kitą šalį netolimoje ateityje?
Šiuo metu Kairą laikau savo namais, nors turiu prisipažinti, kad prisijaukinti naują kultūrą ar miestą man nėra sudėtinga. Todėl manau, kad dar kažkiek laiko pabūsiu Egipte, pasimėgausiu puikiu oru, ištisus metus prieinama jūra ir paplūdimiais, draugais, aktyviu gyvenimo ritmu.
Vis dar noriu aplankyti aukštutinį Egiptą, kur yra Luksoras ir Asuanas. Ir nors mano mėgstamiausia vieta Egipte kol kas yra Baltoji Dykuma, noriu pamatyti švarų ir žaliuojantį Nilą. Po dviejų metų, praleistu Kaire, aš čia turiu ne tik draugus, bet ir draugų šeimas, kurias bus labai sunku paleisti ir palikti. Nuoširdžiai manau, kad Egiptas visam gyvenimui tapo vienais iš mano namų ir net jei kelsiu sparnus gyventi kitur, visada norėsiu sugrįžti atgal.
Baltoji dykuma
Labai norėčiau, kad daugiau trakiečių pamatytų Egiptą tokį, kokį aš matau. Tikiu, kad draugystės, kurias užmezgiau čia, mane labai stipriai pakeitė, atvėrė akis naujoms kultūroms, naujiems patyrimams, naujiems iššūkiams. Noriu tikėti, kad gyvenimas kitose kultūrose mus visus padaro šiek tiek labiau tolerantiškais, primena, kaip svarbu yra pamatinės vertybės, atveria duris naujiems iššūkiams, dialogams. Taip dažnai su žmonėmis iš viso pasaulio (Indijos, Kanados, Urugvajaus, Ispanijos, Rusijos) kalbėjomės, kad nors augome skirtingose kultūrose, skirtingose šeimose, visi įgijome skirtingos patirties, vis gi turime tiek daug bendro.
24 valandų kelionė dykumoje
Šiuo metu dirbu lietuvių įmonėje, bet gyvenu Egipte. Nuo pat atsikraustymo į Kairą visada svajojau kurti tiltą tarp Egipto ir Lietuvos.
Kalbėjosi
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
