Dalies užtvankų būklė Lietuvoje specialistams kelia nerimą

Parašyta: 2022-03-16 | Kategorija: Gamta, Trakai |

Lietuvos upėse ir upeliuose yra apie 1,5 tūkst. hidrotechninių statinių – užtvankų. Anot ekspertų, maždaug vienos iš keturių užtvankų būklė yra prasta ir gali kelti grėsmę žmonėms, turtui ir gamtai. Naujausias pavyzdys – nelaimė Kaišiadorių rajono savivaldybėje, kai vanduo pralaužė Lapojos upelio užtvanką ir užliejo mišką, paplovė kelią. Blogos techninės būklės užtvankos kelia nerimą aplinkosaugos specialistams.

„Po avarijos labai nesaugi tampa tiek pati griuvusi užtvanka, tiek teritorija aplink ją. Iš karto susiduriame su didesnio masto rizika civilinės saugos ir aplinkosaugos atžvilgiu. Pašalinti panašių avarijų padarinius brangiai kainuoja“, – sako Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas.

Šalyje yra šimtai užtvankų, kurioms šis pavasaris gresia būti paskutinis. Šių metų pradžioje fiksuojama ekstremalių įvykių – dėl gausių kritulių įvairiose šalies vietovėse kyla potvynių. O prieš pusšimtį metų ar net seniau suręsti statiniai, prastai prižiūrint arba neprižiūrint, ilgainiui pradeda neatlaikyti vandens stichijos jėgos, tad metams bėgant avarijų rizika tik didėja.

Užtenka ondatrai padaryti tuneliuką, per kurį vanduo ima tekėti mažiausio pasipriešinimo kryptimi, ir dažniausiai tai virsta griūtimi“, – priduria hidrotechnikos ekspertas.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Vandens inžinerijos katedros doc. dr. Raimondas Šadzevičius atkreipia dėmesį, jog pirmiausia užtvankos gyvavimo ciklas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji yra pastatyta. Pavyzdžiui, žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų tarnauti kaip ir tiltas – apie 100 metų. Tačiau kiek iš tiesų jis tarnaus, priklauso nuo statinio priežiūros. R. Šadzevičius sako, kad Lietuvoje yra tiek gana gerai prižiūrėtų bei atnaujintų užtvankų, tiek ir apleistų, likusių be šeimininkų ir tinkamos priežiūros. Būtent tokios kelia didžiausią pavojų. „Kiekvieną turtą būtina prižiūrėti. Atvejis Kaišiadorių rajone parodė, kas nutinka, kai turtas neprižiūrimas“, – konstatuoja mokslininkas, kuris su kolegomis rengia užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studiją Aplinkos ministerijai.

Po užtvankos griūties šių metų vasario pradžioje Kaišiadorių rajono savivaldybėje tekantis Lapojos upelis išsiliejo itin plačiai, buvo apsemtas miškas, vanduo priartėjo prie greta esančių gyvenviečių.

Hidrotechnikas R. Šadzevičius jau yra sukaupęs kelių šimtų užtvankų būklės vertinimus, analizuoja įvykusių avarijų atvejus. Anot eksperto, senosioms užtvankoms išbandymų kyla ne tik per pavasario potvynius, kai perteklinis vanduo turi nutekėti per pralaidas, tačiau tais atvejais, kai pralaidos užsikimšusios ir neatlieka savo funkcijos, vanduo pradeda veržtis per užtvankos viršų, ardo statinį. „Žemių užtvankoms pavojų kelia urvus rausiantys laukiniai gyvūnai. Užtenka ondatrai padaryti tuneliuką, per kurį vanduo ima tekėti mažiausio pasipriešinimo kryptimi, ir dažniausiai tai virsta griūtimi“, – priduria hidrotechnikos ekspertas. Pašnekovas taip pat primena 2017 m. JAV įvykusį atvejį, kai dėl aukščiausios JAV Orovilio užtvankos vandens išleidimo kanale atsivėrė išgraužos, o baiminantis dėl pačios užtvankos griūties grėsmės buvo nurodyta evakuoti beveik 200 tūkst. žmonių.

Kai kurių dar sovietmečiu statytų užtvankų tarnavimo laikas yra pasibaigęs, dauguma jų nekuria jokios ekonominės vertės. Tinkamai prižiūrima užtvanka gali stovėti šimtmečiais tarsi Viduramžių pilis.

Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas G. Sabas pastebi, kad kiekviena griūtis gali sukelti neprognozuojamų nuostolių, todėl būtina užtikrinti statinių saugumą arba kelti klausimą, galbūt išvis naudingiau tiesiog išmontuoti senas, bevertes užtvankas. Juolab, dalis užtvankų žalą gamtai daro metų metais: sutrikdoma natūrali upių tėkmė, kaupiasi sąnašos, nyksta natūralios gyvūnijos buveinės, pasikeičia rūšių bendrijos, skursta biologinė įvairovė. Didelių kliūčių kasmet iškyla migruojančioms žuvims ir kitiems gyvūnams.

„Prižiūrėti užtvanką yra kur kas pigiau negu atstatyti sugriuvusią ir šalinti avarijos padarinius. O neprižiūrimi statiniai kelia grėsmę ir žmogui, ir aplinkai. Po avarijų paprastai matome išplautus, sugadintus kelius, pylimus, vandens pralaidas ir užlietas teritorijas. Natūralu, kad pribręsta klausimas, ar verta daugiau investuoti į užtvankų remontą ir priežiūrą, ar reikia tiesiog profesionaliai išmontuoti „atitarnavusius“ ir žalingus gamtai statinius, taip užkertant kelią pavojams ir išlaidoms ateityje“, – teigia G. Sabas ir priduria, kad kai kurių dar sovietmečiu statytų užtvankų tarnavimo laikas yra pasibaigęs, dauguma jų nekuria jokios ekonominės vertės. Anot pašnekovo, tinkamai prižiūrima užtvanka gali stovėti šimtmečiais tarsi Viduramžių pilis. Tačiau paveldo atžvilgiu vertingų užtvankų Lietuvoje yra mažai.

Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi užtvankų, kurios avarijų atveju gali sukelti reikšmingas neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ar ekonominei veiklai, sąrašą. Dėl blogėjančios techninės užtvankų būklės Aplinkos ministerija yra sulaukusi pranešimų iš įvairių savivaldybių, mokslinių institucijų ir organizacijų.

Ministerija iki šių metų pabaigos yra numačiusi sukurti finansinės paramos modelį, kuris padėtų savivaldybėms greičiau šalinti prastos techninės būklės užtvankas, kurios neturi šeimininkų arba priklauso savivaldybėms.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *