Rugsėjo 21 d. minima Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardo cerkvės altoriaus diena (rus. престольный праздник) buvo ypatinga. Mišių aukoti atvyko Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos metropolitas Inocentijus. Tačiau parapijiečiams ne tik tai teikė džiaugsmą. Šventės išvakarėse neseniai rekonstruotame varpinės bokšte pašventinti ir pakabinti devyni nauji varpai. Jų bendras svoris siekia 1 253 kg. Tai vienuolynams būdingas rinkinys. Planuota turėti vienuolika varpų, tačiau reikėjo taikytis prie Trakų cerkvės varpinės erdvės. Tiesa, varpai dar tinkamai neskambėjo, nes reikia išmokti juos „prakalbinti“. Deja, groti varpais rankiniu būdu Lietuvoje labai mažai kas moka. Išmaniajame XXI amžiuje jie skambės pagal skaitmeninę programą. Tad teks išmokti valdyti, būtent, ją.
Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardo cerkvėje įkelti nauji varpai
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.
Rugsėjo 21 d. minima Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardo cerkvės altoriaus diena (rus. престольный праздник) buvo ypatinga. Mišių aukoti atvyko Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos metropolitas Inocentijus. Tačiau parapijiečiams ne tik tai teikė džiaugsmą. Šventės išvakarėse neseniai rekonstruotame varpinės bokšte pašventinti ir pakabinti devyni nauji varpai. Jų bendras svoris siekia 1 253 kg. Tai vienuolynams būdingas rinkinys. Planuota turėti vienuolika varpų, tačiau reikėjo taikytis prie Trakų cerkvės varpinės erdvės. Tiesa, varpai dar tinkamai neskambėjo, nes reikia išmokti juos „prakalbinti“. Deja, groti varpais rankiniu būdu Lietuvoje labai mažai kas moka. Išmaniajame XXI amžiuje jie skambės pagal skaitmeninę programą. Tad teks išmokti valdyti, būtent, ją.
Susitelkė bendruomenė
Dabartinis Trakų stačiatikių parapijos klebonas igumenas Venjaminas sako, kad pagaminti varpus Trakų cerkvei jį paskatino parapijietis Igoris. Jis užsakė išlieti varpus netoli Maskvos esančioje liejykloje „ЛИТЭКС“, rūpinosi jų atgabenimu, įrengimu. Kalviai padarė tinkamus tvirtinimus prie sijų. Toliau statybininkai konstruktoriai, parapijos vyrai, klebonas kėlė varpus į viršų. Ypač didelio susikaupimo ir patirties reikėjo keliant didžiausią varpą „Благовестник“ arba trumpiau – „Благовест“ (liet. –
„Gerosios žinios nešėjas“), sveriantį per 820 kg. Ant jo yra reljefiniai šventųjų atvaizdai ir įrašai bažnytine slavų kalba: „Господи, услыши глас мой им же воззвах“, „Во славу Божию сии колокола отлиты в лета 2018 от Рождества Христова для храма Рождества Пресвятой Богородицы города Тракай“ (liet. – „Viešpatie, išgirsk mano balsą, kuriuo Tavęs šaukiuosi“ ir „Dievo garbei šie varpai išlieti 2018 Kristaus metais Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventovei Trakuose“). Pagal seną tradiciją varpai turi būti dovanojami, aukojami. Taip buvo ir šiuo atveju. Rėmėjai nepageidavo būti plačiau viešinami, tačiau jų vardai išlieti ant varpo.
Malda varpų muzikoje
Stačiatikių varpų skambinimo tradicija yra kitokia nei pas katalikus. Pastarųjų tradicija paremta melodika ir harmonija, tuo tarpu stačiatikių – ritmu, tempu, garso švarumu. Varpai būna liejami iš ypatingo bronzos lydinio, kuris ir lemia skambumą. Kiekvienas varpas turi savo išskirtinį tembrą. Viename rinkinyje esantys varpai turi derėti tarpusavyje. Stačiatikių tradicijoje susiformavo skirtingi skambinimo tipai (rus. благовест, трезвон, двузвон, перебор, перезвон), padedantys kurti atitinkamą religinę nuotaiką: ramybę, džiaugsmą, liūdesį, susikaupimą. Jie tarsi malda, padeda tikinčiajam giliau pajausti bažnytinio kalendoriaus laiką, liturgiją, evangelinę mintį. Norėdamas visa tai pertekti, varpininkas turi labai gerai pažinti kiekvieno varpo tembrą, jo vietą, griežtai laikytis ritmo ir sykiu gebėti improvizuoti. Atitinkamo dydžio ir tonacijos varpas turi savo vardą ir liturginę paskirtį. Vienokiu skambinama per didžiausias šventes, kitokiu kviečiama į mišias, dar kitas skamba tik pasninko metu. Didieji varpai –tai rusų stačiatikių varpų skambinimo tradicijos pamatas. Jais kuriamas ritmas ir suteikiamas iškilmingumas. Mažesnieji varpai yra aukštesnės tonacijos, jie puošia garsą. Mažiausieji padeda sukurti šventinę nuotaiką ir suteikia muzikai energijos. Vardinant muzikinėmis sąvokomis yra varpai bosai, tenorai, altai ir trioliniai.
Ilgametė varpininkė Zoja
Varpininkė Zoja Kozlova
A. Baltėno nuotr.
Daugelį metų Trakų cerkvės varpais skambino Zoja Kozlova. Ši giliai tikinti moteris neseniai sulaukė devyniasdešimties metų. Zoja yra kilusi iš Vitebsko (Baltarusija). Matė, kaip šis miestas po Antro Pasaulinio karo buvo sudegintas, kaip jos tėvą išvežė į gulago lagerį už tai, kad šis buvo paimtas į nacių darbo stovyklą. Šioje darbo stovykloje buvo ir Zoja. Čia ji patyrė tikėjimo malonę, kai intensyvaus bombardavimo metu išliko tik vienintelis barakas tas, kuriame ji visą naktį meldėsi. Vėliau gyvenimas Zoją susiejo su Lietuva. Iš pradžių ji mokėsi ir dirbo Kaune, čia lankė Kristaus Prisikėlimo cerkvę, kur susipažino su vienuole Sara iš sovietų uždaryto Borovičių vienuolyno. Šiame vienuolyne Sara buvo profesionali varpininkė, septyniais varpais galėjo išgroti religines giesmes. Kauno cerkvėje buvo mažiau varpų. Jais Sara išmokė varpų skambinimo meno ir technikos Zoją. Visa tai vyko Chruščiovo laikais, kai Sovietų Sąjungoje vėl buvo sustiprėjęs tikinčiųjų persekiojimas. Tuomet varpais lesdavo skambinti tik patalpų viduje, kad negirdėtų ateistine dvasia auklėjama liaudis.
Į Trakus Zoja persikėlė aštuntame XX a. dešimtmetyje. Tada Trakų cerkvė dar neturėjo varpų. Vėliau klebonas Vladimiras atvežė „Blagovestą“, o nuo 1988 m. jį pakeitęs daugeliui trakiečių pažįstamas a. a. tėvas Aleksandras iš savo buvusios parapijos Kolainiuose atgabeno mažesnius varpus. Vienas jų (altas) dar buvo ir „kurčias“. Taip vadinami neskambūs, nekokybiški varpai. Zoja atrado dermę tarp trijų varpų, savo tonacija pritiko ir „kurčiasis“. Šiuo kukliu rinkiniu Zoja meistriškai grojo ir puošė pamaldas daugiau kaip dvidešimt metų. Įdomu tai, kad stačiatikių tradicijoje būtent moterys dažniau būna varpininkės.
Trakų stačiatikių parapijos inf.
