Džiaugtis kiekviena minute, kurią likimas skyrė…

Parašyta: 2018-07-10 | Kategorija: Dusmenys, Naujienos, Onuškis |

Kraštiečiui žurnalistui, tautotyrininkui, rašytojui Jonui Laurinavičiui – 80

Jonas Laurinavičius 

Su įspūdingu kūrybiniu kraičiu J. Laurinavičius sutinka savo 80-ies metų jubiliejų. Iki 2018 m. gegužės 1 d. išėjo 120 jo autorinių leidinių (knygų, knygelių, brošiūrų), jis parengęs ir redagavęs 26 knygas, redagavęs 81 knygą. Taigi per jo rankas į leidyklas pateko 227 leidiniai. Apie jo gyvenimą ir kūrybą turime 9 leidinius, trys iš jų – monografijos. J. Laurinavičius gimė 1938 m. liepos 7 d. Pajautų kaime (Trakų r.). Mokėsi Pasamovio pradinėje, Onuškio vidurinėje mokyklose, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo įvairių laikraščių redakcijose. Nuo 1989 m. buvo „Kaišiadorių aidų“ redakcijos skyriaus vedėjas, 1991–2016 m. – šio laikraščio redaktorius. Nuo 2016-ųjų – Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas ir tęstinio leidinio „Tautotyros metraštis“ vyr. redaktorius. J. Laurinavičius yra Trakų r. literatų brolijos „Aukuras“ narys. Jubiliatas mielai sutiko atsakyti į Dusmenų krašto metraštininkės Onutės Trepuilaitės-Virginavičienės klausimus.

Gerbiamas jubiliate, pastaraisiais metais Jūsų gyvenime įvyko svarbių pokyčių – po daugelio darbo metų palikote „Kaišiadorių aidų“ redaktoriaus pareigas ir tapote „laisvas“. Kokią įtaką tai turėjo Jūsų tolesnei veiklai ir kūrybai? Ką dabar veikiate?
Su Kaišiadorimis ryšių nenutraukiau, ten turiu butą, tačiau daugiausia gyvenu Vilniuje. Čia kitokia aplinka, kiti žmonės, daugybė renginių. Dalyvauju Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus senjorų klubo, tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ veikloje. Esu keliakalbio gildijos literatūros ir meno almanacho „Vingis“ lietuviškos dalies redaktorius, Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) „Tautotyros metraščio“ VI–VII tomų redaktorius. Pastaruoju metu redagavau TPD Druskininkų skyriaus tautotyros metraštį. Tai didelės apimties leidiniai, kuriuose publikuojamos tautotyros savanorių ir žinomų Lietuvos mokslininkų darbai. Daug rašau periodiniams leidiniams, ypač laikraščiams „Lietuvos aidas“, „Karštas komentaras“. Šios publikacijos galbūt jau 2018-aisiais išeis atskiromis knygomis.
Iš tikrųjų, kaip sakote, esu „laisvas“. Tai reiškia, kad nebedirbu redakcijose. Atsirado daugiau laiko dirbti ko pats noriu. Per tuos beveik dvejus metus įvairios leidyklos išleido apie dešimt mano knygų, iš kurių svarbiausiomis laikyčiau dvi: „Šyptelėjimai. Humoristiniai pastebėjimai apie žinomus Lietuvos žmones“ (304 p.) ir „Žurnalistai“ (264 p.). Pastaroji susilaukė bene dešimt publikacijų spaudoje. Šios publikacijos išleistos atskira knyga „Bendraplunksniai“. Džiugu, kad „Naujojo lanko“ leidykla Kaune išleido pirmąją mano knygą užsienio (rusų) kalba. Tai „Haбpocҝи“ – „Brūkštelėjimai. Aforizmai ir sentencijos“. Ne mažiau smagu, kad šiemet – mano jubiliejiniais metais – ta pati leidykla išleido šiuos aforizmus ir lenkų kalba „Sztrychy“. Knygą vertė literatė, pedagogė, gyvenanti Daugirdiškėse (Elektrėnų sav.) Vladislava Orševska-Kursevičienė. Tuo būdu mano gimtojo Trakų r. literatūros mylėtojai, kurių daugumą sudaro lietuviai, rusai ir lenkai mano reprezentacinę aforizmų knygą galės skaityti savo gimtąja kalba.

Ne kartą esu Jus mačiusi vaikštantį savo gimtinės laukais. Norėdamas pasiekti tą vietą, kur kadaise stovėjo gimtoji sodyba, bridote per vešlią žolę, pažastis siekiančius stagarus. Kokius jausmus sukelia tokie apsilankymai tėviškėje?
Kiekvienas apsilankymas tėviškėje – Pajautų kaime (Onuškio sen.) – tai jaudinanti pajauta, kad viskas keičiasi. Per 50 m. mūsų sodybos nebeliko nė pėdsako, nebeliko ir kaimynų. Nėra kam ištarti mano kaimo pavadinimo, kaimynų pavardžių. Niekas nebe prisimena, kad čia gyveno žmonės, augino vaikus, traktoriai arė ūkininkų ežias, kvadratiniu-lizdiniu būdu sodino kukurūzus. Kad gyvoji pokario metų kaimo panorama beliko jau tik mano vieno atmintyje, kad anų metų istorija užželia žolėmis, krūmais. Tai man sužadina norą aprašyti, kokį gyvenimą čia mačiau.

Pirmoji Jūsų knygelė apie gimtinę „Iš Pajautų kaimo“ pasirodė 1991-aisiais. Vėliau, žvilgtelėjęs į savo atminties aruodus, radote ten dar daug nepaliestų klodų. Tad išleidote ne vieną istorinę apžvalgą, apybraižą, padavimų bei beletristinių eskizų rinkinį, pasakojantį apie Onuškio apylinkes, žmonių likimus. Kaip sekėsi šie darbai? Kurie iš jų įsimintiniausi, artimiausi?
Aš visą laiką gimtinę nešiojau širdyje. Tačiau taip atsitiko, kad 2000 m. mane pakvietė Dusmenų biblioteka pristatyti savo knygelę „Dusmenų bažnyčia“. Kas galėjo pamanyti, kad šie susitikimai su kaimo bendruomene vyks kasmet, kartais ir ne vieną kartą per metus. Ypač glaudus bendradarbiavimas ne tik su dusmeniškiais, bet ir su daugelio kitų kaimų bendruomenėmis prasidėjo 2010-aisiais, kai „Versmės“ leidykla pradėjo rengti monografiją „Onuškis“ ir pakvietė mane dalyvauti. Tie aštuoneri metai (2010–2018) buvo bene produktyviausi mano kūrybinėje biografijoje, ypač tautotyrinėje veikloje. Parašiau 151 tekstą. Tai jokiu būdu negalėjo sutilpti kad ir į 1 572 puslapių monografiją. Štai iš tos medžiagos ir susidarė kelios knygos knygelės, kurios dabar ir leidžiamos. Bet tai tautotyrinės publikacijos – archyvai, faktai, datos, pavardės. O kur tie įvykiai, kurie vaikystėje perėjo per mano širdį, kuriuos regėjau, išgyvenau?! Taip ir susidarė mažoji beletristinių etiudų trilogija: „Tolimosios atodangos“, „Vidurnakčio pašvaistė“ ir „Pamiškės sodyba“. Dar vėliau atsirado knyga „Sugrįžimai“, naujas knygelės „Dusmenų bažnyčia“ leidimas, kurį Jūs inicijavote, papildėte ir parengėte. Nuoširdžiai dėkoju.

Pakiliai, kūrybingai pradėjote ir savo jubiliejinius metus. Šiemet pasirodė net keletas naujų Jūsų (ir apie Jus) knygų, iš kurių net dvi skirtos mokykliniams laikams prisiminti – „Onuškio vidurinė – mano mokykla“ ir „Taip jau gyvenimas norėjo“ (pasakojimas apie mokytoją Stasę Zubrickaitę-Mikalajūnienę). Kaip atsirado ši tema jūsų kūrybinėje biografijoje?
2018-ieji iš tikrųjų prasidėjo pakiliai. Pats stebiuos, kad nuo kūdikystės būdamas ne per daug stiprios sveikatos, augęs skurde, be gydytojų ir vaistų, sunkiai dirbęs, o štai dar krutu. Šiemet išleistos net šešios mano knygos, pusė iš jų – apie Onuškio kraštą. Ploniausia knygelė – vos 60 puslapių – apie mano pirmąją lietuvių kalbos mokytoją Stasę Zubrickaitę-Mikalajūnienę. Tačiau ji man viena mieliausių. Man paskambino iš Leipalingio, kur mano mokytoja, išsikėlusi iš Onuškio, dirbo ir kur palaidota, ir pasakė, kad buvę S. Zubrickaitės-Mikalajūnienės bendradarbiai knygelę su mokytojos portretėliu viršelyje glaudžia prie krūtinės, ašaras šluosto. Juos sujaudino, kad jos buvęs mokinys per visą gyvenimą neužmiršo savo mokytojos, parašė apie ją tiek šiltų žodžių, netgi eilėraštį sukūrė jai atminti. Mokytojos gyvenimas buvo be galo dramatiškas – visiškai nusigėrė vyras, po to ir vienintelis sūnus, o ji pati išėjo Amžinybėn baisių kančių iškankinta. Gaila, kad mano paskutinis laiškas, kurį Jai parašiau, grįžo atgal su pašto prierašu: „Adresatas miręs“. Tas laiškas beveik 30 m. ir guli neatplėštas mano stalčiuje – nedrįstu atplėšti kitam žmogui adresuoto laiško, nors jis ir mano paties rašytas. Negalėjau neparašyti ir knygos „Onuškio vidurinė – mano mokykla“. Ją baigiau prieš 60 m. Nedaug kas belikę iš jos anų laikų mokinių. O laikmetis buvo ne tik sunkus, bet ir įdomus. Net ne mokyklos, bet mūsų klasės moksleiviai sudarė tuometinio Daugų rajono literatų būrelio, veikusio prie rajono laikraščio redakcijos, pagrindą, buvome žinomi Lietuvoje. Vien iš mūsų klasės vėliau penki studijavome humanitarinius mokslus aukštosiose mokyklose, trys esame knygų autoriai. O kas šiandien galėtų pasakyti, kas tai per darinys Onuškio vidurinės mokyklos mažasis kolūkis? O kaip atrodė vienintelė ligtolinėje mokyklos istorijoje daugiadienė moksleivių ekskursija po Lietuvą? Visa tai ir kitką aprašiau, nes jau kaip ir nėra kam rašyti.

Ilgametę Jūsų tautotyrinę veiklą turėtų vainikuoti didelės apimties (apie 300 p.) knyga „Virš gimtinės nutilo vyturiai“. Kokios temos bus gvildenamos joje?
Kraštotyra (tautotyra) domėjausi nuo Onuškio vidurinės mokyklos laikų. Paskelbiau daugybę straipsnių, archyvams perdaviau apie 200 aplankų surinktos medžiagos. Per pastaruosius dvejus metus suredagavau du „Tautotyros metraščio“ tomus (vieno esu ir sudarytojas), taip pat Druskininkų tautotyrininkų metraštį. Tačiau knyga, kurią paminėjote, bus turbūt mano tautotyrinės veiklos apvainikavimas. Ji apie Onuškio seniūnijos kaimų praeitį, apie žymiausius įvykius, garbiausius žmones. Knyga parengta, maketuojama, tik nuo leidėjų priklauso, kada ji pasirodys.

Dažnai teigiate, kad Jūsų tikslas ne tik rašyti pačiam, bet ir raginti rašyti kitus, ypač kraštiečius. Kodėl Jums tai svarbu?
Vienas pagrindinių mano tikslų – siekti, kad žmonės, gabūs plunksnos darbui, rašytų. Visi mes turime svajonių, planų, padarytų darbų, esame istorinių įvykių liudininkai – o kodėl gi apie tai neparašyti, nepalikti liudijimų ateities kartoms?! Man pavyko prikalbinti dešimtis žmonių, kad jie parašytų savo atsiminimus. Jų rankraščius redagavau, parengiau leidykloms, nemažai daliai ir finansiškai padėjau. Mano darbo kambaryje visa lentyna tokių knygų. Pavyzdžiui, pedagogas Bronius Petkevičius parašė savo atsiminimų trilogiją, ją išleidau. Prof. Konrado Kavecko sesuo Irena Kaveckaitė-Kalvelienė (g. 1909) parašė atsiminimus eidama 94-uosius! Jos knygelė „Jie – mano artimieji“ išleista 2003 m. Tų knygų sąrašas ilgas, įdomūs autoriai, gal ateityje reikėtų apie tai parašyti atsirą studijėlę.
Per 53 darbo redakcijoje metus visą laiką kuravau jaunuosius literatus, 1999–2009 m. buvau Kaišiadorių r. literatų klubo „Gija“ pirmininkas. Klubas išleido 120 knygų. Man patiko ieškoti talentų, rengti jų kūrinėlių publikacijas laikraščiams, padėti išleisti jų pirmąsias knygeles. Esu redagavęs 9-metės Indrės Musteikytės ir Traupio miestelio (Anykščių r.) trečiąją knygą – pasaką-apysaką „Trolių tiltas“ (2013), 11-metės kaunietės Lauros Bagurskaitės knygą „Varna Varnelija ir kitos istorijos“ (2016). Šių jauniausiųjų Lietuvoje knygų autorių – niekas nežino. Net jeigu liks tik vaikystės dienų prisiminimas, tai visvien jis bus šviesus, malonus. Manau, kad raginimas gabius žmones išbandyti savo jėgas kūryboje, yra kilnus kiekvieno kūrėjo pašaukimas. Turbūt neatsitiktinai man pateikėte šį klausimą, nes pati tai patyrėte –
juk nuo 2010-ųjų jau išleidote net 16 autorinių ar jūsų parengtų kitų autorių knygų, knygelių, kurias aš visas ir redagavau, parašiau įvadus arba pabaigos žodžius. Bendraujant su manim niekam kitaip nebūna – reikia dirbti, ieškoti, rašyti, per kūrybą išreikšti save, liudyti savo laikmečio tikrovę, dovanoti žmonėms šviesius darbus, gražius žodžius, o kuo jie gražesni, tuo ilgiau ir išlieka atmintyje. Toks mano būties credo.

Kad ir be galo daug dirbdamas, ar jaučiatės gyvenime padaręs viską, ką buvote planavęs, pats sau žadėjęs?
Niekada nemaniau, kad bus toks gausus mano rudens aruodų derlius. Jį išauginti reikia dviejų dalykų – ilgai gyventi ir ilgai išlaikyti darbingumą. Tai nemaža dalimi priklauso nuo paties žmogaus: darbas turi būti mielas, būtina kiek įmanoma sveikiau gyventi, niekada nedirbti naktimis, mylėti gimtinę, Tėvynę ir jos žmones, džiaugtis kiekviena minute, kurią likimas tau skyręs. Tačiau ir keistų dalykų esti – kuo ilgiau gyveni, kuo daugiau padarai, tuo daugiau matai nepadarytų darbų. Kaip tai suprasti?
Linkiu visiems kraštiečiams ne tik sulaukti mano amžiaus – 80 metų, bet ir nors dvidešimčia metų jį viršyti. Gyventi nenusibosta, įdomu, man patinka. Tegu taip būna ir Jums!

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ona TREPUILAITĖ-VIRGINAVIČIENĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *