„Esu sužavėtas tos gražios lopšinės…“

Parašyta: 2017-06-28 | Kategorija: Karaimai, Naujienos |

Šiandien jau esame įpratę, kad arba radijas, arba televizija vis pakalba apie karaimus ir jų kultūrą, savitumą, arba juos parodo, pašnekina. Sovietmečiu tokių laidų nebuvo. Jos atsirado kartu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, kai buvo atkreiptas dėmesys į Lietuvoje gyvenančias tautas ir jų etninį tapatumą. Bene pirmoji televizijos laida, kurioje dalyvavo gausus karaimų bendruomenės būrys ir kurioje buvo atliekamos karaimų dainos, buvo režisierės Birutės Bražinskaitės laida „Kalėdojimas“, paskui režisierius Vidmantas Puplauskis sukūrė televizijos filmus „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“ ir Lietuvos karaimų kultūros bendrijos užsakymu „Karaimų godos“. Ilgainiui pasirodė ir daugiau kitų laidų bei programų. Čia nenagrinėsime šių paskutiniųjų trijų dešimtmečių istorijos, nes mus domina senesni laikai ir netikėtai surastas faktas, kad pirmą kartą karaimiškos dainos skambėjo per radiją prieš aštuoniasdešimt penkerius metus. Kaip tai atsitiko?

Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961)

Šįmet sukanka 90 metų, kai aukščiausiuoju karaimų dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu visų karaimų bendruomenių atstovų susirinkime Trakuose 1927 metais buvo išrinktas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961). Į Vilnių iš Stambulo jis persikėlė 1928-aisiais, ir ši data gali būti minima kaip ypatingo karaimų kultūros suklestėjimo mūsų krašte pradžia. Neabejotinai ji siejama su iškilia Serajos Šapšalo asmenybe ir jo aktyvia moksline, visuomenine, ypač švietėjiška, labdaringa veikla. Nors ši veikla ne kartą buvo aptariama, tačiau kaskart atsiskleidžia vis nauji jos aspektai. Šį sykį kalbėsime apie tai, kaip aukščiausias karaimų dvasinis ir pasaulietinis vadovas Seraja Šapšalas asmeniškai dalyvavo rengiant pirmąsias radijo laidas apie karaimus. Tai ypač įdomu, turint omeny, kad radijas tuo metu dar nebuvo tokia populiari žiniasklaidos priemonė kaip dabar. Šią istoriją atskleidė karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo archyve Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas jo susirašinėjimas su Vilniaus radijo stoties Programų direktoriumi, profesinės Lenkų literatų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku Vitoldu Hulevičiumi (Witold Hulewicz, 1895–1941) ir radijo režisieriumi Tadeušu Byrskiu (1906–1987). Byloje F143-1024 saugomi 9 laiškai – tie, kurie adresuoti Šapšalui, parašyti rašomąja mašinėle, o paties Šapšalo laiškų yra tik juodraščiai, daugiausia rašyti pieštuku.

Pirmoji Vilniaus radijo laida apie karaimus

Vilniaus radijo stotis pradėjo laidų transliacijas 1928 metų sausio 15 dieną ir veikė iki 1939-ųjų. Istorikai pažymi, kad Vilniaus radijo stotis buvo viena geriausių to meto Lenkijoje ir literatūrines laidas transliavo visoje valstybės teritorijoje. Vitoldas Hulevičius, poetas, vertėjas, dramaturgas (beje, radijo pjesės „Kęstučio laidotuvės“ autorius), laidas grupavo pagal atskirus ciklus ir vienas tokių buvo „Literatūriniai trečiadieniai“. Be to, Vilniaus radijo stotis buvo pirmoji Lenkijoje, kurioje režisieriaus Tadeušo Byrskio iniciatyva buvo pradėtas rengti ir transliuoti radijo teatras. Kaip matysime vėliau, vienas radijo vaidinimas buvo parengtas ir karaimų tema, o prof. Seraja Šapšalas taip pat buvo prisidėjęs prie jo sukūrimo.
Pirmajame savo 1932 metų spalio 18 dienos laiške Serajai Šapšalui Vitoldas Hulevičius, Lenkijos radijo Vilniaus skyriaus kūrėjas, prašo Jo Ekscelencijos dalyvauti radijo laidoje „Literatūriniai trečiadieniai“, kuri būtų pavadinta „Karaimų vakaras“ arba – „Karaimų trečiadienis“. Vakaras vyktų Literatų sąjungos salėje ir būtų transliuojamas per radiją. Hulevičius siūlo tokią radijo laidos programą: 1) ižanginis Piotrovičiaus žodis ; 2) J. E. Šapšalo pranešimas apie karaimų istoriją, kultūrą ir tradicijas, trukmė 30–35 min. 3) karaimų dainos.
Laiško autorius praneša adresatui, kad dėl dainų jis jau kalbėjęs su Lidija Šole (g. 1896, dailininkė, Vilniaus universiteto Dailiųjų menų fakulteto ir Paryžiaus meno akademijos absolventė, rengusi įvairius karaimų vakarėlius. Antrojo pasaulinio karo metais žuvo nuo atsitiktinės kulkos Varšuvos gatvėje. Jos sesuo Natalija Šole po Pirmojo pasaulinio karo iki pat mirties gyveno Trakuose ir kai čia buvo pradėti rodyti nebylūs filmai, buvo pirmoji taperė, t. y. pianistė, gyvos muzikos, palydinčios filmo veiksmą, atlikėja). Lidija Šole, anot Hulevičiaus, buvo sutikusi parengti vakaro muzikinę medžiagą, bet dėl atlikėjų jis „maloniai klausiąs, ar atlikėjus ir akompanimentą turime ieškoti patys (t. y. radijas), ar Ekscelencija pats pasiūlys atlikėjus. Vakarą transliuosime per radiją ir sumokėsime Jums honorarą – 100 zlotų.“
Atsakydamas spalio 21 dieną į šį laišką ir atsiprašydamas, kad atsako ne iš karto, nes laiškas pavėlavo, o paprastai paštas ateidavo jau kitą dieną, Seraja Šapšalas rašo, kad jis sutinkąs surengti tokią laidą, bet, tardamasis dėl jos su p. Piotrovičiumi, jis esą turėjęs galvoje paskaitą „literatų, t. y. inteligentijos auditorijai, kuri domisi religija, karaimų kilme ir etnografija. „Maniau, – rašo Šapšalas, – jog mano paskaita, kad ir populiaria forma, truks apie 50–60 min. Bet jei tai turinti būti radijo laida, ji negalinti būti ilgesnė nei jai skirtos 30–35 min. Galbūt ir to per daug, nes radijo klausytojai – žmonės, visai nepasiruošę klausytis universitetinių paskaitų. Todėl prašyčiau, sutikdamas su Jūsų siūloma programa, skirti mano paskaitai 50–60 minučių ir netransliuoti jos per radiją. O per radiją transliuoti dainas, kurias atliktų panelės Lobanosovaitės (turimos galvoje seserys Halina ir Valentina), Lidija Šole akomponuotų, o įžangą dainoms paskaitytų p. Lidija Pozemska. Tai būtų kažkas visai nauja, nepažįstama ir visus sudomintų“.

Seraja Šapšalas su Vilniaus krašto jaunimu

Laiško pabaigoje Seraja Šapšalas prašo siūlomą honorarą pervesti Vilniaus vaivadijos Pagalbos bedarbiams komitetui.
Pritardamas Serajos Šapšalo motyvams, Hulevičius 1932-ųjųspalio 28 dieną laiške rašo pakeitęs „Literatūros trečiadienio“ laidos programą pagal Jo Ekscelencijos pageidavimą: „Bus transliuojama įžanginė p. Piotrovičiaus kalba ir koncertinė dalis, prieš kurią kalbės Lidija Pozemska. Viskas prie mikrofono truks 45 minutes. Po to, išjungus mikrofoną, Jūsų Ekscelencijos paskaita truks 50 minučių. Pasikeitus programai esame priversti keisti ir finansines asignacijas –
Jūsų pageidavimu Pagalbos bedarbiams komitetui Vilniuje pervesime 50 zlotų.“
Laida tikrai buvo transliuojama 1932-ųjų lapkričio 9 dieną Kaip ji vyko, galime spręsti iš laiškų, kuriuos redakcija gavo po laidos. Jau kitą dieną Vitoldas Hulevičius pranešė Šapšalui, kad pervedė Bedarbių komitetui Vilniuje 50 zlotų ir kad apie tai bus paskelbta Vilniaus dienraštyje „Słowo“ („Žodis“ – Vilniuje 1922–1939 metais leistas konservatyvios pakraipos laikraštis, finansuojamas iš privataus kunigaikščio Janušo Pranciškaus Radvilos (Janusz Franciszek Radziwiłł) fondo. 1927–1928 metais laikraštis plačiai informavo apie Serajos Šapšalo išrinkimą aukščiausiuoju karaimų dvasininku ir jo atvykimą į Vilnių). Tame pačiame laiške Hulevičius prašo Šapšalo atsiųsti savo fotografiją, nes „tai būtų vertinga ir miela dovana puikiam vakarykščiam vakarui atminti ir papuoštų mūsų Sąjungos patalpas. Ypatingai būtume dėkingi, jei ant fotografijos parašytumėte kelis žodžius, skirtus mūsų Sąjungai.“
Jo atsakymas Hulevičiui, parašytas 1932 metų lapkričio 11 dieną, labai jautrus ir nuoširdus: „Tiek aš asmeniškai, tiek kiti „Karaimų trečiadienio“ dalyviai labai džiaugiamės, kad prisidėjome padėdami mūsų bedarbiams broliams. Gal tas paaukotas skatikas Jūsų, Pone Direktoriau dėka, bent truputį sumažins skaičių žmonių, ištroškusių šaukšto karšto viralo, ir už tai tegul Aukščiausiasis Jums atlygina.“
Komentuodamas Hulevičiaus prašymą atsiųsti savo fotogafiją Literatų sąjungai, Šapšalas atsako: „Pasiūlymo pakabinti mano atvaizdą Literatų sąjungos patalpose, nors man tai ir būtų man didelė garbė, šiuo metu negaliu patenkinti, nes tiesiog neturiu tinkamos fotografijos. Bet kai tik ją turėsiu, mielai atsiųsiu su atitinkamu užrašu.“
Kalbant apie honoraro pervedimą Vilniaus pagalbos bedarbiams komitetui, reikia pažymėti, kad Seraja Šapšalas, kad ir kur būtų, visada rūpinosi bedaliais ir vargšais, ir tai nebuvo pirmoji jo inicijuota auka šiam Komitetui. Apie tai liudija 1932 metų vasario 10 dieną Vilniaus vaivados Zigmunto Bečkovičiaus (Zyg­munt Beczkowicz, 1887–1985) laiškas, kuriame jis dėkoja ir patvirtina „gavęs 50 zlotų, kuriuos Jo Ekscelencija siuntęs Bedarbių komiteto žinion. Tuo pačiu, – rašo vaivada, –
Jūsų Ekscelencija, malonėkite priimti nuoširdžios padėkos žodžius ir už paaukotą sumą, ir už Jūsų pastangas telkiant tikinčiuosius aukoti bedarbiams (F143-975, p. 121).“

Klausytojų atsiliepimai apie „Karaimų trečiadienio“ radijo laidą

Apie tai, kaip skambėjo minėta laida per radiją ir kokį įspūdį ji padarė, galime spręsti iš dviejų klausytojų atsiųstų į radiją laiškų. Juos Serajai Šapšalui persiuntė Vitoldas Hulevičius. Lyginant šių dienų radijo klausytojų atsiliepimus ir anuos, rašytus prieš aštuoniasdešimt penkerius metus, stebina pastarųjų emocionalumas ir betarpiškumas. Štai ką rašo Viktoras Šavejko, gyvenęs Vilniuje, Simono Konarskio gat­vėje: „ Esu nuolatinis „Literatūros trečiadienių“ klausytojas. Su dideliu užsidegimu klausiausi to paskutinio „Trečiadienio“ apie karaimų muziką. Tai buvo kažkas nuostabaus, kažkas nepaprasto! Esu sužavėtas tos gražios lopšinės! Klausiausi jos užgniaužęs kvapą, nes žinojau, kad antrą kartą jau jos neišgirsiu! Ir kaip gailėjausi, kad tai nebuvo gramofono plokštelė, nes būčiau galėjęs pageidavimų koncerte prašyti ją pakartoti. Bet čia – o stebukle! Staiga girdžiu, kad jūs dalyvių vardu prašote pakartoti dvi paskutines dainas. Buvau toks laimingas, kad vėl galiu patirti malonumą klausydamasis tos nuostabios melodijos! Gailiuosi tik labai, kad negirdėjome garbingojo karaimų dvasinio vadovo balso. Nes juk norėjosi pasiklausyti tokio iškilaus ir įžymaus žmogaus! Bet ką darysi – reikėjo pasitenkinti tuo, ką išgirdome. Priimkite, maloningasis pone, nuoširdžiausią padėką radijui ir asmeniškai jums, Pone Direktoriau, už tokias puikias laidas!“
Kitą laišką buvo atsiuntusi klausytoja Emilija Rutska, gyvenusi Vilniuje, Smėlio gatvėje: „Labai pageidautinos tokios laidos kaip „Karaimų trečiadienis“ ir labai dėkoju už ją. Bet labai apgailestauju, kad negalėjome pasiklausyti J. E. Hachano Serajos Šapšalo paskaitos, nors dainelės buvo gražios, gerai atliktos, bet dar norėčiau išgirsti ką nors apie karaimų papročius ir gyvenimą. Gal kada nors, gerbiamas Pone, pakviesite prie mikrofono J. E. Šapšalą, kad pakartotų savo paskaitą.“
Šie laiškai rodo, kad ir paprasti žmonės domėjosi karaimais, juolab, kad anuomet apie juos viešojoje erdvėje informacijos tikrai buvo nedaug.

Teatro dailininkė Lidija Šole

Karaimų tema kitose Vilniaus radijo laidose

Vėliau Vilniaus radijas dar yra grįžęs prie karaimiškos temos. Laikinai einantis direktoriaus pareigas Tadeušas Byrskis, kurį aukščiau minėjome kaip režisierių, radijo teatro pradininką, 1935 m. gruodžio 16 d. atsiuntė Šapšalui laišką, kuriame parašė: „Už dviejų mėnesių norėtume transliuoti 20 minučių laidą apie karaimus. Todėl maloniai prašome Jūsų Ekscelencijos padėti p. Stanislavai Novakuvnai, kuri rengia tą radijo laidą, surinkti medžiagą. Viliamės, kad Jūsų Ekscelencija palankiai sutiksite mūsų prašymą. Iš anksto dėkojame ir atsiprašome už trukdymą“ (F143-975, p. 158). Deja, laidos, kurią mini Byrskis, parengimas truko ne du, o vienuolika mėnesių.
Apie tai liudija Vilniaus radijo literatūros skyriaus vedėjos ir režisierės Halinos Hohendlingeruvnos (Hohendlingerówna) 1936 m. lapkričio 3 d. laiškas, kuriame ji kreipiasi į Šapšalą ir praneša, kad pagal p. Novakuvnos (Nowakówna) scenarijų rengiamas radijo vaidinimas „Altynkyz vestuvės“, kuriame atvaizduotos karaimų gyvenimo akimirkos. „Norėdami išvengti scenarijaus klaidų, – rašo p. Hohendlingeruvna, – prašome Jūsų Ekscelencijos peržiūrėti mašinraštį ir paraštėse pažymėti, kas parašyta neteisingai. Atsiprašome, kad trukdome, bet nenorėtume visai Lenkijai pasakoti apie karaimų papročius klaidingai. Kadangi laida bus transliuojama lapkričio 9 dieną, turime pradėti kuo greičiau repetuoti, todėl prašome peržiūrėti tekstą iki trečiadienio – vidurdienį atvyksime pasiimti.“
Skaitydami šį laišką galime numanyti, kad scenarijaus tekste tikrai būta klaidų, nes jau pavadinimas parašytas klaidingai – „Autynkzys“, ir Šapšalo ranka jis pataisytas į „Altynkyz“ (merginos vardas). Džiugu konstatuoti, kad rengėjai suvokė, jog klaidų reikia vengti, ir norėjo pasitikrinti. Žinoma, keista, kad teksto pataisymui duodama tiek mažai laiko: p. Halina Hohend­lingeruvna prašo Šapšalo patikrinti rankraštį per vieną parą! Jos laiškas rašytas lapkričio 3 dieną, antradienį, o jau trečiadienį vidurdienį žadama atvažiuoti pasiimti ištaisyto teksto. Šiandieninis tempas 1936 metais!
Nežinia, ką atsakė Šapšalas, ir sunku pasakyti, ar tekstas buvo pataisytas iki trečiadienio. Tačiau, žinant Šapšalo punktualumą ir begalinį kruopštumą, galima spėti, kad buvo. Juolab, kad laiško paraštėje matome Šapšalo ranka pabrauktą laidos datą ir pastabą „NB!“. Skaitant šį laišką, dar stebina tai, kad dėl tokio, regis, paprasto dalyko kad ir labai pagarbiai, bet gana familiariai kreipiamasi į aukščiausią karaimų hierarchą. Juk tarpukariu Vilniuje buvo daug karaimų, galėjusių puikiai atlikti šį darbą.
Žinoma, galime stebėtis, kodėl kreiptasi į Šapšalą. Bet vėlgi, jei buvo kreiptasi į Jo Ekscelenciją, vadinasi, jis buvo laikomas ne tik garbingu ir autoritetingu žmogumi, bet ir nepasipūtusiu, žmogumi be fanaberijos, su kuriuo galima bendrauti ir tokiais „žemiškais“ klausimais. Būtent, šias žmogiškąsias Serajos Šapšalo savybes atskleidžia visi su radijo laidomis susiję laiškai tarsi pabrėždami vieną auksinę taisyklę – juo inteligentiškesnis žmogus, tuo jis paprastesnis. Pagarbą žmogui pelno ne jo pareigos, o kilnios žmogiškos savybės. Deja, neturime žinių apie tą radijo vaidinimą, bet reikia manyti, kad jis įvyko, jei jau buvo scenarijus ir buvo numatytos repeticijos.

Švietėjiška Hadži Serajos Chano Šapšalo misija Vilniuje

Minėti laiškai taip pat atskleidžia, kad Šapšalas nuosekliai, naudodamasis kiekviena, kad ir mažiausia galimybe ir proga, vykdė misiją, kurią buvo užsibrėžęs atvykdamas į Vilnių: skleisti žinias apie Orientą. Jam atvykus Oriento tema Vilniuje iš tikrųjų tapo žymiai ryškesnė. Atlikdamas dvasininko funkcijas Seraja Šapšalas niekada nepamiršo ir savo profesinio pašaukimo. Tokios asmenybės pasirodymas Vilniuje, be abejonės, sužadino susidomėjimą Orientu, pagyvino orientalistinius ir ypač tiurkologinius tyrinėjimus.
Vilniaus universitete tarpukariu Rytų kalbos nebuvo dėstomos, todėl tiurkologija ėmė formuotis ir gyvuoti ne akademinėje erdvėje, o savojo Oriento, t. y. karaimų ir totorių dėka. Prof. Seraja Šapšalas skaitė ne tik šią paskaitą Vilniaus literatų sąjungoje, inicijavo ne tik šias pirmąsias radijo laidas apie karaimus, bet ir Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugijos steigimą, sukvietė Vilniuje du Lenkijos orientalistų sąjungos, kurios vicepirmininku buvo, suvažiavimus, dėstė turkų kalbą Vilniaus Rytų Europos mokslinio tyrimo instituto aukštojoje politinių mokslų mokykloje, o 1939 metais Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Jis rašė straipsnius karaimų ir totorių periodiniams leidiniams „Myśl Karaimska“ (Karaimų mintis), „Rocznik Tatarski“ (Totorių met­raštis), o siekdamas su karaimų kultūros paveldu, jo ypatybėmis supažindinti ir vietos inteligentiją, rašė ir į kitus tuo metu Vilniuje leidžiamus žurnalus.
Savo bute Kęstučio gatvėje jis atidarė privatų Oriento eksponatų, asmeniškai surinktų įvairiuose Rytų kraštuose, muziejų, kuris dabar sudaro jo vardo Karaimų kultūros muziejaus Trakuose pagrindinį fondą. Dalį šių eksponatų galima pamatyti ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje.
Gausus Šapšalo archyvas, tikėtina, dar gali atskleisti ne vieną iki šiol mažai žinomą karaimų kultūros istorijos puslapį, paties aukščiausiojo karaimų religinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo veiklos faktą, praturtinantį ne tik jo biografiją, bet ir atskleidžiantį šio žmogaus sielos kilnumą ir asmenybės didingumą.

Emilija Šole su dukra Natalija

Dr. Halina KOBECKAITĖ
Nuotr. iš asmeninio autorės archyvo


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *