PR
Emigruoti į Londoną buvau nusprendusi jau prieš kelerius metus, tačiau mano planai dėliojosi ne taip, kaip norėčiau. Į šį milijonus gyventojų turintį didmiestį atvykau praėjusių metų pavasarį, ir čia įsitvirtinti buvo kiek sunkiau nei įsivaizdavau. Mano pirmasis darbas buvo ne toks, kurį norėčiau įrašyti į savo CV – dirbau sandėlyje, kur tereikėjo klijuoti etiketes. Žinoma, darbas nebuvo pats įdomiausias, tačiau tikrai pakenčiamas: darbo dienos pabaigoje nesijaučiau išsekusi nei fiziškai, nei emociškai. Motyvavo tai, kad čia gaunamas atlyginimas buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje, ir vyliausi, kad greitu metu pavyks įsitvirtinti kitoje darbovietėje.
Nors mano pareigos apsiribojo vien tik etikečių klijavimu, tačiau kartais tekdavo pagelbėti kolegoms ruošiant prekes pristatymui: dėl užsakymų gausos ne visuomet pavykdavo iki darbo dienos pabaigos surinkti reikalingus užsakymus. Neaprėpiamo dydžio sandėlyje prekės sudėliojamos į lentynas, kurias pasiekti kartais įmanoma tik lipant kopėčiomis. Šiek tiek bijau aukščio, todėl stengiuosi būti atsargi, tačiau kartą netikėtai paslydau ir griuvau ant žemės. Vėlesnių įvykių neatsimenu, nes atsipeikėjau tik būdama ligoninėje. Medicinos įstaigos man visada kelia siaubą, todėl puoliau į neviltį: prabudusi palatoje buvau visiškai viena, ir prireikė šiek tiek laiko, kol susivokiau, kur aš esu, ir kas nutiko prieš tai. Bandydama pajudinti ranką pajutau aštrų skausmą peties srityje, ir supratau, kad darbe įvykęs nutikimas neapsiėjo be lūžių. Anksčiau man nėra nutikę nieko panašaus, tad nieko keisto, kad tai mane labai išgąsdino. Laimei, medikai buvo labai dėmesingi ir dėjo dideles pastangas mane nuraminti ir paguosti. Į palatą atėjęs gydytojas pranešė, kad krisdama nuo kopėčių patyriau smegenų sutrenkimą bei susilaužiau raktikaulį, todėl dar kelias dienas teks praleisti ligoninėje. Nors paskutiniu metu nuolat kartodavau, kad laikas skrieja tiesiog nepastebimai, tačiau kelios dienos ligoninėje atrodė tarsi didžiausias košmaras.
Turėdama pakankamai laisvo laiko paprasčiausiai naršiau internete: domėjausi pasaulio naujienomis, žvalgiausi darbo skelbimų, bendravau su bičiuliais, ir t.t. Susirašinėdama su Londone gyvenančia drauge sužinojau, kad už patirtą nelaimingą įvykį darbe yra galimybė gauti kompensaciją, ir tai skambėjo tikrai viliojančiai. Nepuoselėjau didelių vilčių – maniau, kad tokia galimybe gali pasinaudoti tik Jungtinės Karalystės piliečiai. Vis dėlto, sužinojau, kad tokia kompensacija gali būti skiriama kiekvienam Anglijoje dirbančiam asmeniui, todėl nieko nelaukdama užpildžiau užklausos formą. „Insito Group“ konsultantė su manimi susisiekė dar tą pačią dieną, ir pasakė, kad turiu didelius šansus gauti man priklausančią išmoką. Baiminausi, kad gali tekti pildyti gausybę dokumentų, tad labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad „Insito Group“ specialistai tuo pasirūpins už mane. Taip pat nuramino ir tai, kad ši kompanija atitinkamą mokestį pasiims tik tuomet, jei pavyks gauti kompensaciją, tad pavyko išvengti papildomų išlaidų, kurių tuo metu ir taip nestigo.
Galiu pasidžiaugti, kad sveikimo procesas buvo pakankamai greitas ir sklandus, todėl netrukus galėjau pamiršti varginančius skausmus. Į darbą sandėlyje nebegrįžau: gulėdama ligoninėje radau kur kas patrauklesnį darbo pasiūlymą, ir jau po mėnesio buvau įdarbinta. Dėl paskirtos išmokos konsultantė su manimi susisiekė kur kas greičiau nei tikėjausi, ir tai tikrai džiugino. Buvo nuspręsta sumokėti už nedarbingumo laikotarpį bei kompensuoti reabilitacijos išlaidas, todėl šis nelaimingas atsitikimas man neatnešė jokių finansinių nuostolių. Suprantu, kad mano atveju sveikatai padaryta žala buvo gana nedidelė, tačiau labai džiaugiuosi laiku atradusi „Insito Group“ bendrovę, kuri pasirūpino, kad man būtų išmokėta priklausanti kompensacija.
