Geologai toliau tiria mįslingąsias velniaduobes

Parašyta: 2019-01-25 | Kategorija: Gamta, Naujienos |

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) specialistai Aukštadvario regioniniame parke surengė ekspediciją, tirdami vadinamąsias velniaduobes. Jie išgręžė Strėvos antrosios duobės (įgriuvos) dugną, kad galėtų nustatyti jos amžių, taip pat aplinkos pokyčius per dugno nuosėdų klostymosi laikotarpį. Ekspedicijos metu taip pat buvo apžiūrėta kita velniaduobė –  Albinavos duobė ir pailga bei slenkstėta glaciokarstinė dauba – Amerikos lobas. Šiuos įdomius reljefo darinius numatoma tirti netolimoje ateityje.

VSTT nuotr.

Aukštadvario apylinkėse puikuojasi unikalios įdubos

Aukštadvario apylinkėse, regioninio parko specialistų teigimu, žinomos septynios vietovės, priskiriamos velnio duobių grupei. Į šią kategoriją patenka tos duobės, kurios atitinka „velniškumo“ požymius, o pastarieji yra paremti legendomis, pasakojimais ir kitais sakralinio paveldo bruožais.

Specialistai įvairiai aiškina jų kilmę. Vieni teigia, kad tose vietose po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikę ledo luitai. Klimatui atšilus, jie palaipsniui ištirpo ir liko gilios piltuvo formos duobės. Kitų įsitikinimu, duobes suformavo nuo ledyno pakraščių krentanti vandens srovė. Dar kiti teigia, kad daubos susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. Yra manančių, kad prie šių duobių atsiradimo prisidėjo neva kadaise kritę meteoritai. Visos šios hipotezės turi savų argumentų ir kol kas galutinai neatmestos.

Anot Lietuvos geologijos tarnybos geologo Vido Mikulėno, velniaduobe apibūdinama įdubusi žemės forma, kuri susidarė nuledėjusioje teritorijoje pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui.  „Aukštadvario regionas yra unikalus. Čia galima rasti beveik visų Lietuvoje randamų geomorfologinių formų derinių – kalvų, daubų, terasų, raguvų, riedulynų bei kitų. Bet didžiausią susidomėjimą kelia velniaduobės. Mokslininkų tikslas yra išsamiau išsiaiškinti ne tik jų susidarymą, bet ir paaiškinti tą unikalumą“,  – teigia V. Mikulėnas, kartu su geologais Jonu Satkūnu ir Alma Grigiene dalyvavęs ekspedicijoje.

Tūkstantmetės paslaptys slypi dugne

Pasak geologo, velniaduobių charakteristika labai savita. „Velniaduobės – tai tarsi savotiškos „užsikonservavusios“ natūralios gamtos vietelės, dugno nuosėdose saugančios įrodymus apie vietovės buvusias paleogeografines sąlygas, ir toliau pildančias žemės istorijos puslapį, nes gamta čia gyva. Velniaduobių reljefas išskirtinis – tai gali būti net ir kelių dešimčių metrų aukščio stačių šlaitų (20-40 laipsn.) ir nuo kelių iki keliolikos metrų nuosėdų storio dugne duobės. Jų dugnas lygus, jei jame susidariusios pelkės, kaupiančios organines nuosėdas, o dar giliau – mineralinis gruntas.

„Tam ir yra atliekami tiesioginiai ir netiesioginiai tyrimai. Pirmuoju atveju gręžiama ir imami nuosėdų pavyzdžiai, kitu – atliekami geofiziniai tyrimai, erdvinis lazerinis skenavimas tikslaus reljefo modelio sudarymui. Paskutinės ekspedicijos metu tyrėme Strėvos antrosios įgriuvos dugną, buvo aprašytas geologinis pjūvis iki 5 m gylio, paimti mėginiai, kurie bus tiriami laboratorijoje, stebint per mikroskopą žiedadulkių spektrus. Tikimasi, kad tyrimas padės daugiau sužinoti apie velniaduobės susidarymo laiką ir ypatumus. Tuo pačiu tai suteiks daugiau žinių apie šio krašto gamtines ir geologines ypatybes“, – įsitikinęs V. Mikulėnas.

Kol kas geriausiai yra ištirta garsioji Velnio duobė (Škilietų). Geologiniai tyrimai buvo atlikti ir Strėvos įgriuvoje. Prieš septynerius metus LGT specialistai ištyrė Gelionių duobę ir nustatė, kad ji yra gerokai jaunesnė už minėtąsias. Ši duobė galėjo įsmukti prieš 2-3 tūkst. metų.

Legendomis apipintos duobės sulaukia daugybės lankytojų

 

Kai kurios duobės yra atviros visuomenei ir yra populiarios kaip lankytinos turizmo vietos. Bene garsiausia – Velnio duobė, esanti Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. 1964 metais ši duobė paskelbta geologiniu gamtos paminklu, be to įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Teigiama, kad šioje duobėje žmonės paprastai patiria keistų pojūčių, ypač nusileidę į jos dugną. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad tai ypač aktyvi vieta, kur kertasi įvairių stiprių geologinių biolaukų struktūros. „Šiuo geomorfologiniu gamtos unikalumu reikia ir didžiuotis, ir mėgautis. Nedaug šalyje yra vietų, kurios būtų taip gausiai apipintos patirtimi. Turime vertinti, saugoti ir moksliškai nagrinėti šias duobes. Nors Aukštadvario regione šiuo metu skaičiuojamos septynios duobės, tačiau potencialas, mano manymu, yra net keliolikos. Dėl to siekiame vykdyti ir populiarinti tyrimus“, – teigia V. Mikulėnas.

Nors mokslininkai lietuviškąsias velniaduobes labiausiai sieja su klimato kaita, liaudyje yra ne viena legenda, kuri pateikia visai kitokią šių mistinių įdubų atsiradimo istoriją.  Viena tokių susijusi su kadaise ant kalno stovėjusia bažnyčia. Neva kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatė kunigą, susidėjusį su mergina. Keleivis neiškentęs garsiai rėžė: „Kad tu skradžiai žemėn!“. Vos tai pasakius, staiga prasmego ne tik kunigas su mergina, bet ir bažnyčia. Sakoma, kad kai duobė pasidengė vandeniu, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus, o štai dori žmonės dar ir šiandien galį girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.

Užs. Nr. 78

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *