Ašarojantis Lentvario dangus, 2016 06 23

Tokią tokią dieną, kai Jonai liepsnoja,

O ir laikas džiaugias skaičiumi jautriu,

Aš vien meilę Trakuos širdimi dainuoju

Lyg prieš kraštą laisvės visiškai švariu.

Nuodėmių tai buvo. Rodos, pusė maišo.

Pas teisybės Petrą  jas ir surasiu.

Degė fiestos tikros.

O ir juodos  godos.

Valandų netyčia šmotas  negražių.

Štai menu  Lokėnus, Ukmergę jaunystės,

Pirmą skaistų jausmą, kuris nemarus.

Dūšioje nupieštą, bet ne balno ristą,

Lyg svajonę Jono niekinti karus.

Ir gėlių darželį man šventos močiutės,

Motinos didybę, tėčio gabumus.

Ten žydėjo kilnios  tėviškėlės rūtos.

Taip norėčiau grįžti į tėvų namus.

Bet -ten- laukas plynas vėjo sukilimas.

Giminės Lokėnų ir toliau kapai.

Jonas buvo tėtis.

Proseneliai  rimo

Atminty vardais tais visada labai…

Jonas Počepavičius