Iš pirmo žvilgsnio man pasirodė, kad tema savo esme yra labai plokščia ir, atleiskite, net kvailoka. Pirmiausiai dėl to, jog visiems žinoma, kad dabartiniai Trakai, kurie po II-ojo Pasaulinio karo yra netekę dalies savo istorinio pavadinimo „Naujieji Trakai“, niekad nebuvo Lietuvos sostine. Priminsiu, kad, pasak Lietuvos metraščių, sostine septynetą metų (galimai nuo 1316 iki 1323) buvo kiti Trakai – tie, kuriuos iki šiol tebevadiname Senaisiais Trakais.
Antra, dėl to, kad Trakų tikrai negalime vadinti „periferija“, nes jie yra tik apie 30 km į vakarus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Pagalvokime: jei Trakai išties būtų periferija, tai kokiu žodžiu turėtume vadinti Žagarę, Veisiejus ar Zarasus?
Taigi, atsakymas į klausimą, ar Trakai yra sostinė, ar periferija, labai jau paprastas – nei sostinė, nei periferija. Trakai yra tiesiog Trakai – miestas su savo nepagražinama istorija ir ganėtinai tragiška jį kūrusių ir tebekuriančių gyventojų patirtimi.
Šia išvada vakaro diskusiją būtų galima ir baigti, nebent turime aibes laiko maloniems sofistiniams pokalbiams apie tai, ko apskritai nėra, bet labai norėtųsi, kad būtų.
Visgi, pažvelgus giliau, negalima nepastebėti, kad pats klausimas „Trakai – sostinė ar periferija?“ iš esmės diagnozuoja gana liguistą dabartinio Trakų elito pasimetimą savo gimtajame mieste. Kodėl, nesant jokiems objektyviems pagrindams, Trakus norima matyti arba kaip „sostinę“, arba kaip „periferiją“?
Taigi, iš pirmo žvilgsnio sekli vakaro tema „Trakai – sostinė ar periferija?“ leidžia mums pažvelgti giliau ne tiek į Trakus, kiek į save pačius. Tai iš tiesų būtų puiki proga pakalbėti, kaip patys jaučiamės Trakuose ir ko mums iš tiesų juose trūksta. Ar kartais nesame tik didmiesčio malonumų ir patogumų trokštantys hedonistai, be reikalo kaltinantys Trakus dėl savo nerealių svajų? O juk vaistai nuo šio negalavimo paprasti – tiesiog reikia persikelti gyventi į Vilnių.
Nepaisant to, kad tokį šiandien mus pačius demaskuoti galintį klausimą kažkas formuluoja kaip naujieną, iš tiesų taip nėra. Ne pirmą kartą nepagrįstą abejonę Trakais kėlė ir kelia tam tikro tipažo istorinių periodų personažai. Spėju, kad pirmą kartą panašų klausimą uždavė netrukus po Vytauto Didžiojo mirties 1430-aisiais kęstutaičių palikuonys, vėliau dėl to ginčijosi Lietuvos didikai ir smulkioji aristokratija.
Na, o po 1788-04-07 Trakų pilies teismo posėdžio Trakų miestą, Vytauto Didžiojo palikimą, į savo rankas perėmė racionalioji prastuomenė, neišgirdusi Rezeknės iždininko Jono Odineco diagnozės, kad tai, ko nenuniokojo priešas, naikina šiame krašte gimęs piktavalis žmogus. Nuo to meto prasidėjo entuziastingas Trakų transformavimas, startuota nuo visos vaivadijos ir visos Lietuvos puošmenos – Naujųjų Trakų Salos pilies griovimo, o didžiausias proveržis pasiektas XX a. II-oje pusėje, kai į siaurą pusiasalį tarp ežerų sugebėta sugrūsti visą tarybinio Trakų rajono centrą (nors, reikia pripažinti, nespėta Trakuose pastatyti dešimttūkstantinio tarybinio miesto, kurio daugiaaukščiai turėjo apjuosti visą ežeryną su vaizdais į Trakų Salos pilį).
Deja, šiandien mus (tikiuosi, kad kol kas tik mažą miestiečių dalį) vėl graužia klausimas, kada galų gale Trakai taps „sostine“, ar taip ir liks „periferija“?
Dėkui Dievui, kad Lietuvai atgavus Nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba – Atkuriamasis Seimas 1991-04-23 nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ įsteigė valstybės saugomą teritoriją Lietuvos valstybingumo istoriniam centrui Trakuose – pilių kompleksams, Trakų miesto ir jo apylinkių kultūros ir gamtos vertybėms, kitiems objektams ar jų kompleksams, istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžiui, etnokultūriniam paveldui saugoti, tvarkyti ir naudoti.
Priminsiu, kad atkurtoji Lietuvos valstybė Trakus su visu apymiesčiu paskelbė saugomais anksčiau, nei iš jos pasitraukė okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė (1993-09-01).
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija yra viena iš daugelio valstybės ir savivaldos institucijų, kuri taip pat įgyvendina Lietuvos valstybės 1991 metais suformuotą užduotį saugoti ir tausojančiai naudoti mūsų visų istorinius Trakus.
Buvau paprašytas pasisakyti, kaip gi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija galėtų prisidėti prie šiuolaikinės Trakų tapatybės formavimo? Tiesą sakant, suglumau, nes šiandien mes nebegalime prisidėti prie šio kilnaus tikslo, kadangi tai padarėme kur kas seniau – nuo pirmų savo darbo dienų, ir tuos darbus tebetęsiame.
Tai pradėjome daryti taip seniai, kad tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, net nebesiejama su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos veikla. Todėl noriu priminti, kad dar XX amžiaus gale mes pradėjome savo „Kitokių Trakų“ projektą, kurio metu ėmėmės aktualizuoti Senųjų ir Naujųjų Trakų paveldą (pvz., „Sugrįžimas į Senuosius Trakus“, „Iš Vilniaus į Trakus su sarmatų Horacijumi“, „Šiaudinė siena“, E. F. Andrė parkų kelias ir kt.).
Vien tuo neapsiribojome – Lietuvos Respublikos Prezidento lygmenyje atkūrėme Senųjų Trakų herbą ir vėliavą, pradėjome tvarkyti apleistas Naujųjų Trakų Pusiasalio pilies ir Senųjų Trakų piliavietės teritorijas, tiltus į Trakų Salos pilį, Bernardinų vienuolyno kalvą, Bražuolės piliavietę, karaimų kapines, kelią į sentikių Daniliškėse kaimą, Užutrakio dvaro sodybą, įkūrėme Vytauto Didžiojo kelią, aranžavome istorinio kraštovaizdžio apžvalgos aikšteles, įrengėme Varnikų botaninio zoologinio draustinio pažintinį taką, organizavome karaimų vaikų vasaros stovyklas, rinkome vietos gyventojų žodinius ir vaizdinius prisiminimus, organizavome Trakų apymiesčio miktotoponimikos tyrimus ir jų publikacijas, teritorinio planavimo dokumentų rengimus ir pan.
Tikrai džiugu, kad šiandien apie tai daug kas jau yra pamiršę, nes dalimi išvardintų temų ir objektų iš tiesų pradėjo rūpintis tie, kuriems tai yra privalu ir pagal pareigas, ir pagal objektų prigimtį.
Mūsų tikslas buvo ne atlikti visus galimus darbus valstybės saugomoje teritorijoje už visus kitus, bet be prievartos ir didaktikos suformuoti poreikį objektų savininkams ar valdytojams tai pradėti daryti patiems ir tuo pagrįstai didžiuotis ir, žinoma, girtis.
Šiandien gi Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija metodiškai teikia rajono merui, ministerijoms, Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir plačiajai visuomenei naujus pasiūlymus tausojančiai plėtoti ir kartu stiprinti istorinių Trakų tapatybę šiuolaikiniame pasaulyje.
Pavyzdžiui, pirmieji įvardinome, jog Trakai nebegali būti „Vienos pilies miestu“. Tai, kas buvo gyvybinga ir efektyvu sovietmečiu, šiandien kelia diskomfortą gyventojams ir pavojų trapiam miesto paveldui. Vietiniams ir svečiams akis bado tai, kad „Vienos pilies miesto“ pagrindinė Karaimų gatvė virto automobilių stovėjimo aikštele. Kartu visiems aišku ir tai, kad šios stichinės aikštelės toliau plėtoti nebėra jokių fizinių ir teisinių galimybių. Ežerų neužpilsi, paveldo – nenugriausi.
Kai kam valdžioje atrodo, kad kažkas dėl to turi būti kaltas. Mums atrodo, kad galima atsigręžti į pačią objekto – Trakų miesto – prigimtį ir išdrįsti įgyvendinti efektyviausią ir į ateitį orientuotą sprendimą. Todėl Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija jau ne pirmus metus siūlo iš esmės persvarstyti gyvybingą istorinio miesto plėtotės kryptį ir Trakus pradėti vystyti kaip „Ežerų miestą“, atveriant pažinimui, renginiams, paslaugoms ir kokybiškam gyvenimui visą miesto pusiasalį bei priešingus ežerų krantus? Kartu galima bus įveiklinti ne vien Galvės ežero dalį aplink Trakų Salos pilį, bet ir visus miestą juosiančius ežerus.
Nesiplėsiu, kokia iš to būtų nauda ir ką konkrečiai jau šiandien būtų galima padaryti, nes apie tai galite laisvai paskaityti mūsų ar „Galvės“ laikraščio internetinėse svetainėse. Esame įsitikinę, kad Trakų kaip ežerų miesto ateitis yra tiesiog neišvengiama, klausimas tik toks, ar tai pradės mūsų karta, ar reiks laukti dar 10-ies rinkimų.
Kitas pavyzdys, ką siūlome „naujos“ Trakų tapatybės formavimui, yra atsigręžimas į Trakų miesto gyventojus, kurie kūrė ir tebekuria šį miestą. Visi žinome, kad Trakuose buvo net du miestai –Didysis ir Mažasis. Pastarajame veikė karaimų savivalda su karaimų vaitu priešakyje.
Mes siūlytume bent simboliškai atkurti abi Trakų miesto savivaldas, kad ir žaisminga istorinio žaidimo forma. Gal pabandom leisti pačioms bendruomenės išsirinkti savo „vaitus“, iškilmingai juos prisaikdinti (būtų puiki atrakcija miesto svečiams, ypač jei vaitai būtų sveriami prieš kadencijas ir po jų) ir leisti, pavyzdžiui, Karaimų ir aplinkinių gatvių kasdienius reikalus spręsti savarankiškai Mažojo miesto gyventojams betarpiškai. Tikėtina, kad Mažojo miesto bendruomenė su savo lyderiu vaitu efektyviausiai išspręstų ne tik parkavimo, bet ir prieplaukų nuomos klausimus savo Karaimų gatvėje ir savo Galvės pakrantėje. Tam nereikėtų leisti šimtų tūkstančių eurų popierinėms humanizavimo analizėms ir studijoms.
Gi didžiojo miesto vaitas (šiandieninis seniūnas) galėtų kur kas rimčiau rūpintis nebe turistiniais, bet didžiosios Trakų miesto gyventojų dalies reikalais. Vėlgi, tikėtina, kad sutvarkius visus iki vieno „asfalto ir šaligatvių“ klausimus, netrukus atsirastų poreikis labiausiai sunaikintoje miesto dalyje atkurti trečiąją Trakų dominantę – bernardinų ansamblį, dar vieną kultūros objektą, kuris ne tik išplės Trakų miesto turistę geografiją, bet ir miesto gyventojų kasdienybės žvilgsnius privers naršyti arčiau dangaus.
Apie Trakų bernardinų vienuolyno atkūrimo galimybes ir tikslus taip pat galite paskaityti mūsų ar „Galvės“ laikraščio internetinėse svetainėse.
Na, ir trečiasis šį vakarą, bet tikrai ne paskutinis Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos siūlymas – atminties apie sunaikintus šio miesto kūrėjus gaivinimas. Kalbu apie žydiškuosius Trakus, apie kuriuos sutartinai nekalbama daugiau nei 79-nerius metus. Taip, statistiką ir datą žinome – 1941-09-30 Varnikų miške buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Trakų ir jų apylinkių.
Tačiau tuo ir teapsiribojama, o kur realiai Trakuose jie gyveno, kaip gyveno – mažai kas klausia. Net nebežinoma, kur stovėjo Trakų žydų sinagoga, kurią esą per klaidą vietoje sandėliuko tik 1966 metais nugriovė tuometinė nomenklatūrinė miesto valdžia.
Manome, kad ši tema apie išnaikintų gyventojų miestą turi tapti viena svarbiausių, siekiant iš tiesų formuoti kokybišką šiuolaikinę Trakų miesto tapatybę. Gal tai padės suvokti, kad 1947 metų gaisro metu didelė Trakų dalis sudegė ne dėl liepsnų kaitrumo, bet dėl to, kad nebebuvo tikrų šeimininkų, kurie tas liepsnas savo namuose gesintų.
Greitu laiku Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija viešai pristatys atkurtą skaitmeninį Trakų žydų sinagogos modelį ir pakvies naujuosius trakiečius diskusijai, kaip visi kartu galime prikelti nužudytuosius iš užmaršties ir kaip liudyti apie juos ir jų Trakus likusiam pasauliui.
Gintaras Abaravičius, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius, www.seniejitrakai.lt
2020-11-06, Trakai
