Gruzija – legendomis apipinta šalis. Viena iš jų pasakoja, kad ši šalis nuostabi, išsiskirianti savo kraštovaizdžiu ir nepamirštama dėl to, jog Dievas gruzinams atidavė savo žemės lopinėlį, kai šie pavėlavo į dalybas, nes šventė pasaulio sukūrimą.
Signaghio miestas
Apie Gruziją skaičiau daugybę tekstų, girdėjau dar daugiau įvairių istorijų, o visai tai išaugino begalinį norą aplankyti šį kraštą. Tad šių metų birželio gale, susiklosčius aplinkybėms, mes išvykome į Sakartvelą.
Turėjome savaitę, o pamatyti norėjosi tiek daug, tad suplanavome kelionės maršrutą: Batumis – Tbilisis – Signaghis, kiekvienoje vietoje užsibuvome vos porą dienų. Tikroji mūsų kelionė prasidėjo Kutaisyje įlipus į mikroautobusą, vietinių meiliai vadinamu „mikruška“, kuris turėjo mus nuvežti į Batumį. Tai buvo bene ilgiausios dvi valandos mano gyvenime. Pradedant nuo to, kad lauke kepinant beveik 40 laipsnių karščiui, šiose transporto priemonėse neveikia kondicionieriai, beje kaip ir beveik visuose automobiliuose, kurie važinėja Gruzijos keliais, daugiausiai prakaituoti turėjome dėl eismo keliuose. Visos transporto priemonės, nesvarbu, kokie bebūtų jų gabaritai, lenkia vienos kitas, net jei priešpriešinėje eismo juostoje sunkvežimis yra vos už kelių metrų. Staigūs stabdymai, išbudinantys snaudžiančius keleivius, ir dar staigesni įsibėgėjimai net itin prasto matomumo vietose bandant aplenkti ne vieną, o tris ar keturis automobilius išties yra labai nemalonūs keleiviui. O ką jau kalbėti apie tai, kad juostoje, kurioje turėtų važiuoti viena automobilių eilė, važiuoja trys – tai visiškai įprasta Gruzijoje, nesvarbu, čia būtų miesto gatvė ar tarpmiestinis kelias.
Batumis mūsų nesužavėjo. Galbūt dėl to, jog savo mintyse Sakartvelą piešėme kaip tyros gamtos šaltinį. Vienintelis Batumį gelbėjęs dalykas – Juodoji jūra ir įdomūs šiuolaikiški pastatai. Kaip bebūtų, iš esmės tai ne kiek gruziniškas, bet labiau turkiškas miestas. Čia verda naktinis gyvenimas, o amžinai gyvas bulvaras primena daug didesnę Palangą pačiais karščiausiais vasaros orais.
Kita stotelė – Tbilisis. Iš Batumio į šį miestą vykome traukiniu. Kelionė buvo ilga, tačiau traukinys naujas, patogus ir čia veikė kondicionierius! Vos išlipus iš traukinio mus apstojo būrys taksistų, kurie, pasak jų, galėtų nors ir į pasaulio kraštą nuvežti už labai mažą kainą, tačiau tai ne visai tiesa. Dėl kainos su vairuotoju reikia susitarti dar prieš kelionę, mes tai žinojome, tad sutarėme, jog nuo traukinių stoties iki mūsų apartamentų būsime nuvežti už 15 larių – vairuotojai nesustodami kartojo, kad tai puiki kaina, tik paskui sužinojome, jog turėjome sumokėti ne daugiau 5 larių. Kaip bebūtų, šią apgavystę kompensavo pagyvenusio vairuotojo bandymas bendrauti su mumis – dviem jaunais lietuviais, kurie rusiškai beveik nesupranta. O tada ir vėl buvome šokiruoti eismo – mūsų vairuotojas viena ranka laikė telefoną, kita ieškojo žemėlapio, o jei kažko nerasdavo tiesiog sustodavo vidury gatvės. Pasiekus mūsų apartamentus vairuotojo buvome apdovanoti šilčiausiais linkėjimais ir persikais iš taksi bagažinės.
Tbilisis visai kitoks miestas nei Batumis. Čia verda gyvenimas, gatvelėse daugybė moterėlių, kurios iš savo mažu vežimėlių pardavinėja nuostabiai kvepiančius prieskonius ir tradicinius saldumynus – čurčchelas. Tbilisis gražiausias vakare kai visas miestas pasipuošia švieselėmis, o didngiausi miesto objektai nuspalvinami šilta geltona spalva. Pirmąjį vakarą iš Rike parko keltuvu pakilome į Narikalą. Kaip ir minėjau – sutemus Tbilisio vaizdas nuostabus, tad jei galima tai pamatyti iš aukštai – tokios progos negalima praleisti.
Švč. Trejybės katedra
Dieną nusprendėme pasikelti funikulieriumi į Mtatsmindos kalną, kuriame stovi Tbilisio televizijos bokštas. Nuo jo taip pat atsiveria nuostabus miesto vaizdas, iš apžvalgos aikštelių puikiai matosi Švč. Trejybės katedra, „Gruzijos motinos“ skulptūra, modernusis stiklinis „Taikos“ tiltas. Pasikėlus į šį kalną būtina aplankyti ir Mtatsminda panteoną, į kurį galima nusileist arba funikulieriumi, arba turistiniu taku. Mes rinkomės pastarąjį variantą. Takas vingiuoja tarp miško, kalno papėde, o protarpiais šmėžuoja Tbilisio miesto vaizdai – maršrutas tikrai įspūdingas ir labai smagus. Pasiekus panteoną mus pasitiko vietinis vyras, laisvai kalbantis tiek rusiškai, tiek angliškai, todėl mielai papasakoja apie visus, kurie palaidoti šioje vietoje, nuvedė prie švento šaltinio ir išsamiai papasakojo krikščionybės atsiradimo Gruzijoje istoriją. Būnant Tbilisyje būtina aplankyti ir Švč. Trejybės katedrą – tai neįtikėtino dydžio Samebos soboras. Tik įžengus pro vartus į katedros teritoriją pečius užgula aplink tvyrantis didybės ir šventumo jausmas. Žmonės vaikšto tyliai, lyg stengdamiesi ko nors nepažadinti – šioje vietoje pabėgama nuo viso miesto šurmulio.
Paskutinė mūsų stotelė – Signaghis. Mažas miestelis Kachetijos regione, iš kurio atsiveria kerintis vaizdas į Alazani slėnį ir, jei pasiseks, į Kaukazo kalnus, tačiau mūsų kelionės metu matėme tik šių didingų kalnų šešėlį pasislėpusį rūke. Signaghis vadinamas meilės miestu dėl jame visą parą veikiančios koplyčios, kurioje galima susituokti. Tačiau man šis miestas asocijuojasi su meile dėl to, nes įsimylėjau patį Signaghį. Įsimylėjau akmenimis grįstas gatves, didžiulį fontaną miestelio centre ir namus, raudonais čerpiniais stogeliais, kurie nepajuntamai nukelia į Italiją. Šis miestelis mus sužavėjo labiausiai. Čia pamatėme tikrą Gruziją, tikrą gruzinišką svetingumą, čia ragavome skaniausius vietinius patiekalus ir naminį vyną bei sutikome vieną šilčiausių lietuvių porų, kokių tik galima sutikti užsienyje. Jei reikėtų rinktis, būtinai grįžčiau čia dar kartą. Dėl visko.
Enrika GECAITĖ,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų studentė, praktikantė
Autorės nuotr.
