Halina Kobeckaitė. Dvasios laisvėjimas grėsmės akivaizdoje. I dalis

Parašyta: 2022-01-12 | Kategorija: Karaimai, Laisvės gynėjų diena, Lietuva, Naujienos, Seimas, Trakai |

Niekam Lietuvoje nereikia aiškinti apie 1991 m. sausio mėn. įvykius, kai  Sovietų Sąjunga, panaudodama ginkluotąsias pajėgas, mėgino mūsų šalyje įvykdyti valstybės perversmą. Įtampa, tvyrojusi sausio mėnesio pradžioje, pasiekė kulminaciją sausio 13-osios naktį, kai tankai,  iš vakaro atskraidinti desantininkų būriai puolė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą bei Televizijos bokštą ir nužudė 14 nekaltų žmonių. Prie šių pastatų ir prie Aukščiausiosios Tarybos buvo susirinkusios minios beginklių žmonių, pasiruošusių ginti Lietuvos laisvę, tarp jų buvo  nemažai ir tautinių mažumų organizacijų atstovų.

Nepaisant susisiekimo trukdžių į Lietuvą tomis sausio dienomis buvo atvykę daug kitų valstybių, taip pat ir Rusijos, parlamentarų, palaikančių mūsų laisvės siekius ir suprantančių, kad, užgniaužus laisvą Lietuvą, nematys demokratinių pokyčių ir Rusija. Jie taip pat suprato, kad bus reikalingi liudininkai tikrų, o ne pramanytų faktų, todėl buvo pasiryžę būti Lietuvoje, kiek reikės. Kai kurie svečiai (RTFSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai Michailas Molostvovas, Jurijus Nesterovas) 1991 m. sausio 12 d. kalbėjo mūsų parlamente. Jų kalbose skambėjo ne tik Lietuvos žmonių palaikymas, bet ir situacijos Rusijoje vertinimas, požiūris į Prezidentą Gorbačiovą ir jo atsakomybės už įvykius pabrėžimas.1

Įsimintinas tame posėdyje buvo ir LR Aukščiausiosios Tarybos deputato Eugenijaus Petrovo Pareiškimas, kuriuo jis kreipėsi į rusiškai kalbančius Lietuvos gyventojus ir labai tiksliai apibūdino susidariusią grėsmingą padėtį bei jos priežastis. Jis taip pat kreipėsi į sovietinės armijos kareivius, kviesdamas juos pagalvoti prieš šaudant į beginklius taikius žmones, kurie teisėtai atkūrė savo laisvą valstybę ir pasiryžę ją ginti.2

 Išvakarėse Lenkijos frakcijos vardu į Lietuvos žmones ir Lietuvoje gyvenančius lenkus kreipėsi deputatai Valentina Suboč ir Zbigniew Balcewicz: „Šiandieną, sunkią mūsų Tėvynei Lietuvai valandą, kreipiamės į jus, brangūs tautiečiai, visi Lietuvos žmonės, prašydami išminties ir ramybės. Atsiminkime, brangūs tautiečiai, kad gyvenome ir gyvensime kartu su lietuvių tauta, kad mes esame atsakingi už tai, kad mūsų ir būsimosios kartos gyventume santarvėj, kad kultūros, tradicijų ir kalbų skirtumai tarnautų abipusiam praturtėjimui ir pagarbai. Užmirškime šiandien tą, kas mus skiria. Atleiskime tiems, kurie ne visada mus norėjo suprasti, ieškokime to, kas mus jungia ir jungs – jėgos diktato nepripažinimas, bendri laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės siekiai“.3

 Šie pareiškimai rodė, kad priešiškų jėgų puolimo akivaizdoje laisvė visoms Lietuvos tautoms buvo žymiai svarbesnė nei siauri atskirų grupių interesai. Sausio 12 d. vakare po deputato Eugenijaus Petrovo pasisakymo iš Aukščiausiosios Tarybos patalpose esančio radijo mazgo, iš kurio buvo perduodama visa skubi informacija, aš taip pat kreipiausi į susibūrusius aplink Aukščiausiąją Tarybą žmones:

„Gerbiamieji, pakibusios virš Respublikos grėsmės akivaizdoje visi Lietuvos žmonės labiau negu bet kada suvokia, kad tolesnis jų gyvenimas, gražiai prasidėjęs tautinis atgimimas, dvasios laisvėjimas priklauso nuo Lietuvos likimo.

Kreipiuosi į visus – lietuvius ir rusus, lenkus ir žydus, baltarusius ir vokiečius, ukrainiečius ir totorius, karaimus ir latvius, kitų tautybių ir tikėjimo žmones: visi gyvename Lietuvoje, jos žemė dosni visiems, kas ją dirba, myli ir gerbia.

Padarykime viską, kad ji būtų laisva, kad po jos žolę be baimės braidytų visų mūsų vaikų ir vaikaičių kojos, kad mūsų darbas paverstų ją derlingais laukais, daržais ir sodais, kad normali būsena būtų šypsnys, o ne pyktis ar neapykanta, kad švaria sąžine galėtume pasakyti: gera ir lengva Lietuvoje kiekvienam, kas atėjo pas ją su duona, o ne su šautuvu.

Ištieskime vienas kitam ranką – būsime tvirtesni, gražesni ir galingesni savo pačių ir pasaulio akyse. Juk ir toliau mums teks gyventi čia kartu – elkimės taip, kad nebūtų gėda!“

Kai vėlai vakare išėjau iš pastato, žmonės patvirtino girdėję mano žodžius ir sakė, kad tikrai dabar niekam nerūpi, kas kokios tautybės, nes pavojus gresia visiems vienodas. Toje pavojaus akivaizdoje Lietuvos žmonės buvo susitelkę labiau nei bet kada, o įvykių netrūko. Aš tuo metu buvau Tautybių departamento generalinė direktorė, ir man teko dalyvauti kai kuriuose iš jų. Apie tos savaitės, sausio 13-osios nakties ir vėlesnius įvykius yra nemažai parašyta, nufilmuota ir parodyta. Papasakosiu čia tik apie tai, kas spaudoje nebuvo plačiai komentuota, bet nesinorėtų, kad išsitrintų iš atminties.

vvv

LR Aukščiausioji Taryba buvo gavusi informaciją, kad iš Maskvos sausio 12 d. atvyksta delegacija, kuriai buvo pavesta išsiaiškinti padėtį ir „lietuvius nuraminti“. Delegacija įstrigo Minske ir atvyko sausio 13 d. rytą: SSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininko pavaduotojas rašytojas Boris Oleinik, Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Nikolaj Dementej, Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Levon Ter-Petrosian, SSRS AT žmogaus teisių ir viešumo komiteto pirmininkas Vladimir Fotijev.

Iš Minsko, kur jie atvyko traukiniu, į Vilnių juos atskraidino lėktuvas, nes geležinkeliu eismas buvo sustabdytas.12:25 val. delegacija atvyko į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, o po valandos išvyko į Šiaurės karinį miestelį. Į Vilnių taip pat atvyko SSRS sausumos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Valentin Varennikov. Jis irgi susitiko su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatais.

Kadangi Maskvos oficialioje spaudoje buvo pranešimų, kad tankai ir šūviai Vilniuje buvo paleisti norint numalšinti tautiniu pagrindu kilusius susirėmimus ir konfliktus, delegacija panoro susitikti su tautinių mažumų atstovais. Toks susitikimas įvyko sausio 14 d. rytą Mokslų akademijos prezidiumo salėje. Jame dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos, kūrybinių sąjungų nariai ir tautinių mažumų bendrijų atstovai.

 Susitikimas buvo labai emocingas ir todėl nieko neužsirašinėjau – ne tas rūpėjo. Prisimenu pagrindinę mintį, kurią mes tada vienbalsiai, vienas per kitą norėjome įteigti maskviečiams: tai buvo armijos savivaliavimas (rus. бесчинство) prieš taikius gyventojus. Įvairių tautybių žmonės palaiko Respublikos siekį tapti savarankiška, ir tą valią ne kartą patvirtino. Žiaurūs armijos poelgiai ne tik neužglaistys jokių konfliktų, o tik dar labiau juos paaštrins. Mes matėme televizijos informaciją, kurioje viskas apversta aukštyn kojomis. Tie, kas suinteresuotas taip pavaizduoti įvykius, patys už tai atsakys. Nuo ko mus reikia gelbėti? Nacionalinio gelbėjimo komitetas – tai mistinė visuomeninė organizacija. Bet juk visuomeninė organizacija negali šiaip sau užsimaniusi iškviesti kariuomenę į pagalbą. Vadinasi, už to komiteto yra jėga komunistų partijos ir armijos pavidalu. Mums sukūrė karinę padėtį, pirmiausia iškvietė kariuomenę, ėmė gąsdinti žmones, o paskui ėmė skelbti, kad tie žmonės juos puola. Tokios melagingos informacijos per TV mes seniai negirdėjome. Prašome, kad Maskva nedidintų įtampos ir klaustų mūsų nuomonės. Liudijame atsakingai – nebuvo konfliktų, kuriuos turėtų spręsti ginklai.

Tame susitikime, dalyvaujant Mokslų akademijos nariams, rašytojams ir kitiems mokslo ir kūrybinės inteligentijos atstovams bei tautinių mažumų bendrijoms buvo priimta rezoliucija, kurios tekstas buvo pagarsintas AT posėdžių salėje.

Toje pačioje sesijoje deputatas Saulius Šaltenis paviešino jam atsiųstą laišką, kuriame viena kaunietė kreipėsi į rusus, gyvenančius Lietuvoje, kviesdama neklausyti tų, kurie visomis jėgomis stengiasi išsaugoti savo postus, lengvatas ir valdžią. „Jie pasmerkti, – rašė ji. – Maskva – jų širšių lizdas, jų centras, o SSKP ir kariuomenės susivienijimas labai pavojingas. Pavojingas ir Rusijai, ir kitoms valstybėms. Vardan viso, kas šventa, vardan savo vaikų, vardan Rusijos, padėkite dabar išgelbėti Lietuvą. Jei nenorite, kad gaisras apimtų visą Rusiją, jūs turite šaukti kartu su Lietuva: „Laisvė Lietuvai“! Pasirašo Liudmila Kliujeva, rusė, gyvenanti Kaune.4

vvv

Po susitikimo Mokslų akademijoje maskviečių delegacija drauge su Lietuvos Respublikos AT deputatais Juozu Jurgeliu, Rimvydu Survila ir jo padėjėju Baranausku vyko į Onuškio kolūkį Trakų rajone, nes svečiai pageidavo susitikti su darbo žmonėmis. Man teko vykti drauge*.

Kolūkio kultūros rūmuose buvo susirinkę ir gretimų kolūkių žmonės. Visi kalbėjusieji – įvairių tautybių ir įvairių specialybių kolūkiečiai – pasmerkė ginklų ir armijos panaudojimą prieš taikius žmones. Mano užrašuose užfiksuoti kelių pasisakiusiųjų žodžiai. Viena pagyvenusi moteriškė pavadino sovietų kariuomenę raudonaisiais fašistais ir pridūrė, kad niekam nepatiktų, jei jam būtų nurodoma, kaip statyti baldus savo bute. Kita kreipėsi į svečius prašydama informuoti Gorbačiovą, kas čia vyko, nes, jos nuomone, jis vargu, ar žinąs, kad lietuviai neturėję ginklų, o juos tiesiog sutraiškę, ir kariškių rankos kruvinos.

Gyvenanti tame kolūkyje buriatė p. Šidlauskienė pasakė: „ Aš čia gyvenu visą gyvenimą, ir niekas manęs neengė. Aš kalbu lietuviškai, nes reikia žinoti tautos, su kuria gyveni, kultūrą. Ką dabar pasakysiu anūkui – kieno tankai šaudė?“ Dusmenų kolūkio pirmininkas Rimvydas Kuchalskis irgi buvo pasipiktinęs: „Nejaugi Gorbačiovas nesupranta, kas čia pas mus vyksta? Juk desantininkai gina SSKP interesus, o partija nebeturi perspektyvos, jos tik likučiai. Ir kokį kam pavojų kėlė televizija? Nuo ko mus turi gelbėti tas gelbėjimo komitetas? Nuo mūsų pačių? Jeigu SSRS nori nuversti mūsų valdžią, tai tegul taip ir pasako. Mes nebetikime pertvarka SSRS. Nebetikime stebuklais, o mus nori jėga priversti jais tikėti. Lietuva niekam negrasina“.

Onuškio kolūkio pirmininkas Marijonas Michalkevičius pasakė: „Gorbačiovas gavo Nobelio taikos premiją, o dabar siunčia prieš žmones tankus. Pas mus juk ne Čilė? Mes turime vieną vyriausybę, ir jos klausysime“. Salėje buvusi studentė pridūrė: „Jūs pasakykite ten Maskvoje tiesą apie mus. Mes visi už nepriklausomybę. Gruzijoje daužė kastuvėliais, o pas mus – kulkomis. Kas čia vyksta?“ Kolūkietis: „Aš 35 metus buvau SSKP. Dabar gailiuosi. Maniau, kad tai vargšų programa, pasirodo – klydau. Tai tik sistemos programa. Kas ten supa Gorbačiovą? SSKP jau išnaikino tiek tautų, dabar nori ir mus?“

Svečiai aiškiai nesitikėjo tokio „paprastų“ darbo žmonių nusiteikimo. Pasisakė tik Levon Ter-Petrosiani: „Aš suprantu jūsų pasipiktinimą. Mūsų uždavinys, kad daugiau tokie dalykai nesikartotų. Armijos panaudojimas politinėms problemoms spręsti –
tikrai nusikaltimas“.

Dr. Halina KOBECKAITĖ

Šaltiniai:                                   

1                Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251224

2                Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251248

3                Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251214

4                Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.251251

* Nuo redakcijos:

Šį susitikimą Seimo nario Rimvydo Survilos iniciatyva organizavo Onuškio sąjūdininkai. Jam pirmininkavo mokytojas sąjūdininkas Virginijus Baranauskas. Šiandien dėkojame visiems onuškiečiams, dalyvavusiems istoriniame susitikime su iš Maskvos atvykusiais delegatais. Susitikimo pabaigoje buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir delegacija jį išklausė. Žmonių buvo pilna Onuškio kolūkio salė.

Bus daugiau

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *