Halina Kobeckaitė. Paprotinis palikimas – karaimų tautinės tapatybės pagrindas

Parašyta: 2022-12-29 | Kategorija: Karaimai, Kultūra, Naujienos, Renginiai, Trakai |

Diskusijos dalyviai. Pirmoji iš k. moderatorė Barbara Stankiewicz

Spalio 14- 16 d. Lietuvos lenkų mokslininkų sąjunga surengė IX -ąją tarptautinę mokslinę konferenciją tema Vilniaus krašto istorinio ir kultūrinio paveldo pažinimas bei sklaida tautinės tapatybės išsaugojimui.

Rytinė konferencijos sesija buvo skirta diskusijai apie daugiakultūrę ir daugiakalbę Vilniją nuo LDK laikų. Šį posėdį moderavo istorikė dr. Barbara Stankievič, o kalbėjo profesoriai Alfredas Bumblauskas (Lietuva), Siarhej Chareuski (Baltarusija), Bohdan Cyvinski (Lenkija) bei Lietuvos tradicinių tautinių mažumų atstovai: Adas Jakubauskas, Markas Zingeris ir Halina Kobeckaitė.  Sesijos pradžioje į dalyvius nuotoliniu būdu kreipėsi Pietų Ilinojaus (JAV) universiteto profesorius Theodoras Weeks, neseniai išleidęs  knygą „Vilnius tarp tautų“. Niekas iš dalyvių šios knygos nebuvo skaitęs, bet moderatorė iš anksto buvo paprašiusi pasisakant sureaguoti į šį profesoriaus video-kreipimąsi ir  uždavė atitinkamą klausimą.

Kiekvienas dalyvis kalbėjo jam rūpima tema, pvz., prof. Chareuski – apie Pranciškų Skoriną, o profesoriai Cyvinskis ir Bumblauskas išdėstė kelis bendresnio pobūdžio samprotavimus apie tautinį tapatumą ir daugiakalbystę Vilniaus krašte. Išskyrus mane, niekas nesureagavo į prof. Weeks pasisakymą.

Toliau pateikiu dr. Barbaros Stankevič man užduotus klausimus ir šiek tiek praplėstą pasisakymo konferencijoje tekstą.

 

Moderatorės klausimas:

 „Šiais metais sukako 625 metai, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įkurdino karaimus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai Karaimų metai Lietuvoje, su kuriais nuoširdžiai sveikiname. Be įspūdingų šventinių kultūrinių renginių, Lietuvos statistikos departamentas parengė tyrimą „Unikali tauta, išsilavinusi, išlaikiusi savo tradicijas, bet sparčiai nykstanti“. Tyrime nurodyta, kad 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 196 karaimų tautybės gyventojai. Per 60 metų karaimų sumažėjo daugiau nei per pusę (54,6 proc.). Kaip ir visa Lietuvos visuomenė, karaimų tauta sensta.

Kaip pasirūpinti tautos tapatumo, kultūros, religijos ir ypač kalbos išsaugojimu esant nepalankiems demografiniams rodikliams, kurie, beje, atspindi ir visos Lietuvos demografines tendencijas. Ir kaip užtikrinti, kad nepaisant demografinių tendencijų karaimų paveldas išliktų modernios Lietuvos kultūros dalimi, būtų puoselėjamas ir ar galėtų šioje vietoje kažkokį vaidmenį suvaidinti Vilniaus kraštas (Vilniaus apskritis) ir polilogas dėl LDK daugiakultūriškumo atminties?“.

Paskelbus šiuos metus Karaimų metais, atsirado puiki proga kalbėti apie karaimų tautinį tapatumą – jo charakteristiką ir jį išsaugojusias istorines aplinkybes. Akivaizdu, kad polilogas dėl LDK daugiakultūriškumo tikrai naudingas, šiandien jis čia ir vyksta.

Profesoriaus  Weeks sveikinimo žodyje, kurį jis atsiuntė mums nuotoliniu būdu,  yra daug erdvės šiam polilogui. Jo žodžiai kaip spalvoti  stiklo rutuliukai laisvai ridinėjasi  šioje erdvėje, kuri mums, čia nuo seno gyvenantiems, užpildyta įvairiomis realiomis mūsų pačių ir mūsų protėvių  patirtimis. Džiugu, kad mumis domisi  žmonės iš svetur, sugebantys tautinę mūsų miesto ir krašto įvairovę gretinti su gamtine įvairove. Filosofijos istorija žino ne vieną mėginimą skirtumus tarp tautų  kildinti iš skirtingų gamtinių  sąlygų. Etnosų atsiradimo ir išnykimo procesą su geografinėmis sąlygomis siejo ir žinomas rusų disidentas istorikas Levas Gumiliovas.  Išgirdusi šiandien profesoriaus Weeks žodžius su pavydu pagalvojau: bepigu teoretikams žaisti rutuliukais, o mums juk reikia gyventi jų tiriamoje erdvėje.

                                                  ***

Karaimai tame nuostabiame Lietuvos landšafte gyvena  625 metus. Būtent gyvena – sąmoningai nevartoju žodžio „išliko“, nors daugelis taip formuluoja klausimą. Ir ne todėl čia atsirado, kad Lietuvoje graži gamta. Kartą  vienas svečias primygtinai norėjo važiuoti į Trakus, nes jam Rygoje pasakoję, kad ten išlikę aborigenai – karaimai. Pasakiau, kad nebūtina važiuoti į Trakus, kad pamatytų aborigenus karaimus, nes gali pažiūrėti į mane. Svečias labai nustebęs konstatavo – „tai visai normalūs žmonės“.

Būdami normalūs, esame ir truputį „nenormalūs“, truputį kitokie. Štai ir p. Barbara klausia, ką daryti, kad „išliktų“ paveldas, kaip pasirūpinti tautos tapatumo, kultūros, religijos ir ypač kalbos išsaugojimu?“ Tautos tarsi ir nebebūtų, o likęs tik paveldas. Bet ji yra, ir visus tuos 625 metus patys karaimai kruopščiai rūpinosi tautine savastimi – t. y. gyveno.

Kaip jie tai darė? Kalba, religija, apeigos, istorinė atmintis, tradicijos – tai, kas sudaro tautos savastį, buvo natūralus visos bendruomenės gyvenimo būdas.

Apie ankstyvąjį karaimų bendruomenės gyvenimo Lietuvoje laikotarpį turime nedaug rašytinių šaltinių, bet iš tų, kurie išliko, matyti, kad karaimams rūpėjo ugdyti  savybes, kuriomis tauta pasižymėjo ir už kurias  buvo gerbiama:  sąžiningumas, padorumas, darbštumas, kuklumas, paslaugumas, ištikimybė, artimojo meilė ir kitos  dorybės. Apie jas rašo keliautojai, aplankę  Krymą ir Trakus, jas pabrėžia ir karaimų poetai. Pvz., XVII a. gyvenęs  karaimų  poetas Solomonas Trakietis (1650-1715?)  taip mokė merginą:

Kelkis, prauskis, renkis, nesvaliok,

Gluotniai plaukus sušukuok,

Pasimeldus visagaliui, po maldų

Sėskis prie darbų.

Smarkiai sukis, netingėki,

Prie visų darbų skubėki.

                             Vertė Mykolas Karčiauskas

Iškalbingi ir poeto Simono Kobeckio (1857-1933), išleidusio poezijos rinktinę 1904 m. Kijeve, eilėraščiai. Jie  rodo, kurios moralinės vertybės puoselėtinos karaimų bendruomenėje. Pvz., eilėraštis „Šlovė tau“:

Šlovė tau, jei gyvenimo grūsty

Išmokai tu kitiems pasiaukot,

Šlovė tau, jei paklydusį matei

Ir išdrįsai jam nuodėmes atleist,

 Šlovė, jei skolą apmokėjai tu

 Varguolio, pančius velkančio liūdnai.

                             Vertė Jonas Strielkūnas

Kol karaimų bendruomenių teisinis savarankiškumas, gautas pagal 1441 m. valdovo Kazimiero Jogailaičio suteiktą jiems Magdeburgo teisę, buvo užtikrintas, jiems daugiau rūpėjo moraliniai reikalai, nes išorinis pavojus bendruomenės savitumui negrėsė. Pradėjus Europoje rastis nacionalinėms valstybėms, stiprėjant nacionalinio išsivadavimo tendencijoms, nacionalinio tapatumo klausimus ima kelti ir tautinės mažumos. XIX a., o ypač XX a. pradžios geopolitinių, ideologinių permainų akivaizdoje klausimas apie tautinę tapatybę šalia dorovinio įgauna ir  socialinį aspektą.

Anksčiau gana sėslios ir kompaktiškos tradicinės karaimų bendruomenės pamažu ima irti, suintensyvėja migracija. Eižėja ir per amžius nusistovėjęs gyvenimo  būdas, šeiminiai, giminystės ryšiai – t.y. dalykai, kurių dėka tautinis tapatumas egzistuoja.

Migracija ypač smarkiai paveikė karaimų kalbos vartojimą, nes ji lieka tik šeimoje ir  tampa tarsi perteklinė. Susilpnėja motyvacija jos mokytis. Be to, ji ir savaime išsitrina, jei vartojimas tampa ribotas. Rusijos imperija, kurios sudėtyje XIX a. atsidūrė karaimai, vykdė aktyvią rusifikacijos politiką. Tautinio tapatumo pamatai vis labiau vibruoja. Bet nepaisant to, per ilgus amžius formuota ir  perduodama iš kartos į kartą tautinė savimonė, moralinės savybės, žinojimas, o gal tiesiog jausmas, kad esi karaimas, leidžia daugumai išsaugoti stuburą, ant kurio susiveria visos kitos savybės, vienijančios išsibarsčiusius po svietą karaimus į tautą.

                                  ***

Šviesiausi bendruomenės protai XX a. pradžioje kelia klausimą, kur glūdi karaimiško tapatumo paslaptis?

Viename pirmųjų Vilniuje 1913-1914 m. leisto žurnalo Karaimskoje slovo numerių   teisininkė ir poetė Ksenija Abkovič aiškina, kad svarbiausia – tautinė savimonė, verčianti kiekvieną, kas jaučiasi esąs karaimu, iš tolimiausių kraštų belstis į Trakus, tingiai snūduriuojantį, bet nepaprastai mielą, kažkuo ypatingą miestelį. Anot jos, Rusijoje tarp tautų jaučiama didžiulė praraja, ir žodis „kitatautis“ atstoja keiksmažodį ne tik gatvėje, bet ir valstybės Dūmoje. O paniekinamą požiūrį į viską, kas nerusiška, ji pastebėjusi net tarp labai nekvailų žmonių.

„Su motinos pienu miesčionis įsiurbė tautinį nepakantumą ir negali juo atsikratyti…,- rašo ji,- bet kiekviena tauta turinti susivienyti ir sutartinai ginti savo teises. Mes (karaimai) negalime duoti trumparegiško, siauro nepakantumo pavyzdžio, o priešingai – mes turime ištiesti ranką visoms tautybėms ir kartu dirbti kultūros darbą“.

Šiuose žodžiuose, mano supratimu,  slypi karaimų kultūros egzistavimo per ilgus šimtmečius kvintesencija ir viena iš priežasčių, kodėl karaimų bendruomenė neišsilydė bendrame tautų katile. Pabrėžiu, kad viena iš priežasčių, nes vargu, ar rastume kokią vieną, tą fenomeną paaiškinantį. Gal  teisinga  pasakyti, kad karaimus kaip tautą labiausiai telkė paprotinis  palikimas, savo svarba  prilygstantis religijai.

                               ***

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą aiškiai suvoktas rūpestis išsaugoti savo tautinę savimonę kitakalbėje ir kitoniškos kultūros aplinkoje, jam pasibaigus, dar labiau sustiprėjo.

Du veiksniai čia suvaidino ypač svarbų vaidmenį. Pirmasis – objektyvios sąlygos ir aplinka. Abiejose iš naujo 1918 m. atkurtose valstybėse – Lietuvoje ir Lenkijoje – ryžtingai buvo imtasi gaivinti tautinę savimonę ir ugdyti patriotinius jausmus. Tad ir tautinėms mažumoms susidarė gera dirva savo kultūrai vystyti. Antrasis veiksnys – subjektyvusis, t. y. žmonės, sugebantys nesavanaudiškai tą darbą atlikti.

Šių dviejų veiksnių dėka Trakų karaimų gyvenime tarpukariu egzistavo visi nacionalinės kultūros elementai: Karaimų gatvėje skambėjo karaimų kalba, veikė mokykla, buvo leidžiama periodinė spauda, bendruomenė turėjo savo vadovybę, kenesose Vilniuje, Panevėžyje ir Trakuose reguliariai vyko pamaldos karaimų kalba, nuosekliai buvo laikomasi šeiminių  tradicijų, švenčiamos apeiginės šventės, veikė mėgėjų teatras, biblioteka, jaunimo, moterų, labdaros ir šalpos  organizacijos. Bendruomenė sutartinai tvarkė ir savo ūkinį gyvenimą. Karaimų kultūrinis gyvenimas tarpukario Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje buvo labai autentiškas.

Visų tautinės kultūros elementų – kalbos, religijos, tautinės savimonės, meninės kūrybos, tradicijų ir papročių – darnus funkcionavimas neabejotinai formavo vientisą, nesusidvejinusią asmenybę. Žmogui nereikėjo blaškytis ir baimintis, kad, priklausydamas mažai bendruomenei, saugodamas savo tautinį tapatumą ir jį aktyviai išreikšdamas, gali netekti pareigų, socialinių garantijų ar sulaukti visuomenės bei jos oficialių institucijų pasmerkimo. Kitaip tariant, priklausyti karaimų bendruomenei, būti karaimu nebuvo pavojinga, ir todėl visi karaimai, nesvarbu, kokia buvo jų profesinė veikla, visuomeninė padėtis ir karjera, nesišalino bendruomenės reikalų ir aktyviai dalyvaudavo jos veikloje.

                                  ***

Gyvenimui sekuliarėjant  tautinė savimonė visoje Europoje nustojo būti grindžiama vien religija. Karaimai vis labiau ėmė jaustis palikuonimis savitos tautinės kultūros, savo šaknimis susijusios su etnine tiurkų kultūra. Labiausiai apsišvietusi bendruomenės dalis ir aukštieji dvasininkai   jautė ypatingą atsakomybę už tautinės kultūros puoselėjimą. Ta linkme buvo nukreipta ir dviejų iškiliausių tarpukario asmenybių –  aukščiausiojo dvasininko ir pasaulietinio vadovo prof. Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873-1961) ir vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus  (1897-1982) veikla. Būtent jie daugiausia prisidėjo prie bendruomenės gyvenimo intelektualėjimo ir tautinio patriotizmo ugdymo.  Jiems svarbu buvo, kad nebūtų prarasta ne tik kalba, bet ir tautos moralė, dora, per amžius užsitarnautas geras vardas.

Šapšalo ir Firkovičiaus tandemas, kurio kryptingai veiklai pritarė ir kiti dvasininkai bei karaimų bendruomenės šviesuomenė, aktyviai buvo palaikomas ir šeimose. Tad tarpukariu tautiniam tapatumui puoselėti efektyviai pasitarnavo ir palankiai susiklosčiusios  objektyviosios, ir subjektyviosios aplinkybės. Tuometiniai spaudos leidiniai, dvasininkijos visuomeninė ir ganytojiška veikla iki šiol yra vertingi tautinės gyvasties liudytojai. Žmonės, tarpukariu buvę jauni ir auklėti pagarbos tautinei kultūrai, gimtajai kalbai dvasia, tą pagarbą išsaugojo visą gyvenimą, nors 1940 m. nutrauktas pilnakraujis bendruomenės dvasinis gyvenimas paveikė tautinę savimonę ir kliudė jai natūraliai reikštis.

Jei tarpukariu objektyvios sąlygos pasitarnavo tautinio tapatumo puoselėjimui, tai sovietmečiu atvirkščiai – objektyviosios sąlygos buvo tam itin nepalankios: Vilniaus ir Panevėžio kenesos nacionalizuotos, o Panevėžio ilgainiui susprogdinta; mokykla, organizacijos, spauda uždraustos. Iš dalies liko subjektyviosios – savanoriška kad ir labai suvaržyta, atskirų iškilių ir atsakingų asmenybių personali veikla. Ji įgavo neprievartinio pasipriešinimo pobūdį, nusikėlė į pogrindį  ir buvo epizodinė.  Tautinė savimonė, įsprausta į labai individualią ertmę, nebeturėjo sąlygų viešai reikštis.  Geriausiu atveju bendruomenės gyvastis buvo palaikoma  šeimose ir tai ne visose: padaugėjo mišrių santuokų, sumažėjo gimstamumas, gimtoji kalba traukėsi net iš šeimų…

Teisybė, Trakuose sovietai buvo palikę veikiančią vienintelę Europoje karaimų šventovę – kenesą. Taip ketinta parodyti, kad sovietijoje yra sąžinės laisvė. Bet lankančių pamaldas skaičius sumažėjo. Ilgainiui pamaldos  persikėlė į vyresniojo dvasininko  Simono Firkovičiaus namus ir vykdavo tik didelių švenčių proga. Sovietinė ideologija savo geležine letena prispaudė bet kokią tautinio tapatumo išraišką ir padarė jam neatitaisomos žalos.

                                  ***

Prasidėjus Lietuvoje Atgimimui karaimai nedelsė  įpūsti gaivaus oro į tai, kas dar ruseno ir atkurti tai, kas buvo prarasta. Buvo dar  ir žmonių, išaugusių tarpukariu, ir prisimenančių aktyvų bendruomenės gyvenimą anais laikais. Jie tapo karaimų kalbos mokytojais,  tautinio tapatumo atkūrimo entuziastais. Jie taip pat suvokė, kad, neužfiksavus  unikalaus įvairialypio kultūrinio paveldo, sukaupto Lietuvoje per 600 metų, kol dar gyvi žmonės, autentiškai jį vartoję, netrukus galima visai netekti kalbos ir istorinės atminties.

Bet kuriai  kryptingai veiklai reikalingas vedlys, iniciatorius. Juo  tapo architektūros inžinierius Mykolas Firkovičius (1924-2000), sovietmečiu mokęs kalbos nelegaliai, surinkęs  ir „samizdatu“ 1970 m. išleidęs savo dėdės Simono Firkovičiaus  poetinę kūrybą, padaręs jo maldų audio įrašus,  o Nepriklausomybės priešaušryje labai aktyviai įsitraukęs į  tautinio tapatumo atgaivinimo veiklą. Jis buvo išrinktas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku. Atkuriant ir legalizuojant karaimų tautinio tapatumo elementus pirmiausia jam priklauso padėkos ir pagarbos žodžiai, nes dirbo nesavanaudiškai, tik tautos labui:  parašė pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį, sudarė prieinamus visiems liturginių ir kasdienių maldų rinkinius, liturginį kalendorių, aprašė karaimų šeimines apeigas ir jų seką, sudarė pirmąją karaimų poezijos antologiją, karaimų – turkų- anglų pasikalbėjimų žodynėlį, vadovavo Vilniaus ir Trakų kenesų restauravimo darbams, buvo idėjinis tarptautinio karaimų suvažiavimo 1989 m. ir jubiliejinio karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600 metų minėjimo vadovas. Būtent jo dėka šie renginiai tapo turiningi ir prasmingi, ir organizacinis komitetas dirbo kryptingai.

Tad vėl matome tautos savasčiai pasireikšti esant būtinas palankias objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Bendros dvasininkų ir visų karaimų pastangos bet kuria kaina paisyti ir laikytis savo protėvių tradicijų, paprotinio palikimo lėmė, kad šiandien, nors ir su didžiuliais nuostoliais (asimiliacija, mažas gimstamumas, vis mažėjantis mokančių  gimtąją kalbą skaičius), Lietuvoje karaimai tebegyvuoja nepraradę savo tautinės savimonės. Išsaugotas stiprus etninės bendrystės jausmas leido jiems vėl pasijusti bendruomene, kai po Atgimimo tautinis savitumas ir tautinis patriotizmas nustojo būti  smerktinu dalyku.

Ryšium su 2022 metų  paskelbimu Lietuvos karaimų metais Trakuose ir Vilniuje vyko daug renginių, kurie rėmėsi  esminiais tautinio tapatumo elementais: kalba, papročiais, apeigomis, istorine atmintimi ir, žinoma, paprotiniu palikimu. Svarbu, kad renginių iniciatoriais ir atlikėjais buvo jauni žmonės, kartu paliudiję, kad jiems rūpi tautos gyvastis.

 Tęsdama  mintį, kad  tam reikalingi ir objektyvūs, ir subjektyvūs veiksniai, galiu pasakyti, kad Vilniaus kraštas (Vilniaus apskritis) ir polilogas dėl LDK daugiakultūriškumo atminties be abejonės prisidėtų prie palankesnių objektyvių sąlygų sukūrimo, o karaimų  – ir ne tik karaimų – jaunimo aktyvus įsitraukimas į  kultūrinę veiklą pasitarnautų tautinio tapatumo funkcionavimui ir jo viešai raiškai bei sklaidai.

Dr. Halina Kobeckaitė


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *