1948 m. birželio 15 d. datuotas Trakų Kultūros-švietimo Darbo skyriaus raštas Nr. 251, kuriame sakoma, kad iš Čižiūnų klubo-skaityklos einamųjų pareigų atleidžiamas Pranas Pačkauskas. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filialo nuotr.
Čižiūnų bibliotekos ištakos
Profesorė Daiva Janavičienė darbe „Kaimo vietovių bibliotekos reikšmė bendruomenėje“ dar 2011 m. apgailestavo, kad tik XXI a. pradžioje pradėta labiau tirti ir publikuoti atskirų bibliotekų istorijas. Šis straipsnis kaip tik ir skirtas užpildyti nedidelę spragą kaimo vietovių bibliotekų istorijoje, sutelkiant dėmesį į vienos nedidelio Čižiūnų kaimo Trakų rajone bibliotekos istoriją.
Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filiale saugoma kraštotyrinė medžiaga liudija, kad šiemet kaimo bibliotekai lyg ir sukaktų 70 metų. Čižiūnų kaimo bibliotekos istorija pradedama 1951 metais, kai nacionalizuotame, į Sibirą ištremtų Saikauskų name įsikūrė Čižiūnų apylinkė, kolūkio „Tikruoju keliu“ kontora ir mažame kambarėlyje klubas-skaitykla. Nuo šio klubo-skaityklos ir pradedama bibliotekos istorija. Tačiau įtarimą kelia labai jau vėlyvas klubo-skaityklos kaime įsteigimas, kai kitose Lietuvos vietovėse pirkios-skaityklos, raudonosios seklyčios ir klubai-skaityklos buvo steigiamos beveik iškart, kai tik Lietuvos kaimuose ir miestuose įsitvirtino tarybų valdžia. Dar 1944 m. gruodžio mėn. įvykęs LKP CK IV plenumas įpareigojo Švietimo liaudies komisariatą iki 1945 m. pabaigos atstatyti pirkias-skaityklas visuose valsčių centruose ir pradėti kurti pirkias-skaityklas apylinkėse, išplėsti bibliotekų tinklą. 1945 m. spalio mėn. buvo įkurti kultūros-švietimo skyriai, kurie rajonuose vadovavo bibliotekoms ir klubams-skaitykloms. Galima daryti prielaidą, kad sunkiu laikotarpiu, ką tik praūžusio karo sąlygomis iki 1945 m. pabaigos nespėta įgyvendinti šio nutarimo ir dalyje Lietuvos kaimų nebuvo įkurti ar atkurti klubai-skaityklos, tačiau labai sunkiai tikėtina, kad ministerijos lygmenyje iškeltas tikslas kai kur Lietuvoje buvo įgyvendintas tik po šešerių metų, kai ir Lietuva, ir visa Tarybų Sąjunga gyveno IV penkmečio (1946-1950) tempais.
Klubas-skaitykla Čižiūnuose galėjo veikti ir 1945 m. pabaigoje
Dr. Kazys Račkauskas, 1956 m. pats dirbęs Čižiūnų bibliotekos vedėju, 2014 m. išleido knygą „Čižiūnų židinio šviesa“, skirtą vietos mokyklai. Šioje vertingoje, daug faktografinės medžiagos, dokumentų teikiančioje knygoje, randame informacijos ir apie Čižiūnuose veikusią biblioteką bei klubą-skaityklą. Labai aktualus yra K.Račkausko Lietuvos ypatingajame archyve rastas ir knygoje publikuojamas 1948 m. birželio 15 d. datuotas Trakų Kultūros-švietimo Darbo skyriaus raštas Nr. 251, kuriame sakoma, kad iš Čižiūnų klubo-skaityklos einamųjų pareigų atleidžiamas Pranas Pačkauskas. Svarbu pažymėti, kad P.Pačkauskas tuo metu buvo ir Čižiūnų pradinės mokyklos vedėju, ėjusiu šias pareigas nuo 1946 m. rugsėjo 19 d. Akivaizdu, kad jau 1948 m. Čižiūnuose klubas-skaitykla buvo.
Svarbu fiksuoti faktą, kad klubo-skaityklos vedėju buvo vietos mokyklos mokytojas. Beveik nėra abejonių, kad klubas-skaitykla 1948 m. Čižiūnuose veikė pradžios mokyklos patalpose. O jeigu taip, tai kas tada galėjo sutrukdyti klubą-skaityklą mokykloje įsteigti dar anksčiau? Reikėtų papildomų archyvinių tyrinėjimų, tačiau jau dabar nuojauta kužda, kad klubas-skaitykla Čižiūnuose galėjo veikti ir 1945 m. pabaigoje ar 1946 m. Tam buvo dvi būtinos sąlygos: patalpos ir darbuotojai, šiuo atveju mokyklos mokytojai. Trečios sąlygos išpildymu turėjo pasirūpinti valdžia, t.y. aprūpinti laikraščiais, žurnalais, knygomis. Be abejo, ir knygų mokykloje buvo, nes joje veikė biblioteka. K.Račkausko pateiktoje, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje, 1945 m. birželio 6 d. Čižiūnų mokyklos statistinėje ataskaitoje minima, kad mokyklos bibliotekoje buvo 477 knygos.
P.Pačkauskas tuo metu buvo ir Čižiūnų pradinės mokyklos vedėju. 1946 m. Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filialo nuotr.
Štai čia mes susiduriame su dar vienu itin reikšmingu klausimu: jeigu Čižiūnuose pradžios mokykloje buvo biblioteka, tai ar teisinga Čižiūnų biblioteką kildinti iš tarybiniais laikas atsiradusio klubo-skaityklos? Gal bibliotekos ištakos gilesnės nei manome?
Grįžkime prie K.Račkausko knygos. 146 puslapyje randame tokią informaciją: 1934 m. kovo 10 d. vizitacijos metu naujai pastatytoje (1932-1933 m.) Čižiūnų mokyklos ir mokinių bibliotekoje buvo 306 egzemplioriai knygų, 270 vadovėlių, skirtų beturčiams mokiniams, ir 150 mokslo priemonių. Daug tai ar mažai? Žinomas Lietuvos bibliografas dr. Klemensas Sinkevičius dar 1983 m. publikuotoje monografijoje „Lietuvos TSR bibliotekų istorija, 1940–1980“ pateikia dėmesio vertą faktą: 1934 m. Lietuvos amatų mokyklų bibliotekos turėjo vidutiniškai po 522 knygas. Tuo tarpu tais pačiais metais Čižiūnų pradinėje mokykloje saugota ir naudota bendrai paėmus 576 knygos.
Pasak K.Račkausko, 1933 m. Švietimo įstaigų inspektorius, aplankęs Čižiūnų mokyklą, lankymo apyskaitoje nurodė, kad mokyklos bibliotekoje buvo 285 egzemplioriai knygų, 216 vadovėlių beturčių vaikams, 148 mokslo priemonės. 1930 m. gegužės 20 d. Čižiūnuose lankėsi pradžios mokyklų inspektorius V.Staugaitis. Lankymo apyskaitoje yra įrašas, kad mokyklos bibliotekoje buvo 147 knygos, 101 vadovėlis beturčių mokiniams ir 25 mokymo priemonės.
Taigi, biblioteka Čižiūnuose buvo jau 1930 m., ir praėjusiais, 2020-taisiais metais, gal buvo galima švęsti visus pilnaverčius 90 metų, o ir garbingas šimtmetis – ne už kalnų? Aišku, būtų drąsu ir neatsakinga tvirtinti, kad biblioteka Čižiūnų mokykloje veikė nuo mokyklos įsteigimo dienos 1922 m. rugsėjį, bet tikėtina, kad biblioteka mokykloje buvo ir prieš 1930 metus, bet tam reikia papildomų tyrinėjimų, tačiau biblioteka 1930 m. Čižiūnų pradinėje mokykloje yra nepaneigiamas faktas.
Čia galima būtų paprieštarauti, kad viešosios bibliotekos ir mokyklos bibliotekos yra du skirtingi dalykai, mokyklų bibliotekose nebuvo skaityklų ir abonemento, todėl negalima viešosios kaimo bibliotekos ištakų sieti su mokyklos biblioteka. Taip, formaliai mokyklų bibliotekos nebuvo viešosiomis bibliotekomis, tačiau faktiškai tarpukario Lietuvoje pradžios mokyklų bibliotekos atliko viešųjų bibliotekų funkcijas.
Mokytojams prie algos turėjo būti pridedamas tam tikras bibliotekininko priedas
Tarpukariu buvo sukurta visuomeninio viešųjų bibliotekų vaidmens koncepcija. Vieną iš šios koncepcijos elementų yra aprašęs Juozas Rimantas [Slapšys]. 1936 m. straipsnyje „Lietuviškųjų bibliotekų organizacija“, publikuotame žurnale „Naujoji Romuva“ (Nr. 20), jis rašo: „Mūsų sąlygomis patogiausiu vienetu galėtų būti pradžios mokykla. Pastaroji ir šiaip jau yra kultūrinis savo apylinkės centras, kuris tam tikra tvarka geriau už kitką gali patarnauti ir bibliotekos, pageidautina su skaitykla, reikalui. Tokia biblioteka galėtų vadintis viešąja apylinkės biblioteka, arba tiesiog apylinkės biblioteka.
Tuoj vėl kils klausimas, kokiu būdu pritapdinti ar įkurdinti viešąją apylinkės biblioteką pradžios mokykloje, išvengiant galimų abipusių nepatogumų. <…> Apylinkės bibliotekos globą daug kur ar net visur geriausia bus pavesti vienam iš mokytojų, kurio rankose yra ir mokyklos biblioteka. Mat, toks mokytojas jau bus susipažinęs su bibliotekos darbu.“
Įdomu, kad J.Rimantas aprašė tai, kas faktiškai jau realiai funkcionavo, tik Švietimo ministerija, kuriai nuo 1936 m. ir buvo pavesta kuruoti valstybines viešąsias bibliotekas, dar nebuvo visko formalizavusi. Galbūt, tam tiesiog trūko lėšų, nes ir pats J.Rimantas pripažįsta, kad įgyvendinus tokią koncepciją, mokytojams prie algos turėjo būti pridedamas tam tikras bibliotekininko priedas.
Kaip teigiama A. Glosienės, R. Petuchovaitės ir R. Racevičiūtės knygoje „Viešoji biblioteka: tradicija ir modernumas“, mokytojui buvo keliami įvairūs reikalavimai: organizuoti, tvarkyti, tausoti pradžios mokyklos biblioteką; nuo mažens pripratinti mokinį prie knygos ir skaitymo; įskiepyti skaitymo pomėgį, įgūdžius ir kultūrą; rūpintis skaitymo savarankiškumu, kontrole, priežiūra ir kt.
Dr. G. Raguotienės publikacijos liudija, kad kultūrinis mokyklų bibliotekų vaidmuo pirmojoje Lietuvos Respublikoje labai reikšmingas. Autorė atskleidė, kad mokykla ir jos biblioteka iki 1937 m. buvo dažniausiai ne tik svarbiausia, bet ir kone vienintelė (ypač vaikų) skaitymo įstaiga. Būtent mokyklos biblioteka pratino žmones prie knygos ir skaitymo. Per besimokančius vaikus knyga plito tarp mažiau išsilavinusių Lietuvos gyventojų, kurie patys vargu ar būtų tapę bibliotekos skaitytojais.
Lietuvos bibliotekų sistema susiformavo horizontaliai, pirmiausia suformuojant bibliotekas mokyklose
Teiginį – pradžios mokyklos atliko viešųjų bibliotekų vaidmenį – pagrindžia ir jau minėto K.Sinkevičiaus pastebėjimas: „Mokyklų bibliotekų buvo daug daugiau negu kitų bibliotekų ir jos buvo tankiau, ypač kaime, išdėstytos. Nesant kitų šaltinių gauti knygą, iš pradžios mokyklų bibliotekų mokinių imamas knygas skaitė ir jų broliai, tėvai, kaimynai.“
Dar kartą peržvelgę aukščiau išdėstytą informaciją, galime padaryti keletą išvadų.
Galima drąsiai teigti, kad nuo 1930 m. Čižiūnuose nepertraukiamai veikė biblioteka pradžios mokykloje. Abejonių gali kelti mokyklos ir jos bibliotekos darbas Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karo metais (1941-1945). Dažnai mokyklų patalpos būdavo perleidžiamos karo reikmėms, turtas suniokojamas, o bibliotekų fondai išgrobstomi ar tiesiog sunaikinami. Atrodo, kad Čižiūnų mokykla ir biblioteka išvengė tokių negandų, nors, vietos gyventojų liudijimais, mokykloje buvo apsistojęs ir vokiečių karinis dalinys, ir Raudonosios armijos kareiviai. Kaip jau buvo minėta, mokyklos bibliotekos fonde 1945 m. viduryje vis dar buvo arti 500 knygų.
Čižiūnų pradžios mokykloje veikusi biblioteka neformaliai vykdė ir viešosios bibliotekos funkcijas.
Čižiūnų bibliotekos ištakos yra ne tarybinis klubas-skaitykla, kuris veikė ir iki 1951 m., bet nepriklausomos Lietuvos Respublikos pradžios mokyklos biblioteka.
Reikalingi tolimesni tyrinėjimai, tame tarpe ir archyviniai, kurie leistų nustatyti tikslią bibliotekos Čižiūnuose įkūrimo datą. Be abejo, bibliotekos įkūrimas sietinas su vietos mokyklos veikla.
Dar yra vienas, galima sakyti, delikatus šios istorijos aspektas. Jeigu priimtume visa tai, kas aukščiau išdėstyta, išeitų, kad konkretus filialas yra senesnis už centrinę biblioteką, kuriam filialas priklauso, o taip lyg ir neturėtų būti. Šiuo atveju reikia atsižvelgti bent jau į vieną svarbią aplinkybę: Lietuvos bibliotekų sistema, kaip rodo šios srities tyrinėtojų (maža dalis jų buvo čia paminėta) darbai, nesiformavo centralizuotos vertikalės principu, kai pirmiau įkuriama centrinė biblioteka, o paskui tam tikroje teritorijoje kuriami filialai; Lietuvos bibliotekų sistema susiformavo horizontaliai, pirmiausia suformuojant bibliotekas mokyklose, paskui (nuo 1936 metų) jas pavedant kuruoti Švietimo ministerijai ir tik galiausiai apvainikuojant sistemą centrinių bibliotekų karūna jau tarybų valdžios metais. Suprantama, tarybinis laikotarpis įnešė tam tikrų korekcijų, sumaišties, tačiau atkreiptinas dėmesys į labai originalią, kaip nurodo dr. Petras Biveinis, K. Sinkevičiaus mintį: „SSRS okupavus Lietuvą, 1936 m. bibliotekų įstatymo poveikį Lietuvos bibliotekininkystė jautė dar gana ilgai, jo nuomone, visą dešimtmetį. <…> Ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu bibliotekų įstatymo tradicija dar buvo jaučiama.“
Nenutrūkstamą perimamumą matome ir konkrečiu Čižiūnų bibliotekos pavyzdžiu: nuo pradžios mokyklos bibliotekos (nuo 1930) per mokykloje veikusį klubą-skaityklą (bent nuo 1948) iki Trakų rajono centrinės bibliotekos filialo (nuo 1977).
Vydas Narvidas, Trakų viešosios bibliotekos Čižiūnų filialo vyr. bibliotekininkas
