Ilgametis buvęs Trakų istorijos muziejaus vadovas Virgilijus POVILIŪNAS švenčia 60-ties metų jubiliejų

Parašyta: 2021-11-05 | Kategorija: Naujienos, Trakai |

Ilgametis buvęs Trakų istorijos muziejaus vadovas Virgilijus POVILIŪNAS švenčia 60-ties metų jubiliejų. Ta proga „Trakų žemės“ redakcija pateikė jam keletą klausimų, į kuriuos buvo mielai atsakyta.

Esate vieviškis ir iš Trakų rajono laikraščiuose „Galvė“ (buv. „Spartuolis“) bei „Trakų žemė“ skelbtų publikacijų žinome, kad istorija domitės nuo jaunystės…

Jau nuo vaikystės mėgau lankyti muziejus, o ypač dabartinį Lietuvos nacionalinį muziejų.

1979 m. baigiau Vievio vidurinės mokyklos XXVIII laidą, 1985 m. – Vilniaus valstybinį pedagogikos institutą (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas), kur įgijau Istorijos-teisės specialybę. Praktikos metu teko dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose (praktikos vadovas – dabartinis akademikas Eugenijus Jovaiša). 1983 m. prisidėjau prie Agluonėnų (Klaipėdos r.) Būrų sodybos ir muziejaus įrengimo. Teko nedaug dirbti mokytoju, taip pat tarnauti Sovietinėje armijoje.

Pirmosios mano publikacijos pasirodė Trakų rajono laikraštyje „Spartuolis“.

Kaip patekote dirbti į Trakų istorijos muziejų? Kada atsivėrė vartai į šią įstaigą?

Baigiant karinę tarnybą jau žinojau, kad dirbsiu Trakų istorijos muziejuje. 1987 m. gruodžio mėn. pabaigoje grįžau į Vievį, o jau 1988 m. sausio mėn. pradėjau dirbti moksliniu bendradarbiu muziejuje. Teko dirbti su įvairiais dokumentais, XIX–XX a. spauda, istoriniais daiktais, monetomis ir medaliais. 1989 m. vasario 16 d. pirmą kartą Lietuvoje buvo eksponuojami Vytis, A. Smetonos portretas.

Atkūrus Nepriklausomybę atsirado naujos muziejininkystės perspektyvos. Galėjai ramiai viską rodyti, kas atspindi Lietuvos istoriją nuo senųjų laikų iki sovietinės okupacijos. Nebuvo jokių tabu.

1993 m. sausio 3 d. buvau paskirtas Trakų istorijos muziejaus direktoriumi, kuriuo dirbau 26-erius metus. Per tą laikotarpį muziejus tapo vienu lankomiausiu objektu Lietuvoje.

Man vadovaujant vyko dideli darbai tvarkant Trakų Salos ir Pusiasalio pilis, buv. Domininkonų vienuolyną bei S. Šapšalo karaimų tautos muziejų. Ypač džiugu, kad man teko atstatyti ir atgaivinti seniausią bei didžiausią Lietuvos pilį – Medininkų pilį. 2013 m. ji tapo sutvarkyta, atidaryta nuolatinė ekspozicija, įkurta apie 20 darbo vietų. Trakų Pusiasalio ir Medininkų pilims pinigai skirti iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo.

Per tuos metus muziejų papildė daugybė eksponatų, kurie atspindi Lietuvos istoriją.

Kaip buvo minėta, dirbdamas Tra­­kų istorijos muziejuje moksliniu bendradarbiu tapote įstaigos direktoriumi. Gal galėtumėte prisiminti?

1992 m. pavasarį į užtarnautą poilsį išėjo ilgametė muziejaus direktorė Irena Misiūnienė. 1992 m.
rudenį teko dalyvauti konkurse Trakų istorijos muziejaus direktoriaus pareigoms užimti. Tą konkursą laimėjau, bet pritrūko puse praeinamojo balo. Po naujų LR Seimo rinkimų man buvo pasiūlyta užimti direktoriaus vietą. Kultūros ministro įsakymu direktoriumi tapau nuo 1993 m. sausio 3 d.

 

Jums vadovaujant Trakų istorijos muziejui išsiplėtė knygų leidyba. Gal galėtumėte papasakoti, kaip tai įvyko ir kas buvo išleista?

Pasidairius po muziejus, supratau, kad labai trūksta medžiagos apie muziejų, jo objektus. O ką jau sakyti apie gausius muziejaus rinkinius. Taip atsirado pirmieji leidiniai. Vėliau išleistos kelios tęstinės temos: „Muziejus laikraštyje“ 2008–2019 (6 leidiniai); „Muziejaus rinkiniai“ 2009–2019 (7 leidiniai); „SPECTACULO ET COLLECTIO“ 2014–2018 (7 leidiniai). Iš viso buvo išleista apie penkiasdešimt leidinių.

Trakų istorijos muziejus turi užmezgęs nemažai tarptautinių ryšių – tai buvo ne tik ryšiai, bet ir parodos. Gal galėtumėte juos pristatyti?

Atsivėrė galimybės gražinti Lietuvos istorijos, meno vertybes į Tėvynę. Prasidėjo intensyvi parodinė veikla. Atsivėrė muziejų rinkiniai. Bendras parodas organizuoti padėjo kolegos muziejininkai iš kitų Lietuvos muziejų. Savo rinkinius parodė kolekcininkai.

Greta parodų atsirado ir leidybinė veikla. Per tuos metus parengta per šešiasdešimt parodų ir katalogų. Kelioms parodoms buvo išleisti proginiai medaliai ir ženkliukai. Buvo iškeltas tikslas, kad didžiąsias parodas lydėtų ir tų parodų katalogas.

Nuo 1993 m. prasidėjo aktyvus tarptautinis bendradarbiavimas su Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos muziejininkais. Atsirado bendros parodos ir leidiniai. Pirmą kartą Lietuvos muziejų istorijoje buvo išleisti medaliai (atskirais tiražais), skirti Lietuvos ir Lenkijos muziejams (Brodnicos muziejus, Malborko pilies muziejus, Varmijos ir mozūrų muziejus Olštyne bei Trakų istorijos muziejus). Teko 1993–2019 m. būti Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą komiteto nariu bei atstovavau Lietuvai. Nuo 2020 m. esu šios asociacijos Garbės narys.

 

Trakų istorijos muziejus, davęs pradžią Trakų kraštotyros muziejui, dabar priklauso LR kultūros ministerijai. Atėjo metas, kai steigėjas – LR kultūros ministerija – įsteigė LR muziejų direktorių rotacijų tvarką, kuri Jums, deja, buvo nepalanki. Gal galėtumėte tai paaiškinti skaitytojams?

Gyvenime visko būna. Pasibaigė vienas etapas, prasidėjo naujas. 2019 m. Lietuvoje pakeitė 15 muziejų direktorių. Vienu kirčiu penkiolika specialistų, turinčių savo nuomonę ir stuburą tapo niekam nereikalingi… Tokia dabartinė politinė tvarka. Įvairūs išsišokėliai, rėksniai ir nuolankūs begarbiai veikėjai veržiasi į valdžią. Po tokių veikėjų valdymo reikės daug ką taisyti.

Šiuo metu turiu ramų darbą ir galiu atsidėti kūrybinei veiklai. Ką tik išėjo mano leidinys „Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai“.

Tenka savo žiniomis dalytis su tais kolegomis, kurie vertina žinias, supratimą ir patirtį.

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdybos š. m. spalio 20 d. sprendimu man suteiktas LMA Garbės nario vardas ir Garbės nario ženklas Nr. 4.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi

Irma STADALNYKAITĖ, Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Juozas VERCINKEVIČIUS

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *