Janinos Kasparavičienės aistra – jurginai

Parašyta: 2018-09-06 | Kategorija: Aukštadvaris, Naujienos |

Nors metai jau seniai nudažė plaukus sidabru ir įspaudė raukšles veide, 86-uosius metus skaičiuojančios Čižiūnuose gyvenančios Janinos Kasparavičienės širdis vis dar nenurimsta ir ieško veiklos. Moteris kaip bitutė darbuojasi namie, o sekmadieniais Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčioje gieda per šv. Mišias.

Janina Kasparavičienė

Janina Kazlauskaitė-Kasparavičienė gimė 1933 m. birželio 5 d. Valkininkų parapijos, Daržininkų kaime. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Kartu Kazlauskų šeimoje augo du broliai Stasys ir Alfonsas bei dvi seserys Marytė ir Grasilda. Ten, tėviškėje, Janina sutiko savo būsimą vyrą Juozą Kasparavičių, kuris buvo atvykęs darbo reikalais – vedė telefono liniją. Taip jaunuoliai susipažino ir širdyje užgimė jausmai. 1954 m. Valkininkuose jaunoji pora prisiekė meilę prieš Dievą. Juos sutuokė pats kun. Pranas Bieliauskas (1883 m. rugpjūčio 23 d. Slabadoje, Jiezno vlsč.–1957 m. gruodžio 21 d. Vilniuje), tautosakos rinkėjas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, 1913–1940 m. Vilniaus lietuvaičių katalikių šv. Zitos draugijos valdybos pirmininkas, 1915–1919 m.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas, 1917 m. Vilniaus lietuvių konferencijos dalyvis, 1919–1937 m. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys, 1927–1937 m. Lietuvių labdarybės draugijos pirmininkas. „Tai buvo labai protingas žmogus“, –prisiminimais dalijasi Janina Kasparavičienė.
Iš pradžių jaunavedžiai gyveno pas vyro pusbrolį Zabarauskuose (3 km nuo Onuškio). „Į vyro namus negalėjome kraustytis, – pasakoja J. Kasparavičienė. – 1948 m. Lietuvą užklupo didžiausias XX a. masinis trėmimas. Mano vyrui su tėvu pasisekė. Pas juos atėjo vienas skrebas ir perspėjo, kad šiąnakt juos išveš. Jiedu ir pabėgo. Jonas buvo vienturtis vaikas (mama buvo jau mirusi 1948 m., nepalikusi daugiau vaikų). Sovietai iš jų namų paėmė viską, ką tik galėjo, o juose įkūrė Tamašavos vaikų namus. Po to norėta juos nugriauti, bet kažkodėl sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.“ Po 11-ikos metų Juozas Kasparavičius grįžo į savo namus, bet jau ne vienas, o su žmona Janina.
Šiuose namuose Čižiūnuose užaugo keturi poros vaikai. Trims sūnums suteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardai – Kęstutis, Vytautas ir Algirdas, o duktė gavo Aušros vardą. „Esu didelė savo valstybės patriotė“, – teigė Janina, dalyvavusi ir Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d. Atžalos Janinai ir Jonui padovanojo 9 vaikaičius, o pastarieji 10 provaikaičių. Gaila, kad gausia šeimyna negali džiaugtis Janinos vyras. 2002 m. kovo 25 d. jis paliko šį pasaulį.
Moteris prisipažino, kad trūksta sutuoktinio, ypač būna liūdna, kai ateina žiema ir siaučia pūgos. „Bet aš stengiuosi nepasiduoti amžiui ir vienatvės jausmui, – optimizmu trykšta senolė. – Nors man eina 86-ieji, aš viską darau pati – ir namus tvarkau, ir daržus prižiūriu. Man patinka tvarka. Nemėgstu tinginiauti.“ Kad moteris yra puiki šeimininkė, liudija ir 30 metų patirtis vaikų darželyje, internatinėje mokykloje, vaikų namuose, kur jai teko maitinti vaikus. Tad darbo Janina nebijo.
Turbūt būtų sunku rasti moterį, kuri nemylėtų gėlių ar nesidžiaugtų jų gavus. Be gėlių negali gyventi ir Janina, jos širdį džiugina šalia namų augantys didžiuliai jurginai. Kaip prisipažįsta moteris, tai jos didžiausia gyvenimo aistra ir hobis. Savo išpuoselėtomis gėlėmis pasigrožėti Janina kvietė ir kitus. Pavyzdžiui, rudens jomarke ne kartą buvo surengusi gėlių parodą „Jurginų paradas“. Įvairiaspalviai jurginai tiesiog stebino mugės dalyvius ir žiūrovus, o po mugės šiomis gražiai sukomponuotomis puokštėmis buvo išpuošti Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčios altoriai.

 

Uoli katalikė

Kiekvieną sekmadienį J. Kasparavičienė vyksta į Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčią, kur gieda šv. Mišių metu. Kiek save prisimena, ji bažnyčią lankydavo nuo mažų dienų – tekdavo ir žiedlapius barstyti, ir taip ką padėti.

Janinos Kasparavičienės sodyba Čižiūnuose

Janina savo kelyje yra sutikusi daug žinomų dvasininkų, kurie yra gerai žinomi aukštadvariečiams ir ne tik. Moteris prisimena Aukštadvario kleboną (1955–1970) Vincą Andriulevičių (1912–1970), Aukštadvario parapijos administratorių (1978) Petrą Bingelį (1935–2000). Kaip ir visi parapijiečiai, taip ir ponia Janina negali nesidžiaugti dabartinio kleb. mons. Vytauto Kazimiero Sudavičiaus ne tik pastoracine, bet ir visa parapine veikla. „Dar niekad taip gražiai Aukštadvario bažnyčia nebuvo sutvarkyta kaip dabar“, – gražių žodžių klebonui monsinjorui negaili moteris.
2012 m. buvo minimos Aukštadvario klebono (1970), o vėliau ir altaristos (1985) Juozo Voverio šimtosios gimimo metinės. Kun. Juozas Voveris – politinis kalinys, rezistentas, savo amžių baigę Aukštadvaryje, čia šventoriuje ir palaidotas. Per minėjimą buvo prisiminta, kad kun. Juozas nuolatos eidavo pėsčias iš Aukštadvario į Čižiūnus pas Kasparavičius. Tai ir šiandien prisimena ponia Janina. Jos ir vyro Juozo namas teikdavo kunigui dvasios atgaivą ir Dievo viltį.
Visa „Trakų žemės“ redakcija linki Janinai Kasparavičienei ir toliau būti tokiai energingai, veikliai.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *