Jau 20 metų prabėgo…

Parašyta: 2020-09-01 | Kategorija: Mokyklos, Naujienos, Trakai |

2000 metų gegužės 30 dieną Antakalnio ligoninėje staiga į Amžinybę išėjo Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas Petras Vainauskas. Jis vadovavo Lietuvos fizikų asociacijos Trakų skyriui, buvo rajono fizikos mokytojų metodinio ratelio pirmininkas. Daug pasiekė Lietuvos ir Trakų miesto akademinio irklavimo srityje.

Petras Vainauskas su žmona Gerdute, dukra Aušra ir sūnumi Sauliumi, 1971 m.                    Nuotr. iš šeimos albumo

P. Vainauskas gimė ir augo Plungės rajone, netoli Žemaičių Kalvarijos. Šeima išgyveno didelį skausmą, kai po ilgos ir sunkios ligos mirė tėvelis. Jauna našlė liko su penkiais vaikais, iš kurių vyriausias Petras buvo septintokas, o mažoji sesutė ėjo tik trečius metelius. 1948 metais mamos tėveliai ūkininkai ir jų sūnus buvo ištremti į Sibirą. Po daugelio metų tik palikai buvo parsivežti ir perlaidoti gimtinėje.

Petras baigė Sedos gimnaziją, o po to Vilniaus pedagoginį institutą, kur studijavo fiziką. Laisvalaikiui pasirinko akademinį irklavimą. Gavęs paskyrimą į Trakus, buvo ne tik fizikos mokytojas, ne tik irkluojantis treneris Trakuose, bet ir Lietuvos akademinio irklavimo rinktinės narys.

Respublikos laikraščius apkeliavusi nuotrauka. Petras Vainauskas – Lietuvos čempionas akademine vienviete. 1962 m.                                                                                                                                                     Nuotr. iš šeimos albumo

Dar studentas fizikas susipažino su irgi ketvirto kurso lituaniste iš Zarasų krašto. Susidraugavo. Draugystė peraugo į meilę, o po dvejų metų atšvęstos vestuvės. Dabar jau šeima apsigyveno Trakuose. Dirbo gretimose miesto mokyklose.

Abiejų mokomieji dalykai reikalavo ne tik mokinių, bet ir didelio pačių mokytojų įdirbio. Ir iš vieno, ir iš kito daug laiko atimdavo vadovavimas savo dalyko rajono metodiniam darbui, mokinių rengimas respublikinėms olimpiadoms.

Šeimoje praskaidrindavo nuovargį augančių vaikų krykštavimas, nuolatinis domėjimasis supančia aplinka, meilė gamtai, Trakų ežerams, o vėliau visi turėjo pomėgį keliauti, domėtis grožine ir moksline literatūra.

Paskutinė Mokytojo Petro Vainausko abiturientų laida, 1998 m.                                                Nuotr. iš šeimos albumo

Vaikams mokymasis gimnazijoje nekėlė rūpesčių. Abu pasirinko studijuoti mediciną Vilniaus universitete. Sūnus yra Medicinos fakulteto docentas ir dirba mokslinį darbą, dukra – šeimos gydytoja. Tėvelis džiaugėsi, kad vaikų svajonės išsipildė, ir jie įkūnijo savyje norą padėti žmogui.

Gerb. P. Vainauskas mano atmintyje išliko ne tik kaip puikus mokytojas, bet ir kaip žmogus, labai mylėjęs Lietuvą ir troškęs Lietuvos laisvės. Kartu vykome į Medininkų žudynių metines, minint 1991 m. liepos 31 d. Rygos OMON įvykdytą Medininkų pasienio punkto puolimą. Neabejoju, jog šiandien jis didžiuotųsi užaugusia jaunąja Lietuvos karta ir šalies progresu.

Neringa GAIDYTĖ, Paluknys

Ištraukos iš Petrui Vainauskui skirtos atsiminimų knygos

… Kai buvome maži, su broliu draugiškai sugyvenome, žaisdavome. Po mokslų grįžęs iš Sedos, pasirodydavo už mane daug gudresnis ir pranašesnis, daug kuo stebindavo. Mokė mane žaisti šachmatais. Pasakodavo apie perskaitytas knygas, aiškino, kaip aprašyti perskaitytas knygas. Kitą vasarą parvažiavęs nustebino mane savo greitakalbėmis. Aš nuolat prašydavau, kad man deklamuotų greitakalbes eilutes, nes niekada nebuvau girdėjęs.

Petras rašė dienoraštį, apsakymus, eilėraštukus. Visą savo rašytą medžiagą dėjo į mažąją mamos kraičio skrynią.

Kai per vasaros atostogas nueidavom į Žemaičių Kalvariją, tuoj įsiliedavo į draugų būrį ir žaisdavo krepšinį…

Brolis Steponas VAINAUSKAS

 

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 5.

 

⃰⃰    ⃰⃰    ⃰

… Petriukas buvo labai geras ne tik man, bet ir Genutei, Alinai. Mamai dažnai skambindavo, domėdavosi. Kur beeidavo, ką beveikdavo, apie Jį girdėjau vien gerus atsiliepimus.

Išmokė Petriukas mylėti gyvenimą, mylėti kitus, visada būti arti vienas kito, mokėdavo išgirsti sielvartą ir džiaugsmą. Aš dar tiek daug visko Jam nepapasakojau – nespėjau…

Sesuo Aldona JONUŠIENĖ

 

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 8.

⃰⃰    ⃰⃰    ⃰

Netekome Petro 2000 metų gegužės 30 dieną, kada gamta dabinos pirmaisiais gražiausiais žiedais. Suprantu sesutės sielvartą, netekus mylimo žmogaus. Sunku. Jo artimieji, mokiniai, bendradarbiai mokytojai, trakiečiai nepaliko vieno nė minutei šarvojimo salėje.

O nuskintų pavasarinių gėlių buvo ne tik prie velionio, bet ir koridoriuose. Plati ir ilga susirinkusių trakiečių minia išlydėjo Jį į amžino poilsio vietą – Salaką.

Salake laidotuvių procesiją pasitiko du jauni kunigai (vienas iš jų – sesers Genutės sūnus Virgilijus, tik ką įšventintas į kunigus), choristai, minia salakiečių. Skambėjo didysis akmeninės bažnyčios (tarsi pilies) varpas. Jo aidą atkartojo Luodžio ežero bangos.

Ačiū, Petrai, už viską: už mano tėvelių aprūpintas senatvės dienas, net jų kapelių priežiūrą, už altruizmą.

Tevilgo Tavo kapą rytmečio rasos, tečiulba paukšteliai. Tave prisiminsime ne tik mes, bet ir vaikai, anūkai ir kiti pažinojusieji.

Giminaitė Elena ZUBRIENĖ

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 21.

⃰⃰    ⃰⃰    ⃰

Tada, kai tyros ir amžinos meilės jaunutei aukštaitei vedamas iš Žemaitijos per visą Lietuvą į gražius, ežerų supamus Zarasus atvyko jaunuolis Petras, mes iškart jį pamilome. Už jo švelnią, ramią kalbą, už nuostabų elgesį su visais, už užuojautą, jeigu ką ištiko nelaimė, mes jį pradėjome vadinti „mūsų Petriukas“, nes jam tiko tik pats švelniausias vardas. Prasidėjo visų mūsų gražus ir labai artimas bendravimas.

Tai buvo žmogus, kurio užmiršti neįmanoma.

Iš jo gerų akių, švelnaus žvilgsnio supratome, kad jam brangi ne tik jo gyvenimo draugė, bet ir visa jos giminė.

Mes, zarasiškiai, turėjome galimybę su juo bendrauti ir susitikti…

Giminaičiai Julija ir Albinas JAKUČIONIAI

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 31.

⃰⃰    ⃰⃰    ⃰

… Aš tebevaikščioju gimnazijos koridoriais ir visą laiką man atrodo, kad nuo fizikos kabineto pamatysiu einantį aukštą, tiesų, besišypsantį kolegą. Deja… jau nebepamatysiu.

Jis labai mylėjo savo šeimą: žmoną, dukrą ir sūnų…

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos kūno kultūros mokytoja-metodininkė Bronė PETRONIENĖ

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 40.

⃰⃰    ⃰⃰    ⃰

Tu išėjai iš mūsų bendruomenės taip netikėtai greitai. Abiturientai dar laukė Tavęs ateinančio į fizikos egzaminą… ir nesulaukė.

Prisimenu Tave, Petrai, kaip labai dorą ir taurų žmogų. Buvai stropus pedagogas, visada ateidavai į gimnaziją pusvalandžiu anksčiau, pasiruošdavai vaizdines priemones. Tu labai mėgai savo dėstomą dalyką. Tavo pastangos, geri norai nenuėjo niekais, Tave įvertino profilinių realinių klasių gimnazistai, įteikdami Naujųjų metų proga mylimiausio mokytojo nominaciją. Stebėjau tada Tave, man pasirodė santūrus džiaugsmo slėpimas veide. Buvai sujaudintas, tačiau kaip visada tik kukliai šypsojaisi.

Kartu dirbome 26 metus. Bandėme naujus dėstymo metodus. 1999 ir 2000 metais paruošėme du bendrus biologijos-fizikos projektus, vedėme integruotas pamokas. Mums sekėsi. Paskutinės pamokos metu Tu su dideliu užsidegimu kalbėjai mokiniams apie mokslo pasiekimus biofizikoje, nurodei dideles perspektyvas molekulinės biologijos srityje…

Bendradarbė Leonora URBANAVIČIENĖ

Šaltinis – Apie TAVE ir TAU, [savilaida], Trakai, 2005, p. 41.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *