Jaunasis ūkininkas dirba ir tiki savo veikla

Parašyta: 2017-03-14 | Kategorija: Naujienos, Senieji Trakai, Trakai, Žemės Ūkis |

Jaunasis ūkininkas Kęstutis Abucevičius

Šiemet keista žiema. Nors praėjo pusiaužiemis ir meška bei barsukas apsivertė ant kito šono – nei speigų, nei didelių šalčių, o juolab siautulingų pūgų nesulaukėme. Kol kas mažai sniego. Tačiau dabar dienos ilgėja ir jau pats metas galvoti apie pavasario darbus, peržiūrėti, suremontuoti techniką, patikslinti, kaip žiemoja žiemkenčių laukai. Drauge su visais nekantriai pavasario laukia ir Stanisloviškių kaime gyvenantis jaunasis ūkininkas Kęstutis Abucevičius.
Pasak Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Trakų skyriaus vadovo Alberto Malašausko, mūsų rajone ūkine veikla užsiima per 2 700 gyventojų, o jaunųjų ūkininkų – nedaug, vos kelios dešimtys. Kad jaunimas liktų kaime, reikia ieškoti naujų būdų, kaip kaime kurti kokybiškas darbo vietas. Jiems reikia padėti, juos pastūmėti. Nors europinė parama jaunimui kurtis kaime nedidelė, bet gali paskatinti tuos, kurie dar svarsto, ar verta emigruoti, ar likti Tėvynėje.

Kodėl rašau apie žemdirbius?

Kada tik įsijungsi televizorių, paimsi į rankas blizgančiais viršeliais žurnalą, iš visur žvelgia besišypsančios scenos „žvaigždės“, popmuzikos „legendos“, pasakojančios savo meilės nuotykius, intrigas. Visur sukiojasi tie patys šimtus kartų matyti, nusibodę veidai. Kuo virto nepriklausoma žiniasklaida, pasirinkusi lengviausią, bet visai gerai apmokamą darbą? Pažiūrėjus per TV3 ar LNK transliuojamas laidas „Pagalbos skambutis“ ir „24 valandos“ norisi stvertis už galvos ir šaukti: nejaugi tai mūsų kaimai, mūsų žmonės?
Ačiū Dievui, kad per televiziją rodomos negerovės dar neužgožė, nenustelbė tikrojo kaimo gyvenimo. Atidžiai apsižvalgius tikrai pamatysi ir gražiai tvarkomas sodybas, ir jose įsikūrusius ūkininkus. Visa bėda, kad metų metais kentę pažeminimus, kaltinti būtais ir nebūtais dalykais, jie susigūžė, prarado tikėjimą savo galiomis, savo didžiąja misija – maitinti žmoniją.
Vos tik pakalbinu kokį ūkininką ir pasakau, kad reikia parašyti apie jo darbą, gyvenimą, tuoj išgirstu: „Oi, geriau nerašyk, nereikia. Po to vieni pasijuoks, kiti pradės pavyduliauti.“
Įtikinėti Kęstutį Abucevičių, jog jis ir visa jų šeima verti dėmesio ir pagarbos, teko ilgai. Viską nulėmė jų buvusios kaimynės Onutės Vaitkevičienės prašymas: „Parašyk, būtinai reikia rašyti apie tokius gerus žmones.“

Tėvai ir senelis

Kęstučio tėvai – Juozas ir Elena Abucevičiai – prieš daugelį metų, kai buvo jauni ir gražūs, susipažino Raseinių profesinėje žemės ūkio technikos mokykloje. Ten jie mokėsi ir įgijo plataus profilio mechanizatoriaus specialybę. Tuo metu tai buvo prestižinė profesija. Pasak Juozo, mechanizatoriai, jeigu tik negirtuokliavo, dirbo sąžiningai, buvo gerbiami, uždirbdavo daugiau už kitus. Abucevičiai stengėsi kiek galėdami, nes šeimoje vienas po kito gimė penki vaikučiai: dukros Gerutė ir Rasa bei trys sūnūs: Juozukas, Edgaras ir Kęstutis.
Gyvenimas kaime, kai tenka auginti vaikus, kasdien eiti į darbą kolūkyje, o iš jo grįžus apliuobti karves, kiaules ir pulką naminių paukščių, ne vienam pasirodo per sunkus ar net nepakeliamas. Bet tik ne Juozui ir Elytei. Jiedu iš Visagalio buvo gavę tiek energijos, optimizmo ir jėgų, kad visi darbai jų rankose tirpte tirpdavo. Visas tikram vyrui skirtas užduotis –
pastatyti namą, užauginti sūnų ir pasodinti medį – tėtis Juozas viršijo su kaupu. Iš viso pastatė keturis namus, užaugino tris sūnus, dvi dukras ir tikrai pasodino ne vieną medį. Suprantama, joks darbas nevyko pats savaime. Visur ir visada tėtį rėmė ne tik žmona, bet ir paūgėję vaikai. Iš gausesnių šeimų dažnai išauga darbščiausi, draugiškiausi žmonės, geriausi darbuotojai. Kai šeima didesnė, kiekvienam nariui, net ir mažiausiam, reikia daugiau dirbti, bet darbas, jei tik jis ne per sunkus, žmogaus negadina, o atvirkščiai – užgrūdina. Per ilgus darbo metus kolūkyje Abucevičių šeima netapo turtuoliais, bet ir neskurdo. O svarbiausia, kad jie visada buvo vertinami, giriami, skatinami. Apie Juozą rašė laikraščiai, jam buvo įteikti net keli medaliai, ordinas. Nepamiršdavo jų ir rajono ar net respublikos vadovai. „Bala jų nematė, tų medalių. Liūdna, kad žemdirbiai užmiršti, kas tik netingi, tyčiojasi iš netolimos praeities, o žodžiai traktorininkas, melžėja, agronomas tariami su pašaipa. „Atseit, kam jie, tokie tamsuoliai, reikalingi“, – vardijo susikaupusias nuoskaudas Juozas.
Prasidėjus Atgimimui ir pertvarkoms Abucevičiai patys pirmieji pasiėmė žemių ir pasistatė namus Stanisloviškių kaime. Juozo tėviškė yra netoliese, Ismonyse. Ten gyveno jo tėvai, buvo didelis sodas.
Pasak ismoniškės Onutės Vaitkevičienės, nors senojo Abucevičiaus nebėra, jinai vis prisimena gerą, dosnų kaimyną. Kai jie, eidami iš mokyklos sušalę ir alkani (niekas pokario metais vaikų nevaišindavo nei karšta arbata, nei bandelėmis), sutikdavo sodybos šeimininką, pastarasis, pasišaukdavęs vaikus, vaišindavo juos medumi. Prabėgo daugiau kaip šešiasdešimt metų, o gerumas nepamirštas. Argi nenuostabu? „Mano tėtis buvo labai tikintis, patarnaudavo kunigams bažnyčioje ir nuolat kartojo, kad dirbti – ne nuodėmė. Aš taip pat stengiuosi nuolat judėti, o kai nedirbu, sergu“, – atviravo Juozas Abucevičius.
Kai ES valdininkai nutarė, jog senyvo amžiaus ūkininkams dirbti žemę „nesveika“, teko ūkį perleisti sūnui Kęstučiui.

Jaunasis ūkininkas

Atsisakyti ūkininkavimo Kęstučio tėtis sutiko, nes iš ES fondų gavo išmokas. Tiktai tada šeimoje iškilo problemėlė: o kas toliau dirbs jų žemę? Nepaliksi gi jos dirvonuoti? Vyresnieji vaikai: tiek dukros, tiek sūnus buvo išėję kurti savų gyvenimų. Kito pasirinkimo nebuvo –
ūkininkauti teko Kęstučiui.
Paklaustas, ar lengvai pasidavė šeimos spaudimui, Kęstutis garsiai juokdamasis šaukė: „Kaip mane apgavo, apgavo…“
Neseniai vienas pažįstamas ūkininkas, paklaustas, kaip jam pavyko suvilioti savo atžalą likti kaime, prisipažino: „Padovanojau jam kelis hektarus žemės, ir baigtas reikalas. Kur jis dabar dėsis?“
Tai tokios tokelės. Ūkininkauti sunku, juolab vargo nepatyrusiai jaunajai kartai. Pasak Kęstučio, ūkininkauja tik optimistai, pesimistai neištveria ir pabėga. Nors Kęstutis bene jauniausias iš mūsų ūkininkų, sekasi jam gerai. Viena vertus, būdamas labai žingeidus, jis taiko agrotechnikos naujoves žemdirbystėje, tariasi su sėkmingai dirbančiais kaimynais. Kita vertus, turėdamas tokius patyrusius konsultantus (tėtį ir mamą) būna apsaugotas nuo didelių klaidų bei nesėkmių. Praėjusių metų pabaigoje ne vienas ūkininkas skundėsi, jog permainingi orai padarė daug žalos grūdinių kultūrų derliui. Kęstutis džiaugiasi, kad jam pasisekė. Tėtis tiksliai nuspėdavo, kada galima važiuoti į laukus pjauti javų.
Pradėjęs ūkininkauti Kęstutis turėjo vos 30 ha žemės, dabar jau dirba per 200 ha. Dalį nusipirko, dalį nuomojasi iš tų, kurie patys jau nepajėgia dirbti.
Pasak Kęstučio, viena svarbiausių jo užduočių – visos žemės įdarbinimas, kad kuo mažiau laukų pūdimuotų. Žemdirbių bėdos visur panašios. Atrodo, kad daugiausia dirbame, anksčiau už kitus keliamės, o mus visi skriaudžia ir skriaudžia – valdžia ir supirkėjai. Grūdų supirkimo kainos nenuspėjamos.
Mažuose nederlingos žemės sklypeliuose Kęstutis augina kviečius, avižas, grikius, dalį jų –
ekologiškai, nors ekologiškos, Italijoje pagamintos trąšos labai brangios. „Ūkininko sėkmė priklauso ne tik nuo jo darbštumo, sumanumo, kantrybės, bet ir nuo gamtos. Tiktai tuomet, jeigu kasdien šviestų saulė, o kas naktį lytų lietus, mūsų krašte užderėtų gausūs derliai“, – tikino pašnekovas.
Kol kas visus darbus nudirba pats. Kai reikia pagalbos, į talką atskuba tėvai, broliai, giminaičiai. Pasinaudojęs ES paramos fondų lėšomis, Kęstutis nusipirko modernų, gerai sukomplektuotą traktorių, įvairių padargų. „Valdyti tokio traktoriaus bet kas nesugebėtų. Reikia būti gerai pasikausčiusiu, o kai pagaliau jį perpranti,dirbti yra vienas malonumas. Manau, kad ir kaime galima neblogai gyventi. Tik reikia nedejuoti, netingėti, o daugiau dirbti“, – mintijo Kęstutis.

Mažiau darbo – daugiau pinigų

Pasak amerikiečių sociologo Olivino Toflerio, žemėje iki šiol gyveno aštuoni šimtai kartų. Pastaroji karta gyvena visai kitokiu evoliuciniu ritmu negu visos kitos buvusios kartos. Gyventi padidėjusiu tempu – tai jausti nesibaigiančių permainų poveikį. Šių dienų visuomenė neilgai naudojasi daiktais ir labai greitai keičia juos arba išmeta, keičia gyvenamąją vietą ir butus, profesiją ir darbą. Atsisako ir taip pat greitai keičia idėjas, partijas, draugus, vyrus ir žmonas, mėto savo vaikus. Toks gyvenimo būdas pakerta geros savijautos ir gerovės šaltinius, tokius kaip stip­ri šeima, bendruomenės ryšiai, gyvenimo prasmės suvokimas ir fizinė sveikata.
Gimęs aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Kęstutis priklauso Y kartai, ji yra kitokia ir turi išskirtinių savybių. „Darbo rinka taikosi prie Y kartos poreikių ir kuria aplinką, kurioje pakaks duonos ir žaidimų“, – sako ISM vadybos ir ekonomikos universiteto docentė Raimonda Alonderienė. Be to, ji sako, kad šie žmonės labiau linkę derinti savo laisvalaikį prie darbo, o darbą – prie laisvalaikio. – „Man regis, jie niekada netaps darboholikais, nes pagrindinis jų gyvenimo tikslas – mažiau darbo – daugiau pinigų!“ Kai kuriems iš jų lyg ir sekasi.

Kęstutis Abucevičius – paukščių pasitikimo šventėje. Pats kalė ir dalijo inkilus

Reta išimtis

Nors Kęstutis ir priklauso Y kartai, bet jis yra gerokai už ją pranašesnis – reta išimtis. Paklaustas, kuo svajojo būti užaugęs, sakė: „Kaip bemaž visi klasės draugai norėjau nedirbti ir turėti daug pinigų.“ Gerai, kad tai tebuvo vaikiškos svajonės. Metams bėgant keitėsi požiūris, planai, norai. Dabar gyvenimo patirties semiasi iš tėvų, jėgų teikia mylima žmona Sigita, sūnelis Simas, kantrybės – gimtoji žemė. Juk ne veltui sakoma, kuo žmogus arčiau žemės, tuo mažiau jis sugadintas. Iš prigimties valingas, įžvalgus ir optimistas Kęstutis moka pasidžiaugti saulėta diena, gražiai žaliuojančiais javų laukais, žydinčiais vaismedžiais. Tik va, nori ar nenori, tenka susidurti ir su kitokia tikrove. Ten, kur jaunos mamos vaikus gimdo ne iš meilės, o norėdamos nieko nedirbti ir gyventi iš pašalpų bei priteistų alimentų. Ten, kur gausių šeimynų tėvai taip aptingo ir pasileido, kad nenori susikasti prie namų esančio daržo ir pasisodinti bulvių, svogūnų, burokėlių. Atseit, dirbti jiems neapsimoka. Valdžia (tai yra, mes) turi jais rūpintis, globoti. Dar kiti skundžiasi, kad gyvenimas prastas, nors patys kasdien maukia alų, linksminasi.
Prieš dvejus metus įstojęs į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS), Kęstutis savo geranoriškumu, mokėjimu bendrauti pelnė partiečių palankumą. Buvo išrinktas Trakų skyriaus pirmininko Vladyslavo Kravčun pavaduotoju. Anot pirmininko, Kęstutis pavyzdingas, perspektyvus jaunasis ūkininkas, geras vadybininkas, gerbia tėvus, rūpinasi šeima, myli tėviškę. „Į LVŽS įstojau ne dėl asmeninės naudos. Manau, kad tik susivieniję, pasieksime, kad žmonės aplinkui geriau gyventų, kad kaimai neišsivaikščiotų, kad vaikai lankytų normalias mokyk­las“, – mintijo Kęstutis.
Kai prieš dvejus metus susipažinome, maloniai nustebau ir apsidžiaugiau, kad kaime gyvenantis ūkininkas yra toks ekonomiškai bei politiškai išprusęs, patriotiškas, visuomeniškas, darbštus, siekia aukštų tikslų.
Gyvenimas kaime, kai daug dalykų gali pasidaryti pats, teikia saugumo ir yra didžiai vertingas, nes gyvenama iš ryšio su žeme.

Susipažinkite – Kęstutis Abucevičius

Gimimo metai: 1989.
Mokslai: mokėsi Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, Kauno A. Stulginskio universitete (N21 Network). Pasiryžęs būti amžinu studentu.
Šeima: 2014 m. sukūrė šeimą, žmona – Sigita, psichologė; 2015 m. gimė sūnus Simas.
Veikla: 2010 m. pradėjo ūkininkauti. Dirba per 200 ha žemės. 2014 m.
įstojo į LVŽS. 2016 m. išrinktas LVŽS Trakų skyriaus pirmininko pavaduotoju.
Didžiausios vertybės: šeima, laisvė, viltis, pripažinimas.

Kęstutis Abucevičius ir Sigita Abucevičienė tarptautinėje lyderių konferencijoje

Austra ZAPOLSKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio Abucevičių albumo

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *