Javų vainiko karaimų kenesoje prasmė

Parašyta: 2015-10-06 | Kategorija: Istorija, Karaimai, Naujienos, Trakai |
Derliaus šventė Trakuose. 1931m.

Derliaus šventė Trakuose. 1931m.

Laikas nenumaldomai bėga. Nuo paskutinio vainiko, pakabinto Trakų kenesoje 1938 metais, prabėgo jau septyniasdešimt septyneri metai. Kiekvienam čia apsilankančiam pabrėžiama, kad pagrindinėje salėje prieš altorių esantis javų vainikas kabo nuo 1938 metų beveik nepasikeitęs, nupintas iš karaimų žemėse augusių įvairių javų rūšių. Trakų karaimų bendruomenė džiaugiasi šiuo vainiku, nes jis vienintelis, jokioj kitoj kenesoje tokio nėra. Dar nebėra liudininkų, kurie matė, kaip iškilmingai jis buvo kabinamas. Tai buvo visos bendruomenės šventė – nuo mažo vaiko, paauglio, jaunuolio iki suaugusio, senolio ar senolės. Šį veiksmą lydėjo giesmės, maldos, kasmet, kai buvo keičiamas javų vainikas, jį prisimindavo ilgai. Šiandien šią didžiulę šventę galime matyti tik nuotraukose.
Derliaus šventės, kurios buvo švenčiamos iki 1938 metų, nuo Antrojo pasaulinio karo jau nešvenčiamos ir vainikas nekeičiamas. Skaudu, kad ši didinga šventė prarado savo prasmę ir tapo tik istoriniu įvykiu, kuris primena mūsų tėvų ir protėvių tradicijas. Šiandien paklausus, kada buvo pakabintas paskutinis javų vainikas, daugelis karaimų paminės 1938 –uosius metus. O kada atsirado pirmas? Visi tik gūžtels pečiais. Šis klausimas mane sudomino, nes, jei yra paskutinis, vadinasi yra ir pirmasis. Deja, nė vienas vyresnio amžiaus tėvynainis datos negalėjo pasakyti. Daugelis galbūt žinojusių jau išėjo Amžinybėn… Tačiau norėčiau teigti, jog apie tai nėra jokių žinių. Todėl ir noriu pasidalinti savo samprotavimais apie pirmojo vainiko atsiradimo Trakų karaimų kenesoje sąlygas. Dėl tikslios datos nesu tikras, nes negaliu pagrįsti kokiu nors rašytiniu ar sakytiniu šaltiniu.
Žinome, jog mūsų tėvai ir protėviai buvo javų augintojai, jų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su žeme, kuri juos maitino, rengė. Tai prasidėjo nuo pat pirmųjų XIV amžiaus dienų, kai karaimai atsirado Lietuvoje. Jie ištikimai tarnavo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, ginė Lietuvą nuo priešų, buvo apdovanoti žemėmis. Taip daugelis karaimų tapo žemdirbiais. Kiti vertėsi amatais, buvo ir mokslo, meno bei kitų specialybių žinovų. Per šį netrumpą gyvenimo Lietuvoje laikotarpį karaimams teko patirti visko: karus, marą, badą, ypač nederliaus metais nuo sausrų ar liūčių. Didžiulį neigiamą poveikį visai kariamų bendruomenei turėjo Pirmasis pasaulinis karas, kai karaimams teko palikti gimtuosius namus, daržus, laukus, be kurių ištremti išbuvo apie septynerius metus. Po to sugrįžo į gimtuosius namus su gilia sieloje žaizda, kuri neužgijo iki gyvenimo pabaigos. Reikėjo viską pradėti iš naujo: vieni kitiems padėdami, remontavo būstus, dirbo laukuose, daržuose. Vargingai gyveno augindami vaikus, leisdami į mokslus, skiepydami meilę gimtajai žemei. Apie visą tai galiu paliudyti pats iš savo asmeninės patirties.
Laukų pasėlius lankydavau drauge su močiute, mamos Lidijos Kobeckos motina Barbara Kobeckaja. Ji, likusi viena, turimą žemę atidavė kitiems, iš kurių rudenį gaudavo dalį derliaus. Prisimenu didžiulį kluoną, užkrautą laukų gėrybėmis. Didžiulę paramą išgyvenimui teikdavo daržai. Nuo mažų dienų matydavau tėvus, triūsiančius daržuose. Mes, maži vaikai, pagal išgales padėdavome tėvams. Itin džiaugdavomės pirmu agurkų derliumi. Patys gražiausi agurkai buvo skirti pardavimui, o mums tekdavo tie, kurie buvo nepavydėtinos išvaizdos. Juos visus sodino tėvai, laistė semiamu iš ežero vandeniu, nešdami ne vieną dešimtį kibirų… Šiandien, žinoma, valgome užjūrio vaisius, kurie mūsų gamtinėse sąlygose neauga ir kurie skoniu neprilygsta mūsų pačių išaugintiems. Prisimenu tuos kuklius medinius namus, daržus prie kiekvieno namo, kai pietums čia pat galėjai prikasti ankstyvųjų bulvių, svogūnų, morkų, priskinti krapų. Eidamas Karaimų gatve matei daržovių lysves, kurios prasidėdavo nuo durų slenksčio ir tęsėsi iki ežero pakraščio. Gaivus oras dvelkė nuo ežero ir augalų. Taip atrodė gimtasis miestas nuo gilios senovės iki XX a. vidurio. Tie laikai jau nebegrįš. Visas žmogaus gyvenimas bėga kaip tekančios upės vanduo. Nesulauksime grįžtančių iš ganyklų karvių, avių, ožkų. Nesigirdi giedančių gaidžių. Prie namų su žiburiu nerasi vaiskrūmių, vaismedžių –
slyvų, vyšnių, obelų, kriaušių. Jaunoji karta nesugebės to nė susapnuoti. Nematysim su neštuvais einančios moters, kibiruose iš ežero nesančios vandenį ir valgiui gaminti, ir skalbimui, indų plovimui ar grindų, stalų šveitimui. Kiemuose po stogais nėra sukrautų malkų. Daug ko nėra, kas primintų mūsų tėvų ir protėvių gyvenimą.
Dabar kita civilizacija: namuose vandentiekis, kanalizacija, elektra, dujos. Naujovės tvirtai įžengė į žmogaus gyvenimą. Žirgus pakeitė gražūs, įvairių modelių lengvieji automobiliai. Nemaža darbingų žmonių dalis dirba Vilniuje, tik nakčiai grįžta į Trakus. Trakų miestą užplūsta daug turistų iš įvairių valstybių – sunku praeiti šaligatviu. Žinoma tik viena, kad turistus domina pilis, Užutrakio dvaras, irklavimo bazė bei tarptautinės irklavimo varžybos. Nemaža dalis turistų domisi ir neskaitlinga karaimų bendruomene, apsilanko kenesoje, iš gido išgirsta apie kabantį prieš altorių javų vainiką. Todėl ir ieškau atsakymo į klausimą: kada gi pirmas javų vainikas buvo pakabintas Trakų kenesoje prieš altorių? Negavęs tikslaus atsakymo bandau samprotauti: tai, manau, galėjo atsitikti apie 1920 metus. Ir štai kodėl. Kaip žinome, Pirmojo pasaulinio karo metais karaimai buvo išbarstyti po Rusijos imperijos miestus nuo Sankt-Peterburgo iki Krymo pusiasalio. Sugrįžę į gimtuosius Trakus rado lentomis užkaltas namų duris, langus. Pradėjo sunkų atstatomąjį darbą. Avangarde buvo jaunas dvasininkas Simonas Firkovičius, kuris entuziastingai pradėjo mokyti jaunimą karaimų kalbos. Pats karaimiškai kūrė eiles, pjeses, kurios buvo vaidinamos karaimų bendruomenėje. Didesnė karaimų dalis gyveno iš žemės ūkio. Todėl derliaus nuėmimas, kuris buvo jų gyvenimo, būties pagrindas, tapo didžiule švente, iš kurios turime ne vieną nuotrauką. Tačiau kad kas nors galėtų tiksliai pasakyti pirmojo vainiko pakabinimo metus. Drįstu samprotauti, kad pirmojo vainiko atsiradimo data galėtų būti 1920-ieji metai. Negaliu pagrįsti šios datos tikslumo, bet noriu pasidalinti su skaitytojais savo mintimis, kurias kelia javų vainikas, kabantis Trakų kenesoje.
Jau seniai Trakų karaimai neturi savu žemių, kurios buvo visų traukos centras. Paskutinieji tokie metai – 1947-ieji. Paklauskite, ar karaimai, turėdami žemės, įsijungė į kolūkiečių gyvenimą? Tik nežymi dalis pradėjo kolūkinio gyvenimo kelią: sėjo, akėjo, rinko negausų derlių, kurio trupiniai jiems atiteko. Tuo tarpu ankščiau, dar mano atsiminime, pasiturinčiai gyveno iš žemės ūkio Firkovičiai, Dubinskiai, Lavrinovičiai, Pileckiai ir kiti, kurie savo žeme, derliumi dalinosi su jo neturinčiaisiais. Taigi, aišku, kad ilgus šimtmečius gyvendama Lietuvoje Trakų karaimų bendruomenė, turėjo žemės nuosavybę, kurį prarasta 1947 metais, ir neatgauta. Turėdama žemė bendruomenė sugebėjo patenkinti ne tik savo poreikius, bet ir nepalikdavo be dėmesio senolių bei neįgaliųjų tėvynainių. Iš derliaus ir bendruomenės aukų buvo išlaikoma karaimų prieglauda. Nors vainikas Trakų karaimų kenesoje buvo keičiamas beveik du dešimtmečius, vainiko buvimas vienoje švenčiausioje vietoje Kenesoje – rodo, kad tokia pagarba buvo skiriama žemdirbiams. Tiems, kurie nederlingose žemėse sugebėjo išauginti gausų derlių ir iš jo pinti javų vainiką bei didingai švęsti žemės ūkio šventę, besimeldžiantys Dievui, dėkojo už gautą derlių. Šiandien svarstome, ar atgausime turėtą žemę? Tik vieną galiu pasakyti: dirbdami savo žemę karaimai sugebėjo pagerbti žemdirbį ir pakabinti javų vainiką švenčiausioje vietoje – Kenesoje. Šis vainikas patvirtina, kad karaimai –
žemdirbių tauta.

Aleksandras JUTKEVIČIUS


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *