Jevgenija Ešvovičiūtė: „Mano pomėgis – viešasis kalbėjimas“

Parašyta: 2020-07-03 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Jevgenija Ešvovičiūtė, 2020 m.

28-erių metų Jevgenija Ešvovičiūtė yra žmogiškųjų išteklių valdymo specialistė. Savo karjerą ji pradėjo Lietuvoje, tęsė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vienerius metus stažavosi tarptautinėje kompanijoje „ESET North America“. Jos kasdienybė – tai darbas su žmonėmis: atrankos, naujų kolegų įvedimas, mokymai, motyvacinės bei ugdymo sistemos ir visi kiti žmogiškieji dalykai. Taip pat Jevgenija yra karaimų tautos atstovė, nemažai prisidėjusi prie tarptautinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos vasarą Trakuose organizavimo. „Trakų žemė“ domisi Jevgenijos šeimos gyvenimu, veikla, poilsiu ir siūlo skaitytojams pokalbį. 

Žinome, kad vaikystėje gyvenote Kijeve, kokie keliai atvedė jus ir jūsų šeimą į lietuvą?

Tiek mamos Aleksandros Špakovskos, tiek tėčio Anatolijaus Ešvovičiaus šeimos kilusios iš Trakų, bet dėl XX a. įvykių, Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) ir kitų susiklosčiusių aplinkybių mamos proseneliai išvažiavo gyventi į Ukrainą, taip mama gimė Kijeve. Mamos prosenelė Vera buvo iš Trakų, ištekėjo už Novako Ickovičiaus iš Haličiaus ir persikraustė gyventi į Ukrainą. Kita mamos prosenelė Tamara gimė Trakuose, o po Pirmojo pasaulinio karo persikraustė su tėvais į Kijevą. Ten ir sukūrė šeimą su Michailu Špakovskiu.

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius mama atvažiavo aplankyti Lietuvos, susipažino su tėčiu ir greit susituokė. Dar kurį laiką mama gyveno tarp Ukrainos ir Lietuvos, todėl gimiau Kijeve, o po mano gimimo persikraustėme gyventi į Vilnių. Taip pat turiu penkeriais metais jaunesnį brolį Valentiną.

Esate baigusi Vilniaus universitetą. Ką studijavote ir kuo dabar užsiimate gyvenime?

Baigiau psichologijos bakalaurą ir organizacinės psichologijos magistrantūrą Vilniaus universitete. Penktus metus dirbu žmogiškųjų išteklių srityje. Atrankos, mokymai, darbuotojų įvedimas, konsultavimas, renginių organizavimas, motyvavimas yra mano kasdieninės užduotys. Mėgstu dirbti su darbuotojais ir vadovais bei ieškoti būdų, kaip padaryti, kad žmonėms darbe būtų gera.

Man patinka keliauti ir pažinti kitas kultūras, myliu gamtą, todėl džiaugiuosi galėdama savo vasaras praleisti Trakuose, tarp ežerų ir miškų.

Mano vienas didesnių pomėgių – tai viešasis kalbėjimas. Skaitau pranešimus karjeros tema. Kadangi turiu sukaupusi daug patirties šioje srityje, mielai dalinuosi savo žiniomis su kitais (pvz., kaip paruošti gerą gyvenimo aprašymą, kaip elgtis per darbo pokalbį ir pan.). Tačiau tuo neapsiriboju. Kolegoms ir karaimų bendruomenei organizuoju ir vedu renginius, seminarus, protų mūšius. Man tiesiog gimsta idėja, ja pasidalinu su kitais ir tada imamės jos įgyvendinimo.

Scena mane lydi nuo pat vaikystės, čia didelis karaimų bendruomenės nuopelnas. Mes visą laiką turėjome daug įvairių veiklų. Pirmiausia, daug metų šokau karaimų ansamblyje „Sanduhač“ („Lakštingala“) – su programa aplankėme įvairius Lietuvos miestelius, Lenkiją, Turkiją, Krymą, sunešiojau ne vieną suknelę ir išaugau iš ne vienų šokio batelių. Nebešoku jau dešimt metų, bet liko kitos veiklos – kiekvienais metais organizuojame Karaimų kalbos ir kultūros stovyklą liepos mėnesį ir kitus renginius. Turime daug laisvės ir galimybių kurti. Karaimų bendruomenės nariai visada skatina tokias veiklas ir džiugiai priima mūsų kvietimus dalyvauti. O kai turi laisvės ir noro, tada belieka tik veikti.

Jevgenija Ešvovičiūtė (kairėje) ir Severina Špakovska kviečia į Atvirų durų dieną karaimų namuose, 2016 m.

Būdama scenoje ar prieš auditoriją, esu čia ir dabar, mėgaujuosi kiekviena akimirka, man tai teikia daug džiaugsmo. Kas žino, gal kada tai taps mano pagrindiniu darbu. Žinau, kad daugelis bijo scenos ar viešojo kalbėjimo, bet aš niekada neturėjau kovoti su baime, atvirkščiai, visada laukiu išėjimo į sceną. Nesakau, kad nesijaudinu, žinoma, jaudinuosi, tai natūralu ir net sveika iki tam tikro lygio, bet tas jaudulys dingsta su pirmu mano žodžiu. Kalbu, vedu, dalinuosi, nes jaučiu, kad turiu ką duoti ir pasakyti.

Esate studijavusi bei atlikusi stažuotes ir užsienyje (pvz., Amerika, Švedija). Gal galėtumėte pasidalyti savo patirtimis, ką veikėte?

 Mane visą laiko žavėjo galimybė pažinti kitas šalis, jų kultūras ir žmones. Kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kad visi esame skirtingi ir turime mokėti priimti žmonių kitoniškumą. Švedijoje pusmetį teko studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą. Gyvenau Švedijos šiaurėje, Umeo mieste, kur buvo lietinga, šalta ir labai trumpos dienos. Saulė vos pakilus jau leisdavosi, bet tas pusmetis buvo tikrai įsimintinas ir smagus. Įsivaizduokite, lauke minus 20 laipsnių, o mes pėsčiomis pusvalandį einame ežero link kepti dešrelių arba lauke minus 30 laipsnių, o mes dviračiu važiuojame toliau nuo miesto šviesų stebėti Šiaurės pašvaisčių. Niekam netrukdė oras. Susipažinau su studentais iš viso pasaulio, kartu praleidome daug laiko, nemažai keliavau, Švedijos gamta ir miestai labai gražūs. Labai sužavėjo dėstytojų požiūris į studentus – dirbome bendradarbiavimo principu, į dėstytoją kreipiesi vardu, esi visiškai lygus vienas prieš kitą, daug bendrų komandinių užduočių, nedaug paskaitų, bet pats turi daug domėtis ir gilintis. Lietuvoje to šiek tiek pasiilgstu, vis dar aiški hierarchija, lyg dėstytojas būtų viršesnis už studentą, nors būtent studentų dėka ir egzistuoja universitetai.

Prie Didžiojo kanjono, JAV, 2017 m.

Į JAV išvažiavau vienerių metų stažuotei tarptautinėje kompanijoje „ESET North America“ laimėjusi Baltic American Freedom Foundation atranką. Stažavausi personalo skyriuje. Tai buvo vieni įspūdingiausių metų mano gyvenime. Priešingai nei Švedijoje, gyvenau Kalifornijoje, San Diego mieste, nesibaigiančioje vasaroje, kur vidutinė temperatūra visus metus apie 20–25 laipsnius. Naujuosius metus sutikau apsirengusi lengva suknele. Amerikiečiai labai draugiški, atviri žmonės, juos nesunku užkalbinti parduotuvėje, lifte ar lauke. Jie geba viskuo žavėtis ir džiaugtis, jų kultūra yra stipriai vartotojiška, kas turi ir savų privalumų, ir savų trūkumų. Jų restoranai, pramogos, nuotykių parkai, gamta yra įspūdingi, niekur taip skaniai nevalgiau, kaip Amerikoje. Jiems maistas šiaip užima labai svarbią gyvenimo dalį. Nors yra daug stereotipų apie Ameriką, jie tikrai ne visi teisingi. Čia, Lietuvoje, galvojame, kad jie apkūnūs, valgo vadinamąjį junk food (greitas maistas – aut. pastaba), nejuda ir t. t. Manau, viskas labai priklauso ir nuo valstijos. Kalifornijoje, kur gyvenau, žmonės labai propaguoja sveiką gyvenimo būdą, judėjimą, aktyvias veiklas.

Jevgenija Ešvovičiūtė vienerius metus
stažavosi JAV, 2017 m.

Kultūriškai amerikiečiai, žinoma, skiriasi nuo lietuvių. Jie vengia atviro grįžtamojo ryšio, jiems be galo sunku pasakyti „ne“ ar kažką, kas buvo ne taip padaryta, jie labai mėgsta daug žadėti ir po to neištesėti bei tą daro netikslingai, tą daro, kad neįžeistų žmogaus jausmų. Tarkim, jie pasakys: „Mums būtinai reikia išgerti kavos“. Nors tikrai nesiruošia jos su tavimi gerti. Todėl bendraujant su amerikiečiais niekada nežinojau, ar jie sakydami vieną ar kitą dalyką, tai sako, nes tikrai taip mano, ar iš mandagumo. Iš kitos pusės, susibičiuliauti su amerikiečiu labai lengva, gyvenau su kambariokais, kurie vos po mėnesio pradėjo mane kviesti į savo draugų ir giminaičių šventes.

Važiuodama stažuotis į JAV, galvojau, kad dabar pamatysiu, kaip turi veikti personalas. Bet, tiesą pasakius pamačiau, kad mes, Lietuvoje, bent jau žmogiškųjų išteklių srityje niekuo neatsiliekame nuo amerikiečių. Kaip aš sakau, niekur nebūna stebuklų, tik darbas, darbas ir dar kartą darbas. Kai pagalvoju, kad per 30 nepriklausomybės metų sugebėjome pasivyti JAV savo standartais, tas labai džiugina. Tik mums vis atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė, nors kai kuriose srityse net lenkiame kitas šalis. Reikėtų daugiau pasitikėjimo ir aukštesnės savivertės mūšų šalies gyventojams. Yra tam tikrų darbo ypatumų skirtumų, bet pasiekimai, procesai yra panašūs. Lyginant, su amerikiečiais, lietuviai kur kas daugiau dirba. Šiaip lietuviai yra labai darbšti tauta, o štai amerikiečiai labiau mėgsta susidėlioti, pasigalvoti, o po to daryti. Jie už viską giria, dėkoja, vertina. Labai daug gerų žodžių išgirdau už net mažiausius darbus, sunkiau, žinoma, amerikiečiams pasakyti, ką ne taip padarei, nes jie bijo darbuotojo reakcijos. O štai Lietuvoje priešingai – mes gan atvirai sakome, kas ne taip, bet kartais pamirštame pagirti už gerai atliktus darbus, mums atrodo, kad jei gerai padarei, tai taip ir turėjo būti – čia tavo darbas, bet juk geras žodis, iš tiesų, nieko nekainuoja, o jį išgirsti visada malonu.

2019 m. mentorystės projekto „LT Big Brother“ atidarymas

Kartais aplinkiniai galvoja, kad išvažiuoti į kitą šalį – tai tik pramoga, tai tikrai ne. Kita valstybė, kita kultūra visada atneša ir daug smagių patirčių, ir daug iššūkių. JAV gyvenau metus, o toks jausmas lyg nugyvenau penkerius, nes viską pradedi iš naujo: nuo būsto paieškų, susigaudymo mieste iki žmonių bei kultūros perpratimo. Tačiau čia tokios patirtys, kurių neįmanoma apsakyti, jas reikia patirti. Tai neįkainojama gyvenimo mokykla.

Gyvenant svečioje šalyje supratau vieną svarbų dalyką – mes visi ne tik asmenybiškai, bet ir kultūriškai esame labai skirtingi ir reikia gebėti priimti tą pasaulio įvairovę, nes būtent ji ir suteikia tiek žavesio mūsų gyvenimui.

Trakuose vasarą vyksta tarptautinė karaimų kalbos ir kultūros stovykla. Ne kartą teko anksčiau ir Jus matyti, prisidedant prie jos veiklų organizavimo. Gal galėtumėte prisiminti labiausiai patikusias akimirkas, su kokiais gal iššūkiais, sunkumais susidūrėte?

Iš pradžių dalyvavau kaip dalyvė, vėliau tapau ir jos organizatore. Vienintelis kartas, kai ją praleidau, buvo ta vasara, kai išvykau į JAV. Mokykla egzistuoja daugiau nei 17 metų, todėl kartais juokauju, kad kartu su ja užaugau, pirmą kartą sudalyvavau, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje. Kiekvienais metais jos laukiu, nes neapsakomai smagu, kai suvažiuoja karaimai iš viso pasaulio į Trakus ir mes turime galimybę kartu praleisti laiką, mokytis kalbos, pažinti savo kultūrą ir tradicijas. Stengiamės, kad mokyklos veiklos būtų įdomios ir įtraukiančios, todėl organizuojame įvairius užsiėmimus, ekskursijas, o visos mokyklos metu ruošiame baigiamąjį spektaklį. Turbūt spektaklių kūrimas visada man buvo įdomiausia dalis – buvome ir aktoriai, ir scenografai, ir režisieriai. Per porą savaičių turėdavome sukurti spektaklį, kurį rodydavome per karaimų kalbos ir kultūros stovyklos uždarymą. Repetuodavome vėlai vakarais, rytais, paskutinėmis minutėmis dėliodavomės akcentus, procesas visada buvo smagus.

Natūralu, kad tiek metų egzistuojantis projektas išgyvena įvairias fazes. Manau, didžiausias iššūkis – sukurti ir pasiūlyti įdomią programą, kai per tiek metų tiek daug visko išbandyta. Mums ypač svarbus tęstinumas, kad karaimų jaunimas toliau įsitrauktų ir tęstų pradėtus darbus, tą gal ne visada pavyksta pasiekti, bet stengiamės.

Dabar pasaulis vis labiau darosi globalus. Karaimų tautinė mažuma taip pat susiduria su tautinės tapatybės išsaugojimo problemomis?

Mes, karaimai, esame maža tauta. Puikiai sugebėjome ir įsilieti į lietuvių gyvenimą, ir išlaikyti savo tapatumą. Manau, tai ir yra svarbiausia. Puoselėjame savo švenčių tradicijas, organizuojame renginius karaimų bendruomenei, mokomės kalbos. Didžioji dalis mano draugų yra karaimai, dažnai susitinkame, turime bendrų veiklų. Mano vaikystė, visos vasaros ir savaitgaliai prabėgo su karaimais ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių. Mes kuriame, šokame ansambliuose, keliaujame kartu, nes mums svarbu puoselėti savo kultūrą ir tradicijas, svarbu būti ryšyje su savo tauta.

Deja, mūsų kalbą moka tikrai nedaug karaimų. Pavyzdžiui, aš turiu tik pagrindus. Reikia pripažinti ir tą faktą, kad mūsų labai nedaug ir kažkada jau taip įvyks, kad išnyksime, nes karaimiškų šeimų kuriasi vis mažiau. Todėl suprasdama tą laikinumą ir trapumą esu įsitraukusi į karaimų gyvenimą ir didžiuojuosi priklausydama savo tautai. Manau, tauta yra gyva tol, kol kartu veikia, kuria, susitinka, puoselėja savo tradicijas, tą ir darau.

Kokią vietą ir reikšmę Jūsų gyvenime užima Trakai?

Sakoma, kad Trakai – karaimų Meka. Visiškai su tuo sutinku. Man Trakai – tai geriausios vasaros, karaimų mokyklos, draugai, iškylos, plaukimai valtimis, ežerai ir, aišku, karaimiški patiekalai. Į Trakus atvažiuoju pailsėti nuo darbų, pravėdinti galvą, smagiai praleisti laiką. Trakai – vieta, apipinta gražiausiomis patirtimis, prisiminimais ir žmonėmis. Ypač laukiu vasaros, nes vasaros Trakuose visada būna įsimintinos ir smagios.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš asmeninio Jevgenijos Ešvovičiūtės archyvo


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *