Joana Katinienė: „Atkūrus Nepriklausomybę Trakai tapo įdomūs…“

Parašyta: 2021-03-08 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Savivaldybė, Trakai |

Trakų miesto savivalda turi gilias tradicijas, yra lyginama su Vilniumi. Savivaldą t. y. Magdeburgo teises Trakai gavo panašiu metu kaip ir Vilnius. Štai kas rašoma Algirdo Baliulio, Stanislovo Mikulionio ir Algimanto Miškinio knygoje „Trakų miestas ir pilys“ (Vilnius, 1991) 69-ame puslapyje: „Kai Žygimantas Augustas 1570 m. tvirtino Trakams Magdeburgo teisę, jam buvusi pateikta, kaip minėta, ir Žygimanto Senojo privilegija, pagal kurią leista du prekymečiai per metus ir be muito prekiauti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.“ Mums gi įdomu naujausia Trakų savivaldos istorija: kaip gyveno ir dirbo atgimimo pradžioje Trakų miesto taryba. Ta proga susitikome su Joana Katiniene, buvusia Trakų miesto vykdomojo komiteto pirmininke (paskutine), po to – mere.

1991 m. vasario 9 d. vykusio Lietuvoje plebiscito, per kurį Lietuvos gyventojai pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika, komisijos nariai, rajono ir miesto valdžios vadovai, tarybos, Seimo, Lenkijos bei Norvegijos parlamentų nariai: Vytautas Paškauskas (pirmoje eilėje pirmas iš kairės), Nijolė Urbanavičiūtė-Linkuvienė (pirmoje eilėje antra iš kairės), Roma Nargelienė (centre su gėlėmis), Stefanija Švilpaitė (pirmoje eilėje ketvirta iš dešinės), Lenkijos Respublikos Senato narys Andžej Kralczynski (pirmoje eilėje trečias iš dešinės), Sigita Nemeikaitė (pirmoje eilėje antra iš dešinės), Laima Balčytienė (pirmoje eilėje pirma iš dešinės), Joana Katinienė (antroje eilėje pirma iš dešinės), Trakų rajono savivaldybės tarybos pirmininkas Jonas Šarūnas Linkus (antroje eilėje, už Eugenijos Švilpaitės, jai iš kairės), Edmundas Juodviršis (trečioje eilėje trečias iš kairės), Seimo nariai Romualdas Rudzys (trečioje eilėje antras iš dešinės) ir Rimvydas Raimondas Survila (trečioje eilėje pirmas iš dešinės)
                                                                                                                             Nuotr. iš Šarūno Linkaus asmeninio archyvo

Gal galėtumėte prisiminti, kaip tapote Trakų miesto vykdomojo komiteto pirmininke?

 Nieko naujo nepasakysiu. Kai vidury ežero iš valties išmeta skęstantįjį, plauki ir žiūri – išsikapanosi, ar ne. Aš tiek plaukti mokėjau, nes daug metų buvau Trakų miesto vykdomojo komiteto deputatė. Dalyvaudavau posėdžiuose, kur buvo aptariami miesto reikalai. Be to, tais reikalais domėjausi, kaip miesto gyventoja ir žurnalistė.

Buvau išrinkta deputatų tarybos posėdyje staiga mirus buvusiam vykdomojo komiteto pirmininkui.

Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, nesigailiu tokio žingsnio. Kadangi tai buvo istoriniai Lietuvai metai, maniau, kad ir aš, nors mažu grūdeliu, prisidėjau prie jos atkūrimo. Tai buvo 1989-ųjų birželis ir 1993- ųjų vasaris. Audringi, sudėtingi, kupini nerimo, netikėtumų, džiaugsmo metai.

O kas buvo tuo metu „vykdomojo komiteto pirmininkas“?

 

 Man net liūdnoka kalbėti, kas buvo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas. Rajono valdžia jo nevertino, nieko jis miestui nesprendė, niekam nieko negailėjo įpareigoti. Už tai ant jo „sukardavo visus šunis“. Manau, kad prieš mane buvę vyrai nelabai dėl to jaudinosi, nes net turimą miesto biudžetą neišnaudodavo miesto reikmėms ir dalį lėšų grąžindavo į rajono biudžetą. O Trakai gyveno lūšnose, šiukšlėse ir niekas nestabdė, kad naikinamas paveldas, byra mūrai… Ką reiškia vien suniokotas Užutrakis!

Gal galėtumėte prisiminti, kur buvo įsikūręs vykdomasis komitetas? Iš ko perėmėte pareigas? Kokie buvo darbuotojai, kokį gaudavo atlyginimą?

Atsisėdusi į miesto vykdomojo komiteto kėdę pamačiau, kad turiu tik vieną darbuotoją – sekretorę Laimą ir tris buhalteres. Ir šiandien nežinau, ką jos skaičiuodavo, tačiau apie mieste atliktus darbus neturėjo ir net nereikalavo jokių dokumentų – ataskaitų. Kiek pasakydavo, tiek mokėdavo. Kai iš komunalinių įmonių kombinato pareikalavome darbų atlikimo sąskaitų, jie labai nustebo. Bet gana greitai viską puikiai sureguliavome ir su KĮK darbuotojais visada surasdavome bendrą kalbą. Tačiau atlikti stambesnius darbus mieste buvo gana sudėtinga – visos organizacijos buvo rajono pavaldumo ir dėl miesto pakrutėdavo pagal vadovo nuotaiką. Karaimų gatvėje (tada – M. Melnikaitės) už tilto ne buvo nei vienos vandens kolonėlės ir gal vienas šioks toks šulinys. Dauguma gyventojų vis dar naudojo vandenį iš Galvės ežero. Ėmė jie manęs prašyti įvesti vandens kolonėlę. Kai pasikviečiau visų įmonių vadovus, jie pasakė, kad nėra jokios galimybės. O priežasčių „atsirado“ daug. Nebeiškentusi jų kvailų išvedžiojimų trenkiau kumščiu į stalą, bjauriai juos pasiuntusi toli, pasakiau, kad jie nemyli Trakų ir trakiečių, nors patys čia gyvena. O į pagalbą atėjo policija (tada – dar milicija) atsiuntusi už visokius nusižengimus nuteistuosius, sėdinčius parų. Jie iškasė labai sudėtingoje vietoje griovį, o paskui jau darbai buvo užbaigti. Ši vandens kolonėlė (atrodo, ir dabar dar toje vietoje vienintelė) puikiai veikia ir dabar.

Kur ir kokie vykdavo miesto tarybos posėdžiai? Ką svarstydavote?

 

Norint ką nors išjudinti, padaryti, visada atsiranda sunkumų. Visi dantimis kaleno važiuodami Karaimų gatve – buvo vien duobės. Vedė šiluminę trasą Trakų gatvėje, ją visą išrausė ir paliko. O čia juk vaikų darželis. Prie Trakų Vytauto Didžiojo mokyklos ne tik šlaitas nugriuvęs, bet ir asfalto nėra. Su KĮK-o vadovu Albinu Zalecku susitarėme (tada vykdomasis jau buvo merija ir mes turėjome inžinierę Zentą Ražanauskienę), kad jis pakeis naujais visus kanalizacijos šulinius, tada galėsime gatvę asfaltuoti, kas gali asfaltuoti žinojau, tačiau kas mokės už darbus, nelabai. Skambinu Vievio kelių valdybos viršininkui Juozui Stepankevičiui. Mes su juo ne kartą bendravome, kai aš buvau žurnalistė. Kai aš papasakojau, kiek yra Trakuose darbų (asfaltuoti), jis net išsigando, kas mokės. Aš iš savo merijos sąskaitos (ačiū Dievui, tokią turėjome) negaliu mokėti ir atiduoti visus pinigus – kaip pragyvensime toliau. Aš ir šiandien dėkinga gerbiamam J. Stepankevičiui, kad jis pritarė tokiai mano aferai. Sutarėme, kad visų Trakuose atliktų darbų sąmatą Vievio kelių valdyba nusiųs rajono valdžiai. Suma buvo didžiulė – viršijo mano merijos biudžetą. Taip ir buvo padaryta. Darbų atlikimas kainavo labai daug, tačiau buvo išasfaltuotos Karaimų, Trakų, Birutės, nemažas gabalas Vytauto ir Lauko gatvių. Ant dūšios buvo velniškai gera, kol nepaskambino rajono valdytojas Algirdas Sadkauskas. Einu, tik galvoju, per kur išlėksiu iš jo kabineto – per duris ar iš antro aukšto per langą.

 Jo rankose iš karto pamačiau Vievio kelių valdybos atsiustą sąskaitą. Tačiau valdytojas buvo ramus. Jis tik paklausė: „Joana, gal tu iš proto išsikraustei?“ Aš jam taip pat ramiai paaiškinau, kad Trakams tai buvo būtina. Mano „užtarėją“ buvo kaip tik tą savaitę prasidėjusi kainų kilimo pasiutpolkė. Ir aš pas valdytoją bandžiau pasidžiaugti, kad mes tiek darbų padarėme senomis kainomis. A. Sadkauskas manęs daugiau neauklėjo, bet liepė parašyti prašymą skirti lėšų asfaltavimo darbams apmokėti iš rajono biudžeto ir kad tą paskolą merija grąžins kitąmet. Aš prašymą parašiau, tik „pamiršau“ pasižadėti grąžinti, tą jie apsižiūrėjo po gero ketvirčio. Tačiau merijos biudžetas kitąmet nenukentėjo.

Trakų miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Joana Katinienė. Šv. Nepomuko šventė Trakuose, 1990 m. gegužės 13 d.
                                                                                                 Nuotr. iš Joanos Katinienės asmeninio archyvo

Kas dirbo Jūsų pavaduotoju, kas buvo darbuotojai?

 Buvau paskutinioji miesto vykdomojo komiteto pirmininkė ir pirmoji Trakų miesto merė. Vėliau visur atsirado seniūnai. Manau, kad tai teisingiausia. Tačiau jus man pasakykite, kaip seniūnas turi savo valdose tvarkytis, kas jį moko, kokius kursus jis išklauso? O reikalaujama iš jo greitai. Pas mane irgi maždaug po kelių mėnesių atvažiavo komisija matuoti užuolaidas vykdomojo komiteto kabinetų langams. Seniūnas tiek mieste, tiek apylinkėje turi būti gaspadorius, kaip žmonės sakydavo. Tačiau jam reikia suteikti įgaliojimus ir jo veiklai skirti pinigėlių. Juk kvaila, kad seniūnas, būdamas savo valdose valdžia, negali vaikui „bombonkės“ nupirkti. O senoliai dar viršaičius prisimena.

 

Ką tuo laiku nuveikėte ir kokie buvo sunkumai?

 Kas mūsų darbe buvo sunkiausia? Buvo keli etapai, kurie mus varė iš proto, nedavė nei miegoti, nei dirbti. Kažkodėl rajono valdžia nusprendė, kad talonus maistui turi dalinti vykdomieji komitetai. Tai buvo košmaras. Gavus talonus žmonės apguldavo pastatą, veržėsi per duris, langus, keikėsi, stumdėsi tarpusavyje. Apie kokį nors darbą kelias dienas negalėjo būti ir kalbos, o nervinė įtampa neslūgdavo dar kelias dienas. Kitas sunkus, ganėtinai ne visada pateisinamas etapas buvo žemės sklypų statyboms skyrimas. Rodos, taryboje aptardavome sąrašus, įvertindavome būtinybę, bet imdavo ir išlįsdavo visokiausių netikėtumų. Negavę pas mus, gaudavo rajono valdžios palaiminimu. Tai buvo ne tik fiziniai, bet ir moraliniai sunkumai.

Labai norėjau, kad Trakai imtų gražėti, švarintis. Deja, susidurdavome su abejingumu arba net brutalumu. Norėjome miestą papuošti gėlėmis, nupirkome iš Latvijos 1 000 žiedų rožių, pasodinome mieste, deja, po savaitės jų beveik neliko. Nutarėme prie rajono savivaldybės įrengti fontaną. Rajono architektai (Bronė Fedorovič) parengė projektą, užsakė gražią šaulio skulptūrą. Po mėnesio ji buvo visiškai suniokota. Organizavome Karaimų gatvėje talką. Reikia gi apsišvarinti. Iškabinome skelbimus, ėjome ragindami per butus. Atėjo tik kelios moterėlės. Žiūriu pro langą, kad vyrai kambaryje kortomis lošia. Sakau, kad dilgėles po langais nusipjaukite, o jie man atsako: „Mums ir taip gerai, jei tau nepatinka, tai pati ir šienauk“. Štai taip! Žinoma, po 30-ies metų daug kas pasikeitė, norime gyventi gražiau, šviesiau. Tačiau mūsų miestas dar toli gražu neblizga.

 Manau, kad didžiausias mūsų pasiekimas buvo Vytauto gatvės (nuo autobusų stoties) namų statyba. Labai daug mes su A. Sadkausku dėjome pastangų, kad tas bakužes pakeisti naujais namais. Žinoma, pirmuoju smuiku groja rajono valdytojas, tačiau nemažai įvairiausių įpareigojimų turėjau ir aš. Nenusakomai sunku dėl šio kvartalo statybos buvo įveikti Vilniaus biurokratiją. Tą galėjo padaryti tik A. Sadkauskas su savo nepalaužiamu charakteriu. O paskui mes „užverbavome“ Vilniaus projektavimo ir restauravimo instituto specialistus, buvo sukurta grupė specialiai Trakams. Deja, įsibėgėję darbai dėl objektyvių aplinkybių sustojo.

Merijos, kaip dabar seniūnijų, darbo neįkiši į kokius nors rėmus. Pirmiausia, tai kasdieninis bendravimas su žmonėmis. Reikia juos išklausyti, jiems patarti, padėti. O bėdų juk niekada netrūksta: tai durys sulūžo, per stogą teka, neturi kur gyventi, neišbrenda per purvinus, šiukšlių neišveža…

 Atkūrus Nepriklausomybę Trakai tapo įdomūs daugeliui pasaulio valstybių. Čia lankėsi delegacijos, norėdamos sužinoti, kas per stebuklas įvyko Lietuvoje. Deja, anais laikais buvo didžiulis vertėjų trūkumas, o jie ir brangiai kainavo, todėl mes atsidurdavome nepatogioje vietoje.

Ypač artimi ryšiai užsimezgė su Vokietija. Tai gerbiamo monsinjoro Vytauto Pranciškaus Rūko nuopelnas. Galima drąsiai sakyti, kad jam vadovaujant mes buvome pirmąja delegacija, kurie nuvežė Lietuvos vėliavą Reinės merijai, dalyvavome jų miesto šventėje, mūsų moksleiviai ten daug koncertavo. Gražu, kad ši abipusė draugystė tęsiasi ir dabar.

 Mes į politiką nesikišome. Bet, kai miesto merija įsikūrė buvusiame rajono partijos komiteto pastate (tik keletą kabinetų turėjome), atsirado visokių pagalių kaišiojimų į ratus, priekaištų. Omonas irgi nesnaudė, juos sujudino Maskvos pučas. Ir užgriuvo į mano kabinetą apie 20 ginkluotų dvimetrinių vyrų, šautuvų gale atviri durklai. Vadai susėdo už posėdžių stalo ir rusiškai išrėžė, kad atėjo saugoti šitą pastatą. „Nuo ko?“ – paklausiau. „Nuo jūsų, užgrobėte mūsų partijos nuosavybę,“ – atsakė man. Pasakiau, kad neturiu įgaliojimų su jais derėtis. Tuo metu pavaduotoja Laima Balčytienė1 sugebėjo paskambinti rajono valdžiai, milicijai, redakcijai. Greitai visi susirinko, o mūsų svečiai tiesiog pasiuto. Tačiau pasikalbėjimas greitai baigėsi, o išeinant vienas iš vadeivų metė: „Reikėjo juos iš karto visus iššaudyti.“ Tai buvo pasakyta rusiškai, riebiai nusikeikiant.

Keliose rajono apylinkėse buvo bandyta kurti lenkų autonomijas. Trakų miesto tai nepalietė. Apylinkėje buvo ramu.

Delegacija iš Graikijos Trakų mieste. Iš kairės: Vaclovas Stupakas, Vladas Petraitis, centre Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Saulius Naktinis, vykdomojo komiteto sekretorė Regina Palubinskienė ir Joana Katinienė (su raštu)
                                                                                                                       Nuotr. iš Joanos Katinienės asmeninio archyvo

Kada ir dėl kokių aplinkybių išėjote iš mero posto? Kokia tada buvo politinė situacija? Kur dirbote po to?

 Planų buvo gerų ir nemažai. Tačiau Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pradžioje2 netrūko ir nesusipratimo, ir nesusikalbėjimo. Atsirado žmonių, pasivadinusių neklystančiais visuomenės veikėjais ir neginčijamai teigusiais, kad jie Lietuvą myli labiau nei kiti. Kai kurie veikė linkstarsi buldozeriai, galėjo apkaltinti, apdrabstyti purvais nieko dėtus žmonės. Ant tos bangos pakliuvau ir aš. Nors daug metų gyvenau ir dirbau Trakuose, o su vyru ir sūnumi gyvenau vieno kambario bute, pagaliau miesto taryba skyrė, o rajono vykdomasis komitetas išdavė orderį sąlygoms pasigerinti. Tada ir prasidėjo puolimas, kad naudojuosi tarnybine padėtimi. Prasidėjo teismai. Visuomenininkai įrodinėjo, kad negalima skirti buto, kuris nėra visiškai įrengtas gyventi. Aktyvieji veikėjai pasikvietė respublikinę spaudą, televiziją. Deja, „Valstiečių laikraštis“ turėjo tą kliauzę paneigti, o straipsnio autorių už melagingai pateiktą medžiagą iš redakcijos atleido. Kadangi nuo vaikystės turiu šiokių tokių problemų su širdimi, tas puolimas man ganėtinai trinktelėjo ir tik skubi bei kvalifikuota visapusiška gydytojos A. Romaslovskajos pagalba išgelbėjo mane nuo insulto. Tačiau ir fiziškai, ir morališkai jaučiausi nekaip. Dar norėjau gyventi, užauginti sūnų ir nelikti našta kitiems, pasiprašiau atleidžiama.

Pailsėjusi ir atgavusi jėgas pradėjau klaidžioti iš vienos darbovietės į kitą. Bandžiau dar grįžti ir į žurnalistiką, į buvusią „Galvę“, bet viskas jau buvo privatizuota, o aš prie „lovio“ pavėlavau. Dar penkerius metus darbavausi laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ Trakų regiono korespondente. O kada „smogė“ stuburo išvaržos, prikausčiusios mane prie lovos pusei metų, kai kurie gydytojai neurologai pranašavo neįgaliojo vežimėlį visam gyvenimui. Bet aš buvau žemaitiškai užsispyrusi ir negailėdama savęs kasdien dariau Santaros klinikų medikų sudarytus pratimus. Ir prakaito, ir ašarų buvo išlieta daug. Ir dar po pusės metų be operacijos padėjau ramentus, nors invalidumą „nešiojausi“ ilgai. Tačiau tolesnė mankšta ir tai įveikė.

Teisingai žmonės teigia, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Baigiantis trečiam dešimtmečiui apie tą laiką, apie kurį kalbame, daug kas pasimiršo. O juk darbe buvo visko – ir gero, ir blogo. Neklystančiųjų nėra. Tuo labiau, kad tai buvo Lietuvoje sudėtingiausias laikotarpis. Visi žinojome, kaip gimė Sąjūdis, kaip vyko kova už laisvę ir nepriklausomybę. Man neišdildomas, nenusakomas žodžiais jausmas buvo Sausio 13-oji. Budėjome visą naktį merijoje. Aušo gražus žiemos rytas, tekėjo saulė. Ir per radiją ėmė skaityti žuvusiųjų pavardes. Gal veikė visos nakties įvykiai, nemiega, tačiau aš niekada nebuvau taip verkusi, kaip tą rytą.

Kaip dabar gyvenate?

 Dabar, kai man įpusėjo aštuntoji dešimtis, tebegyvenu to paties vieno kambario bute, šį kartą tik su šuniuku. Sūnus (karininkas) seniai išsikėlė, vyras mirė, tad tas butukas kaip tik. Ir dar noriu pasakyti, kad šiemet sukanka 50 metų, kaip gyvenu Trakuose. Gražus jubiliejus. O nepriklausomos Lietuvos jubiliejumi tikrai galime džiaugtis. Ir branginti, ir nebeįrodinėti savo meilę lenktyniaudami. Būtų be galo miela žinoti, kad mes visi tikime darnia Lietuvos ateitimi.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi

Irma STADALNYKAITĖ,

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Juozas VERCINKEVIČIUS


[1] Kaip redakcijai sakė Laima Balčytienė, nuo 1987 m. birželio 29 d. iki 1991 m. kovo 4 d. ji dirbo Trakų miesto Tarybos vykdomojo komiteto sekretore. 1991 m. kovo 4 d. įstaiga pakeitė pavadinimą – tapo Trakų miesto merija. 1991 m. kovo 4 d.  ji buvo paskirta į  Trakų miesto meriją – į mero pavaduotojos pareigas.

[1] Norime priminti, kad 1991 m. vasario 9 d. įvyko Lietuvos gyventojų visuotinė apklausa – plebiscitas, per kurį jie pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *