Karaimų linkėjimai Vasario 16-osios ir plebiscito 30-mečio progomis

Parašyta: 2021-02-15 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

 1988–1991 m. Lietuvoje buvo paženklinti svarbių politinių įvykių, visuomeninių judėjimų, socialinių ir ideologinių įtampų. Svarbūs buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio priimami sprendimai, suvažiavimai, pasitarimai, diskusijos ir mitingai, nes būtent Sąjūdis buvo kelio į Nepriklausomybę vėliavnešys. Kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė atkurianti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, iki tikro laisvo valstybingumo buvo dar gerokas gabalas kelio.

 

Hadži Seraja Chanas Šapšalas savo kabinete, iki 1951 m.                                                                       L. Semaško nuotr

 Lietuva buvo pirmoji valstybė, pareiškusi išeinanti iš Sovietų Sąjungos. Ir nors formaliai SSSR Konstitucijoje buvo pasakyta, kad kiekviena Respublika galinti išeiti iš Sąjungos, realybėje tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Michailas Gorbačiovas, TSKP generalinis sekretorius, 1990 m. sausį lankęsis Lietuvoje, vis įtikinėjo Lietuvos žmones, kad nereikia skubėti, kad jie Maskvoje rengią išstojimo iš SSSR taisykles, ir tada Lietuva galėsianti, jomis pasinaudojusi, išstoti. Jau tada su juo kalbėję žmonės sakė, kad nori visiškos nepriklausomybės, o ne „daugiau teisių“ (tokiu pažadu Michailas Gorbačiovas manė suviliosiąs lietuvius).

Po metų, 1991 m. sausio 10 d., Michailas Gorbačiovas pateikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo reikalauta paklusti SSRS Konstitucijai. Kaip galima buvo paklusti svetimos valstybės Konstitucijai? Bet Maskva manė kitaip, ir jos požiūrį išreiškė agresyvūs sovietų armijos veiksmai prieš taikius Lietuvos gyventojus. Visi žinome, kaip klostėsi įvykiai, kas vyko baisiąją Sausio 13-osios naktį. Bet ir po to Maskva nerimo, įtampa su Sovietų Sąjunga neatslūgo. Reikėjo ir Maskvai, ir pasauliui parodyti bei įrodyti, kad Lietuvos nepriklausomybės siekis yra visuotinis.

Atsakydama į SSRS planus 1991 m. kovo 17 d. organizuoti referendumą dėl Sovietų Sąjungos ateities, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 9 d. surengė Lietuvos gyventojų visuotinę apklausą – plebiscitą, per kurį daugiau kaip 90 procentų balsavusiųjų, kurie sudarė per 76 proc. visų turinčių rinkimų teisę piliečių, pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Taip, beje, turėjo būti suformuluotas ir pirmasis tuo metu jau kuriamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis.

Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961), 1935 m.                                   L. Semaško nuotr.

Plebiscito rezultatai buvo labai iškalbingi – dabar jau niekas nebegalės prikaišioti, kad Nepriklausomybę „sugalvojo profesoriai“ (Michailo Gorbačiovo mums kalte kaltas priekaištas prieš metus jam lankantis Vilniuje).

Simboliška, kad plebiscitas vyko prieš pat Vasario 16-ąją. Tad tos datos minėjimas tais 1991 m., t. y. prieš 30 metų, buvo ypatingas. Sąjūdis ta proga surengė didžiulį mitingą, ir man teko garbė jame kalbėti.

Prisimindama tuos nepaprastai svarbius visai valstybei ir kiekvienam jos piliečiui įvykius, susiradau savo pasisakymo mitinge juodraštį ir nustebau jame aptikusi reikšmingą aukščiausiojo karaimų dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo kalbos, pasakytos minint Vasario 16-ąją 1940 m., ištrauką. Jo pasakyta kalba, beje, buvo atspausdinta kartu su kitų minėjimo dalyvių kalbomis Lietuvos aido puslapiuose. Tad galiu dabar Trakų žemės skaitytojams pateikti tokį karaimišką sveikinimą – ir Hadži Serajos Chano Šapšalo, ir savo. O kad būtų prasmingiau, tai tuo tekstu pažymėsime šįmet ir Vasario 16-ąją, ir sėkmingo plebiscito 30-metį. Atkreipkime dėmesį, kad linkėjimai, pasakyti ir prieš 80, ir prieš 30 metų, tebėra aktualūs ir dabar.

Hadži Seraja Chanas Šapšalas, 1952 m.                                                            J. Petrulio nuotr.

Dr. Halinos Kobeckaitės kalba 1991 m. Vasario 16-osios mitinge Vilniuje:                 

„Gerbiamieji vilniečiai,

Šiandien antras kartas, kai Vasario 16-ąją minime nepriklausomos Lietuvos sostinėje Vilniuje. Pirmą kartą ji buvo minima 1940 m. Ir tada, ir šiandien tą datą mini visų Lietuvoje gyvenančių tautybių žmonės.

1940 m. tą dieną vykusiame minėjime kartu su kitų tautybių atstovais kalbėjo ir aukščiausiasis karaimų dvasininkas Lietuvoje Hadži Seraja Chanas Šapšalas. Norėčiau pakartoti jo žodžius:

Šiandien, Lietuvos valstybės atgimimo sukaktuvių dieną, kai visos šiame krašte gyvenančios tautos buvo susirinkusios savo maldos namuose, ir kiekvienas savo kalba ir pagal savo tikėjimą siuntė savo maldas ir šlovino Visagalį Viešpatį Dievą, ir mes, mažoji karaimų tauta, sekdami Karaliaus mintimi „Kiekvienas tešlovina Viešpatį“, taip pat meldėme Aukščiausiąjį suteikti palaimą ir gerovę mūsų kraštui.

Dabar gi, kai visų tautų atstovai susirinko čia po vienu stogu, simbolizuojančiu vienybę ir brolybę, kai kiekviena tauta savo kalba laisvai reiškia savo mintis ir linkėjimus, ir mes, nuo amžių šiame krašte gyvenantys karaimai, kurių senolių krauju ir prakaitu taip pat yra apšlakstyta jo žemė, jungiame savo kuklų žodį prie žodžio mūsų brolių ir linkime lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei amžiais išsaugoti savo laisvę ir nepriklausomybę, būti laimingai, klestinčiai, galingai ir kūrybingai. Tegyvuoja Lietuva ir visi tautos akivaizdoje ir Apvaizdoje vairuojamo jos valstybės laivo vadai – vairuotojai, ir tesaugo Viešpats jį nuo visokių audrų, ir teplaukia jis laimingas gyvenimo vandenyno bangomis taikoje, ramybėje ir didybėje”.

Karaimų aukščiausiojo dvasininko Hadži Serajos Chano Šapšalo žodžiai, pasakyti 1940 m., nepaseno ir šiandien. Laivas, kuriam buvo duota kryptis 1918 m., kuris sėkmingai buvo atplaukęs į 1940-uosius, pernai Kovo 11-ąją vėl buvo grąžintas į senvagę. Praėjusį šeštadienį dauguma Lietuvos gyventojų paliudijo, kad ši kryptis, kryptis demokratijos ir tikros Nepriklausomybės link, jiems vienintelė priimtina.

Aš tikiu Lietuvos žmonėmis, jų sugebėjimu kantriai, tvirtai, oriai ir kilniadvasiškai kęsti negandas ir jas įveikti. Tikiu, kad visų Lietuvos žmonių darbštumas ir draugingumas – patikima ateities sambūvio Lietuvoje sąlyga. Tikiu Visagalio globa ir to mažyčio Agotos medžio trupinėlio, nerimo vakarą dviejų moteriškių padovanotu Aukščiausiajai Tarybai, galia. Tikiu ir linkiu, kad visos jėgos – gamtiškos ir antgamtiškos, žmogiškos ir techniškos, subjektyvios ir objektyvios – padėtų mums visiems, pasiryžusiems siekti visiškos Laisvės ir Nepriklausomybės!”

Dr. Halina KOBECKAITĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *