Karaimų nacionalinė biblioteka Kryme

Parašyta: 2020-08-31 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Šiais metais minint Trakų bibliotekos aštuoniasdešimtmetį, kilo mintis plačiau pasidomėti karaimų bibliotekomis. Apie tai, kaip, kur ir kada pasirodė pirmosios spausdintos karaimų knygos, esu rašiusi Trakų žemėje 2017 m. (Nr. 6, 9, 10, 11). Dabar įdomu pažvelgti į šį klausimą kitu kampu: ar buvo knygos skaitomos, kur ir kaip jos buvo saugomos ar kaupiamos.

Hadži Seraja Chanas Šapšalas, 1935 m. 

Karaimų kultūros istorijoje, susijusioje su knygomis, gana daug žinių yra apie vieną garsiausių knygų kolekcininkų, mokslininkų ir dvasininkų Abrahamą Firkovičių (1787–1874), kilusį iš Lucko, gyvenusį Kryme ir ne kartą keliavusį po įvairias Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybes, o 1853–1856 m. gyvenusį ir Trakuose. Firkovičius Kryme buvo įsteigęs draugiją ir spaustuvę karaimų seniesiems rankraščiams leisti, pats redagavo mokslininkų veikalus, tyrė karaimų kilmę bei istoriją. Gyvendamas Trakuose, jis tapo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos nariu (nuo 1856). Jo rūpesčiu 1863 m. buvo įsteigta savarankiška Trakų karaimų dvasinė valdyba.

Firkovičius tikrąja to žodžio prasme buvo knygos žmogus. Jis yra surinkęs apie 1 300 labai retų orientalistinių knygų ir rankraščių, kurių diduma saugoma Sankt Peterburgo bibliotekoje. Be Abrahamo Firkovičiaus būta tarp karaimų ir daugiau knygų mylėtojų, turėjusių XIX a. savo asmenines bibliotekas, bet didesnė karaimų šeimų dalis, kalbant apie lektūrą, praeityje apsiribodavo „sąsiuviniais“, į kuriuos persirašydavo patikusias dainas, pasakas, vaistų receptus, būrimus, užkalbėjimus ir pan. Tie sąsiuviniai virsdavo šeimos albumais ir buvo vadinami medžuma. Toks žanras buvo labiau paplitęs tarp Krymo karaimų. Bet dar ir ten, ir Trakuose kiekvienuose namuose būdavo ir maldaknygių, kurių paskutiniuose puslapiuose priimta surašyti svarbiausius šeimos įvykius ir įsimintinas datas. Taip buvo saugoma šeimos atmintis, giminės kartų istorija. Nemažai tų maldaknygių šiandien saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekose esančiuose iškilių karaimų bendruomenės narių asmeniniuose fonduose, kai kurios tebėra privačiuose namuose.

Senaisiais laikais Lietuvos karaimų bendruomenė gyveno gana vargingai, o knygos būdavo prabangos dalykas. Be to, ir visuomenės išsilavinimo, ir raštingumo lygmuo iki XIX a. pabaigos nebuvo aukštas. Todėl privačias bibliotekas XIX–XX a. pirmojoje pusėje galėjo turėti nebent kelios šeimos.

Krymo karaimai buvo labiau pasiturintys, tad ir daugiau žmonių turėjo savo privačius knygų rinkinius. Čia, beje, XVIII a. pasirodė ir pirmosios karaimiškos spausdintos knygos. Tad bendruomenės santykį su knyga lėmė ir tam tikros tradicijos. Apie tai liudija pirmósios karaimų nacionalinės bibliotekos istorija, nors kai kurios užuominos leidžia manyti dar anksčiau buvus biblioteką prie Taurijos ir Odesos dvasinės valdybos, veikusios nuo 1850 m. Šiame straipsnyje neieškosime anos, galbūt buvusios bibliotekos pėdsakų, o papasakosime apie tikrai funkcionavusią biblioteką, kurią 1916 m. Eupatorijoje įsteigė Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961), vieneriais metais anksčiau išrinktas aukščiausiuoju Krymo karaimų dvasininku, o nuo 1927 m. – Lietuvos ir Lenkijos aukščiausiuoju karaimų dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu. Tad Serajos Šapšalo ankstesnis gyvenimas ir veikla Kryme turi tiesioginių sąsajų su Trakais ir Vilniumi, kur jis ir palaidotas.

Boriso Eljasevičiaus portretas

Knygas bibliotekai, pavadintai Karaj bitikligi (Karaimų knygos ar Karaimų raštija) Seraja Šapšalas buvo surinkęs pats, taip pat įsigijęs kelis knygų rinkinius iš Sankt Peterburgo ir Krymo karaimų. Pamažu Eupatorijos bibliotekoje susikaupė apie 4 000 istorijos, etnografijos, religijos knygų ir rankraščių, įvairių karaimų dvasinės ir materialinės kultūros relikvijų. Mat, Šapšalas norėjo, kad biblioteka kartu būtų ir muziejus, apie kurį jis svajojo nuo pat studijų metų ir kuriam eksponatus rinko pats ir ragino tai daryti savo tautiečius. Eupatorijoje kurti biblioteką ir muziejų jam padėjo aktyvūs Krymo karaimų visuomenės veikėjai broliai Borisas (1881–1971) ir Sima Eljaševičiai (1879–1933). Pastarasis po netikėtos aistringo knygų mylėtojo Mojsiejaus Firkovičiaus (1846–1918), aukščiau minėto garsaus kolekcininko A. Firkovičiaus vaikaičio, ėjusio vyresniojo bibliotekininko pareigas, mirties 1918 m. tapo bibliotekos vedėju. Dėl brolių Eljaševičių pastangų biblioteka papildyta įvairiomis vertingomis relikvijomis, o mirus garsiam bibliofilui, turtingam verslininkui Abrahamui Mičri (1830–1917), jiems pavyko įkalbėti jo palikuonis padovanoti bibliotekai Karaj bitikligi tėvo rinkinius – 10 000 knygų įvairiomis Europos kalbomis. Tarp jų buvo ir 40 vertingų senoviškų karaimiškų rankraščių bei 10 inkunabulų. Knygos buvo tankiai sugrūstos į 70 spintų, kurioms pervežti iš užmiesčio vilos į Eupatoriją prireikė dvidešimties arkliais kinkytų vežimų. Knygos buvo patalpintos atskirame dviejų aukštų priestate ir sudarė Karaj bitikligi bibliotekos filialą, pavadintą A. Mičri vardu (žr. Б. C. Ельяшевич, Историко-этнографические очерки (1926–1929 г.). Материалы к серии „Народы и культуры“. Выпуск XIV. Kараимы, Книга 3. Mосква, 1994).

Apie nacionalinės karaimų bibliotekos funkcionavimą Eupatorijoje Karaimų dvasinės valdybos laikraštyje (Известия Караимского Духовного Правления, 1918, Nr. 2) vaizdingai rašo jos vedėjas Sima Eljaševičius:

„Karaimų nacionalinę biblioteką pastaruoju metu gana dažnai ateina apžiūrėti publika, ir nors biblioteka dar nėra sutvarkyta taip, kaip norėtume, visgi ji palieka stiprų įspūdį. Pagauti tų gražių jausmų, kuriuos sukelia karaimų tautos senienos, pamažu kaupiamos mūsų įstaigoje, kai kurie žmonės irgi išreiškia norą prisidėti. Kiekvienas toks įnašas didžiam mūsų mokslo ir kultūros labui yra didžiulis gėris, ir, vykdydamas Aukščiausiojo mūsų bibliotekos įkūrėjo nurodymą, laikau savo pareiga Karaimų nacionalinės bibliotekos vardu kiekvienam aukotojui išreikšti gilią padėką.

1918 m. aukų gavome tiek pinigais, tiek knygų kolekcijomis. Didžiausią indėlį – 440 knygų – įnešė Mojsiejaus Saračo palikuonys iš Odesos, Izaoko Gelelovičiaus palikuonys padovanojo 53 tomus. Gauname dovanų ir ne nuo karaimų, pvz., p. Sergiejus Čechas padovanojo mums 16 knygų iš savo tėvo kolekcijos. Didžiai gerbiamas bibliotekos įkūrėjas patikėjo mums savo karaimikos rinkinius, kad skaitytojai galėtų jais naudotis, ir kelis labai vertingus muziejinius eksponatus, kurie, kad ir likdami jo privačia nuosavybe, labai papuošė mūsų biblioteką.“

Šapšalo ekslibrisas

Toliau autorius išvardija asmenis, parėmusius biblioteką pinigais, pvz., S. Čujun – 100 rub., D. Ekmekči – 100 rub., M. Elj – 100 rub., M. Kobecki – 50 rub., A. Šapšal – 50 rub. ir kt. Straipsnelio pabaigoje Sima Eljaševičius pažymi: „Nors paaukojimai nėra dideli, bet, visi jie, kartu sudėti, suteikia mums vilties, kad simpatijos ir susidomėjimas mūsų biblioteka auga ir ateityje augs, liudydami tuo pačiu mūsų kultūrinės nacionalinės sąmonės brandą. Bet kuris, kad ir mažiausias išsaugotas senoviškas daikčiukas, knyga ar rankraštis neįkainojamu būdu pasitarnauja gimtajai kultūrai, mokslui ir žmonijai.“

Simferopolio bibliotekoje esančios senos
karaimų bibliotekos antspaudas

Kai Seraja Šapšalas 1919 m. dėl pasikeitusių politinių aplinkybių buvo priverstas palikti Krymą, biblioteka atsidūrė Eupatorijos valstybinio muziejaus žinioje, ir iki 1921 m. ją toliau visuomeniniais pagrindais prižiūrėjo buvęs vedėjas Sima Eljaševičius. 1921 m. dėl Kryme siautėjusio baisaus bado jis išvyko į Maskvą, o biblioteka ėmė rūpintis jo brolis Borisas Eljaševičius, buvęs Krymo karaimų dvasininkas.

1926 ir 1927 m. į Eupatoriją susipažinti su biblioteka buvo atvažiavęs Leningrado (Sankt Peterburgas Leningradu vadintas 1924–1991 m. – red. pastaba) universiteto docentas ir SSSR MA mokslinis bendradarbis Michailas Sokolovas. Jiedu kartu su Borisu Eljaševičiumi suregistravo rankraštines knygas, ir Sokolovas, matydamas Eljaševičiaus kompetenciją bei išprusimą, pasiūlė muziejaus direktorei paskirti jį etatiniu muziejaus moksliniu bendradarbiu bibliotekai prižiūrėti. Deja, į jo pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Net priešingai – buvo imta svarstyti, kur iš Eupatorijos išgabenti biblioteką – į Maskvą ar į Leningradą. Šitaip ją išardžius, bibliotekai grėsė pražūtis, ir M. Sokolovas kartu su B. Eljaševičiumi ėmėsi ryžtingesnių veiksmų. Galiausiai dėl abiejų šių asmenų pastangų 1929 m. vertingiausi rankraščiai buvo pervežti į Leningrado Azijos muziejų, o didesnė A. Mičri bibliotekos dalis, anot paties Boriso Eljaševičiaus liudijimo, kažkur prapuolė.

Neseniai perskaičiau informaciją apie beveik tuo pačiu metu ir Simferopolyje veikusią karaimišką Iljos Kazaso (1833–1912) vardu pavadintą biblioteką. Ilja Kazasas – poetas, pedagogas, švietėjas, baigęs Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą. Apie jo vardu pavadintą biblioteką straipsnyje „Užmiršta biblioteka“ rašo buvusios A. Puškino bibliotekos vyresnysis bibliografas R. Ušataja (žr. Р. И. Ушатая, ведущий библиограф библиотеки им. А. С. Пушкина, „Забытая библиотека“. – Историко-культурное наследие крымских караимов. Симферополь, 2016, p. 314–319). Šiandien ši biblioteka pavadinta Antono Čechovo vardu. Joje yra knygų, išleistų XIX a. pabaigoje–XX a pradžioje. Viena iš šių knygų pasirodė buvusi antspauduota Simferopolio karaimų kultūros-švietimo I. Kazaso draugijos bibliotekos antspaudu. Mėginant atsekti knygos atsiradimo šioje bibliotekoje istoriją, išaiškėjo, kad bibliotekos įsteigimo iniciatorius 1918 m. kreipėsi į Dvasinę valdybą, prašydamas skirti po vieną egzempliorių iš nacionalinėje bibliotekoje Karaj bitikligi esančių knygų. Aukščiausiasis dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas pritaręs šiai iniciatyvai ir nurodęs išsiųsti bibliotekai knygų. Manoma, kad karaimų biblioteka Simferopolyje veikė iki 1921 m., o vėliau buvo sujungta su totorių biblioteka. Sunku pasakyti, kiek šiame pasakojime yra tiesos, nors yra žinoma, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pradėjusi formuotis karaimų inteligentija ir buržuazija nebuvo abejinga knygoms, ir asmeninių bibliotekų buvę nemažai. Dalis jų žuvo karo metais, dalį surinko įvairūs privatūs kolekcininkai.

Tarpukariu įvairiuose Krymo miestuose veikę karaimų klubai ir Tarpusavio pagalbos komitetas bei Krymo karaimų susivienijimas daugiausia rūpinosi mėgėjiškais vaidinimais, chorais, darbo artelių organizavimu. 1933 m. bet kokia tautiniu pagrindu vykusi veikla Kryme buvo nutraukta (žr. Awazymyz, 2016, Nr. 4), tad ir bibliotekų nebeliko.

Dr. Halina KOBECKAITĖ

Nuotr. iš Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *