Karaimų teisinė padėtis XIV–XVII a.

Parašyta: 2021-02-08 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Kazimieras Jogailaitis LDK kunigaikštis 1441 m. suteikęs karaimų Mažajam miestui Magdeburgo teisę. Antkapio Krokuvos katedroje detalė. Dail. F. Štosas.

Karaimų teisinę padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o vėliau ir Abiejų Tautų Respublikoje lėmė įvairiais istoriniais laikotarpiais mūsų šalies valdovų jiems suteiktos teisės ir privilegijos.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad karaimų pirkliai pasiekdavo Trakus dar kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais, tačiau pirmosios privilegijos buvo suteiktos karaimams Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1388 m. Lucke (Ukraina). Šios privilegijos suteikė galimybę visiems LDK karaimams laisvai gyventi valstybėje, išpažįstant savo religiją ir laikantis protėvių papročių. Taigi, tokia Vytauto Didžiojo vykdyta toliaregiška tautinės ir religinės tolerancijos politika leido karaimams laisvai įsikurti jo valdomoje valstybėje.

 XIV a. pabaigoje karaimai, atsikėlę į Trakus, apsigyveno tarp Pusiasalio ir Salos pilių, miesto dalyje, vadinamoje Mažuoju miestu, kurį nuo krikščioniškos miesto dalies skyrė „Lebednyj most“ (liet. Gulbių tiltas), taip pavadintas dėl savo pakeliamos gervinės konstrukcijos.

1440 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas mažametis Kazimieras Jogailaitis (1427–1492). Jo globėju, kol valdovas sulaukė pilnametystės, Ponų Tarybos* sprendimu buvo paskirtas Jonas Goštautas (1382–1458).

Kaip nurodo istorikas Algirdas Baliulis, Jonas Goštautas, būdamas Trakų vaivada, galėjo patarti mažamečiui kunigaikščiui suteikti Trakų karaimams Magdeburgo teisę. 1441 m. kovo 27 d. Kazimiero Jogailaičio privilegijose pažymima: […mes suteikėme jiems vokiečių Magdeburgo teisę ir šiuo raštu ją dovanojame, tad Trakų karaimai turi tvarkytis ir naudotis visais tos teisės skyriais ir straipsniais, kokius nustato Magdeburgo teisės knygos, ir taip pat, kaip Magdeburgo teisė praktikuojama ir taikoma kituose mūsų miestuose, ypač Vilniuje, Trakuose ir Kaune.]

 Tai unikalus atvejis istorijoje, kai nekrikščioniškai bendruomenei buvo suteikta krikščioniško miesto teisės privilegija. Minėtose privilegijose aptariama karaimų teisinė padėtis: […minėtieji Trakų karaimai nei svarbiose, nei menkesnėse bylose te neatsako niekam kitam, tik vaitui, kuris tuo metu užims tas pareigas, o vaitas [te atsako] tik mums ir mūsų teisme…]. Toliau privilegijose aptariami karaimų teisiniai santykiai su kitataučiais: […niekas iš mūsų vaivadų, seniūnų ar vietininkų neturi kištis į tų karaimų Magdeburgo teisę, išskyrus tuos atvejus, kai kuris nors karaimas, besinaudojantis Magdeburgo teise, turės kokią nors bylą su lietuviu arba rusu, nesinaudojančiu tokia teise. Tokių bylų vaitas pats neturi spręsti, bet kartu su mūsų vaivada arba jo vietininku.] Privilegijose nurodomi mokesčiai, kuriuos karaimai privalės mokėti valdovui: […minėtieji Trakų karaimai privalo kartą per metus mokėti mums ir mūsų įpėdiniams tokį činšą ir mokesčius, kokius paprastai moka kiti miestai, kurie naudojasi Magdeburgo teise…]. Aptariamos privilegijose ir pajamos, skirtos karaimams: […Trakų karaimams suteikiame pusę pajamų iš svarstyklių ir vaškinės, kurioje lydomas vaškas, su visomis įprastomis rinkliavomis ir pajamomis.]

Šios valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktos privilegijos suformavo išskirtinę Lietuvos miestų valdymo istorijoje situaciją: Trakuose kelis šimtmečius egzistavo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausomos Magdeburgo teise valdomos bendruomenės. Mažasis miestas, arba karaimų gyvenamoji miesto dalis, pagal šią privilegiją buvo traktuojama kaip savarankiškas miestas, turintis savo antspaudą ir iždą. Čia buvo karaimų išrinkto vaito kanceliarija su aktų knygomis, kenesa ir mokykla. 1492 m. gruodžio 17 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1461–1506) patvirtino valdovo Kazimiero Jogailaičio karaimams suteiktą privilegiją, ją išplėsdamas: karaimų pirkliai buvo atleisti nuo visų muitų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip sulyginant juos su Vilniaus ir Kauno miestiečiais. Tose pačiose privilegijose nurodoma, kad karaimai atleisti nuo pilių saugojimo ir derliaus nuėmimo darbų kunigaikščio Senųjų Trakų dvare. 1507 m. lapkričio 23 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis (1467–1548), o 1646 m. gruodžio 3 d. valdovas Vladislovas IV Vaza (1595–1648) patvirtino ankstesnių valdovų karaimams suteiktas privilegijas ir nurodė Trakų vaivadai ginti karaimus nuo bet kokios neteisybės ir kėsinimosi į jų laisves. 1665 m. liepos 10 d. valdovas Jonas II Kazimieras Vaza (1609–1672) vėl patvirtino privilegijas Trakų karaimams ir miestiečiams. Minėtas privilegijas patvirtindavo ir visi vėliau valdę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos valdovai, kas sudarė visas galimybes tautinei karaimų saviraiškai, ir kaip apie juos rašė XIX a. poetas Vladislovas Sirokomlė: „jaustis tikrais šio krašto piliečiais, o ne svetimais“.

LDK valdovų suteiktomis privilegijomis karaimai naudojosi iki 1795 m., kuomet įvyko trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.

Nadežda ZAJANČKOVSKAJA,

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos archyvarė

* Ponų Taryba – LDK centrinės valdžios organas, kilęs iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įsteigtos Didžiojo kunigaikščio tarybos. 1569 m. pagal Liublino unijos nuostatus kartu su Lenkijos karaliaus taryba ji tapo Abiejų Tautų Respublikos senato dalimi.

 Literatūra:

Vladislovas Sirokomlė, „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, Vilnius: Mintis, 1989;

Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, „Trakų miestas ir pilis“, Vilnius: Mokslas, 1991;

Halina Kobeckaitė, „Lietuvos karaimai“, Vilnius, 1997;

Algirdas Baliulis, Elmantas Meilus, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas“, Vilnius, 2001;

 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 6: Trakai, sud. Algirdas Baliulis, Vilnius, 2008.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *