Kelios naujos karaimų kalbos atodangos

Parašyta: 2019-03-15 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos karaimų bendruomenę nudžiugino maloni naujametinė dovana − pasirodė kelios jai tikrai svarbios naujos knygos. Vienos buvo seniai lauktos, o kitos tiesiog pataikė pasirodyti prieš pat Naujuosius metus. Kokios gi tos knygos?

Knygos „Mažasis princas“, išleistos karaimų kalba, viršelis

Pirmiausia apie netikėčiausią staigmeną: Vokietijos leidykla Edition Tintenfass 300 egzempliorių tiražu išleido prancūzų rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) knygą „Mažasis princas“ karaimų kalba. Šią vieną populiariausių ir labiausiai pasaulyje skaitomų knygų į karaimų kalbą išvertė dr. Halina Kobeckaitė ir dr. Karina Firkavičiūtė. Leidykla, išleidusi „Mažąjį princą“ karaimiškai, yra specializuota vaikų literatūros leidykla, o konkrečiai šios knygos leidybą parėmė „Mažojo princo“ draugai iš viso pasaulio. Jų vardų ir pavardžių sąrašas spausdinamas knygos pradžioje. Tai – JAV, Airijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Kanados, Danijos, Šveicarijos piliečiai, kurių mes, deja, nepažįstame, bet kuriems esame labai dėkingi, kad dėl jų šis pasaulinis šedevras dabar gali būti skaitomas ir karaimiškai. Trumpas padėkos tekstas knygoje taip pat spausdinamas karaimiškai. Kita vertus, mes irgi džiaugiamės, kad tam tikra prasme prisidėjome prie „Mažojo princo“ populiarinimo.
Turiu prisipažinti, kad prieš dvejus metus gavusi leidėjų pasiūlymą išversti „Mažąjį princą“ į karaimų kalbą, ne iš karto ryžausi imtis šio darbo. Padėjo dukters Karinos paskatinimas ir parama. Sutarėme, kad versime iš kelių kalbų lygiagrečiai: Karina iš prancūzų, t. y. originalo kalbos, o aš − iš lietuvių, rusų, turkų ir azerų. Paskui šiuos vertimus sugretinsime ir išrinksime tą variantą, kuris geriausiai atitinka originalą. Turėdamos galimybę palyginti „Mažojo princo“ vertimus į įvairias kalbas, įsitikinome, kad jie visi gana tikslūs ir patikimi.
Dirbti buvo ir malonu, ir sunku. Malonu dėl to, kad tai buvo puiki proga vėl ir vėl skaityti nepaprastai šiltą ir išmintingą Antoine de Saint-Exupéry tekstą, kuris mane buvo pakerėjęs dar jaunystėje, kai tik ši knyga pasirodė lietuviškai 1959 m. O sunku buvo dėl to, kad ne visi „Mažajame prince“ vartojami žodžiai turėjo tiesioginius ir tikslius karaimiškus atitikmenis, pvz., motoras, mechanikas, sraigtas, net lėktuvas… Teko pasitelkti į pagalbą tarptautinius, mūsų regione suprantamus žodžius arba tenkintis analogais. Be to, prozos karaimų kalba, kai ji dar buvo taisyklingai vartojama, parašyta mažai. Tad ir sektinų taisyklingos rašomosios kalbos karaimiško sakinio struktūros pavyzdžių buvo nedaug, o šiandien vartojamos šnekamosios karaimų kalbos sintaksė yra smarkiai paveikta aplinkinių kalbų. Mes labai norėjome, kad kalba būtų kuo taisyklingesnė ir stengėmės vengti šnekamojoje kalboje šiandien apsčiai turimų barbarizmų, svetimoms kalboms būdingų sintaksės klišių. Žinoma, kai šiandien mūsų aplinkoje (darbe ir buityje) labiau vartojamos lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir kitos kalbos, jų ypatybių perkėlimas į karaimų kalbą atrodo lyg ir savaime suprantamas ir niekam nerėžia ausies. Beje, kitų kalbų įtakos šiandien neišvengia visos kalbos, ką jau kalbėti apie karaimų, kurios vartojimas yra labai ribotas. Visos šios aplinkybės kėlė mums gana sudėtingus uždavinius, kuriuos reikėjo sumaniai spręsti.
Versdamos „Mažąjį princą“ siekėme parodyti, kad karaimų kalba, tegu ir mažai šiandien vartojama, tebėra gyva, kad ja galima išreikšti tiek subtiliausius jausmus, tiek sudėtingus filosofinius pamąstymus − siekėme užfiksuoti šias mūsų gimtosios kalbos išgales, suprasdamos, kad mažėjant karaimų kalba kalbančių žmonių (jų šiandien jau belikę tik Lietuvoje), rašytinis žodis tampa vienintele kalbos išlikimo galimybe ir jos buvimo liudininku.
Leidėjai, kurie siekia populiarinti garsiausius pasaulio vaikų literatūros skaitinius ne tik plačiai vartojamomis kalbomis, bet ir tomis, kurių skaitytojų yra nedaug, taip pat kelia sau uždavinį tokiu būdu fiksuoti mažai vartojamų kalbų paveldą. „Mažasis princas“ verčiamas į 100 tokių nykstančių ir mažai vartojamų kalbų. Karaimų kalba šių vertimų sąraše yra 95-oji. Visas leidyklos Edition Tintenfass leidžiamas „Mažojo princo“ versijas puošia originalios paties autoriaus iliustracijos. Todėl knygą kitomis kalbomis skaitę žmonės atpažįsta ją iš pirmo žvilgsnio. Ji yra patrauklaus ir patogaus formato, gražiu žalsvai melsvu viršeliu. Per nuorodą http://www.verlag-tintenfass.de galima pamatyti daugiau informacijos apie pačią leidyklą ir šią knygą (rubrikoje New in 2018). Besidomintys gali ją įsigyti tiesiai iš leidyklos.
Įdomu, kad mums dar nespėjus niekam pranešti apie šį darbą ir pasigirti karaimiškuoju „Mažojo princo“ leidimu, kuriuo iš tikrųjų didžiuojamės, jau gavome kelis puikius atsiliepimus iš užsienio, ir tai privertė dar kartą maloniai nusistebėti šiuolaikinių informacinių technologijų sparta. Pirmasis atsiliepė senas ir ištikimas Lietuvos karaimų bendruomenės bičiulis ir rėmėjas, Helsinkio universiteto profesorius Tapani’s Harviainen’as. „Keli šaltiniai, − rašo jis, − man pranešė, kad „Mažojo princo“ vertimas karaimiškai pasirodė metų pabaigoje Vokietijoje. Gal žinote kokių smulkesnių detalių apie šį nuostabų įvykį? Mūsų biblioteka norėtų praturtinti savo kolekciją šia svarbia retenybe. Kur ją galima įsigyti? Nuoširdžiai. Tapani“ (angl. Some sources have told that a Karaim translation of Le petit prince has appeared in Germany last year. Have you perhaps got by chance any closer details of this remarkable event? Our library has expressed its intention to enrich its holdings with an important rarity. Where from can they secure a copy? Cordially. Tapani).

Kitas malonus atsiliepimas pasiekė mus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jį anglų ir turkų kalbomis atsiuntė Mičigano valstybinio universiteto profesorius Timūras Kodžaoglu (Timur Kocaoğlu). Jis kartu su Lietuvos karaimų bendruomenės vyresniuoju dvasininku ir religinės bendruomenės pirmininku a. a. Mykolu Firkovičiumi yra rengęs kelias paskaitas apie karaimų kalbą ir kultūrą Stambulo universitetuose, 2006 m. Vokietijoje yra išleidęs drauge su Mykolu Firkovičiumi parengtą karaimų kalbos žodynėlį ir ne kartą lankęsis Trakuose. Šiuo metu prof. Timūras Kodžaoglu dirba Mičigano universitete. „Sveikinimai iš JAV, − rašo jis angliškai. – Aš nusipirkau Jūsų „Mažąjį princą“ karaimų kalba. Norėčiau Jus pasveikinti su tokiu nuostabiu vertimu. Tai iš tikrųjų yra tiurkų kalbų perlas.“ Toliau tęsia turkiškai: „Su meile iš Amerikos. Knygą pirkau iš AMAZON ir perskaičiau ją vienu atsikvėpimu. Labai gražiai išvertėte į karaimų kalbą. Sveikinu jus ir Kariną! Ši Jūsų knyga svarbi ne tik karaimams. Ji yra labai naudingas kūrinys visiems tiurkų kalbų vartotojams, tarytum koks perlas. Su meile Timūras“. (angl. Greetings from the USA. I have bought your „Kiçi Biyçek“ in Karay language. I would like to congratulate you for this wonderful translation. This is really a pearl for the Turkic languages! Turk. Amerika’dan sevgilerle. Amazon.com’dan atın aldığım Karayca „Kiçi Biyçek“ kitabınız dün elime geçti, onu bir solukta okudum. Çok güzel çevirmişsiniz Karaycaya. Sizi ve Karina’yı kutlarım! Bu kitabınız yalnız Karaylar için değil, bütün Türk dilinin çeşitli kollarını konuşanlar için de çok yararlı bir eserdir, bir inci tanesi gibi. Sevgilerimle, Timur).
Neslėpsiu, kad mums malonu girdėti tokius atsiliepimus. Tikimės, kad knyga patiks ir karaimams, dabar galintiems ją perskaityti savo gimtąja kalba. Bet kuriuo atveju tai bus akivaizdus karaimų kalbos gyvybingumo įrodymas – tikslas, kurio mes, versdamos šį kūrinį, ir siekėme. Tai patvirtina ir ką tik atsiųsti Lenkijos karaimų bendruomenės nario, fondo „Karaimų paveldas“ valdybos prezidento Adamo Dubinskio (Adam Dubiński) žodžiai: „Vakar gavau Karinos atsiųstą „Mažojo princo“ egzempliorių. Nuoširdžiai dėkoju ir sveikinu atlikus šį darbą. Puikiai išleistas! Liks palikuonims didelis literatūrinis prozos tekstas karaimiškai. Didis darbas. Nuoširdžiai sveikinu“. (lenk. Otrzymałem wczoraj od Kariny egzemplarz Małego Księcia. Serdecznie dziękuję i gratuluję tej pracy. Pięknie wydany! No i zostaje dla potomnych duży tekst literacki prozą po karaimsku. Wielkie Dzieło. Serdecznie pozdrawiam. Adam Dubiński. Prezes Zarządu Fundacja Karaimskie Dziedzictwo.)

Kitas svarbus leidinys, pasiekęs mus irgi praėjusių metų gruodžio mėnesį, nors išleistas 2016 m. – tai didelė Izmiro Rugsėjo 9-osios universiteto profesorės Selmos Giulsevin (Selma Gülsevin) monografija „Tiurkų karaimų kalba. (Trakų dialektas)“, kurios pagrindą sudaro jos daktarinė disertacija, apginta tais pačiais 2016 metais. Mums labai malonu, kad Turkijos mokslininkai domisi karaimų kalba ir ją nagrinėja. Savo monografijoje Selma Giulsevin remiasi septyniais leidiniais karaimų kalba: Mykolo Firkovičiaus karaimų kalbos vadovėliu „Mień karajče ürianiam / Aš mokausi karaimiškai“, 1996, Vilnius), taip pat jo sudarytais ir spaudai parengtais kitais leidiniais − kasdienių maldų rinkiniu „Karaj koltchalary“ (1994, Vilnius), Patarlių knyga „Šelomonun mašallary“ (2000, Ankara), maldynu „Karaj dińliliarniń jalbarmach jergialiari“ (1998−1999, Vilnius), Mykolo Firkovičiaus kartu su jau minėtu profesoriumi Timūru Kodžaoglu parengtu karaimų kalbos žodynu-pasikalbėjimais „Karaj. The Trakai dialect“ (2006, Berlynas), Karinos Firkavičiūtės sudarytu karaimų poezijos rinkiniu „Čypčychlej učma Trochka/ Į Trakus paukščiu plasnosiu“ (1997, Vilnius), Varšuvos universiteto profesoriaus Aleksandro Dubinskio (Aleksander Dubiński) straipsnių rinkiniu „Caraimica“ (1974, Varšuva).
Profesorė Selma Giulsevin, parašiusi savo disertaciją prieš kelerius metus, niekada nebuvo atvykusi į Lietuvą, į vienintelę vietą pasaulyje, kur karaimų kalba dar gyvai vartojama, tad niekada jos negirdėjo. Sunku pasakyti, kas paskatino mokslininkę imtis šio sudėtingo darbo, remiantis vien rašytiniais šaltiniais, tarsi gyvos karaimų kalbos jau ir nebebūtų arba ji to nežinotų. Man teko su ja susirašinėti jau po to, kai disertacija buvo apginta ir išleista atskira knyga, kurią mokslininkė man atsiuntė. Asmeniškai mes nepažįstamos, bet, laikydama rankose 534 puslapių knygą, galiu akivaizdžiai įsitikinti, kokį didelį darbą atliko profesorė Selma Giulsevin.
Knygą sudaro kelios dalys. Pirmojoje, po trumpos įžangos apie karaimų kilmę ir istoriją, pateikiamos mokslininkės atliktos karaimų kalbos analizės išvados. Ji aprašo karaimų kalbos fonetiką, morfologiją ir sintaksę, lygindama su kitomis tiurkų kalbomis – kirgizų, kazachų, baškirų, totorių, senąja Anatolijos turkų ir kt. Ji taip pat pabrėžia aptiktus skirtumus ar panašumus tarp tiurkų kalbų kipčiakų ir ogūzų šakų (dabartinės turkų ir azerų kalbos priklauso tiurkų kalbų ogūzų šakai, o kitos čia minėtos kalbos, tarp jų ir karaimų, − kipčiakų šakai). Anksčiau išvardijusi leidinius, kuriais naudojosi prof. Selma Giulsevin, turiu pasakyti, kad ji nagrinėja ten esančius karaimiškus tekstus jų turinį palikdama nuošalyje, nes jai svarbu juose pavartotų žodžių fonetinė išraiška, jų kaitomosios formos (morfologija) ir sakinio struktūra, t. y. sintaksė. Šitaip nagrinėdama tekstus, profesorė išmoko ir pačią karaimų kalbą, nors, kaip minėjau, niekada nėra jos girdėjusi. Apie karaimų kalbos išmanymą liudija tikslūs jos cituojamų tekstų vertimai į turkų kalbą.
Knygos antrojoje dalyje autorė pateikia visų septynių šaltinių tekstus, kuriais ji rėmėsi, sunumeruodama kiekvieną sakinį, nepriklausomai nuo to, ar tai Mykolo Firkovičiaus vadovėlio įvadinio straipsnio sakinys, ar Aleksandro Dubinskio užfiksuota patarlė, ar eilėraščio eilutė. Visi šie tekstai antrojoje knygos dalyje pateikiami karaimų kalba su turkų kalbos transkripcija.
Trečiojoje knygos dalyje tie patys tekstai pateikiami išversti į turkų kalbą. Sakinių numeravimas sutampa: jei skaitydami pirmąją dalį randate vieną ar kitą pavyzdį (irgi, beje abiem kalbomis), pasitikrinti dar galite ir antrojoje, ir trečiojoje dalyje pateiktame tekstų sąraše.
Ketvirtąją dalį sudaro abėcėlės tvarka išdėstytas žodžių kamienų indeksas (sąrašas), iš kurio matyti, kokia gramatine forma ir kuriame tekste buvo pavartotas kiekvienas tekstuose pasitaikęs žodis. Tai, kad indekse pateikiamos žodžių kaitymo formos, yra labai svarbu šios knygos skaitytojams, ypač tiems, kurie nori geriau pažinti karaimų kalbos morfologinę sandarą. Na, o kadangi indeksą sudarančių karaimų kalbos žodžių reikšmė nurodoma ir turkų kalba, šį indeksą galima laikyti tam tikru karaimų−turkų kalbų žodynėliu, nors ir neišsamiu, aprėpiančiu tik tuos žodžius, kurie buvo pavartoti anksčiau minėtų karaimiškų leidinių tekstuose.
Penktoji knygos dalis – moksliniams leidiniams įprastas ir privalomas literatūros, kuria autorė naudojosi, sąrašas.
Tad turime įdomią, karaimų kalbos faktus fiksuojančią ir juos lingvistiškai aiškinančią monografiją. Laikydama ją rankose ir matydama, kokia medžiaga naudojosi autorė, dar kartą pasidžiaugiau, kad prieš dvidešimt metų Mykolas Firkovičius, parašęs ir sudaręs daugelį minėtų knygų, padovanojo jas Turkijos kalbos institutui Ankaroje, iš kurio autorė jas gavo ir kuris dabar išleido čia trumpai aptartą jos disertaciją. Tad belieka padėkoti profesorei Selmai Giulsevin ir Turkijos kalbos institutui Ankaroje, kuris, mano žiniomis, intensyviai nagrinėja įvairių tiurkų kalbų savitumus ir panašumus, pabrėždamas jų bendrystę.

Dr. Halina KOBECKAITĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *