Kilnios sielos ir stiprios dvasios žmogus Skirta Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus 90-mečiui (1924-2000) paminėti

Parašyta: 2014-11-24 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Pradžia 47 Nr. „Trakų žemė“ laikraštyje

 Papūtę gaivesni „perestroikos“ vėjai leido manyti, kad mankurtų era artėja prie pabaigos, ir Mykolas Firkovičius entuziastingai ėmė galvoti apie galimybę atgaivinti  karaimų tautinę savimonę, susigrąžinti prarastą bendruomenės nekilnojamą turtą. Jis tučtuojau atsiliepė į pirmuosius raginimus prabilti apie tai viešai  ir dalyvavo pirmuosiuose vakaruose tautinių mažumų kultūrų temomis tuometiniuose Vilniaus Menininkų, Profsąjungų, Statybininkų, Mokslininkų rūmuose, Rašytojų sąjungoje, Muzikos akademijoje, Televizijos ir radijo laidose. O kai susikūrus Kultūros fondui, jos pirmininkas prof. Č. Kudaba, pats įsitraukęs į lietuvių tautinės kultūros atgimimo veiklą, ėmė raginti ir Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas susirūpinti savo tautinių kultūrų atgaivinimu ir išsaugojimu, Mykolas nedvejodamas pritarė jo mintims, ir jo vadovaujami 1988m.  gegužės 15d. karaimai įsteigė pirmąją po karo oficialią organizaciją  – Lietuvos karaimų kultūros rėmimo grupę.  Šis žingsnis tapo labai svarbiu karaimų kultūros  atgimimo postūmiu, paskatinusiu visus mūsų bendruomenės vėlesnius darbus ir  istorinio materialinio karaimų paveldo susigrąžinimą. Šie įvykiai M. Firkovičiui buvo tarsi atgaivos balzamas, ir jis   stačia galva nėrė į darbą, kurį, kaip minėta, buvo pradėjęs žymiai anksčiau ir  kuriam iš tikrųjų jautė stiprų dvasinį pašaukimą.

 Dar labiau šį darbą paskatino ir pastūmėjo į priekį Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimas. Mykolas Firkovičius buvo I Sąjūdžio suvažiavimo delegatas, vėliau, atstovaudamas Lietuvos karaimų bendruomenei, ne kartą drauge su kitais bendruomenės nariais dalyvavo įvairiuose jo renginiuose. Mykolas Firkovičius buvo bendruomenės žmogus, jis mėgo ir mokėjo dirbti kolektyviai, dalindamasis mintimis, sumanymais, planais. Jis visada siekė sutelkti karaimų bendruomenės narius bendram darbui, bendram tikslui. Kad ne visi buvo tokie entuziastingi – kita kalba, ir todėl daugelį dalykų Mykolui teko atlikti pačiam.

                  M. Firkovičiaus ir prof. Č. Kudabos pastangų dėka 1949m. nacionalizuota Vilniaus kenesa 1988 m. buvo perduota pradžioje Kultūros fondo, o vėliau karaimų bendruomenės žinion. Kadangi kenesos pastate buvo buvusi ir šokių salė, ir Geodezijos archyvas, o paskui butai,  pastatą atgavus, reikėjo jam suteikti pirmykštį sakralinį pavidalą.  M. Firkovičius išsyk ėmė rūpintis pastato restauravimo ir remonto darbais. Šiuos darbus jis,  visą gyvenimą dirbęs inžinieriumi konstruktoriumi, išmanė kuo puikiausiai, bet iš čia neseka, kad viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Reikėjo  atrasti senus ir užsakyti naujus projektus, pasitelkti žmonių prisiminimus, kaip atrodė kenesos interjeras (gausi korespondencija šiuo klausimu), tartis su rangovais, prižiūrėti statybas, derinti su dailininkais vitražus, pasirūpinti šviestuvais, kuriuos galiausiai a.a. Simono Juzefovičiaus dėka pavyko atsigabenti iš Haliče sunaikintos kenesos, atkurti  altorių, autentiškus suolus, balkono sienelę ir jos ornamentiką ir t.t. Šiame darbe, kuris truko beveik penkerius metus,  Mykolui padėjo bendruomenės nariai   Juozas Firkovičius, Romualdas Špakovskis, Anatolijus Ešvovičius, Aleksandras ir Romualdas Kozyrovičiai, Romualdas Bezekovičius, Vladimiras Maškevičius  ir kiti, kiekvienas pagal savo sugebėjimus ir kompetenciją,  bet didžiausias krūvis teko jam. Tuo pačiu metu M.Firkovičiui teko dalyvauti ir teismuose bylinėjantis su Vilniaus miesto savivaldybe dėl skubotai privatizuoto parapijos namo kenesos kieme. Jo tvirtų reikalavimų, nepaneigiamų argumentų dėka karaimų religinė bendruomenė  pasiekė kompromisinį sprendimą, nors fizinė nuosavybė ir nebuvo grąžinta.

Pasibaigus remontui ir restauravimo darbams, Vilniaus kenesa buvo iš naujo pašventinta –  buvo suėję  lygiai 70 metų nuo jos atidarymo 1923 m Pašventinimo ceremoniją atliko vyresnysis dvasininkas M.Firkovičius, parašęs ta proga specialią maldą.

Dar nepasibaigus restauravimo darbams Vilniuje, pradėta galvoti apie artėjantį Lietuvos karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių minėjimą. Buvo sudarytas ilgas darbų sąrašas, kuriame vienas pagrindinių –  Trakų kenesos remontas. Šios operacijos pastatas nematė nuo 1905m. Vėl iš naujo projektavimas, pinigų „pramušinėjimas“, remonto priežiūra ir pan. Mykolas Firkovičius tam negailėjo jėgų, jausdamas, kad rūpintis savo tautos reikalais yra jo šventa pareiga.

Čia ypač daug padėjo Juozas Firkovičius, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininko pavaduotojas, taip pat inžinierius statybininkas. Be abejo,  visi šie darbai negalėjo būti atlikti be  valstybės paramos, už ką esame dėkingi. Bet ir šiame bare yra akivaizdūs ypatingi  Mykolo Firkovičiaus  sugebėjimai –  pagarba pašnekovui, noras viską išsiaiškinti ramiu balsu. Jis nebuvo gražbylys, bet visada tvirtas  ir  mandagus. Savo ruožtu, jis visada rodė dėmesį ir kitiems –  neatsisakydavo dalyvauti jokiuose renginiuose, į kuriuos buvo kviečiamas – nesvarbu – Prezidento priėmimas, koncertas Vingio parke, kur yra kelis kart dainavęs, ar pasitarimas ministerijoje pilietinės gynybos klausimu.

1996 sutuoktuvių ceremonija kenesoje A.Kobeckis ir A.Maleckaite, dvasininkas MF

Sutuoktuvės

1995 LR amb

1995 m. Lietuvos Respublikos ambasados atidarymas Taline

* **

Šalia  inžinerinių darbų, susijusių su susigrąžinto paveldo remontu, Mykolui Firkovičiui teko atlikti ir didelį organizacinį darbą. Juk per sovietinį 50-metį nebuvo jokios tautinės nei religinės organizacijos.  Tad, įkūrus, Karaimų kultūros rėmimo grupę, kuri 1991m. buvo  pavadinta  Karaimų kultūros bendrija,  reikėjo įteisinti ir karaimų religinę bendruomenę. M.Firkovičius parengė visus reikalingus dokumentus, ir 1992 m., kai karaimų religija teisiškai buvo pripažinta tradicine  Lietuvos religija, o karaimų religinė bendruomenė – nuo seno egzistavusios autokefalinės religinės bendruomenės teisių perėmėja, kai teisiškai buvo patvirtintas jo sudarytas ir  bendruomenės susirinkime aprobuotas Karaimų religinės bendruomenės statutas, Mykolas Firkovičius  buvo oficialiai išrinktas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku. Lietuvos Konstitucijoje Karaimų religija yra tarp kitų devynių Lietuvos tradicinių religijų.

Asmeniniame M. Firkovičiaus archyve yra sukaupta gausybė užrašų apie visų šių darbų eigą, įvairius susitikimus, susirinkimus, pavedimus, telefonų pokalbius ir pan. Viskas suregistruota labai skrupulingai ir tiksliai.  Iš tų užrašų, gautų laiškų  ir  atsakymų į juos kopijų matyti, kokioje nuolatinėje įtampoje gyveno šis žmogus, kokią didžiulę atsakomybę jautė už jam visuomenės patikėtas pareigas ir buvo įsitikinęs, kad privalo visa tai atlikti nepaisydamas nuovargio, negalavimų ar kokių nors asmeninių interesų. Tokių jis išvis neleido sau turėti. Visa, ką darė, darė ne sau asmeniškai ar savo šeimai, o tautai ir bendruomenei. Todėl niekada neslapukavo,  priešingai – mielai dalijosi savo žiniomis ir darbais. Per daugelį metų bendraudamas su savo dėde, studijuodamas rankraščius ir kitas tiurkų kalbas, keliaudamas po jų gyvenamas vietas, aktyviai domėdamasis istorija ir visa tai darydamas labai nuodugniai ir atsakingai,  jis buvo sukaupęs neįkainojamą kalbos, kultūros istorijos žinių bagažą. Galiu  drąsiai teigti, kad nė vienas jo amžininkas karaimas tokiomis fundamentaliomis žiniomis, deja, pasigirti negali ir negalėjo.

Atlikdamas šį milžinišką darbą, tempdamas didžiulį visuomeninį krūvį, jausdamas, kad tai yra jo pagrindinė misija šioje žemėje, Mykolas Firkovičius niekada nesijautė išskirtiniu asmeniu, nereikalavo nei sau, nei savo šeimos nariams  garbinimo ar ypatingo dėmesio. Svarbiausias jo reikalavimas – būti  garbingu žmogumi. Tuštybė jam buvo visiškai svetima. Tai ypač tapo ryšku palyginus su žmonėmis, kurie, išrinkti į aukštas bendruomenės pareigas po jo mirties, pirmiausia ėmė rūpintis savęs ir savo šeimos pašlovinimu ir ypatingu pagerbimu…

                 Organizacinis Mykolo Firkovičiaus kaip religinės bendruomenės pirmininko ir vyresniojo dvasininko vaidmuo pasireiškė  ir atkuriant  kitas  karaimų dvasinio gyvenimo formas, rengiant tarptautines mokslines konferencijas, skirtas vyriausiojo dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo (1873-1961), pasaulinio garso orientalisto tiurkologo akademiko Ananjašo Zajončkovskio (1903-1970), vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897-1982) atminimui, dalyvaujant renginiuose Panevėžyje, Maskvoje, Kryme. M. Firkovičius buvo pagrindinis tarptautinės karaimų sueigos Trakuose 1989 m. idėjinis vadovas, taip pat  renginių, skirtų totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-osioms metinėms paminėti (1997) valstybinės jubiliejaus organizavimo komisijos narys ir aktyviai joje dirbo.  Vėliau jis ne tik skaitė šiose konferencijose bei renginiuose pranešimus, bet  rūpinosi šių renginių turiniu, rengė kvietimų bei programų projektus, vaidinimo scenarijus, svečių sąrašus ir pan. Jo archyve išlikę begalė ranka rašytų, šimtus kartų taisytų šių dokumentų variantų, specialių pamaldų juodraščių, laiškų įvairioms institucijoms kopijų, susitikimų su aukščiausiais šalies asmenimis komentarų ir pan. Kadangi kompiuteriai tuo metu dar nebuvo prieinami,  viską teko rašyti ranka, po to spausdinti  mašinėle. Už aktyvų darbą ir visuomeninę veiklą  600-ųjų totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje metinių proga Mykolas Firkovičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Dr. Halina Kobeckaitė

Tęsinys kitame numeryje

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *