KLEMENSAS MALIUKEVIČIUS – Trakų dekanas, kunigas, kanauninkas ir visuomenininkas

Parašyta: 2013-09-23 | Kategorija: Bažnyčia, Istorija, Kultūra |
Klemenso Maliukevičiaus nuotrauka iš užsienio paso, išduoto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 1920 m.

Klemenso Maliukevičiaus nuotrauka iš užsienio paso, išduoto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 1920 m.

 

Ši Klemenso Maliukevičiaus nuotrauka yra prisegta prie Oriolo gimnazijos išrašyto pažymėjimo apie jaunuolio išlaikytus egzaminus

Ši Klemenso Maliukevičiaus nuotrauka yra prisegta prie Oriolo gimnazijos išrašyto pažymėjimo apie jaunuolio išlaikytus egzaminus

Nemuno dešiniojo kranto Druskininkų apylinkių bei gretimi Varėnos rajono kaimai yra XX a. Lietuvos katalikų bažnyčios istorijoje bent kelių gerai žinomų kunigų gimtosios vietos. Vie-nas iš tokių dvasininkų – tai 1886 m. Randamonyse gimęs aktyvus lietuvybės skleidėjas lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje ir lenkų Armijos Krajovos partizanų auka (nužudytas 1943 m.) Ambraziejus Jakavonis. Tais pačiais metais Marcinkonių parapijoje gimė Vladas Jezukevičius – lietuviškųjų organizacijų Vilniuje veikėjas, vėliau Stakliškių klebonas ir dekanas, kanauninkas. Iš Kabelių parapijos Šklėrių kaimo kilęs kunigas salezietis, misionie-rius Indijoje Jonas Svirnelis (1913 – 1973). Švendubrės kaimas yra kunigų brolių Vlado (g. 1873 m.) ir Vytauto (g. 1890 m.) Šikšnelių gimtinė; tiesa, visuomenine veikla broliai nė trupučio nepasireiškę. Tarp šiame Dzūkijos kampe augusių kunigų ryškią vietą užima Klemensas Maliukevičius.

K. Maliukevičius gimė 1876 m. birželio 21 d. (vad. senuoju stiliumi, pagal Julijaus kalendorių) anuometinės Gardino apskrities Sabalionių valsčiaus Latežerio kaime (valsčiaus įstaiga buvo Druskininkuose; Sabalionys dabar priklauso Baltarusijai). Tėvai – Regina Jazukevičiūtė ir Juozas Maliukevičiai. Kūdikis pakrikštytas Ratnyčios bažnyčioje birželio 27 d. Krikštijo kun. F. Daubaras, krikštatėviai – Kazimieras Kurilavičius ir našlė Ona Savickienė. Kai kuriuose dokumentuose (pvz., 1920 m. Lietuvos Respublikos užsienio pase, Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžikovskio 1930 m. balandžio 30 d. Trakų parapijos vizitacijos akte) net paties kunigo ranka rašoma, kad jis gimęs 1876 m. liepos 1 d. Galbūt norėta gimimo datą pataisyti pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau tuomet turėtų būti ne liepos 1 d., o liepos 3 d.!

Neturime žinių apie būsimojo kunigo mokymąsi kokioje nors bendrojo lavinimo mokykloje. Pasak kun. Prano Bieliausko, K. Maliukevičius buvo pasiruošęs mokytis privačiai (P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555-1957. Trakai, 2004, p. 122). Kalbėjo ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, rusiškai bei baltarusiškai. Žinios iš dalykų, dėstomų pirmosiose keturiose ano meto gimnazijų klasėse, jo prašymu įvertintos Maskvos mokyklų apygardos Oriolo gimnazijoje 1896 m. vasario mėnesį. Gimnazijos pedagogų taryba, patikrinusi ir įvertinusi jaunuolio žinias norint gauti vaistinės mokinio vardą, 1896 m. vasario 5 d. nutarė duoti atitinkamą pažymėjimą. Dokumentas išrašytas vasario 8 d. Prie pažymėjimo pridėtos nuotraukos kitoje pusėje yra gimnazijos direktoriaus įrašas: „Maliukevičius išlaikė egzaminus Oriolo gimnazijoje vaistinės mokinio vardui gauti, apie ką jam išduotas pažymėjimas Nr. 176“ (Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, fondas 318, byla 14661; toliau: MAB, o skaičiai reikš fondo ir bylos numerius). Neaišku, kodėl egzaminų laikyti jaunuolis važiavo net į Oriolą. Taip pat nėra žinių, ar būsimasis kunigas bent kiek dirbęs kokioje nors vaistinėje arba kitoje įstaigoje ar įmonėje.

 

Vilniaus kunigų seminarija

Į kunigų seminariją Klemensas Maliukevičius įstojęs ne po pirmojo bandymo. Yra išlikęs stojamųjų egzaminų į Vilniaus kunigų seminariją rusų kal-bos diktantas „Paukščių traukimas“ („Тяга“), rašytas 1896 m. gegužės 18 d. (MAB 318-14546). 1897 m. vasario 1 d. K. Maliukevičius vėl rašė prašymą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui, prašydamas leisti laikyti kontrolinius egzaminus: „Желая поступить в число воспитанников вверенной Вам семинарии, честь имею всепокорнейше просить Ваше Высокопреподобие допустить меня к поверочным экзаменам при сей же семинарии“ („Norėdamas įstoti į Jums patikėtos seminarijos auklėtinių tarpą, turiu garbės nuolankiausiai prašyti Jūsų, Aukštasis Dvasiškasis Tėve, leisti man laikyti kontrolinius egzaminus šioje seminarijoje“). Prie prašymo pridėjo pažymėjimą apie išsilavinimą, išrašą iš gimimo ir krikšto metrikų, o kitus dokumetus įsipareigojo pateikti „po išbandymo“ (MAB 318-8376). Tačiau ir šį kartą į seminariją neįstojo.

Panašų prašymą priimti į seminariją, leidus laikyti kontrolinius egzaminus, Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui K. Maliukevičius parašė 1901 m. balandžio 5 d. Pridėjo tuos pačius dokumentus, kaip ir 1896 m. Rusų kalbos egzamino diktantas rašytas 1901 m. balandžio 10 d. Diktantas įvertintas 2 (matyt, pagal „vokišką“ sistemą, t. y. = 4). Visų egzaminų laikymo lapas išrašytas balandžio 11 d. Liepos 1 d. Maliukevičius prašė seminarijos rekto-riaus potvarkio (о сделании распоряжения) laikyti jį seminarijos auklėtiniu. Prie prašymo pridėti dokumentai: 1) Vilniaus Romos katalikų dvasinės konsistorijos 1895 m. kovo 13 d. patvirtintas gimimo ir krikšto metrikų išrašas, 2) Sabalionių valsčiaus staršinos (seniūno) 1901 m. gegužės 19 d. atleidžiamasis liudijimas, 3) Gardino apskrities karinės prievolės komisijos 1897 m. spalio 25 d. pažymėjimas, 4) Gardino gubernatoriaus 1901 m. gegužės 30 d. pažyma apie elgesį, 5) Gardino apygardos teismo 1901 m. balandžio 25 d. pažyma apie tai, kad nebuvo teistas, 6) Oriolo gimnazijos pažymėjimas apie egzaminus vaistininko mokinio vardui gauti, 7) kunigų seminarijos 1901 m. balandžio 11 d. egzaminų lapas (MAB 318-14665).

Gimimo ir krikšto metrikų išrašas padarytas iš konsistorijos archyve saugotos Ratnyčios bažnyčios metrikų knygos. Sabalionių valsčiaus seniūno O. Obuchovskio atleidžiamajame liudijime rašoma, kad nėra kliūčių K. Maliukevičiui stoti į kunigų seminariją, nuo karinės tarnybos jis esąs atleistas visam laikui. Pasak Gardino karinės prievolės komisijos pažymėjimo, šaukiamasis 1897 m. atvyko atlikti karinės prievolės ir pagal jo ištrauktą burtą turėjo tarnauti kariuomenėje, tačiau po patikrinimo pripažintas karinei tarnybai visiškai netinkamu ir todėl nuo jos visiems laikams atleistas (konkretesnė netinkamumo priežastis nenurodyta). Gardino gubernatoriaus pažymoje rašoma, kad į Vilniaus RK dvasinę seminariją stoti norinčio asmens „elgesys, gyvenimo būdas, dorovinės savybės yra geri ir nieko smerktino jo elgsenoje nepastebėta“, reikalingas žyminis mokestis užmokėtas; pasirašęs gubernatoriaus pareigas ėjęs pareigūnas. Gardino apygardos teismo pažymoje sakoma, kad jos prašytojas teistas nebuvo, žyminės rinkliavos mokestis užmokėtas; pasirašęs teismo pirmininko pareigas ėjęs asmuo. Anot Oriolo gimnazijos pažymėjimo, egzaminuoto asmens žinios įvertintos taip: tikyba – 4, rusų, lotynų, vokiečių, prancūzų kalbos ir matematika – 3, istorija ir geografija – 4. Kunigų seminarijoje laikytų egzaminų įvertinimas: tikyba – gerai (4), lotynų ir rusų kalbos, tėvynės (Rusijos) istorija ir geografija – patenkinamai (3); egzaminų lapą pasirašę 5 asmenys: seminarijos rektorius, seminarijos inspektorius, Vilniaus mokyklų apygardos atstovas, rusų raštijos ir istorijos dėstytojai.

Vilniaus kunigų seminariją K. Maliukevičius baigė 1905 metais. Paskuti-niaisiais mėnesiais šioje mokslo įstaigoje jam teko pergyventi šeimos nelaimes. Vilniaus vyskupas Eduardas Ropas 1905 m. kovo 5 d. pranešė seminarijos valdybai, jog atsižvelgdamas į kovo 3 d. prašymą, leido seminarijos auklėtiniui K. Maliukevičiui išvykti vienai dienai pasimatyti su mirštančia motina. Kovo 22 d. vyskupas leido klierikui išvykti į motinos laidotuves trims dienoms. Išvykti trims dienoms į Latežerį pas mirštantį brolį E. Ropas leido birželio 8 d. (MAB 318-17308).

Į kunigus Klemensas Maliukevičius įšventintas 1905 m. birželio 6 d. Visą seminarijos kursą jis baigė birželio 15-ąją ir tą pačią dieną prisiekė „Jo Imperatoriškajai Didenybei, Maloningiausiajam Imperatoriui Nikolajui Aleksandrovičiui, Visos Rusijos Monarchui“. Mat prisiekti carui kunigams pagal to meto Rusijos įstatymus buvo privaloma. Rusiškas priesaikos tekstas atspausdintas spaustuvėje. Priesaiką priėmė net keturi valdžios pareigūnai (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 694, apyrašas 3, byla 1103; toliau: LVIA, o skaičiai reikš fondo, apyrašo ir bylos numerius).

 

Vilniaus katedroje

Vyskupija naujakunigį numatė skirti vikaru į Vilniaus katedrą. Tokiam vyskupijos žingsniui tam tikros įtakos galbūt turėjo Maliukevičiaus balsas – sodrus bosinis baritonas (neveltui kunigas kilęs iš dainingos Dainavos šalies!). Todėl 1905 m. birželio 20 d. vyskupija oficialiai kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių, prašydama jo pritarimo tokiam paskyrimui. Birželio 21 d. Vilniaus Romos katalikų dvasinė konsistorija paprašė kunigų seminarijos valdybos atsiųsti naujai įšventintų kunigų, tarp jų ir K. Maliukevičiaus, formuliarinius nuorašus (šiuose dokumentuose buvo anketinės žinios apie asmenis bei jų veiklą, MAB 318-17211). Vilniaus gubernatorius liepos 15 d. pranešė vyskupui, kad Vyriausiasis krašto viršininkas (t.y. generalgubernatorius) „iš savo pusės nemato kliūčių įvykdyti Jūsų numatomą ketinimą dėl paskyrimo“. Tokiu būdu rugpjūčio 25 d. K. Maliukevičius paskirtas Vilniaus katedros vikaru (LVIA 694-3-1103). Tą pačią dieną jam, jau kaip katedros vikarui, sveikinimą su apaštališkuoju palaiminimu – lotyniškai atspausdintą blanką – atsiuntė Vilniaus vyskupas E. Ropas. Rugsėjo 1 d. vyskupijos valdyba pasiuntė seminarijos valdybai neseniai įšventintiems kunigams išrašytus dokumentus, prašydama juos įteikti. Dokumentai įteikti K. Maliukevičiui bei seminariją kartu baigusiems Leonui Vaitkevičiui, Jonui Kondratui, Jonui Burbai, Valerijonui Goliakui, Liudvikui Kliukui ir Petrui Valiuškiui (MAB 318-17211).

 

Lietuvybės veikla

K. Maliukevičiaus pastangomis Vilniaus katedroje šventadienių rytais įvestos lietuviškos pamaldos ir lietuviški pamokslai. Per Gavėnią jis pats arba jo paprašytas kunigas Šv. Kazimiero koplyčioje vesdavo vyrų lietuvių rekolekcijas. Jau vikaraudamas pradėjo uoliai dalyvauti lietuvių visuomeniniame gyvenime, globojo Lietuvių tarnaičių šv. Zitos draugiją (Lietuvių enciklopedija, Bostonas, t. XVII; „Vilniaus rytojus“, 1934, Nr. 96).

Nuo 1905 m. rugpjūčio 5 d. K. Maliukevičius buvo Jono Basanavičiaus suorganizuotos ir vadovaujamos Lietuvių mokslo draugijos narys. Šiai draugijai vėliau testamentu paliko savo archyve turėtą senų dokumentų rinkinį. 1907 m. sausio mėn. katedros vikaras paskirtas tikybos dėstytoju miesto mokykloje prie Vilniaus mokytojų instituto (paskyrė vysk. E. Ropas).

1907 m. balandžio 4 d. K. Maliukevičius išsiųstas į Beniakainius laikinai pakeisti vietos kleboną Jankevičių, kol šis pasveiks.

1907 metais viršūnę pasiekė rusų valdžios ir Vilniaus vyskupo Eduardo fon der Ropo konfliktas. Vaizduodama lietuvių gynėją, rusų administracija kaip vieną iš kaltinimų vyskupui prikišo lietuvių lenkinimą. Kai kurie lietuviai pritarė šiam rusų valdžios priekaištui, nors daugelis lietuvių inteligentų, tarp jų ir nemažai kunigų, nebuvo dideli Ropo priešininkai. Iš tikrųjų lietuvių tautiniai reikalai rusų valdžiai nerūpėjo, savo praktikoje ji tik vadovavosi principu „skaldyk ir valdyk“. Tikroji nepasitenkinimo Ropu priežastis – ne Bažnyčios lenkinimas, o vyskupo politinės pažiūros, ypač jo pastangos suorganizuoti Lietuvoje ir Baltarusijoje konstitucinę katalikų partiją (V. Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius, 2006, p. 165).

Vilniaus lenkų laikraštis „Kurjer Litewski“ 1907 m. rugsėjo 5(18) d. Nr. 197 išspausdino laišką redakcijai:

„[…]

Vietiniai laikraščiai, tiek lenkiški, tiek ir rusiški, paskelbė, jog tarp kitų priekaištų, administracinės valdžios darytų Jo Ekscelencijai Vilniaus vyskupui, paminėta ir tai, kad neva lietuviai yra nepatenkinti Jo Ekscelencijos nenoru atsižvelgti į tikrus gyventojų lietuvių poreikius.

Visuomenė tą žinią sutiko pagrįstai pasipiktinusi, kaltę dėl to priekaišto versdama kunigams lietuviams, kurie, nepaisydami kanonų teisės taisyklių, su skundu dėl savo Ganytojo neva kreipėsi į valstybinę valdžią.

Todėl mes, kunigai lietuviai, tą paskalą smerkiame kaip melą, piktos valios žmonių mums prikišamą turbūt tik kokiu nors kitu tikslu, kadangi bažnyčios teisę mes žinome taip gerai, jog dėl dvasiškų reikalų negalėtumėm kreiptis į pasaulietinę valdžią.

Kartu pabrėžiame, kad mus, kunigus lietuvius, su savo Ganytoju sieja ne tik teisė, bet ir kitas ryšys – meilės ir nuoširdaus paklusnumo ryšys.

[…]

Keturiasdešimties kunigų lietuvių vardu

Kun. Klemensas Maliukevičius“

(istorikas Vytautas Merkys aukščiau minėtoje knygoje klaidingai rašo, kad deklaraciją laikraštyje Vilniaus katedros vikaras paskelbė savo ir dar 49 vyskupijos kunigų lietuvių vardu).

Išspausdinus šį protestą, lenkų laikraščiuose pasirodė pastabų, kad jį reikėjo paskelbti rusų spaudoje, nes pirmiausia ji paskleidė melagingą gandą, mesdama šešėlį kunigams lietuviams. Tuomet grupė kunigų lietuvių savo protestą paskelbė Vilniaus rusų laikraštyje „Северно-западный голос“ ir Peterburgo laikraštyje „Русь“. „Kurjer Litewski“ protestą persispausdino 1907 m. spalio 4(17) d. Nr. 221:

„Vidaus reikalų ministerijoje Jo Ekscelencijai tarp kitko prikišta, jog jis kaip vyskupas apskritai neteisingai elgiasi lietuvių atžvilgiu, o ypač lietuvių kilmės kunigų atžvilgiu. Nutylėdami kitus priekaištus, kurie mums nėra tiksliai žinomi, mes, kunigai lietuviai, einantys pareigas Vilniaus vyskupijoje, nutarėme per spaudą pareikšti protestą prieš lietuviais besivadinančių šmeižikų melagingus skundus.

Nei lietuvių kilmės Vilniaus vyskupijos gyventojai, nei dvasininkai lietuviai negali, sąžiningai kalbant, nusiskųsti vyskupo Ropo elgesiu mūsų tautybės atžvilgiu, kadangi baronas Ropas, kaip tikras Kristaus Bažnyčios Ganytojas, elgėsi ir elgiasi vienodai visų savo vyskupijos tautybių atžvilgiu.“

Protestą pasirašė 42 kunigai lietuviai, nors tarp jų K. Maliukevičiaus pavardės nėra. Tarp pasirašiusiųjų – Švenčionių dekanas K. Abaravičius, anuomet vyskupijoje gerai žinoti kunigai lietuviai S. Labukas, J. Kukta, T. Brazys, J. Kunigėlis, V. Taškūnas, M. Rudzis, P. Čelkis, K. Steberiakas ir t.t.

Tačiau persispausdinęs protestą, „Kurjer Litewski“ savo prieraše stebėjosi, kodėl protestas išspausdintas tik rusiškuose laikraščiuose; vertėjo jį paskelbti ir lenkiškuose bei lietuviškuose laikraščiuose. Į šį laikraščio priekaištą atsikirto kun. Jonas Kunigėlis iš Volkovysko („Kurjer Litewski“, 1907 m. spalio 10(23) d. Nr. 226). Mat kai kun. K. Maliukevičius lietuvių kunigų vardu viešai pareiškė, kad jie jokių skundų dėl vyskupo E. Ropo rusų valdžiai nerašė, ir kai lenkų spauda ėmė priekaištauti, kad protestą reikėjo paskelbti rusų laikraščiuose, tuomet su kraštutiniais šovinistais nieko bendra neturį lietuviai kunigai parašė protestą į rusų spaudą. O lenkiškam laikraščiui vėl negerai…

Vyskupo ir rusų valdžios konflikto atomazga tokia: E. Ropas telegrama iškviestas į Peterburgą (ten išvyko traukiniu 1907 m. spalio 5-osios vakarą) ir vyskupui buvo uždrausta grįžti į Vilniaus vyskupiją bei gyventi Rusijos sostinėse (Peterburge ir Maskvoje) ar Šiaurės vakarų krašte (Šiaurės vakarų kraštas nuo 1863 m. apėmė Rusijos imperijos Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas, kitaip tariant, prie Rusijos 1795 m. prijungtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją). Tačiau 1908-1914 m. vyskupas vis tik gyveno Vitebsko gubernijoje – brolio dvare Sebežo apskrityje.

Nors lietuvių kalbos K. Maliukevičius specialiai nebuvo studijavęs, tačiau jis ėmėsi ją dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje. Vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius 1909 m. rugsėjo 28 d. seminarijos rektoriui pranešė, kad katedros vikarui K. Maliukevičiui leidžiama dėstytoju dirbti laikinai. O jau spalio 17 d. rektoriui pranešta, kad laikinasis lietuvių kalbos dėstytojas nuo tos dienos, t.y. nuo 10 17, pareigoms patvirtintas (MAB 318-18483). Paskyrimo klausimą teko suderinti su Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamentu (pastarojo sutikimas datuotas 1909 m. spalio 1 d.). K. Maliukevičius pakeitė lietuvių kalbos dėstytoją Juozapą Kuktą, būsimąjį Kaišiadorių vyskupą, o Maliukevičių 1911 08 23 pakeitė Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios kapelionas Petras Kraujalis.

Klemenso Maliukevičiaus sveikata, atrodo, nebuvo itin stipri: neveltui kadaise jis ir karinei tarnybai netiko. Jau 1907 m. gegužės 15 d. jis paprašė vysk. E. Ropo leisti atostogų 6 savaitėms pasigydyti išiją Kemeriuose, Latvijoje. Vyskupas patenkino prašymą nuo gegužės 16 d. (LVIA 694-3-1103). Vėliau matysime, kad gydytis į kurortus K. Maliukevičius važiavo dar ne kartą. Po dvejų metų, 1909 m. vasaros pradžioje, jis prašė vyskupijos valdytojo K. Michalkevičiaus leisti jam 6 savaitėms išvykti į Birštoną. Vyskupijos valdytojas Vilniaus katedros klebonui A. Savickiui birželio 8 d. pranešė, kad leidžia katedros vikarui vykti į Birštoną (MAB 318-38777).

 

Trakų dekanas

1911 metų pavasarį mirė Trakų klebonas ir Trakų dekanas Juzefas Karvovskis. Į jo vietą vyskupijos valdytojas numatė skirti K. Maliukevičių. Žinoma, dėl to pirmiausia reikėjo atsiklausti Vilniaus gubernatoriaus (1911 m. gegužės 13 d. raštas). Gubernatorius sutiko (gegužės 28 d. raštas). Vyskupijos valdytojas Naujųjų Trakų (šitaip anuomet oficialiai dažnai vadinti Trakai) naują kleboną ir Trakų dekaną paskyrė gegužės 31-ąją ir tą pačią dieną informavo gubernatorių. Trakų bažnyčią ir dekano pareigas K. Maliukevičius perėmė dalyvaujant Vilniaus dekanui kun. Černiavskiui ir kun. Juozapui Songinui.

 

Rūdiškės

Trakų dekanu ilgai, 1879-1911 metais, buvęs J. Karvovskis, kilęs iš Belsko apskrities (dabar Lenkija, Balstogės kraštas), parapijiečių nesutarimus dėl kalbos vartojimo bažnyčiose visad spręsdavo lenkų naudai. K. Maliukevičiui pradėjus vadovauti dekanatui, didžiausi nesutarimai dėl pamaldų bažnyčioje buvo Rūdiškėse. Mat 1912 metais parapijos teises gavusioje Rūdiškių bendruomenėje gyveno 3204 katalikai; iš jų 2332 norėjo pamaldų lenkų kalba, 872 – lietuvių kalba (LVIA 604-1-10264, 10265, 10266). Nauja parapija buvo sudaryta net iš 5-kių kaimyninių parapijų: lietuviški kaimai prijungti iš Valkininkų ir Onuškio parapijų, sugudėję ar mišrios tautinės sudėties kaimai – iš Senųjų ir Naujųjų Trakų bei Paluknio parapijų.

Lietuviai, anksčiau priklausę Onuškio parapijai, 1911 m. vasario 13 d. skundėsi vyskupijos valdytojui, kad jie skriaudžiami: iš jų reikalauta duoti pinigų naujos bažnyčios statybai, vežti akmenis, o pasimelsti lietuviškai bažnyčioje neleista. Lietuviai norėjo, kad pamaldos būtų per pusę. „O jeigu Rūdiškių bažnyčia bus vieniems gudams, tai mes neduosime nei pinigų ant jos statymo, nei akmenų vešime, o geriau norime pasilikti prie senosios savo parapijos…“ Nenorėta, kad bažnyčioje būtų peštynių. Skundą pasirašė Panošiškių, Galaverknio, Klepočių, Gečioniškės, Vaikštenių, Pribonių, Jelščiznos, Adomėlių kaimų gyventojai. Panošiškių kaimiečiai dėl to vyskupijos valdytojui vėl rašė 1911 09 21. Savo ruožtu lenkai skundėsi (jų skundas vyskupo kanceliarijoje gautas 1911 11 01) Rūdiškių klebonu Adomu Žemaičiu, kad šis įvedęs „lietuvybę“, atstūmęs aukotojus lenkus ir t.t.

Būta ir daugiau priklausymo Rūdiškių parapijai spręstų reikalų. Pušiabalio akalicos (užusienio, bajorkaimio) gyventojai Mykolas Putys ir Juozas Čiupala dar 1910 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į vyskupiją, kad jie būtų atskirti nuo Paluknio parapijos ir priskirti Rūdiškėms. Vykdydamas vyskupijos administratoriaus 1910 12 20 nurodymą, A. Žemaitis 1911 m. sausio 25 d. tuo reikalu kreipėsi į Trakų dekaną J. Karvovskį. Išsiaiškinti reikalą Trakų dekanui vyskupija 1911 01 29 paliepė pakartotinai. Tačiau J. Karvovskio gyvenimo dienos šiame pasaulyje jau buvo suskaitytos. Jo nebaigtus darbus pratęsti teko K. Maliukevičiui. Pastarasis 1911 m. spalio 18 d. Rūdiškėse M. Putį apklausė; apklausė Paluknio ir Rūdiškių klebonų Ostreikos ir Žemaičio akivaizdoje (apklausos protokolas LVIA 604-1-10267; J. Čiupala į apklausą neatvyko). Reikalo sprendimas užsitęsė. Ir tik 1914 m. kovo 19 d. Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Dvasinių reikalų departamentas pranešė Vilniaus vyskupijai, kad sutinka, jog Pušiabalis būtų atskirtas nuo Paluknio parapijos ir priskirtas Rūdiškėms. Pranešimą vyskupijai pasirašė vidaus reikalų ministro pavaduotojas (už ministrą) ir departamento direktorius, Aukščiausiojo dvaro jėgermeisteris. Apie Peterburgo sutikimą vyskupija balandžio 2 d. pranešė Rūdiškių ir Paluknio klebonams bei Trakų dekanui. Pušiabalio kaimelio dabar nėra. Panašiai 1911 m. pradžioje pereiti prie Rūdiškių norėjo du Naujųjų Trakų parapijos parapijiečiai.

Klepočių kaimo gyventojai norėjo atsiskirti nuo Rūdiškių ir priklausyti Valkininkų parapijai: 1912 m. gegužės 7 d. kaimiečiai vyskupijai skundėsi, kad Rūdiškėse meldžiamasi lenkiškai, o jie nori melstis lietuviškai. Vykdydami vyskupijos valdytojo 1912 05 29 nurodymą, Klepočių gyventojų prašymą 1912 m. spalio 9 d. Valkininkuose svarstė trys dvasininkai: Trakų dekanas Klemensas Maliukevičius, Valkininkų klebonas Vladas Mironas ir Rūdiškių klebonas Adomas Žemaitis. V. Mironas pasisakė už tai, kad Klepočiai pasiliktų prie Rūdiškių: iki jų nuo kaimo 7 varstai, kai iki Valkininkų geru žiemos keliu 9 varstai, o vasarą ir rudenį blogais keliais – net 13 varstų; kai dėl kalbų bažnyčiose, tai pagal vyskupijos valdytojo aplinkraštį visiems vyskupijos dvasininkams „Dėl lenkų-lietuvių ginčų“ šis klausimas jau neturėjo jokios prasmės. Pasak A. Žemaičio, Klepočių gyventojų prašymas labai aiškus: jie nenorėjo prisidėti prie naujos bažnyčios Rūdiškėse statybos. Todėl vyskupija Klepočių žmonių prašymą atmetė (Vilniaus vyskupijos kanceliarijos 1912 11 05 raštas Valkininkų valsčiaus valdybai). Vyskupija savo raštą atsiuntė skundą tyrusiems dvasininkams, kurie atsakymą perdavė valsčiui (LVIA 604-1-10267).

Mat gavęs vyskupijos valdytojo K. Michalkevičiaus sutikimą, Rūdiškių klebonas A. Žemaitis dar 1911 m. kovo 20 d. lietuviams buvo paskyręs atskiras pamaldas. Tačiau lenkuojanti minia žadėjo už tai kleboną „litvomaną“ išvyti, atsisakė remti naujos klebonijos statybą, reikalavo lietuviškus kaimus grąžinti senosioms parapijoms. Incidentą 1911 m. gruodžio 19 d. tyrė komisija: Trakų dekanas K. Maliukevičius, Merkinės dekanas Vladas Mironas ir Lentvario klebonas Aleksandras Lošakevičius. Liudininkus K. Maliukevičius pirmiausia prisaikdino. Komisija nustatė ir savo tos dienos aktu patvirtino, kad parapijiečiai tautybėmis surašyti teisingai, klebonas vienodai traktavo lietuvius ir lenkus, naujos bažnyčios statybos sąskaitos tvarkytos rūpestingai. Parapijiečius prieš kleboną kurstęs dvarininkas Kalikstas Kucevičius.

Pritaikius K. Michalkevičiaus 1911 m. balandžio 25 d. aplinkraštį  „Dėl lenkų-lietuvių ginčų“, Rūdiškių parapija priskirta II kategorijai ir lietuviai savo pamaldas gavo kas trečią šventadienį. Pamokslas po sumos irgi sakytas lietuviškai. Kitos pamaldos ir procesijos mažumos kalba atlikinėtos, jei buvo galimybė (LVIA 604-1-10264; V. Merkys, minėtas veikalas, p. 356-357, tik nurodydamas šaltinius, istorikas kai kur painioja archyvo fondus: 604 su 694). Rūdiškių klebonas A. Žemaitis Trakų dekanui apie tai pranešė 1912 m. vasario 22 d., atsiliepdamas į dekano nurodymą įvykdyti vyskupijos valdytojo vasario 17 d. potvarkį (A. Žemaičio pranešime yra K. Maliukevičiaus parašas, LVIA 604-1-10263).

K. Maliukevičiaus 1912 m. sausio 10 d. pranešime K. Michalkevičiui – atsakyme į vyskupijos 1911 m. lapkričio 21 d. nurodymą dėl Rūdiškių bažnyčios statybos komiteto skundo – dar kartą pažymėta, kad didžiausia kaltė dėl nesantaikos parapijoje tenka dvarininkui K. Kucevičiui. Jis žadėjo naują bažnyčią pastatyti savo lėšomis, tačiau pažado nevykdė. Be to, žadėjo duoti tik 600 rublių (ne 500 rub, kaip rašo V. Merkys), nors pagal parapijiečių susitarimą nuo žemės dešimtinės bažnyčios statybai skirti po 2 rub pagal turimą dešimtinių skaičių dvarininkas privalėjo duoti 1500 rub. Dvarininkas reikalavo, kad visos pridėtinės pamaldos bažnyčioje būtų lenkiškos. Kleboną A. Žemaitį jis kaltino, kad šis su lietuvių kalba išniekino bažnyčią. Kucevičius ir kiti parapijos dvarininkai valstiečiams, jei tie užsirašys lenkais, žadėjo išnuomoti žemės ar leisti prisikirsti dvarų miškuose malkų (LVIA 604-1-10264; V. Merkys, minėtas veikalas, p. 367). K. Maliukevičiaus išvada: „jeigu į Rūdiškių parapijos reikalus nebūtų įsimaišę ponai Kucevičiai (buvo ir antras Kucevičius – Vitoldas. – V. Č.), ten jau seniai vyrautų tvarka ir sutarimas ir Jūsų Šventenybės netrukdytų nė vienas skundas“.

Leidimą statyti naują bažnyčią Rūdiškėse rusų valdžia buvo davusi dvarininkų Kucevičiaus ir Dovgialos (Daugėlos?) vardu. Tačiau statybos darbai nevyko. Todėl klebonas A. Žemaitis 1913 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus vyskupijos valdytoją su prašymu, kad visko išsiaiškinti su dvarininkais ir parapijiečiais atvyktų Trakų dekanas. Vyskupijos valdytojas ištirti reikalą dekaną įpareigojo 1913 03 13 raštu. Tačiau tyrimas užtruko, nes net 1913 m. gruodžio 18 d. K. Maliukevičius pranešė vyskupijos kanceliarijai, kad negalės laiku įvykdyti vyskupijos valdytojo kovo 13 d. nurodymo išsiaiškinti klausimų, susijusių su Rūdiškių bažnyčios statyba. Prasidėjęs I pasaulinis karas bažnyčios statybos reikalus visiškai sujaukė.

Ilgainiui Rūdiškėse išnyko ir lietuviškos pamaldos. Klebonas Žemaitis 1920 metais net buvo žiauriai sumuštas. A. Žemaičio klebonavimo metais sumanyta nauja, iš lauko akmenų sumūryta bažnyčia pagaliau pastatyta 1925-1932 metais. Lietuviškų pamaldų bažnyčioje atgaivinimo reikalas vėl iškeltas tik 1942 metais. Rūdiškių lietuviškoji visuomenė – 16-kos įstaigų vedėjai 1942 m. birželio 6 d. parašė raštą vyskupijai, jog norima bažnyčioje lietuviškų pamaldų, nes net išpažintys buvo priimamos tik lenkiškai. Anot Rūdiškių valsčiaus viršaičio 1942 09 02 pranešimo Rūdiškių pašto viršininkui Br. Mugeniui (su juo susirašinėjo Vilniaus kurija), parapijoje tuo metu gyveno 5224 lietuviai, 5999 lenkai, 1448 gudai ir 318 rusų. Kurija 1942 09 09 atsakė, kad yra pagrindo Rūdiškių bažnyčioje įvesti lietuviškas pamaldas su lietuviškais pamokslais, giesmėmis ir katechizacija. Lietuvių katalikų delegacijai pasiūlyta tuo reikalu kreiptis į vietos kleboną (lenką, MAB 318-10603).

Trakų apskrities Rūpinimosi liaudies blaivybe komiteto (Комитет попечительства о народной трезвости) pirmininkas 1912 m. sausio 25 d. rašė Vilniaus RK konsistorijai, kad naujasis Trakų klebonas savo parapijoje labai energingai ėmėsi kovoti su girtavimu. Jis galėtų padaryti dar daugiau, jeigu būtų jų komiteto narys. Todėl komiteto pirmininkas pageidavo paskirti K. Maliukevičių komiteto nariu vietoj mirusio J. Karvovskio. Konsistorija neprieštaravo (sausio 30 d. rezoliucija), apie ką kovo 2 d. pranešė apskrities blaivybės komiteto pirmininkui, kartu patardama atsiklausti paties Maliukevičiaus sutikimo.

Dekanas K. Maliukevičius 1912 m. rugsėjo 12 d. paprašė Vilniaus vyskupijos valdytojo skirti tikybos dėstytoją Trakų keturklasėje mokykloje. Tikybos mokytojo nebuvo ne tik joje, bet ir dviejose parapinėse bei dviejose liaudies mokyklose. Trakų miesto keturklasėje mokykloje reikėjo bent kiek mokėti lietuvių kalbą. Jeigu dėl kokių nors priežasčių tikybos dėstytojo negalima paskirti, tai Maliukevičius prašė leisti jam pačiam lankytis keturklasėje mokykloje, o Trakų vikarui S. Milkovskiui – parapinėse ir liaudies mokyklose; tokiu būdu susidarytų bent šiokia tokia galimybė prižiūrėti mokinius. Tačiau tikybos dėstytoju buvo paskirtas Trakų vikaras Boleslovas Sinius (Сынуш).

B. Sinius 1914 metais kunigystės atsisakė, ir visos Trakų parapijos mokyklos vėl liko be tikybos dėstytojo. Todėl rugsėjo 1 d. K. Maliukevičius paprašė vyskupijos valdytojo leisti jam dėstyti tikybą Trakų šešiaklasėje mokykloje (mokykla jau išaugusi!), dviejose – vyrų ir moterų – dviklasėse parapinėse bei dviejose liaudies mokyklose: Senųjų Trakų mokykloje Naujasodžio kaime ir Slabados mokykloje Slabados kaime. Vyskupijos valdytojas liepė paduoti atskirus pareiškimus dėl pageidaujamos vietos kiekvienoje mokykloje. Į vyskupiją 1914 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi ir Vilniaus mokyklų apygardos liaudies mokyklų direktorius: Naujųjų Trakų klebonas prašė paskirti jį Trakų mokyklų tikybos dėstytoju. Patenkinti liaudies mokyklų direktoriaus prašymą vyskupija sutiko spalio 1 d. (LVIA 694-1-2895 ir 694-3-1103).

 

Švč. M. Marijos kelionės 1915

Marijampolėje leistas savaitraštis “Šaltinis” 1930 m. gruodžio 6 d. Nr. 49 straipsnyje “Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas Trakuose” (straipsnis pasirašytas kriptonimu K. V.) rašė, kad per I pasaulinį karą, 1915 m. rugpjūčio 13 d., paveikslą kun. K. Maliukevičius išvežė į prie miškų esantį Žagarinės kaimą, “kad Jo (t.y. paveikslo. – V. Č.) brangenybių nepaliestų kokio šventvagio ranka”. Kunigas ir kaimo žmonės prašė miško sargo užleisti paveikslui savo namus, bet šis pasiūlė vietą tuščiame tvarte. Tada ūkininkas Grabauskas užleido savo namus, kur buvo laikomos šv. mišios. Jų klausydavosi daugelis žmonių. Praėjus karo audrai, paveikslas perkeltas į Vilniaus katedrą, o po metų rugsėjo 8 d., per Trakinės Švč. Dievo Motinos atlaidus, paveikslą vėl parvežė į Trakus. Žagarinės (dabar šis kaimas priklauso Šalčininkų rajonui) miško sargą ištiko skaudi nelaimė: plėšikai jį miške užmušė ir užpuolę namus nudūrė žmoną, kai kuriuos vaikus, o patį namą uždegė; gyvi liko tik minėtame tvarte pasislėpę vaikai. Beveik žodis žodin šį aprašymą atkartojęs Bronius Kviklys darbe “Lietuvos bažnyčios. Vilniaus arkivyskupija”, II (Chicago, 1986).

Tačiau visai kitaip Dievo Motinos (arba Trakų Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu) paveikslo likimas per karą pavaizduotas paties K. Maliukevičiaus pasirašytame Trakų bažnyčios 1933 m. gegužės 17 d. inventoriuje. Per vokiečių puolimą 1915 m. rusų kariuomenei apleidžiant Trakus, klebonas Klemensas Maliukevičius ir vikaras Vaclovas Ramanauskas stebuklingą paveikslą paėmė su savimi į Mamavos apylinkes Rūdninkų girios pakraštyje. Čia, miške, paveikslui buvo įrengta laikina koplytėlė ir joje per tris savaites laikytos pamaldos. Girioje tarp pelkių glaudėsi apie 30 tūkst. bėglių iš Trakų ir kitų parapijų. Deja, dėl karo veiksmų paveikslui nebuvo saugu. Todėl Maliukevičius naktį, slapta nuo žmonių, paveikslą išvežė į Vilnių. Paveikslas laikinai buvo patalpintas katedros Šv. Povilo koplyčioje. Po dviejų metų, 1917 m., paveikslas grįžo į Trakus ir įstatytas į altorių. Atidengtas rugsėjo 8 d., taikantis prie paveikslo pripažinimo stebuklingu ir karūnavimo datos (paveikslas oficialiai pripažintas stebuklingu ir karūnuotas popiežiaus Klemenso XI karūna 1718 m. rugsėjo 4 d.).

1915 m. gegužės 27 d. Trakų dekanas vyskupijos valdytojui pranešė, kad Semeliškių klebonui Jonui Steponavičiui išvykus į veikiančiąją armiją, į jo vietą laikinai paskirtas kun. Juozas Bakšys iki šiol neatvykęs. Ką paskirti vadovauti parapijai? Vyskupijos valdytojas, apaštališkasis protonotaras K. Michalkevičius vadovauti Semeliškių parapijai iki atskiro parėdymo birželio 13 d. paskyrė patį Maliukevičių. Apie tai pranešta konsistorijai ir gubernatoriui (LVIA 694-3-1103).

Vilniaus vyskupijos valdyba 1916 m. birželio 16 d. rašė vokiečių transporto skyriui Vilniuje, kad K. Maliukevičiui būtų suteikta galimybė netrukdomam važinėti iš Trakų į Vilnių. Su panašiu prašymu nedaryti kliūčių važinėti į Vilnių Trakų dekanui Maliukevičiui ir Volkovysko dekanui Tarasevičiui vyskupijos valdyba kreipėsi į vokiečių Vilniaus ir Suvalkų administraciją 1916 m. liepos 20 d. (LVIA 694-3-1103).

 

Lietuvos konferencija Vilniuje

Vokiečių okupacinė valdžia 1917 metais, Rusijoje įvykus vasario revoliucijai ir pasaulyje pasklidus tautų apsisprendimo šūkiui, ėmė ieškoti sau palankumo ir Lietuvoje, nes tiesioginė mūsų krašto aneksija tarptautiniu požiūriu netiko. Vokiečiai sutiko su lietuvių visuomenės veikėjų siūlymu sušaukti lietuvių atstovų konferenciją. Aktyvieji lietuviai subūrė Organizacinį komitetą, tarp kurio narių buvo Saliamonas Banaitis, Tadas Daugirdas, Steponas Kairys, Petras Klimas, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Adomas Šernas ir kiti – iš viso 23 asmenys. Delegatai į konferenciją praktiškai nebuvo renkami, o apsiribota žmonių pakvietimu. Konferencija sušaukta su okupacinės valdžios žinia, nors jos atstovai konferencijoje nedalyvavo. Lietuvių konferencija (literatūroje ji dar vadinama Vilniaus lietuvių konferencija arba tiesiog Vilniaus konferencija) Vilniaus miesto salėje (dabartinėje Filharmonijoje) vyko 1917 m. rugsėjo 18-23 d. d.

Iš pakviestų 264 asmenų dalyvavo 222. Pagal profesiją ir socialinę padėtį didžiausią grupę sudarė katalikų dvasininkai: profesoriai, kanauninkai, klebonai, vikarai (iš viso 68). Tarp Trakų apskrities atstovų – Trakų klebonas ir dekanas Klemensas Maliukevičius. Iš Trakų dekanato dvasininkų dar dalyvavo Rūdiškių klebonas Adomas Žemaitis. Trakams artimesni klebonai konferencijoje: Juozas Balčiūnas iš Žiežmarių, Kajetonas Čepanas iš Kietaviškių, Alfonsas Varnas iš Kaišiadorių, Antanas Pakštys iš Žaslių, Alfonsas Petrulis iš Pivašiūnų, Kazys Ribikauskas iš Merkinės ( ne Bibikauskas  – red.pastaba ), Mykolas Rudzis iš Kalesninkų, Steponas Umbras iš Dieveniškių. Kiti konferencijos dalyviai – žinomesni katalikų dvasininkai: Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Bakšys, Pranas Bieliauskas, Teodoras Brazys, Aleksandras Dambrauskas, Vladas Jezukevičius, Kristupas Čibiras, Mykolas Karosas, Juozapas Kukta, Jonas Kunigėlis, Kazimieras Šaulys… Konferencijoje dalyvavo visuomenės ir kultūros veikėjai Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, Mykolas Biržiška, Andrius Domaševičius, Pranas Eidukevičis, Pranas Dovydaitis, Faustas Kirša, JustinasVienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius…

Trakų apskritis buvo iš tų, iš kurių atvyko daugiau atstovų – 10 (po tiek pat buvo iš Seinų ir Utenos apskričių), o daugiausia – 12 – iš Alytaus apskrities. Kai kur rašoma, kad Trakų parapijai konferencijoje atstovavęs ir vikaras Petras Velička. Tačiau pastarojo pavardės oficialiame konferencijos dalyvių sąraše nėra.

Į konferenciją nebuvo pakviesta nė viena moteris. Tai sukėlė moterų nuoskaudą. Dėl to sulaukta visos eilės kolektyvinių protestų.

Konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba buvo įpareigota įgyvendinti nepriklausomos Lietuvos valstybės siekį. Pasak istoriko A. Tylos, „Konferencija buvo forumas, kuris demokratizavo ir padarė politinį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą viso krašto siekimu, perkeltu partijų programų, […], iš publicistikos bei svajonių – į realų, be galo komplikuotą darbą ir veikimą“( A. Tyla. Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio. V., 2004, P. 22).

Lietuvos Tarybos prezidiumas 1918 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į vokiečių karinės valdžios Lietuvoje administracijos vadovą dėl kun. K. Maliukevičiaus prašymo apsaugoti Trakų pilies griuvėsius nuo ardymo statybų reikalams (MAB 255-1082). Tiesa, dokumente nekonkretizuota, kuri pilis – salos ar pusiasalio – ardyta, tačiau tikriausiai kalbėta apie pilį ežero saloje. Kreipimosi į vokiečių valdžią pasekmės nežinomos.

 

Bažnyčios remontas

Pradėjęs dirbti Trakuose, K. Maliukevičius ėmėsi kai kurių bažnyčios aplinkos sutvarkymo darbų. Jau 1911 metais buvo įstatyti šventoriaus fasadiniai vartai, padaryti Vilniuje, Harasimovičiaus šaltkalvių dirbtuvėse. Prie šių vartų statybos klebonas prisidėjęs savais pinigais. Keturis geležinius kryžius ant vartų ir vartelių lankstas prilaikančių mūrinių stulpų dovanojo grafas Juozapatas Tiškevičius iš Užutrakio.

Parapijos ir kt. lėšomis Trakų bažnyčią restauruoti iš esmės imta 1914 metais. Kai kurias senas stogo konstrukcijas pakeitus naujomis, bažnyčia apdengta cinkuota skarda, bokštelis virš didžiojo altoriaus pagal inžinieriaus Kazimiero Kšyžanovskio projektą visiškai perstatytas ir priderintas prie baroko bažnyčios stiliaus, viršutinių langų rėmai pakeisti geležiniais, stiklas aprėmintas švinu (bažnyčios 1933 05 17 inventorius, LVIA 694-5-4420).

Deja, 1915 metais, ateinant vokiečiams ir vykstant karo mūšiams, bažnyčia rimtai nukentėjo: patrankų sviediniai nugriovė didįjį bokštą, suniokojo naują stogą, sienose žiojėjo šešios didžiulės skylės. Ypač nukentėjo zakristijos sienos ir lubos, dėl ko sunyko vienintelis aiškus pirmykščio, gotikinio, bažnyčios stiliaus liudininkas. Fasadinėje bažnyčios dalyje apdaužytas kairysis bokštas, o dešiniajame išgriauta siena ir įgriuvo lubos. Neliko sveiko nė vieno lango. Nuo visiško sugriuvimo šventovę išgelbėjo masyvios mūro sienos.

Trakų bažnyčią vėl mėginta restauruoti 1919 metais, bet dėl rusų bolševikų invazijos darbai kitų metų pradžioje sustojo. Todėl 1920 m. balandžio 6 d. klebonas ir dekanas K. Maliukevičius sušaukė parapijiečius aptarti per karą apgriautos bažnyčios atrestauravimo reikalų. Pasak susirinkimo protokolo (LVIA 694-5-4422), klebonas susirinkusiuosius supažindino su bažnyčios būkle. Dievnamį reikėjo greitai atnaujinti. Perskaityta apskrities inžinieriaus Beznero parengta preliminari išlaidų sąmata 14.752,75 markių sumai.

Susirinkimas nutarė reorganizuoti 1914 metais išrinktą bažnyčios restauravimo parapijos komitetą, nes daugelio jo narių parapijoje jau nebuvo. Išrinktas naujas 7-nių narių nuolatinis komitetas (komitet czynny), be to, nutarta, kad kiekvienas kaimas komitete turėtų savo narį su balso teise ir kad šis delegatas bet kada galėtų informuoti savo kaimynus apie bažnyčios restauravimo reikalus; palivarkai ir viensėdžiai galėjo jungtis po kelis ir rinkti savo atstovą. Nuolatinio komiteto nariais išrinkti K. Maliukevičius, vikaras kun. Vaclovas Ramanauskas, Kazimieras Mickevičius, Vlasdislovas Budrevičius, Antanas Rondomanskis, Karolis Sasnauskas ir Viktoras Redykas, o komiteto garbės pirmininku – Trakų apskrities starosta (viršininkas) Vitoldas Stanevičius. Revizijos komisija: Eugenijus Ničko, Boleslovas Lakovičius ir Povilas Keizikas.

Trakų bažnyčios atnaujinimo komitetas (pirmininkas – klebonas dekanas K. Maliukevičius ir 7 nariai) 1921 m. liepos 18 d. kreipėsi į Vilniaus vyskupiją: už parapijiečių aukas 1914 metais atrestauruota bažnyčia smarkiai nukentėjo per karą 1915 metais. Sužalotas frontonas, vos laikėsi bokštas, priekinė bažnyčios siena buvo skylėta, bažnyčios ir bokšto stogai smarkiai apgadinti (LVIA 694-5-4431). Šventovę reikėjo gelbėti nuo sugriuvimo, tačiau karo nuskurdinti parapijiečiai nebuvo pajėgūs bažnyčią atrestauruoti. Trūko medžiagų, ypač plytų. Tą trūkumą būtų galima padengti išardžius rusų valdžios 1864 m. uždarytą dominikonų koplyčią. Apverktinos būklės koplyčia nuo to laiko stovėjo nenaudojama, jos stogas ir lubos buvo įgriuvę. Koplyčia 1854 metais pastatyta kaip laikina ir, pasak komiteto, neturėjo jokios architektūrinės vertės, ją restauruoti buvo netikslinga. Stačiatikų dvasininkai stengėsi gauti lenkų valdžios leidimą koplyčiai išardyti: jos plytos tiko apgriautai cerkvei sutaisyti, nors ta koplyčia stačiatikiams niekada nepriklausė. Tačiau griauti dominikonų koplyčios vyskupija neleido.

Vilniaus apygardos atstatymo direkcija 1923 m. kovo mėn. Trakų bažnyčios atnaujinimui skyrė 3 milijonus markių. Bažnyčios atnaujinimo komitetas 1926 m. liepos 14 d. buvo nutaręs nedelsiant pradėti bažnyčios vidaus atnaujinimo darbus, išskyrus didįjį altorių; kadangi su bažnyčia sujungta Riomerių šeimos koplyčia, nutarta atsiklausti kurijos nuomonės. Kurija dėl to liepos 20 d. užklausė Konservavimo valdybą prie Vilniaus vaivadijos. Savo ruožtu K. Maliukevičius liepos 16 d. parašė kurijai, kad parapija neturėjo pinigų konservavimo komisijos kelionės išlaidoms padengti, jeigu jų reikės… Vilniaus vaivadijos įstaiga remontuoti bažnyčią leido 1926 m. liepos 30 d.: konservatorius galėjo atnaujinti bažnyčios vidų. Tačiau atnaujinti pavienius paveikslus buvo galima patikėti tik specialistams, o Riomerių koplyčios skulptūras – skulptoriui.

Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių ir dvasininkų 1933 m. kataloge irgi sakoma, kad per I pasaulinį karą 1915 m. Trakų bažnyčia buvo smarkiai sužalota, o 1926 m. už parapijiečių lėšas atrestauruota (Catalogus ecclesiarum et cleri archidiocesis Vilnensis pro anno Domini 1933. Vilnae, 1933).

Trakų klebonija kapitališkai suremontuota 1924 metais: apdengta gontais, pristatyta nauja virtuvė. Atstatyti per karą sugriauti į kleboniją vedą mūriniai vartai. Kitas gyvenamasis namas (vikariatas) perstatytas 1928 m. ir apdengtas skiedromis. Tolėliau nuo klebonijos stovėjo dar vienas 3-jų butų namas bažnyčios tarnams; namas buvo senas, tik jo naujas stogas uždengtas 1929 m. (LVIA 694-5-4420).

Tarp įvairių gausaus Trakų bažnyčios inventoriaus daiktų nemažai yra įgytų klebonaujant K. Maliukevičiui ir jo pastangomis; kai kas įsigyta jo lėšomis. Jis paaukojo bažnyčiai vyskupo sostą, už jo pinigus padaryta nauja ąžuolinė skrynelė karūnoms laikyti; senoji supuvo, ją užkasus į žemę per bolševikų invaziją 1919 m. Klebono lėšomis nupirktas metalinis, kristalėliais papuoštas sietynas; buvęs kitas sietynas atnaujintas ir pritaikytas elektros šviesai. Iš buv. klebono J. Karvovskio 1904 metų inventoriuje įrašytų 76 žvakidžių keturias Maliukevičius kažkada atidavė Paparčių parapijai. Atidavė, atrodo, nederinęs su vyskupija (LVIA 694-5-4420).

1920 m. sausio mėn. Trakų dekanas ir klebonas K. Maliukevičius paskirtas Vilniaus vyskupijos kurijos nariu, dėl ko turėjo dažnai atvažiuoti į Vilnių atlikti naujųjų savo pareigų. Šį paskyrimą patvirtina prelato K. Michalkevičiaus 1920 01 13 liudijimas.

1920 m. balandžio 20 d. Maliukevičius paprašė vyskupo dar kartą išleisti jį 6 savaitėms į Birštoną pasigydyti. Kleboną pavaduotų kamendorius V. Ramanauskas. Leidimas duotas nuo gegužės 1 d.

1920 m. rudenį K. Maliukevičius kažkokiais kunigų seminarijos reikalais vyko į Bavariją, į Vokietiją. Gavo 1920 09 23 išrašytą Lietuvos Respublikos užsienio pasą, galiojusį pusę metų – iki 1921 m. kovo 23 d.; vienas paso blankas su savininko nuotrauka atspausdintas lietuvių kalba, antras – vokiečių k. Vokiečių diplomatinė atstovybė Kaune davė vizą nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 10 d. K. Maliukevičius važiavo traukiniu pro Virbalį; rugsėjo 30 d. užsiregistravo Karaliaučiuje. Tačiau grįžti K. Maliukevičius gerokai pavėlavo, todėl 1920 m. lapkričio 12 d. Virbalyje turėjo užsimokėti 50 auksinų pabaudą.

Atsiliepdamas į vyskupo 1921 m. birželio 7 d. įsakymą, dekanas Maliukevičius spalio 12 d. pranešė, kad rekolekcijos Trakų dekanato dvasininkams, esantiems šiapus demarkacinės linijos, buvo Vilniuje rugpjūčio 24, 25 ir 26 d.d. Rekolekcijose dalyvavo: Rykantų klebonas Juozas Sarosekas, Lentvario – Juozas Cirankevičius, Senųjų Trakų – Liudvikas Stefanovičius, Paluknio – Kazimieras Packevičius, Rūdninkų – Juzefas Staškevičius ir Trakų vikaras Vaclovas Ramanauskas. Trakų klebonas rekolekcijose nedalyvavęs, nes į jas buvo išvykę vikaras ir kaimyniniai klebonai, be to, pradėti bažnyčios restauravimo darbai, o laikinasis Rūdiškių klebonas A. Gedgaudas maldavo jo pasilikti netikėtais atvejais aptarnauti savo ir gretimų parapijų žmonių. Dekanato dvasininkai, buvę kitapus demarklinijos, kiek žinoma, dalyvavo rekolekcijose Kaune (LVIA 694-5-4434).

Klebonas K. Maliukevičius 1921 m. gruodžio 30 d. parašė Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui (lenkiškai), jog Trakų bažnyčia turi gana daug, apie 20, nenaudojamų, neturinčių jokios archeologinės vertės (taip rašoma dokumente. – V. Č.) arnotų, 4 kapas ir kelias dalmatikas. Guli tie drabužiai nuo senų laikų be naudos, dūlėja ir tik vietą užima. Kai kurie drabužiai jau gerokai sunykę, iš tokių dviejų būtų galima padaryti vieną naudingą daiktą. Keliolika yra tokių, kuriuos pataisius dar būtų galima panaudoti parapijose, kurioms trūksta bažnytinių reikmenų, arba jie tiktų klierikų mokymui. Be to, yra dar kelios sugadintos albos, iš kurių norėtų pasiūti kamžas bažnyčios talkininkams. Klebonas prašė leisti pasitvarkyti taip, kad būtų galima padaryti ką nors naudingo ir “pašalinti visokį šlamštą, kuris tik sukelia bereikalingų rūpesčių”. Pasak vyskupo Jurgio (Georgius) 1921 01 21 rezoliucijos, viską turėtų įvertinti specialistų grupė; apie tai vasario 4 d. pranešta Trakams (LVIA 694-5-4423).

Į dekaną Maliukevičių 1922 m. birželio 18 d. kreipėsi buvęs Trakų apskrities viršininkas Vitoldas Stanevičius, prašydamas tarpininkauti, kad jo motinai būtų leista iš Lietuvos atvykti į Vilnių arba Valkininkus; su motina prašytojas nesimatęs dvejus metus. Iš Valkininkų netoli ir į Versekos  Sumorokų dvarą, kur jiedu susitiktų. Lietuvoje galėtų padėti kun. Alfonsas Petrulis (Vasario 16-osios akto signataras, buvęs Marcinkonių klebonas, anuomet Pivašiūnų klebonas. – V. Č.). (V. Stanevičius – žinomas Lenkijos žemės ūkio ekonomikos specialistas, vėliau – Lenkijos žemės reformų ministras, Vilniaus universiteto profesorius bei rektorius ir kt., MAB 29-220).

Trakų dekanas 1922 m. spalio 4 d. grąžino kurijai 14 egzempliorių vyskupijos potvarkių, skirtų Lietuvoje gyvenusiems dekanato kunigams. Juos persiųsti nebuvo įmanoma, ir prašė siuntinėti tik 8 egz.: tiek, kiek kunigų tuo metu buvo dekanato dalyje šiapus demarkacinės linijos. Kurijai pasiuntė iš viso 5600 markių: už 8 egz. potvarkio Nr. 4 po 300 markių ir už 8 egz. potvarkio Nr. 5 po 400 markių (LVIA 694-5-4434).

1922 m. gruodžio 13 d. posėdžiavo Vilniaus vyskupijos komisija, tarusis, kaip rasti lėšų Vilniaus kunigų seminarijai išlaikyti. Posėdyje dalyvavo 7 Bažnyčios pareigūnai, tarp jų – Trakų dekanas K. Maliukevičius; pirmininkavo prelatas K. Michalkevičius. Komisija patvirtino, kad vyskupijos dekanų XX-asis suvažiavimas nutaręs padengti seminarijai 7 milijonų markių trūkumą. Atsiliepiant į atitinkamą Vilniaus vyskupo kreipimąsi, tokią sumą reikėjo surinkti ir atsiųsti seminarijos prokuratoriui (ūkio ir finansų tvarkytojui) iki 1923 m. sausio 10 d. Tai būtų vienkartinė pagalba seminarijai už 1922 metus. Sumos dydis dekanatams priklausė nuo juose gyvenančių tikinčiųjų skaičiaus, vienam gyventojui (sielai) skaičiuojant 40 markių. Trakų dekanatui teko 600 tūkst. markių (kitiems žymiai daugiau: pvz., Vilniaus dekanatui – 5.488.280 markių, Rodūnios – 3.119.760, Švenčionių – 1.342.120 markių; mažiausiai – 314 tūkst. markių – teko Kobrino dekanatui). Atskirai išskirtos 6 parapijos: Paberžės ir Valkininkų  – po 200 tūkst. markių, Karvio – 90 tūkst., Marcinkonių, Kabelių ir Ratnyčios – po 25 tūkst. markių. Visų parapijų kunigai vikarai turėjo mokėti 5% pajamų brutto, kunigai mokyklų prefektai – 5% algos (MAB 318-36993).

Aukos Vilniaus kunigų seminarijai išlaikyti beveik pastoviai parapijose rinktos ir vėliau. Anot Trakų dekano 1931 m. rugsėjo 5 d. pranešimo seminarijos prokuratoriui, 10-tyje parapijų ( viena parapija – Paluknys – žinių nepateikė) per I metų ketvirtį surinkta 62,88 zl. Daugiausia surinkta Valkininkuose – 15 zlotų, mažiausia Baltojoje Vokėje – 1,50 zl. (MAB 318-34323). Būta parapijose įvairių kitų rinkliavų, pvz., aukos šv. Petro denarui (petrapinigiai), Išganytojo grabui, lėšos misijoms, įvairioms katalikiškoms organizacijoms remti ir kt.

 

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje 1913 m. sausio 31 d. įvyko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigiamasis susirinkimas. Draugijos steigėjai: Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kun. Vladas Mironas, kun. Alfonsas Petrulis, kun. Klemensas Maliukevičius ir Liudas Gira. Susirinkime dar dalyvavo: gydytojas generolas Augustinas Paškevičius, kun. Vladas Jazukevičius, Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius Juozas Kairiūkštis, kun. Petras Kraujalis, kun. Juozapas Kukta, kun. Pranciškus Bieliauskas, kun. Vincas Bonaventūra Zajančkauskas, kun. Fabijonas Kemėšis, kun. Ambraziejus Jakavonis, Kazys Strazdas, kun. Jonas Steponavičius, kun. Alfonsas Varnas, I. Kubilius ir kun. J. Stasiūnas. Be pastarųjų 14-kos narių kiek vėliau į steigėjus priimti kun. Teodoras Brazys, Donatas Malinauskas ir Emilija Vileišienė. Tačiau F. Kemėšis jau tais metais išvyko į Škotiją.

Susirinkimas patvirtino „Ryto“ draugijos įstatus. Po draugijos valdybos rinkimų A. Smetona ir K. Maliukevičius liko kandidatais į valdybą (K. Maliukevičius gavo 17 balsų). „Ryto“ valdyba pirmajame posėdyje 1913 m. vasario 27 d. įgaliojo pirmininką kun. J. Steponavičių ir sekretorių kurti draugijos skyrius, o kovo 5 d. nutarė tartis su liaudies mokyklų direkcija, kaip draugija galėtų steigti pradines mokyklas (P. Vieštautas-P. Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Vilnius, 1927; J. Kuzmaitė. Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugija. Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 8. V., 1975; V. Martinkėnas. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais. V., 1989).

Metiniame „Ryto“ draugijos susirinkime 1914 m. kovo 11 d. K. Maliukevičius išrinktas valdybos nariu. Nors I pasaul. karo metais draugijos veikimas mažai reiškėsi, tačiau visuotiniame susirinkime 1915 m. balandžio 7 d. K. Maliukevičius vėl išrinktas kandidatu į valdybą. Susirinkime išrinkta komisija – kun. J. Kukta, kun. K. Maliukevičius ir kun. Čepanas – turėjo prašyti vyskupijos ordinariato, kad buvęs draugijos valdybos pirmininkas kun. J. Steponavičius iš Semeliškių vėl būtų atkeltas į Vilnių. Tačiau balandžio 14 d. paaiškėjo, kad J. Steponavičius kaip karo kapelionas išvažiuoja Kaukazan. Draugijos valdybos sudėtis pakeista posėdyje 1914 m. gruodžio 5 d.; K. Maliukevičiaus valdyboje nebeliko (P. Vieštautas-P. Kraujalis, minėtas veikalas).

Trakų dekanas K. Maliukevičius vadovavo Vilniaus „Ryto“ draugijos metiniam susirinkimui 1925 m. lapkričio 29 d. Susirinkime dalyvavo keli kaimų atstovai: iš Valkininkų valsčiaus Daržininkų ir Urkionių, Varėnos valsč. Mergežerio ir Barčių kaimų, Gervėčių parapijos 3-jų mokyklų ir Punsko atstovai. Draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis pranešė, kad 1924-25 mokslo metais Vilniaus „Rytas“ turėjęs apie 75 mokyklas, iš kurių 60 buvo lenkų vyriausybės leistos su 43 jos patvirtintais mokytojais, ir 30 vakarinių kursų. 1925-26 mokslo metais – jau 92 mokyklos ir 30 vakarinių kursų. Tačiau lenkų vyriausybė iki 1925 m. lapkričio mėn. leido tik 51 mokyklą ir patvirtino 30 mokytojų. „Rytas“ turėjo 88 mokytojus, iš kurių 7 su lenkų pripažintu mokytojo cenzu, 41 mokytojas buvo baigęs mokytojų seminarijos 3 kursus arba 6 gimnazijos klases, o 40 žemesnio išsimokslinimo, tačiau pasilavinę vasaros kursuose. „Ryto“ pirmininku liko P. Kraujalis, o K. Maliukevičius valdybos nariu (B. Šėmis-M. Biržiška. Vilniaus Golgota. Kaunas, 1930 ir Vilnius, 1992).

1924 m. kovo 16 d. įvyko VI-ojo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto rinkimai. Į jį išrinkti: dr. Danielius Alseika (pirmininkas), kun. Kristupas Čibiras, kun. Vincentas Zajančkauskas, kun. Pranciškus Bieliauskas, dr. Jurgis Šlapelis, mokyt. Stasys Kairiūkštis, kunigų seminarijos prof. kun. Jonas Skruodys, Trakų dekanas kun. Klemensas Maliukevičius, Švenčionių lietuvių gimnazijos direktorius dr. Aleksandras Rymas ir Linkmenų ūkininkas Kazys Gaigalas; J. Skruodžiui narystės atsisakius, jį pakeitė Stasys Matjošaitis (B. Šėmis-M. Biržiška, minėtas veikalas).

Lietuvių visuomenė, per 200 įvairių organizacijų narių, dr. J. Basanavičiui pirmininkaujant ir keliems lenkų policininkams stebint, 1925 m. kovo 29 d. šv. Mikalojaus salėje rinko VII-ąjį Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą. Išrinkti: vilniečiai – kun. K. Čibiras, visuomenės veikėjas Povilas Karazija, kun. V. Zajančkauskas, J. Šlapelis, D. Alseika, kun. P. Bieliauskas, laikraštininkas Kazys Veleckas, iš provincijos – B. Čepulionis, K. Gaigalas, K. Maliukevičius, kun. Aleksandras Mikaila iš Kaltanėnų, A. Rymas, mokytoja Petronėlė Šičkaitė ir Švenčionėlių kun. K. Trūkanas. Naujojo komiteto prezidiumą sudarė: pirmininkas – D. Alseika, vicepirmininkas – K. Čibiras, iždininkas – V. Zajančkauskas, sekretorius – K. Veleckas (B. Šėmis-M. Biržiška, minėtas veikalas).

Toje pačioje šv. Mikalojaus salėje 1926 m. kovo 21 d. rinktas VIII-asis Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Susirinkimui pirmininkavo Juozas Kairiūkštis. Po D. Alseikos pranešimo pareikštas protestas lenkų valdžiai dėl lietuviškų mokyklų uždarinėjimo Vilniaus krašte. Komiteto nariais palikti visi jame buvę vilniečiai; iš provincijos atstovų nebeliko B. Čepulionio, K. Gaigalo ir K. Trūkano, užtat išrinktas naujas komiteto narys R. Bagdonas (B. Šėmis-M. Biržiška, minėtas veikalas).

Į IX-ojo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius 1927 m. sausio 16 d. K. Maliukevičius nebuvo išrinktas.

Danieliaus Alseikos, Juozo Kairiūkščio ir Kazimiero Velecko iniciatyva dar 1924 metais bandyta įkurti ekonominę organizaciją, kuri suvienytų lenkų okupuotos Rytų Lietuvos – Vilniaus krašto lietuvius žemdirbius. Reikėjo ilgai rūpintis, kol buvo gautas Varšuvos sutikimas. Pagaliau buvęs Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius J. Kairiūkštis 1926 m. lapkričio 23 ir 24 d.d. šv. Mikalojaus salėje sukvietė lietuvių ūkininkų suvažiavimą ūkių tvarkymo ir ekonomijos reikalais. Iš provincijos dalyvavo apie 140 ūkininkų. Suvažiavimui pirmininkavo ūkininkas Kazys Gaigalas, vicepirmininkai – Stasys Špokas ir Kazys Lesauskas, raštininkai (sekretoriai) – Antanas Biekša ir Rapolas Mackevičius. Agronomas Petras Kurilavičius skaitė pranešimą apie ūkio ratelių ir ūkininkų sąjungos reikšmę; nutarta steigti lietuvių žemės ūkio draugiją. P. Kurilavičius dar kalbėjo apie kooperatyvus ir amatus; nutarta steigti specialias mokyklas ūkio, kooperacijos ir amatų instruktoriams ruošti. Povilas Karazija pranešė apie savitarpio kredito bendrovės steigimą; nutarta Vilniuje steigti lietuvių liaudies banką su skyriais provincijoje. Suvažiavimas taip pat nutarė reikalauti iš valdžios teisingai vykdyti žemės reformą, sumažinti mokesčius ir t.t. Kaip matome, užmojai gan dideli. Naujoji organizacija pasivadino Lietuvių ūkio draugija. Išrinkta vykdomoji komisija, pareigomis pasiskirsčiusi taip: pirmininkas – S. Špokas, vicepirmininkai – K. Gaigalas ir agronomas Motiejus Stankevičius, sekretorius – Stasys Matjošaitis, reikalų vedėjas – P. Kurilavičius, iždininkas – kun. Klemensas Maliukevičius, komisijos nariai – Palūšės klebonas Pranas Prunskis ir ūkininkas A. Biekša, kandidatai į komisiją – ūkininkai K. Lesauskas, Kazys Mielkus ir Jonas Mikelevičius. Komisija turėjo suredaguoti draugijos statutą ir jį įregistruoti (B. Šėmis-M. Biržiška, minėtas veikalas; B. Makauskas. Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais. V., 1991).

Kitas Lietuvių ūkio draugijos suvažiavimas Vilniaus šv. Mikalojaus salėje vyko 1928 m. vasario 6 d. Jame taipogi dalyvavo apie pusantro šimto įgaliotinių. Organizacinės komisijos vardu pranešimą padarė jos pirmininkas S. Špokas. Išklausyta agronomo M. Stankevičiaus paskaita apie ūkio draugijos reikalingumą ir naudą. Suvažiavime vaizdingai kalbėjo Trakų kunigas kanauninkas K. Maliukevičius. Dar kalbėjo R. Skrebutėnas, Misiūnas, kun. P. Prunskis, S. Matjošaitis, Jasiūnas. Į draugijos valdybą išrinkti: M. Stankevičius (agronomas, laikraščio „Dirva“ redaktorius) – pirmininkas, S. Špokas – vicepirmininkas, Antanas Krutulys – sekretorius, K. Veleckas – kasininkas; valdybos nariai – K. Maliukevičius, K. Gaigalas, Kumpa; kandidatai į valdybą – Pranas Žukauskas, Ignas Budzeika, Justinas Povilėnas. Revizijos komisija: kun. P. Bieliauskas, Vladas Narbutas, Vincas Budrevičius, kandidatas į rev. komisiją – Burokas. Vėliau K. Maliukevičius buvo Lietuvių ūkio draugijos garbės narys.

K. Maliukevičius 1924 m. rugsėjo 24 d. pranešė kurijai, jog Senuosiuose Trakuose rugsėjo 23 d. įvyko gaisras: sudegė daugelis parapijos statinių, liko tik bažnyčia ir klebonija. Gaisro priežastis – neatsargus darbininkų elgesys su ugnimi kuliant javus. Sudegę pastatai vertinti 10 tūkst. zlotų (LVIA 694-5-4429).

1926 m. rugsėjo 8 d. K. Maliukevičius dalyvavo Romualdo Jalbžikovskio įžengimo į Vilniaus arkivyskupo sostą iškilmėse. Atvažiavusį vyskupą pasitikę geležinkelio stotyje, iškilmių dalyviai ėjo į Aušros vartus. Išklausyta kun. infulato Blaževičiaus laikomų mišių. Po jų eisena patraukė į katedrą baziliką. Apie vakare rengtą balių išsiuntinėta 1250 pranešimų. Dekanus į balių kurija, be abejo, pakvietė. Pasauliečiams ponams frakai nebuvo privalomi, tačiau damų prašyta ateiti apsirengus be didesnių iškirpčių… (LVIA 694-3-6277). Vėliau, 1927 m. pradžioje, vyskupavimo pradžios proga Jalbžikovskis visiems arkivyskupijos dvasininkams išsiuntinėjo raštus su savo apaštališkuoju palaiminiu. K. Maliukevičiui adresuotas toksai raštas datuotas 1927 01 27.

Vilniaus labdarybės draugijos amatų dirbtuvės 1927 m. birželio 3 d. surengė daugiau kaip 80 žmonių, mokinių ir mokytojų, ekskursiją į Trakus. Grupei vadovavo Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos pirmininkas kun. P. Bieliauskas. Su Trakų istorinėmis vietomis atvykėlius supažindino dekanas K. Maliukevičius. Surengtos deklamacijos, sugiedotas Lietuvos himnas (B. Šėmis, minėtas veikalas).

Trakų mokyklų prefektas Aleksandras Syčevskis 1926 m. pasiskundė kurijai, kad neturi Trakuose kur gyventi. Kurijos kancleris Chaleckis rugsėjo 24 d. parašė K. Maliukevičiui, kad “J.(o) E.(kscelencija) vyskupas griežtai įsakė duoti kun. prefektui butą. Bent vieną kambarį”. Rašte kažkieno ranka prirašyta: “Galbūt pavyks padėti išnuomoti šiokį tokį butą. Kun. Syčevskis, kaip matyti, nėra apsukrus” (LVIA 694-5-4427). Kun. Petrą Veličką 1926 metais buvo numatyta iš Trakų perkelti į Lydą (rugsėjo 17 d. vyskupijos raštas). Tačiau rugsėjo 21 d. perkėlimas atšauktas ir kunigas pasiliko Trakuose.

Prefektas kun. A. Syčevskis 1927 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į vyskupijos kuriją prašydamas, kad ši leistų kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį pusę septynių ryto Trakų parapijos bažnyčioje atlaikyti mišias su Švč. Sakramento išstatymu kelių religinių organizacijų nariams – prefektui patikėtose mokyklose besimokantiems moksleiviams; tos mokymo įstaigos – tai Trakų mokytojų seminarija ir pradinė mokykla. Kurija tuo reikalu rugsėjo 25 d. parašė klebonui K. Maliukevičiui. Pastarasis, spalio 3 d. atsakydamas, jog “turiu garbės maloniai pranešti, kad pritariu kun. prefekto A. Syčevskio prašymui”, savo ruožtu paprašė Jo Ekscelencijos leisti laikyti mišias su Švč. Sakramento išstatymu kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Vilniaus vyskupas sufraganas K. Michalkevičius prašymą patenkino (1927 10 11 raštas, LVIA 694-5-4426).

Kurija iš klebonų ir dekanų reikalavo žinių apie anksčiau bažnyčių turėtus, bet paskui iš jų atimtus pastatus. Atsakymams buvo parengta speciali anketa. K. Maliukevičius savo atsakymą kurijai išsiuntė 1927 m. sausio 19 d. Vienas tokių pastatų buvo mūrinė koplyčia Trakuose, 20 metrų ilgio ir 10 metrų pločio, perdaryta į teatro salę. Miesto parke stovėjusi koplyčia kadaise priklausė dominikonų vienuolynui ir buvo jų statyta. Koplyčią iš Bažnyčios rusų valdžia atėmė 1864 metais. Išlikę įsakai apie statinio atėmimą. Lenkų valdymo laikais koplyčia atiduota 22 KOP batalionui (KOP = Korpus Ochrony Pogranicza, Pasienio apsaugos korpusas). Kiti atimti statiniai – tai du geri mediniai namai Trakuose, 18 m x 10 m ir 28 m x 15 m dydžio, tuomet stovėję prie miesto parko, o anksčiau buvę vienuolyno aikštėje. Kalbamu metu didesniajame name buvo pašto įstaiga, mažesniajame – moterų mokytojų seminarijos internatas. Tie pastatai kadaise irgi priklausė dominikonams ir atimti 1864 m. Bažnyčiai jie praverstų: juose būtų galima įrengti liaudies namus, kurių nebuvo parapijoje, ir vargšų prieglaudą (LVIA 694-5-4435).

1927 m. spalio 4 d. kurija paprašė žinių apie dekanato dvasininkų luomui anksčiau priklausiusias žemes; atsakymą su savo lydraščiu K. Maliukevičius išsiuntė spalio 18 d. (LVIA 694-5-4436).

Kadaise Naujųjų Trakų parapijai priklausė Senųjų Trakų parapijos ribose buvęs Šventininkų dvaras: ariama žemė, pievos ir 4 maži ežerai – iš viso 60 valakų arba 1200 hektarų. Dvaras išparceliuotas, jo žemių didesnioji dalis išdalinta valstiečiams, o centras priklausė maršalui Juzefui Pilsudskiui.

Antra buvusi Trakų parapijos valda, ariama žemė, pievos ir miškas, 300 valakų arba apie 6000 ha – tai Bezdežo dvaras Pinsko apskrityje, dabartinėje Baltarusijoje. Visą tą žemę 1927 m. valdė valstiečiai ir Bezdežo miestelis.

Kita žemė priklausiusi dominikonų, bernardinų, benediktinų (Trakuose) ir pranciškonų (Valkininkuose) vienuolynams. Tos žemės didesnioji dalis XX a. 3-jame dešimtmetyje priklausė valdžiai (apie 984 ha), valstiečiams (60 ha) ir karaimų dvasininkams (pastariesiems priklausė buv. dominikonų valda, 180 ha). Visos šios žemės buvo Trakų, Senųjų Trakų ir Valkininkų parapijų teritorijoje. Pasak dekano, žinios imtos iš Trakų bažnyčios inventoriaus ir kitų patikimų šaltinių.

Bažnyčiai nuo viduramžių Trakuose priklausė žemės sklypai, kuriuos nuomos (činšo) teise valdė įvairūs asmenys, buvo juose pasistatę namus ir pan. Tačiau ilgainiui kai kurie tos nuomos dalykai „pelėsiais ir kerpėm apaugo”. K. Maliukevičius 1923 m. lapkričio 8 d. paprašė kurijos duoti jam įgaliojimą išpirkti prie bažnyčios esantį sklypą, kurį valdė Okuškų šeima. Kartu klebonas prašė atleisti Okuškas nuo činšo mokesčio už žemės sklypą Babriškių kaime, o žemę prie bažnyčios leisti išpirkti pigiau: dėl to nuostolių bažnyčia neturės, nes činšas nemokėtas, o teisės į činšinės žemės nuosavybę bažnyčiai jokiu būdu nepavyks įrodyti. Prašomą įgaliojimą kurija išrašė tą pačią dieną.

Pasak K. Maliukevičiaus 1924 m. rugpjūčio 6 d. sąrašo, činšo (nuomos) mokestį už bažnyčiai priklausiusius sklypus Trakuose kadaise mokėjo net 18 asmenų; mokėjo įvairiai: nuo 35 kapeikų iki 7,80 rublių per metus (LVIA 694-5-4429).

1924-1925 metais vyko derybos dėl činšinio sklypo su Leono Kobeckio palikuonimis. Sklypas parduotas už 259 zlotus. Pagal vieną planą sklypas buvo 112 kvadratinių sieksnių, pagal kitą – 463,76 kv. metrų ploto. Sandoris įvyko 1925 m. vasario 13 d. Vilniuje pas notarą Joną Buiką. Pinigai, perskaičiavus juo į JAV dolerius (50 dol.), panaudoti iš Rusijos susigrąžintiems arnotams išpirkti. Arnotai atgauti per Varšuvą ir 1925 m. kovo mėn. traukiniu buvo atvežti į Lentvario geležinkelio stotį. Krovinys svėrė 43 kg. Visos šios istorijos detalės yra K. Maliukevičiaus 1926 m. rugsėjo 1 d. rašte kurijai (LVIA 694-5-4429).

Trakų bažnyčiai kadaise priklausiusį netoli Trakų buvusį Česlavėlės (Česlaukos) palivarką – apie 18 ha, daugiausia žvyringų kalvų, žemės amžinojo činšo (nuomos) teise valdė Braziukevičių šeima. Ji mokėjo bažnyčiai 7,80 rb nuomos mokesčio, o tuos pinigus klebonas siųsdavo Romos katalikų kolegijai į Peterburgą. Ilgainiui Česlavėlę iš Braziukevičių įpėdinių atpirko K. Maliukevičiaus pirmtakas J. Karvovskis, kuris taipogi kolegijai kasmet siųsdavo po 7,80 rb. J. Karvovskis 1910 metais teisę į tą valdą perpardavė Nikodemui Petravičiui, kuris Karvovskiui dar gyvam esant nustojo nuomą mokėti, kas matyti iš jo atsakymo į Karvovskio 1910 11 13 raštą. Trakų parapiją 1911 metais perėmęs K. Maliukevičius taip pat kelis kartus priminė Petravičiui apie nuomos mokestį, tačiau tas, teisindamasis įvairiomis priežastimis, vis tiek nemokėjo. Tada Maliukevičius 1914 m. gegužės 6 d. kreipėsi į Peterburgo Romos katalikų kolegiją, prašydamas skirti pinigų iškelti teismo bylai dėl nuomos nemokėjimo. Užuot skyrusi pinigų, kolegija liepė pateikti visų buvusių įmokų sąrašą ir patarė pasiūlyti naudotojams žemę išpirkti, kartu atsiuntusi klebonui įgaliojimą parduoti sklypus jų naudotojams. Tačiau reikalo sprendimą nutraukė kilęs I pasaulinis karas.

Vėliau N. Petravičiaus palikuonių įgaliotinis Alfonsas Matulevičius prašė klebono amžinąją nuomą panaikinti. A. Matulevičius įsipareigojo žemę išpirkti; pagal jį rublius perskaičiavus į zlotus, žemės kaina būtų 166,42 zl. Jeigu susitartų dėl nuomos likvidavimo, Matulevičius Trakų bažnyčiai sumokėtų 150 zlotų (1929 03 09 pasižadėjimas). Todėl K. Maliukevičius 1929 m. kovo 14 d. paprašė kurijos įgaliojimo derėtis su Matulevičium dėl teisės į žemę galimo pardavimo. Kurija sutiko leisti Maliukevičiui derėtis ir atitinkamą įgaliojimą davė kartu su 1929 04 17 raštu. Klebonas, matyt, derėtis mokėjo ir amžinosios nuomos teisę į Česlavėlės palivarką Petravičių šeimai pardavė už 400 zlotų! Sandoris 1929 m. gegužės 4 d. įvyko pas Trakų notarą Liudviką Novoseleckį. Viena sandorio pusė – K. Maliukevičius, kita – Marijai Matulevičienei, Miroslavui Severinui Petravičiui ir Vandai Petravičienei atstovavęs A. Matulevičius. Aktas įrašytas į 1929 m. notaro rejestrą 310-uoju numeriu. Vyskupijos kurijai pateiktą to akto išrašą notaras patvirtinęs gegužės 10 d. Nors ir su tam tikrais nepatogumais, sandoris bažnyčiai iš tikrųjų buvo naudingas. K. Maliukevičius 1930 m. kovo 12 d. pranešime kurijai rašė: „Kartu drįstu pastebėti, kad aukščiau minėta suma (400 zl. – V. Č.) žymiai viršija įstatymo numatytą taksą dėl činšo išpirkimo. Reikalo galutinis išsprendimas užsidelsė dėl šiuo metu madingos operacijos vekseliais, kuriuos, pirkėjams neturėjus grynų pinigų, buvau priverstas priimti ir po truputį realizuoti“ (LVIA 694-5-4433).

1930 m. kovo 12 d. K. Maliukevičius kreipėsi į kuriją, kad Trakų bažnyčia Didžiajai savaitei neturėjo nuolatinio Išganytojo karsto. Klebonas norėjo jį įrengti. Žmonės noriai aukojo drobės, tačiau dėl žemės ūkio krizės trūko pinigų. Klebonas paprašė, kad bažnyčiai būtų palikti 400 zlotų, gauti iš sandėrio su Petravičiais dėl žemės valdos buvusiame Česlavėlės palivarke. Tuos pinigus būtų galima panaudoti karstui įsigyti. Kurija kovo 13 d. raštu prašymą patenkino. Karstą prieš Velykas įrengė Edvardas Karniejus. Jis už karsto ir Viešpaties Jėzaus figūros nudažymą paėmė 400 zlotų (kovo 17 d. pakvitavimas), nors visas karsto įrengimas kainavo 875 zl. Apie tai Maliukevičius pranešė kurijai spalio 23 d. (LVIA 694-5-4433).

 

Bražuolės palivarkas

Trakų bažnyčiai priklausė netoli miesto buvęs Bražuolės palivarkas. Pastatus Bražuolėje 1911 metais K. Maliukevičius rado apverktinos būklės. Iš pagrindų viskas buvo pertvarkyta 1914 metais. Gyvenamajam namui sudėtos naujos lubos ir pakeisti pamatai, stogas perdengtas naujais gontais. Perstatytas ir gontais apdengtas kluonas (sunaudota 600 kapų gontų). Tačiau per vokiečių antplūdį 1915 metais visi statiniai sudegė; sudegė ir visi ūkio padargai: kuliamoji mašina, šiaudų kapoklė ir daug smulkesnio inventoriaus. Gyvenamasis namas iš 2-jų butų ir virtuvės atstatytas 1917 metais; namas vėl apdengtas gontais. Tačiau 1918 m. kovo 17-osios naktį apie 3 val. sodyboje kilo gaisras. Sudegė tai, kas buvo likę po karo mūšio 1915 metais. Apytikris nuostolis – 3000 rublių. Prieš karą statiniai buvo apdrausti, tačiau užėjus vokiečiams klebonas pastatų nedraudęs, nes apie kokią nors draudimo bendrovę negirdėjęs… Tą liūdną žinią Trakų klebonas Vilniaus vyskupijos apaštališkajam administratoriui pranešė 1918 m. balandžio 23 d. (LVIA 694-5-4425). Šiaudais dengtas kluonas atstatytas 1918 metais; tais pačiais metais pastatytas šiaudais dengtas naujas tvartas. Prie sodybos anksčiau buvo sodas su 40 vaismedžių, kurių dauguma nuo gaisrų ir sviedinių žuvo. 1933 m. gegužės mėnesį, Trakų bažnyčią perduodant naujam klebonui, sodas Bražuolėje pamažu buvo atkuriamas. Nedidelėje kūdroje prie sodybos užveista karpių (LVIA 694-5-4420).

K. Maliukevičiui kilo mintis dalį Bražuolės palivarko žemės sumainyti su valdžiai priklausiusios žemės sklypais Trakuose. Parapijos komiteto nariai 1925 m. lapkričio 6 d., išklausę klebono projektą sumainyti 12 ha žemės Bražuolėje su maždaug 7 ha Vienuolyno (Opactwo) sklypais Trakų miesto ribose, nutarė, kad tokie mainai bažnyčiai būtų naudingi. Dėl mainų Maliukevičius lapkričio 11 d. kreipėsi į vyskupiją. Klebonas savo rašte išdėstė, kad Bražuolėje yra 35 ha bažnyčiai priklausančios žemės, įskaitant pievas ir nenaudojamą žemę. Atstumas, 5 km nuo klebonijos, apsunkino ūkininkavimą toje žemėje ir mažino pajamas, o žemės nuoma ir atidavimas dirbti ją iš pusės be tikslios ūkinės kontrolės menkino jos produkcinę vertę. Trakų miesto ribose buvo du sklypai Vienuolynu vadinamos žemės, 7,32 ha bendro ploto. Kadaise jie priklausė bernardinų vienuolynui, o nuo 1919 m. tą žemę iš valdžios nuomojo klebonas. Kelerių metų praktika parodė, jog iš tų 7,32 ha buvo daugiau naudos, negu iš bažnyčios beneficijos. Vyskupas sufraganas K. Michalkevičius sutiko suteikti klebonui visus įgaliojimus atlikti mainus ir savo ruožtu pažadėjo su prašymu kreiptis į Vyriausybės įgaliotinį (Delegat Rządu), kad šis sandorį paremtų (LVIA 694-5-4424).

Pasak Trakų valsčiaus 1926 m. gruodžio 3 d. pažymos, nuo neatmenamų laikų bažnyčia nuosavybės teisėmis prie Bražuolės kaimo turėjusi 33 dešimtinių žemės valdą, o Trakų mieste du nedidelius daržus. Tą valsčiaus pažymą klebonas K. Maliukevičius turėjo pateikti Vilniaus apygardos teismo Hipotekos skyriui: reikėjo sureguliuoti minėtų valdų hipoteką. Bažnyčios teisė į aukščiau minėtas valdas pakartota Trakų notaro Liudviko Novoseleckio patvirtintame išraše iš 1856 m. spalio 26 d. vyskupo vizitacijos akto ir kun. J. Karvovskio 1896 m. gruodžio 27 d. parengto inventoriaus. Anot jų, Trakų klebonijai priklausė Vilniaus Valstybės turtų rūmų įsako vykdytojų – liustratoriaus T. Ritvinskio bei jo padėjėjų skirtos 33 dešimtinės žemės Bražuolėje ir du nedideli daržai Trakų mieste: vienas prie ligoninės, kitas „už Nesteravičių namų” (LVIA 694-5-4421). Žemės Bražuolėje plotą vėliau perskaičiavus į hektarus, dokumentuose rašyta 35 ha.

Derybos su valdžios atstovais dėl žemės mainų tęsėsi kelerius metus. K. Maliukevičius 1928 m. gruodžio 20 d. paprašė kurijos, kad ši grąžintų jam 1925 12 01 kurijos potvarkio reikalavimu pateiktus žemės planus. Kurija 1929 01 15 sutiko planus laikinai paskolinti (apie jų paėmimą teko pasirašyti pakvitavimą). Planus grąžinti reikėjo ne vėliau kaip 1929 m. kovo 1 d. Tačiau jie Maliukevičiui dar buvo reikalingi, nes parengti naujus planus žemės tvarkymo įstaiga galėjo tik po mainų. Apie tai Maliukevičius kurijai pranešė 1929 01 29 raštu, tačiau jo kurija negavo. Pakartotinas Maliukevičiaus raštas kurijoje užregistruotas 1929 05 24. Kadangi vyko Bražuolės palivarko parceliacija, klebonas paskolintus žemės planus kurijai galėjo grąžinti nebent 1929 m. pabaigoje. Parceliacijos rezultatus turėjo peržiūrėti Žemės reformų ministerija ir tik tada naujasis planas galėjo būti tvirtinamas. Kurija sutiko laukti iki 1929 m. galo (LVIA 694-5-4432). Žemių mainai tais metais įvyko.

Pasak K. Maliukevičiaus 1930 m. rugpjūčio 7 d. rašto vyskupijos kurijai, iš 1842 m. rusų valdžios iš Trakų bažnyčios atimtos ir stačiatikių cerkvei atiduotos žemės lenkų valdžia Trakų valsčiaus ribose susigrąžino apie 20 ha. Tai buvo du sklypai: Vienuolynas (Opactwo) – 9 ha ir Bazilionys (Bazyljanka) – 10 ha. Tačiau įsigaliojus Lenkijos konkordatui su Vatikanu, 7 ha Vienuolyno 1929 metais išparceliuoti. Valdžios žinioje iki tol buvo visas Bazilionių sklypas (10 ha) ir 2 ha Vienuolyno. Anot klebono, tuos sklypus, kurių atstumas nuo bažnyčios vos 1 km, reikėtų atgauti (LVIA 694-5-4437). Tiesa, kitur (pvz., LVIA 694-5-4430) rašoma, kad Bazilionių plotas buvo 11 ha.

Po 1930 metais K. Maliukevičiaus iniciatyva atlikto Trakų bažnyčiai priklausiusios žemės išmatavimo vaizdas toksai: sodyba Bražuolėje – 0,9124 ha, ariama žemė – 10,1800 ha, pievos – 11,5700 ha, vandenys – 0,1026 ha, keliai – 0,5750 ha arba iš viso 23,3400 ha. Už 12 ha žemės Bražuolėje mainais gautas Trakuose Vienuolyno sklypas Nr. 1: ariama žemė – 4,6500 ha, pievos – 1,1330 ha, keliai – 0,2638 ha arba iš viso 6,0468 ha; ariamos žemės Vienuolyno sklypas Nr. 2 – 0,6986 ha. Po mainų pagal inžinieriaus Kazimiero Blažejevičiaus 1930 m. balandžio 23 d. parengtą planą bažnyčia turėjo 30,0854 ha įvairios rūšies žemės (LVIA 694-5-4420).

1929 m. liepos 29 d. dekanas kurijai pranešė, kad Trakų dekanato rekolekcijos kunigams vyks Lentvaryje rugpjūčio 8-11 d.d. 4 val. po pietų.  Tačiau rekolekcjos iš tikrųjų truko tris dienas – rugpjūčio 9-11 d.d. Rekolekcijose turėjęs dalyvauti vyskupijos atstovas neatvyko (LVIA 694-5-4434).

Klebonas K. Maliukevičius 1929 m. rugpjūčio 19 d. paprašė kurijos suteikti 10 dienų atostogų aplankyti Visuotinę Lenkijos parodą Poznanėje. Tos pačios dienos raštu kurija prašymą patenkino. Rugpjūčio 22 d. Maliukevičius dar pranešė kurijai, kad nuo rugsėjo 1 d. iki 8 d. Trakuose vyks parapijos misijos. Kartu jis paprašė įregistruoti, jeigu to reikia, jau nuo seno parapijos teritorijoje veikiančią Blaivybės broliją. Kurijos kancleris S. Tracevskis rugpjūčio 29 d. atsakė, jog Blaivybės brolijos steigimui ir veiklai vyskupo leidimo nereikia ( LVIA 694-5-4428).

Trakų parapijos bažnyčią 1930 m. balandžio 30 d. vizitavo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis. Teiktas ir sutvirtinimo sakramentas. Lotyniškame blanke Visitatio pastoralis, užpildytame irgi lotynų kalba, be kita ko rašoma, kad bažnyčia 1409 m. statydinta Vytauto Didžiojo. Vizitacijos akte pažymėta, kad bažnyčios išorę reikėtų atnaujinti; vertėtų parengti parapijos bibliotekos knygų katalogą. Dvasinio atsinaujinimo pratybas – rekolekcijas – klebonas K. Maliukevičius paskutinį kartą atlikęs 1929 m. Lentvaryje (MAB 318-12028).

Mėnesio atostogų nuo lapkričio 20 d. iki gruodžio 20 d. sveikatai pataisyti K. Maliukevičius prašė vyskupo 1931 metais (lapkričio 18 d. prašymas).

 

Dekanato kunigų susirinkimai

Praktiškai kasmet, o kartais ir 2-3 kartus per metus ar dar dažniau vykdavo dekanato dvasininkų bendri susirinkimai, vadinti ir konferencijomis ar suvažiavimais. Deja, ne apie visus tokius susirinkimus pavyko rasti informacijos, ne visuose protokoluose rašoma, kur toks susirinkimas įvykęs.

1918 m. birželio 13 d. Trakų dekanato kunigų susirinkimas vyko Kalviuose (dabar Kaišiadorių raj.). Svarstyti 7 klausimai: Vilniaus vyskupijos likimas, Bažnyčios turtas Lietuvoje, Lietuvos bažnyčios santykiai su Vatikanu, Bažnyčios santykiai su valstybe, vienuolijų klausimas, pamatinių politikos dėsnių nustatymas, būtinumas kunigams Lietuvoje organizuotis. Plačiau apie šį susirinkimą žiūr. š.m. “Vorutos” birželio 7 d. Nr. 11.

Dekanato kunigai 1923 m. vasario 12 d. buvo susirinkę Senuosiuose Trakuose. Be dekano dalyvavo Rūdiškių klebonas Antanas Gedgaudas, Paluknio – K. Packevičius, Senųjų Trakų – L. Stefanovičius, Rykantų – Petras Blažejevičius, Lentvario – J. Cirankevičius. Pastarasis ir sekretoriavo. K. Maliukevičius trumpai paaiškino susirinkimo tikslą. P. Blažejevičius padarė pranešimą Bažnyčios atsinaujinimo tema (Justitia et Jure de “Restitutione”).

Po diskusijų svarstyti atlyginimo vikarams ir kunigų seminarijos rėmimo klausimai. Dėl vikarų sutarta: jiems priklauso pajamos už krikštą (užtat vikarai privalo tvarkyti gimimo metrikus ir jų nuorašus); pajamos iš užsakų santuokoms; 20% nuo egzekvijų; pagal vikaro susitarimą su klebonu – pusė įplaukų už jungtuves; vikarui tenka trečdalis kalėdos, jeigu jis kalėdoja kartu su klebonu. Be to, vikarui priklauso visiškas išlaikymas su aptarnavimu bei atlyginimas už vikarui privalomas laikyti mišias sekmadieniais ir per šventes.

Dekanas painformavo apie sunkią materialinę Vilniaus kunigų seminarijos padėtį.

Susirinkime taip pat kalbėta apie kovą su girtavimu. Pirmiausia – geras savas pavyzdys. Reikėtų rinkti blogus faktus ir pagarsinti juos iš sakyklų, tačiau neskelbiant pavardžių. Blaivybės brolijos nariai turėtų persekioti slaptą degtinės pardavinėjimą kaimuose, rengti pokalbius apie alkoholio žalą. Nutarta pagal galimybes per Didįjį pasninką (Gavėnią) rengti parapijiečiams rekolekcijas (LVIA 694-5-4434).

 

Dekanato parapijų žemės

1925 metais dekanato kunigų susirinkimas įvyko spalio 16 d. Dalyvavo: K. Maliukevičius, L. Stefanovičius (Senieji Trakai), K. Packevičius (Paluknys), Valkininkų klebonas Jonas Karvelis (1927 m. kalintas Lukiškėse, paskui ištremtas į Neprikl. Lietuvą, tačiau 1928 m. kovo mėn. grįžęs į Vilniaus kraštą ir paskirtas dirbti į Lazūnus Baltarusijoje), Rykantų – Michailas Samusionekas, Marcinkonių klebonas ir Varėnos II administratorius Antanas Rūkas, Kabelių klebonas Pranas Čaglys, Lentvario – Henrikas Vojniušas (Vainius?). Nedalyvavo J. Staškevičius iš Rūdninkų, P. Radzinskas iš Ratnyčios ir Julijonas Jurkevičius iš Rūdiškių (Rūdninkų ir Rūdiškių klebonai atvyko posėdžiui pasibaigus).

Susirinkimas sušauktas dėl vyskupo sufragano 1925 m. spalio 6 d. rašto, kuriame nurodyta tiksliai nustatyti iš žemės gaunamas pajamas ir sudaryti dekanato kontrolės komisiją. Nutarta, kad IV-tai kategorijai priskirtina Trakų (35 ha), Senųjų Trakų (35 ha), Rykantų (30 ha), Paluknio (3 ha), Rūdninkų (35 ha) ir Lentvario (15 ha) bažnyčių žemė. Valkininkų bažnyčios žemė (35 ha) priskirtina V-tai, o Marcinkonių (2 ha), Kabelių (10 ha), Rūdiškių (8 ha) ir Ratnyčios (30 ha) bažnyčių žemė – VII-tai kategorijai. Varėnos bažnyčia žemės neturėjo. Pajamos iš žemės per metus sudarė nuo 600 zlotų Sen. Trakuose ir Valkininkuose iki 25 zl Marcinkonyse (Trakuose – 550 zl). Apskritai daugiausia pajamų iš žemės, namų ir kt. dekanate turėjo Senųjų Trakų parapija (1350 zlotų). Trakų vikaro metinės pajamos buvo 1200 zl, o metinės išlaidos bažnyčiai ir tarnams sudarė 4600 zl. Gardino apskričiai priklausiusios Marcinkonių, Kabelių ir Ratnyčios parapijos greitai perėjo Gardino dekanato žinion.

Į dekanato kontrolės komisiją ex officio (pagal pareigas) įėjo K. Maliukevičius, o slaptu balsavimu išrinkti L. Stefanovičius ir H. Vojniušas.

Praėjus šiek tiek daugiau kaip metams, 1927 m. sausio 13 d., Lentvaryje susirinkę dekanato kunigai vėl svarstė kurijos nurodymą dėl tikslaus pajamų iš žemės nustatymo ir klebonų pajamų iura stolae (kurijos 1927 01 05 aplinkraštis). Mat žinių apie pajamas reikalavo Vilniaus-Trakų apskrities Finansų skyrius. Pažymėta, kad Trakų, Valkininkų ir Lentvario bažnyčių žemė atiduota dirbti iš pusės (Trakų – toli nuo bažnyčios). Palikta senoji dekanato kontrolės komisija.

Dekanato kunigai, susirinkę Rūdiškėse 1927 m. birželio 1 d., nutarė prašyti arkivyskupo Jalbžikovskio K. Maliukevičiui suteikti kanauninko titulą. Įteikti prašymą arkivyskupui patikėta Varėnos klebonui P. Sakalauskui ir Paluknio klebonui K. Packevičiui (LVIA 694-3-1103).

1927 m. rugpjūčio 11 d. kunigai vėl tarėsi Lentvaryje, čia pasibaigus jų rekolekcijoms. Dvasininkai pageidavo, kad dekanatas gautų 2 egzempliorius vyskupijos leidinio “Wiadomości Archidiecezjalne Wileńskie” (“Vilniaus arkivyskupijos žinios”). Aptarti katechizacijos parapijose reikalai. Rekolekcijos didesnėje parapijų dalyje jau buvo praėjusios. Dekanas priminė, kad paprastoms dienoms taipogi turi būti nustatyta tvirta mišių pradžios valanda. Kunigai paakinti visose parapijose plėsti Blaivybės brolijos veiklą.

Ketvirtą kartą 1927 metais dekanato kunigai lapkričio 23 d. susirinko Trakuose. Išklausytas dekano pranešimas apie vyskupijos dekanų suvažiavimą pas arkivyskupą metropolitą Vilniuje lapkričio 3 d.  Suvažiavime kalbėta apie dekanų pareigas, religijos dėstymą mokyklose, dvasininkų poziciją per rinkimus į Lenkijos seimą ir senatą. Numatyta Druskininkuose atidaryti kunigams sanatoriją. Kunigai įpareigoti rašyti savo bažnyčių istorijas, o vyskupija leis knygų seriją “Unitas”. Svarstytas kunigų emeritų kasos įsteigimo klausimas, vidaus misijų steigimas bei plėtimas ir kt. (LVIA 694-5-4434).

Dekanato kunigų susirinkimas 1928 m. sausio 11 d. vyko Senuosiuose Trakuose. Aptarti klausimai: pajamos iš žemės ir parapijos pajamos iura stolae, misijų ratelių organizavimas, nustatytas Gavėnios rekolekcijų parapijose tvarkaraštis (Trakuose – kovo 18, 19 ir 20 d.d.).

1928 m. gruodžio 18 d. susirinkę dekanato kunigai aptarė mokesčių suvestinės, skaitomumo propagavimo, religinių organizacijų parapijose bei kunigų misijų ratelio veiklos ir velykinių išpažinčių klausimus. Dekanas priminė, kad pajamų už 1927 metus sąrašai pagal kurijos 1928 01 05 reikalavimą sutvarkyti ir jai išsiųsti sausio 17 d. Tačiau išsiųsti pavėluota, todėl apskrities Finansų skyrius padarė priekaištą, kad su žiniomis vėlavo pats dekanas, Valkininkų, Rūdiškių, Senųjų Trakų ir Rykantų klebonai. Nors sąrašus Finansų skyrius priėmė, tačiau 1928 03 30 raštu pareikalavo, kad dokumentuose būtų nurodomi klebonų vardai ir pavardės, klebonų ir jų asmeninių patarnautojų užimamų kambarių skaičius.

Skaitomumui plėsti reikėtų steigti parapines bibliotekas, skatinti šeimas prenumeruoti katalikiškus laikraščius, o prie bažnyčių steigti spaudos kioskus. Pageidautina, kad Misijų draugija atsiųstų brošiūrų apie misionierių gyvenimą ir darbą bei tikėjimo gynėjus mūsų krašte. Reikia tartis su parapijiečiais ir steigti Katalikų lygos kuopas, nors inteligentų pajėgų tokiam darbui ir trūksta. Velykų išpažinčių rekolekcijų dienas dekanate nutarta rengti 1929 m. kovo mėnesį (Trakuose – kovo 18, 19 ir 20 d.d.), o 1929 m. rugsėjo 1-8 d.d. Trakuose surengti parapines misijas.

Dekanato kunigai savo susirinkime 1929 m. liepos 17 d. apsvarstė arkivyskupo metropolito vasario 5 d. dekretą dėl ruošimosi Vilniaus arkivyskupijos sinodui (pagal “Wiadomości Archidiecezjalne” Nr. 3 informaciją), kunigų rekolekcijų ir Dvasininkų misijų sąjungos (Związek Misyjny Kleru) klausimus.

Konstatuota, kad katekumenus – kandidatus į katalikų tikėjimą – sunku rengti iš judaistų ir mahometonų tarpo, o tokių asmenų slapstymasis arti jų šeimų yra pavojingas. Pageidautina, jog sinodas nurodytų būdus, kaip katekumenus apgyvendinti saugiose vietose toliau nuo jų šeimų, kad kandidatai į katalikus galėtų rengtis šv. Krikšto sakramentui. Būtų gerai, kad arkivyskupijos spaudos organas paskelbtų į “indeksą” (t.y. į katalikams draudžiamų skaityti leidinių sąrašą) įtrauktų naujų laikraščių ir knygų pavadinimus. Eucharistijos kulto prestižui kelti susirinkusieji nutarė prašyti sugrąžinti senąjį “O salutaris” giedojimą, celebransui atsisukus į žmones ir laikant prieš save monstranciją; tas senas paprotys žmonėms labiau patiko, o jo panaikinimas tikinčiuosius nuteikė neigiamai. Pageidauta, kad Lenkijos karinė kurija leistų klebonams rengti pokalbius religinėmis temomis jų parapijose esančiuose kariniuose daliniuose, nes karo kapelionai dėl gausybės darbų to neįstengia. Kenksmingas yra katalikiškų organizacijų parapijose susiskaldymas, nes klebonas dažnai yra vienintelis joms vadovaująs darbuotojas; tų organizacijų veikla dažnai yra labai paviršutiniška ir formali, todėl reikėtų leisti klebonams patiems pasirinkti organizacijas ir susitelkti jų darbui. Žinant, kad griežtas nusistatymas neleisti tuoktis dėl tikėjimo skirtumų (mixstae religionis) veda prie žmonių gyvenimo be santuokos (konkubinato) ir skatina ištvirkavimą, susirinkimas laikė būtina kreiptis į vyskupiją su prašymu palengvinti gauti dispensas (leidimus) sutuokti skirtingų tikėjimų žmones. Dekanato dvasininkijos rekolekcijos numatytos liepos 30, 31 ir rugpjūčio 1 d.d.; kunigai į Lentvarį turėjo suvažiuoti liepos 29-osios vakarą. Pasak K. Maliukevičiaus 1929 08 22 rašto kurijai, rekolekcijose nedalyvavo tik Valkininkų vikaras Vladas Šikšnelis ir Baltosios Vokės (Vaidotų) klebonas Severinas Janovskis: pastarieji aiškinęsi, kad rekolekcijas atlikę Vilniuje.

Trakų dekanato dvasininkų 1930 m. vasario 24 d. susirinkimo protokolą kurijai K. Maliukevičius pateikė su vasario 27 d. raštu. Buvo susirinkę 12 dvasininkų. Po bendros maldos dekanas supažindino su Vilniaus arkivyskupo metropolito kalbos dekanų suvažiavime 1929 m. lapkričio 20 d. svarbiausiais punktais. Nustatytas rekolekcijų 9-ose parapijose tvarkaraštis (Trakuose – kovo 17, 18 ir 19 d.d.). Pranešta apie vasarą numatomas arkivyskupo vizitacijas visose dekanato parapijose. Kunigai “giliai į širdį priėmė poreikį organizuoti draugijas kovai su valkatavimu ir elgetavimu”, steigiant, pvz., šv. Vincento Pauliečio ar kitas draugijas. Dekanas priminė, kad organizacijai “Unitas” priklausantiems kunigams reikia sumokėti nario mokestį, rengti susirinkimus prieš tikinčiųjų persekiojimą bolševikinėje Rusijoje. Iki kovo 1 d. kunigai privalėjo pateikti žinias apie pajamas iura stolae: jas reikės perduoti apskrities Finansų skyriui. Žinias apie pajamas iš žemės Finansų skyriui pateiks patys kunigai. Lentvario klebonas įpareigotas kitam tokiam susirinkimui parengti pranešimą apie senojo ir naujojo bažnytinio ritualo skirtumus (LVIA 694-3-488).

 

Kapitulos garbės kanauninkas

Artėjo Klemenso Maliukevičiaus kunigystės 25 metų sukaktis. Ta proga vasario 24 d. dekanato dvasininkai nutarė kreiptis į Vilniaus arkivyskupą, kad šis kanauninkui Maliukevičiui suteiktų teisę nešioti kanauninko insignijas. Motyvuota tuo, “kad Kunigas Kanauninkas savo uoliu dvasininko darbu, broliškais santykiais su bičiuliais įgijo visų mūsų širdžių simpatijas ir pagarbą”. Su artėjančia gražia sukaktimi arkivyskupas R. Jalbžikovskis Maliukevičių pasveikino balandžio 17 d., o balandžio 28 d. pakėlė į Vilniaus kapitulos garbės kanauninkus. Kaip rašoma garbės vardo suteikimo akte, arkivyskupas atsižvelgęs į dvasininko išsimokslinimą, gyvenimo būdą, pagirtinomis dorybėmis pasireiškiantį padorumą bei šaunius nuopelnus; už visa tai, tarsi atiduodamas skolą, bažnyčios hierarchas atsilygino… Vyskupas sufraganas K. Michalkevičius savo telegramoje balandžio 30 d. rašė: “Sveikinu kunigystės 25-mečio proga, linkiu sulaukti tarnybos bažnyčiai 50-mečio”. Sukaktuvininkas gavo dešimtis kitų telegramų. Zdzislavas Tiškevičius sveikino iš Chožuvo, generolas Antonovičius – iš Vilniaus. Dalis sveikinimo telegramų rašytos lietuviškai. Tokias telegramas atsiuntė Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, laikraščio “Vilniaus rytojus” redakcija, Stašiai ir D. Alseika iš Vilniaus, Maliukevičius ir Smaliukas iš Rygos; pastarieji du kilę nuo Latežerio – buvo kunigo giminės ar kaimynai (LVIA 694-3-1103; MAB 29-220).

Klemenso vardines kunigas švęsdavo lapkričio 23 d. Tokiomis progomis K. Maliukevičius taip pat gaudavo daug sveikinimų su gražiais  palinkėjimais. Pavyzdžiui, 1933 metais į Valkininkus atskriejo kelios dešimtys tokių telegramų. Varduvininką sveikino vyskupas sufraganas K. Michalkevičius, grafienė Jadvyga Tiškevičienė, daugelis kunigų ir kitų veikėjų (MAB 29 – 220).

Lentvario klebonijoje Trakų dekanato dvasininkai buvo susirinkę 1932 m. balandžio 27 d. Susirinkimui, kaip paprastai, vadovavo dekanas K. Maliukevičius, sekretoriavo Lentvario klebonas Stanislovas Tracevskis. Tarp svarstytų klausimų buvo arkivyskupo kreipimasis į dvasininkus dėl Vilniaus katedros gelbėjimo po pražūtingo Neries potvynio 1931 m. pavasarį. Arkivyskupas siūlė, kad kiekvienas kunigas katedros gelbėjimo fondui per tris mėnesius skirtų 50% iš valstybės gaunamos dotacijos. Esant visuotinei ekonominei krizei ir atsižvelgus į sunkią padėtį sutarta, kad didesnių parapijų klebonai mokės po 25 zlotus per 6 mėnesius (tokios parapijos: Trakai, Valkininkai, Lentvaris, Senieji Trakai, Varėna), o mažesniųjų parapijų – po 20 zl (pastarosios parapijos: Rykantai, Paluknys, Rūdninkai, Jašiūnai, Baltoji Vokė, Rūdiškės). Vikarai mokėjo taip pat įvairiai: pvz., Trakų – po 15 zl, o Valkininkų – po 25 zlotus per pusę metų. Susirinkime dar svarstytas parapijų laidojimo kasų reikalas (apie jį referavo dekanas) bei kažkokių liturgijos dienų klausimas, nustačius jų vyksmo grafiką (pranešėjas – Baltosios Vokės klebonas S. Janovskis, MAB 318-34443).

1929 m. gruodžio 11 d. kurija iš dekano pareikalavo kuo greičiau pristatyti 1928 metų metrikų nuorašus. K. Maliukevičius gruodžio 21 d. atsakė, kad laiku jų pateikti negalėjo dėl Rūdninkų klebono nerangumo. Už tai kun. Staškevičius nubaustas. Dėl tos pačios priežasties dekanas negalėjęs išsiųsti ne tik 1928 m., bet ir 1927 m. metrikų nuorašų. Tuo metu metrikų knygos Rūdninkuose buvo baigiamos tvarkyti ir tikėtasi 1930 m. sausio mėnesį nuorašus pateikti kurijai. Tačiau metrikų nuorašai buvo išsiųsti tik 1930 m. liepos 21 d. Kartu išsiųsti ir 1926 m. nuorašai, pašalinus kurijos 1930 01 09 įsakyme nurodytus trūkumus. Pastarajame dokumente kurijos kancleris padarė priekaištų Maliukevičiui: “Metrikai ir nuorašai turi būti rašomi stropiai, švariai, įskaitomai, tačiau tuo požiūriu ypač šlubuoja Trakų parapijos nuorašai”. Be to, Valkininkų parapijos metrikuose ir jų nuorašuose turi būti pataisytos iškraipytos (!) pavardės ir vardai: pavyzdžiui, užuot rašius Kozłowski parašyta Kazlauskas, vietoj Wierzbicki – Verbickas, vietoj Witold – Vytautas ir t.t. (LVIA 694-5-4434).

Atsiųsti dekanato 1931 metų metrikų nuorašus kurija paprašė 1932 m. lapkričio 30 d.

Senųjų Trakų klebonas Liudvikas Stefanovičius, jau kaip Trakų dekanas atsiliepdamas į kurijos 1935 m. balandžio 29 d. raštą pristatyti metrikų nuorašus, gegužės 20 d. parašė kurijai, jog gegužės 17 d. buvo Valkininkuose paimti metrikų nuorašų, norėdamas juos išsiųsti Vilniun. Tačiau nežino ką daryti, nes dauguma nuorašų mirusio kunigo Maliukevičiaus nėra patvirtinti. Ką daryti? Kurija gegužės 28 d. paaiškino, kad Stefanovičius privalo vykdyti visas dekano pareigas, surinkti nuorašus ir atsiųsti kurijai. Valkininkų parapijos metrikų nuorašus turi patikrinti ir patvirtinti dabartinis Valkininkų klebonas (LVIA 694-5-4434).

Popiežius Pijus XI ėmėsi iniciatyvos katalikų tikėjimui skleisti ir stiprinti. Vyskupijų ir parapijų dvasininkai buvo įpareigoti skirti tam reikalui kuo didesnį dėmesį. Pasak Trakų klebono atsakymo – 1930 m. vasario 1 d. vyskupijos kurijoje gautos užpildytos anketos, Trakuose 1929 m. rugsėjo 1-8 d.d. vyko misijų akcija, parapijose veikė Vidaus misijų sąjunga (Związek Misji Wewnętrznych), kurios susirinkimai vyko kas mėnesį. Kurijai 1929 m. sausio 6 d. išsiųsti 36 zlotai 25 grašiai, surinkti užsienio misijoms, ir 56 zl 12 gr vidaus misijoms remti. K. Maliukevičius pastebėjo, kad buvo per daug įvairių smulkių religinių organizacijų, kas apsunkino žmonėms teisingai jas pasirinkti. Visuomeniniam darbui trūko inteligentų (MAB 318-12486).

Kurija iš dekanų reikalaudavo statistinių žinių apie dekanatų teritorijoje esančias mokyklas ir tikybos dėstymą jose. Tokias žinias apie mokyklas 1930-1931 mokslo metais K. Maliukevičius kurijai pasiuntė 1931 m. vasario 23 d. Pasak pranešimo, Trakų parapijoje buvo 11 pradinių mokyklų: Trakuose – 7 skyrių mokykla, o kaimuose 10 mokyklų su 4 skyriais. Trakuose tikybą dėstė prefektas kun. Petras Velička, Kariotiškių pradinėje mokykloje – Rykantų klebonas Michailas Samusionekas, o kitose mokyklose – mokytojai. 5-kių kursų Trakų moterų mokytojų seminarijoje tikybą dėstė prefektai – kun. P. Velička ir Viktoras Počebskis. Tarp 183 seminarijos moksleivių 16 buvo stačiatikiai, 20 karaimų, 2 žydai ir 2 mahometonai. Nors mokymo įstaiga vadinosi moterų seminarija, tačiau joje mokėsi ir 18 vaikinų (LVIA 694-3-516).

 

Klemensas Maliukevičius perkeliamas į Valkininkus

1933 metais Klemensas Maliukevičius perkeltas darbui į Valkininkus. Apie numatomą Maliukevičiaus perkėlimą Vilniaus arkivyskupas balandžio 24 d. pranešė į Varšuvą Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, o jau balandžio 26 d. įsakė Maliukevičiui laikinai perimti Valkininkų parapiją iš tenykščio klebono Vytauto Šikšnelio, dalyvaujant Rodūnios dekanui, Eišiškių klebonui Boleslovui Močiulskiui. Trakų parapiją iš Maliukevičiaus gegužės 17 d. perėmė Samuelis Stanislovas Tracevskis. Perėmime dalyvavo Vilniaus Kalvarijų dekanas Stanislovas Milkovskis bei kunigai Mečislovas Grabovskis ir Samuelis Bohdanovičius. K. Maliukevičius tebeliko Trakų dekanu (LVIA 694-5-4419 ir 694-5-4420). Po metų, 1934 m. birželio 14 d., kitą Trakų bažnyčios perėmimo aktą patvirtino jau patsai Maliukevičius: parapiją iš S. Tracevskio perėmė Mečislovas Malyničius-Malickis.

Užtrakio koplyčios savininkė Jadvyga Tiškevičienė rūpinosi, kad koplyčioje būtų galima laikyti mišias. Tačiau leidimą laikyti mišias privačiose koplyčiose galėdavo suteikti tiktai popiežius ir leidimą kas 5 metai reikėdavo atnaujinti. Grafienė 1933 m. spalio 24 d. prašė dekano pranešti jai, jeigu ateis žinia iš Vatikano: mat grafienės brolienė buvusi pas Vilniaus vyskupą., kuris patarė rašyti popiežiui ir dargi pats išsiuntė moters laišką į Romą (MAB 29-220)

 

Kunigas Stanislovas Tarasevičius

Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje yra iš Čiukiškių kaimo kilusio kunigo Stanislovo Tarasevičiaus asmens byla (318-10960). Joje – Trakų dekano ir klebono K. Maliukevičiaus anketa be užpildymo datos apie parapijoje aliktą tyrimą (Inquisito ope parochorum peragenda). Anketoje klierikas S. Tarasevičius apibūdintas labai teigiamai: visas atostogas jis praleisdavo Trakų klebonijoje, kasdien atlikdavo išpažintį, noriai patarnaudavo mišiose, neskaitė tikėjimui priešiškų knygų, buvo paklusnus ir niekada nekalbėjo prieš vyresnybę. Atrodytų, kad anketa pildyta bent 1933 m. pradžioje, kai Maliukevičius dar dirbo Trakuose. Beje, 1934 m. vasario 26 d. pranešimą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui, jog apie S. Tarasevičiaus būsimuosius šventimus bažnyčioje paskelbta vasario 18 d. ir jokių priekaištų negauta,  pasirašė Trakų klebonas Jonas Ušila, nors šis dvasininkas neminimas Trakų kunigų sąraše knygoje “Monsinjoras Vytautas Pranciškus Rūkas” (Trakai,Voruta, 2005). Galbūt J. Ušila trumpai pavadavo kleboną S. Tracevskį? (Kun. Jonas Ušila kilęs nuo Eišiškių, iš Purvėnų kaimo, kuris seniau priklausė Nočios parapijai; kunigas yra buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. S. Tarasevičius seminariją baigė 1935 metais, įšventintas birželio mėn.; buvęs Varėnos klebonu, 1946 m. vasario mėn. išvažiavo į Lenkiją.)

Trakų parapijiečiai 1934 m. balandžio 17 d. parašė arkivyskupui, prie oficialaus rašto pridėdami 31 priedą su 2500 parašų, kad pernai lankęsi pas arkivyskupą, norėdami susigrąžinti Maliukevičių į savo parapiją. Jiems buvo pažadėta, kad jų pamėgtas kunigas galės grįžti, jei tik pats panorės. Dabar jie atnaujinę savo prašymą. Deja…

Švenčionių Didž. kunigaikščio Kęstučio lietuvių gimnazija 1934 m. birželio 17 d. paminėjo savo 15-metį. Į iškilmes bei ta proga surengtą vakarienę buvo pakviestas ir K. Maliukevičius (MAB 29-220).

Kaip matėme anksčiau, po didžiulio Neries potvynio 1931 metais, apsėmusio Vilniaus katedros rūsius ir grėsusio šventovės išlikimui, ieškota lėšų bazilikos remontui. Arkivyskupas Jalbžikovskis 1932 m. liepos 26 d. dėl to atviru laišku kreipėsi į visuomenę, dvasininkus ir kt. Trakų dekanas jau iš Valkininkų kurijai pranešė, kad atsiliepdamas į tą arkivyskupo kreipimąsi, 1932 metais jis kaip Trakų klebonas iš karto įmokėjęs kurijai 150 zlotų. Kurijos sąskaiton 1932 m. rugsėjo mėn. vėl išsiųsta 475 zl 39 gr, o 1933 m. balandžio 8 d. – dar 68 zl 91 gr. Informuodamas apie rinkliavas bazilikos remontui atskirose dekanato parapijose, K. Maliukevičius 1933 m. rugsėjo 8 d. rašte kurijai pažymėjo: “[Nesurinkto] likučio likvidavimas priklausys nuo parapijiečių ekonominės padėties, kuri šiuo metu yra daugiausia kritiška” (LVIA 694-3-565).

Dekanui K. Maliukevičiui tekdavo spręsti ar bent dalyvauti sprendžiant daugelį dekanato parapijų reikalų. Iliustracijos dėlei plačiau apsistosime ties viena – Varėnos parapija, beje, jauniausia visame Trakų dekanate (įsteigta 1928 m.).

Dalyvaujant K. Maliukevičiui, Varėnos parapiją 1931 m. gegužės 16 d. iš Pranciškaus Sakalausko laikinai perėmė Valkininkų klebonas Vytautas Šikšnelis. Dekanas dalyvavo, kai 1932 m. liepos 29 d. P. Sakalauskas parapiją perdavė Stanislovui Bulai. Sakalauskas Bulai perdavė bažnyčios inventoriaus egzempliorių. Kitą 7 puslapių Varėnos bažnyčios inventorių dekanas Maliukevičius patvirtino 1932 m. lapkričio 16 d. ir tos pačios dienos raštu paprašė kurijos, kad ši, patvirtinusi inventorių pagal savo rangą, vieną dokumento egzempliorių perduotų Varėnos klebonui S. Bulai. Kurija inventorių patvirtino lapkričio 18 d. Dar vieną Varėnos bažnyčios inventoriaus nuorašą dekanas K. Maliukevičius patvirtino 1933 m. rugpjūčio 1 d. Rugpjūčio 4 d. jis pranešė vyskupijai, kad po kun. S. Bulos mirties parapiją perėmė Vytautas Šikšnelis (LVIA 694-5-3357 ir 694-5-3358).

Apie būsimus parapijų perdavimus, kuriuose paprastai reikėdavo dalyvauti dekanams, kurija pastariesiems visuomet pranešdavo iš anksto. Pavyzdžiui, 1933 m. kovo mėn. Varėnoje staiga mirus S. Bulai, kurijos kancleris kovo 21 d. paprašė Trakų dekano įsikišimo. Balandžio 26 d. arkivyskupas Jalbžikovskis Varėnos bažnyčios laikiną administravimą, dalyvaujant dekanui, liepė perimti Vyt. Šikšneliui; apie tai informuotas ir dekanas. Visiškai perimti Varėnos bažnyčią Vyt. Šikšneliui arkivyskupas įsakė gegužės 29 d.

Vilniaus vyskupas sufraganas K. Michalkevičius 1934 m. balandžio 10 d. pranešė dekanui, kad Varėnos parapijos administratoriumi paskirtas Aušros vartuose dirbęs kun. Juozas Vaičiūnas; jam reikėjo perimti bažnyčią iš Vyt. Šikšnelio, dalyvaujant dekanui, Valkininkų klebonui K. Maliukevičiui (LVIA 694-5-3361; MAB 318-10914).

Dabartinio Varėnos rajono Lavyso kaimelio ir Merkio kairiojo kranto Milioniškių gyventojai kadaise priklausė Perlojos parapijai. Nustačius demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, kaimai liko lenkų pusėje ir buvo priskirti prie Marcinkonių parapijos. Tačiau priklausyti Marcinkonims jie nenorėjo ir ne kartą prašė vyskupijos ir Varėnos klebono jų kaimus priskirti prie Varėnos parapijos. Motyvai: Varėnoje jų valsčius, paštas, į Varėną žymiai arčiau, ten važiuoja į turgus… Kurija 1933 m. vasario 28 d. įsakė, o gegužės 9 d. dar kartą priminė dekanui K. Maliukevičiui išsiaiškinti reikalą vietoje. Dekanas 1933 m. birželio 20 d. kurijai atraportavo, jog, vykdydamas kurijos potvarkį, vietoje patikrino Lavyso ir Milioniškių gyventojų norą priklausyti Varėnos parapijai. Dekanas palaikė gyventojų pusę. Kurijos kancleris 1934 m. sausio 10 d. parašė Varėnos klebonui Vyt. Šikšneliui, kad arkivyskupas tos dienos dekretu nutarė atskirti Lavysą ir Milioniškes nuo Marcinkonių parapijos ir priskirti Varėnai; artimiausią sekmadienį apie tai reikėjo paskelbti iš sakyklos. Tą pačią dieną apie arkivyskupo sprendimą pranešta “Wiadomości Archidiecezjalne” redakcijai ir Marcinkonių klebonui; pastarasis tai irgi privalėjo paskelbti iš sakyklos (LVIA 694-5-3361).

Arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1934 m. rugpjūčio 6 d. vizitavo Valkininkų bažnyčią. Visitatio pastoralis lotyniškas blankas tą kartą užpildytas lenkiškai. Pasak jo, klebonas K. Maliukevičius paskutiniąsias rekolekcijas atlikęs Vilniuje 1933 m. liepą. Vikaras Adomas Vaicekauskas (Voicechovskis), kilęs iš Vilniaus Kalvarijų parapijos Kryžiokų kaimo, Valkininkuose dirbo tik pirmąsias savaites – nuo liepos 13 d. Anot vizitacijos akto, bažnyčios turėta žemė buvusi tokia: 14,90 dešimtinių ariamos žemės, 8 deš. pievų, 7,15 deš. ganyklų ir 2,95 deš. miško. Bažnyčia žemę nuomojo ir iš nuomos per metus gaudavo 300 pūdų grūdų. Valdžia bažnyčiai per metus skyrė 50 kub. metrų malkų ir 10 rąstų statybai. Per vizitaciją arkivyskupas 520 žmonių suteikęs sutvirtinimo sakramentą (MAB 318-12032).

 

Mirtis Valkininkuose

Klemensas Maliukevičius mirė 1934 m. gruodžio 2-osios, sekmadienio, naktį antrą valandą nuo širdies smūgio. Šeštadienio vakarą dar buvo bažnyčioje, klausė išpažinčių, tačiau parėjęs apie 22 val. pajuto širdies priepuolius. Valkininkų vikaras A. Vaicekauskas apie klebono mirtį tuoj pat telegrafavo arkivyskupui, klausdamas, ką daryti. R. Jalbžikovskis atsakė, kad organizuoti laidotuvių artimiausiu traukiniu atvažiuos kun. P. Bieliauskas. Šis atvykęs jau rado Vaicekausko sudarytą laidotuvių komitetą, į kurį įėjo lenkų pasienio sargybos karininkai, Valkininkų policijos vadovybė, valsčiaus vaitas (viršaitis) ir kiti vietos lenkų veikėjai bei dėl akių įtraukti keli kaimiečiai lietuviai. Trakų miesto magistratas gruodžio 3 d. telegrama prašė arkivyskupo leisti K. Maliukevičių palaidoti Trakuose. Iš Trakų į Valkininkus atvykę lenkų, karaimų ir žydų atstovai su Trakų miesto burmistru pareiškė, kad kunigo dekano palaikai būtų pervežti į Trakus ir čia palaidoti šalia bažnyčios. Valkininkai nesutiko. Pasak P. Bieliausko, trakiečiai buvo sumanę velionio kūną slapta išvogti ir išsivežti. Tačiau valkininkiečiai žaibiškai susiorganizavo, visai nakčiai apie bažnyčią pastatė sargybą.

 

Laidotuvės

Lenkų valdžiai leidus, kitą dieną į laidotuves iš Nepriklausomos Lietuvos atvyko kai kurie giminės ir 4 kunigai: Vladas Mironas iš Kauno, kanauninkas Alfonsas Varnas iš Kaišiadorių, Žaslių dekanas, Kaišiadorių vyskupijos kapitulos prelatas Matas Cijūnaitis, Vievio klebonas Juozas Mincevičius. Laidotuvėse dalyvavo beveik visi Trakų dekanato kunigai. Iš Vilniaus atvyko būrys lietuvių veikėjų. Tik iš lenkiškos Vilniaus kapitulos niekas nesiteikė atvykti!

Sumą gruodžio 4 d. laikė prel. M. Cijūnaitis, puikų gedulo pamokslą pasakė vilnietis kun. Kristupas Čibiras. Jis išryškino velionio kaip žmogaus, kaip kunigo ir dekano, kaip lietuvio visuomenininko kilnias savybes. Lenkiškai kalbėjo Senųjų Trakų klebonas Liudvikas Stefanovičius.

Nešant karstą iš bažnyčios buvo nutarta eiti šventoriuje aplink bažnyčią, kad su vainikais galėtų išsirikiuoti visos organizacijos ir delegatai. Pirmiausia neštas kryžius, po to vainikus nešė žydų delegatai, karaimai ir kiti. Buvo 35 vainikai: 26 su lietuviškais užrašais, 9 su lenkiškais – nuo Trakų miesto magistrato, Trakų valsčiaus, Trakų žydų ir karaimų bendruomenių ir kt. Vainikus su lietuviškais užrašais atnešė Valkininkų parapijos kaimų šv. Kazimiero draugijos skyriai, žemės ūkio rateliai, lietuviai mokytojai ir t.t.; buvo vainikai nuo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių ūkio draugijos, Šv. Kazimiero draugijos Centro Valdybos ir Vilniaus šv. Zitos draugijos valdybos, Vilniaus skautų, atskirų lietuvių veikėjų… Vainiko nuo Vilniaus vyskupijos kapitulos nebuvo.

Atsisveikinimo žodį prie kapo tarė prel. M. Cijūnaitis. Lietuvių visuomenės vardu kalbėjo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys. Gedulingos iškilmės baigtos “Angelas Dievo” ir “Lietuva, tėvyne mūsų” giedojimu. Klemensas Maliukevičius palaidotas šventoriuje, kairėje pusėje prie įėjimo (LVIA 694-3-1103; P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas…(Trakai,Voruta; “Vilniaus rytojus”, 1934 m. gruodžio 8 d. Nr. 96).

K. Maliukevičiui mirus, apie velionį gana daug rašyta to meto Vilniaus, Kauno ir Amerikos lietuvių spaudoje. Rašyta kaip apie aukštos moralės kunigą ir didelį Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėją bei patriotą. Pavyzdžiui, Vilniaus laikraštis “Vilniaus rytojus” aukščiau minėtame numeryje str. “A. a. kun. Kl. Maliukevičius” rašė: “Ilgus metus, būdamas Trakuose, jis ne tik visa širdžia ir siela priimdavo gausias lietuvių ekskursijas, kurios kasmet vykdavo aplankyti Kęstučio sostinę, bet Velionis dalyvavo beveik visose Vilniaus lietuvių organizacijose, dalyvavo ne kaipo pasyvus narys, užsimokėjęs tik nario mokestį, bet dalyvavo veikliai susirinkimuose, posėdžiuose, pasitarimuose, visur prisidėdamas kaipo tikras lietuvis, kuriam rūpi visos tautos idealai, tautos garbė. Kai Velionis susirinkimuose tuo ar kitu klausimu kalbėdavo, kai dėstydavo savo vertingas pažiūras, visi jutome, kad kalba žmogus, kurio gyslose teka lietuviškas kraujas, kurio širdis kupina Lietuvos meilės” (straipsnis pasirašytas kriptonimu R. M.; tai laikraštyje dirbusio žurnalisto, rašytojo ir Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjo Rapolo Mackevičiaus-Mackonio inicialai).

Kaune leistame žurnale “Mūsų Vilnius” 1934 m. gruodžio 15 d. Nr. 24 išspausdintas straipsnis be autoriaus parašo „Valkinykuose mirė a. a. kun. Kl. Maliukevičius”. Aišku, kad straipsnis rašytas to paties asmens, kaip ir “Vilniaus rytojuje”: kelios pastraipos pakartotos žodis žodin, o visas pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu. Straipsnis baigtas taip:

„Paskutinėmis žiniomis, gautomis iš Valkinykų, patyrėme, kad a. a. kan. Kl. Maliukevičiaus kapą, kaip ir daugelio kitų anksčiau, negražiai išniekino, nudraskydami nuo kapo vainikus ir kitus pagražinimus. Mūsų korespondentų pranešimu, tai padarė lenkų mokyklos mokytojo paraginti jo mokiniai. Valkinykiečiai labai tuo pasipiktinę verkia stovėdami prie brangaus lietuvio kapo“.

 

Pastangos susigrąžinti Klemensui Maliukevičių Trakus

Išaušus pavasariui trakiečiai vėl bandė buvusį kleboną ir dekaną susigrąžinti į savo miestą. Dėl to Trakų parapijiečiai kreipėsi į arkivyskupiją. Palaikų ekshumavimui ir perlaidojimui kurija neprieštaravo (1935 m. balandžio 8 d. kurijos atsakymas). Dargi velionio giminaitė, kunigo sesers duktė Barbora Baublienė balandžio 4 d. sutiko, kad dėdės palaikai būtų pervežti į Trakus. Tačiau Valkininkų žmonės geidė garbaus dvasininko palaikus pasilikti savo žemėje. Balandžio 19 d. jų delegacija atėjo pas kleboną Nikodemą Abaravičių, reikalaudama, kad šis sušauktų parapijiečių susirinkimą ir organizuotų komitetą Maliukevičiaus palaikams apginti. Todėl N. Abaravičius balandžio 21 d. iš sakyklos paskelbė, kad parapijiečiai išrinktų savo delegatus, kurie balandžio 23-ąją atvyktų į susirinkimą. Į susirinkimą parapijos namuose atvyko 75 delegatai. Dvi valandas trukusiame susirinkime kalbėjo 6 delegatai, paliudiję, kad velionio giminės ir pats velionis norėjęs būti palaidotas Valkininkuose. Stanislovas Versockas iš Kuršių sakė iš paties Maliukevičiaus girdėjęs, kad jis norėtų visiems laikams pasilikti Valkininkuose ir čia atsigulti amžinam poilsiui, nes grįžti į Trakus visai nenorėjo. Stanislovas Sinkevičius iš Čižiūnų kalbėjo, kad palaidoti kunigą Valkininkuose sutikę giminės. Panašiai sakė ir Čižiūnų gyventojas Motiejus Saulėnas: visa parapija žino, kad giminės sutikę velionį laidoti Valkininkuose. Anot Marijos Adlienės iš Valkininkų, atnaujinus jų parapijos bažnyčią ir sutvarkius kapines, kunigas Maliukevičius jai sakęs, kad “čia yra mano amžino poilsio vieta”. Stanislovas Urbelionis iš Pošalčių paliudijo, kad visi velionio giminės per laidotuves telegramoje Vilniaus arkivyskupui metropolitui sutiko kanauninką palaidoti ten, kur jis numirė. Juozas Vilkišius iš Čižiūnų pridūrė: jeigu trakiečiai labai myli velionį, tai būtų gerai bendromis jėgomis kanauninkui pastatyti gražų paminklą. Visi delegatai sutarė buvusio jų klebono palaikų Trakams neatiduoti. Išrinktas 10-ties žmonių komitetas Maliukevičiui apginti; dar 3 asmenys išrinkti kandidatais į tą komitetą. Visos parapijos vardu susirinkimo dalyviai pareiškė sutinką, kad Maliukevičiaus amžino poilsio vietoje kuo greičiau būtų pastatytas paminklas. Jo projektas ir statybos išlaidos bus padengtos iš aukų. Susirinkimo protokolą klebonas N. Abaravičius balandžio 26 d. nusiuntė arkivyskupui (LVIA 694-3-1103).

Padėti valkininkiečiams pastatyti šlifuoto granito antkapį ir prisidėti aukomis nutarė Vilniaus lietuvių labdarybės draugijos valdyba. Kun. Kristupas Čibiras suredagavo įrašo tekstą:

A. a. kun. kan. Klemensas Maliukevičius, Trakų dekanas ir Valkininkų klebonas. Mirė 1934 m. XII 2 d. 58 m. amžiaus. “Visiems visa padariau, kad visus išgelbėčiau” (I Kor. 9, 22). Brangiajam kun. klebonui ir veikliajam lietuviui. Valkininkų parapijiečiai ir Vilniaus lietuviai.

Trakiečiai savo bažnyčioje įrengė K. Maliukevičiui skirtą atminimo lentą, deja, tik lenkiškai surašytą. Klemensui Maliukevičiui mirus, laikinai vykdyti Trakų dekano pareigas vyskupijos kurija pavedė Senųjų Trakų klebonui Liudvikui Stefanovičiui (kurijos 1934 12 18 raštas).

Šaltinis: „Voruta“ 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 21 – 2009 m. Nr. 6 kovo 21 d.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *