Kokia buvo mūsų mama ir močiutė

Parašyta: 2020-03-18 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Kiekviena epocha – tai žmonės su jų gyvenimais ir likimais. Keičiasi valstybės, jų sienos, kalbos, santvarkos. O žmonės gyvena, kol tampa istorija. Šis tekstas skirtas atminti ir pagerbti su mumis atsisveikinusią gerbiamą karaimų bendruomenės narę, mamą, sesę, močiutę ir prosenelę Elžbietą Bezekavičienę (mergautinė pavardė – Rabačiauskaitė). Kartu prisiminkime jos gyvenimą, ją supusią aplinką ir giminės medį. Kai mus palieka artima ir šiaip negausios karaimų tautos asmenybė, tai skaudi netektis ne tik artimiesiems, bet ir visai bendruomenei.

Elžbieta Bezekavičienė, 2014 m.

2019 m. gruodžio 23 d., būdama 89-erių, mus paliko Elžbieta Bezekavičienė, gimusi 1930 m. lapkričio 25 d. Šiuo gražiu vardu ji buvo pavadinta savo močiutės (tėčio mamos) garbei. Ji augo karaimiškoje šeimoje, turėjo dvi jaunesnes seseris – Ireną ir Valentiną. Jų tėvas Gabrielius Robačevskis buvo pulkininko Jelisiejaus Robačevskio ir Jelizavetos sūnus. Su tėvais, penkiais broliais ir dviem seserimis jis gyveno Pskove. Elžbietos tėvas, kaip ir jo broliai, mokėsi kadetų korpuse. 1918 m. Gabrielius Robačevskis pateko į Kronštatą, Totlebeno salos zenitinę gynybą. Deja, kai kurių Robačevskių šeimos narių likimas buvo tragiškas. Būdamas vos 21-erių, 1918 m. prie Dono žuvo Gabrieliaus brolis Borisas. Kitas brolis, 16-metis Danilas žuvo 1920 m. fronte Čitoje. Elžbietos tėtis Gabrielius 1922 m. išvažiavęs atostogų į Sočį, kur jau buvo persikėlusi šeima iš Pskovo, liko ten dirbti. Su tėvu, broliu Benjaminu ir seserimi Jelena 1923 m. jis persikėlė į Trakus. Čia abu broliai Gabrielius ir Benjaminas iš pradžių bandė pradėti verslą, kuris priklausė nuo obuolių derliaus. Tačiau būtent tada metai buvo nederlingi ir verslas nenusisekė. Broliams teko išsikelti iš namo Karaimų gatvėje į Malvėnus (lenkiškai vadinamus Maliovanka, o karaimiškai – Kiorkliu sala (Gražus kaimas), kur buvo karaimų Dvasinės valdybos žemės.
Itin gausioje šeimoje užaugo ir Elžbietos mama Zuzana Firkovič. Drauge su kitais septyniais vaikais ji augo Boguslavo ir Kamilijos Firkovičių šeimoje. Elžbietos senelis Boguslavas, gimęs Trakų kenesos vyresniojo dvasininko Nisano Firkovičiaus šeimoje, buvo Trakų karaimų kenesos jaunesniuoju (1901–1906), vyresniuoju (1906–1915) dvasininku ir galiausiai ėjo aukščiausiojo (1910–1915) dvasininko (hachano) pareigas, be to buvo karaimų kalbos ir religijos mokytoju.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 m., šeima buvo priversta evakuotis į Ostrovą prie Pskovo, kur gyveno Boguslavo jaunesnioji sesuo ir buvo įsikūrusi karaimų bendruomenė. Deja, Boguslavas ten išgyveno tik porą mėnesių. Kai klastinga liga jį pasiglemžė, dukrai Zuzanai tebuvo 12 metų. 1916 m. šeima persikėlė į Peterburgą. Elžbietos močiutė Kamilija, prabėgus keleriems metams po vyro mirties, 1920-aisiais su kai kuriais šeimos nariais grįžo į Trakus, kur turėjo žemių ir namus.
Elžbietos tėvai Gabrielius ir Zuzana susituokė 1929 m. Beje, į vestuves jie kvietė ir Hadži Serają Chaną Šapšalą, kuris prieš metus buvo išrinktas aukščiausiuoju karaimų bendruomenės dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu. Tą kvietimą galima rasti Šapšalo archyvo fonde. Teisybė, kad vestuvės įvyktų, jaunikis turėjo įvykdyti vieną sąlygą: Zuzana sutiko už jo tekėti tik sutarus, kad Gabrielius dirbs valstybės tarnyboje. Nuo to laiko Elžbietos tėvas dirbo pašte, ryšių skyriuje, kariniame komisariate, buhalteriu rajoniniame finansų skyriuje, vyresniuoju inspektoriumi socialinio aprūpinimo skyriuje, nors neapleido ir daržininkystės, sodininkystės, bitininkystės. Visi karaimai žinojo, kur yra Gabrieliaus sodas, o jaunimas nevengdavo ten slapčia ir obuolių pasiraškyti.
Tėvai kartu su trimis dukromis gyveno Trakuose, tačiau 1939 m. Gabrielius buvo nukreiptas dirbti į Ašmeną. Bet jau 1941 m. balandį, prieš vieną iš pagrindinių švenčių – šv. Velykas, kai visi namiškiai renkasi kartu, Gabrielius parvežė šeimą atgal į Trakus. Greičiausiai tai tapo išsigelbėjimu, nes Ašmenoje karaimų bendruomenės nebuvo, o po dviejų mėnesių atėjo naciai.

Elžbietos vyras Ananijus Bezekavičius, apie 1958–1960 m.

Sugrįžusi į Trakus, šeima apsigyveno pas žmonos močiutę Sonią Kobecką, o 1947 m. nusipirko namą Karaimų gatvėje Nr. 51. Čia visa šeima kartu su uošviene ir Zuzanos jauniausia seserimi Zinaida gyveno. Kai vyresnioji karta iškeliavo Anapilin, name niekas negyveno.
Trakuose Elžbieta su pagyrimu baigė mokytojų seminariją. Beje, tą pačią seminariją baigė ir jos jaunesnės sesės. Vėliau ji taip pat su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginį institutą, kur mokėsi rusų kalbos ir literatūros. Vilniuje prasidėjo naujas jos gyvenimo etapas, mat, kol mokėsi, susirašinėjo su savo būsimu vyru Ananijumi Bezekavičiumi, Kauno universiteto Statybos fakulteto studentu (jam besimokant Kauno universitetas buvo pervadintas į Kauno politechnikos institutą). Ananijus buvo vyresnis už Elžbietą penkeriais metais. Iš pradžių jis irgi mokėsi Trakų mokytojų seminarijoje, po to – Vilniaus politechnikume. Abu jie mokslus baigė 1953 m. ir tų pačių metų kovą įregistravo santuoką, kad kartu gautų paskyrimus į darbą. Karaimiškos vestuvės buvo iškeltos liepą. Po vestuvių Trakuose Ananijus buvo sutikęs Serają Šapšalą, kuris pasiteiravo, kodėl negavęs kvietimo į vestuves. Vis dėlto jis pasikvietė jaunavedžius į svečius, pavaišino paties išvirta juoda kava.

Kai Ananijų nukreipė dirbti į Kamčiatkos Petropavlovską, Elžbieta buvo pasiruošusi vykti kartu. Bet tais metais mirus Stalinui, specialistus buvo nuspręsta palikti Lietuvoje. Elžbieta liko dirbti Vilniaus pedagoginiame institute, su vyru apsigyveno sostinėje. Ananijus gavo kambarį Pylimo gatvėje, bute, kur antrasis kambarys priklausė kitai šeimai.
Neilgai trukus Ananijus ir Elžbieta susilaukė pirmagimio. 1954 m. jiems gimė sūnus Romual­das. 1961 m. šeimą papildė dukra Irena, o 1965-aisiais – dukra Olia, kuri, deja, mirė nesulaukusi nė metukų.
Abu Elžbietos ir Ananijaus vaikai lankė Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą. Romualdas studijavo fiziką, o Irena pasekė mamos pavyzdžiu bei pasirinko rusų kalbą ir literatūrą. Tad nekeista, kad Irenai dar besimokant mokykloje, Elžbieta pažinojo kai kuriuos dukros mokytojus. Pavyzdžiui, rusų kalbos mokytoja buvo jos kurso draugė, o fizikos mokytojas – tuo pačiu metu buvo mokęsis pedagoginiame institute. Net ir dukrai bestudijuojant universitete, Elžbieta pažinojo jos dėstytojus.

Elžbieta Bezekavičienė su vaikais Romualdu ir Irena

Iš pradžių glaudęsi viename kambaryje, vėliau Pylimo gatvės bute Elžbieta ir Ananijus gavo ir antrąjį kambarį. Kartu su jais dar gyveno Ananijaus mama Raisa, Trakų vyresniojo dvasininko ir poeto Simono Firkovičiaus vyresnioji sesuo. Visa šeima palaikė glaudžius ryšius su artimaisiais ir draugais, dažnai susitikdavo su Elžbietos seserimis Irena ir Valentina, Ananijaus broliu Jefimu ir seserimi Helena bei jų šeimomis. Kartu būdavo ruošiamos šventės. Nors ir gyveno Vilniuje, šeima niekada nepamiršo Trakų. Ten nuvažiavę visi kartu būtinai kiekvieną kartą apeidavo pilį, o su valtimi plaukdavo į salas. Ananijus ir Elžbieta aktyviai dalyvavo Trakų karaimų kraštotyros draugijos, sukurtos Mykolo Tinfovičiaus, veikloje. Beje, jų sūnus Romualdas, jau vėliau, būdamas suaugęs, kurį laiką buvo Karaimų kultūros bendrijos pirmininku.
Elžbieta su vyru labai džiaugėsi, kad jų vaikai sukūrė karaimiškas šeimas. Sūnaus Romualdo vestuvės su Kamilija Rajeckaite vyko 1978 m. Vilniuje, o dukros Irenos su Aleksandru Babadžanu 1986 m. Trakuose ir Vilniuje. Romualdo šeimoje gimė dukra Karolina (1979–1980), vėliau dukra Greta – matematikė, programuotoja, baigusi Vilniaus universitetą. Jauniausias sūnus Aurelijus – žurnalistas, LNK žinių vedėjas, baigęs mokslus Anglijoje. Romualdo dukra 2008 m.
ištekėjo už Manto Litvino. Jie turi sūnų Aidą ir dukrą Upę, Elžbietos proanūkius. Gretos ir Manto šeima dvejus metus gyveno Danijoje, tačiau sugrįžo ir dabar gyvena Vilniuje.

Elžbietos vaikaitės Gretos vestuvės. Iš kairės – Irena Babadžan, Elžbieta Bezekavičienė, Greta Bezekavičiūtė, Mantas Litvinas, Regina Pileckytė, Irena Robačevskaja

Elžbietos dukra Irena su šeima gyveno Kryme. Tačiau su vyru ir sūnumis Gariu, Vladimiru ir Aleksandru neseniai persikėlė gyventi į Lietuvą. Vyriausieji sūnūs baigė grafikos specialybę, o jauniausias dar mokosi. Visi užsiima kompiuterinių žaidimų kūrimu. Irenos ir Aleksandro dukra Raisa Dovleta 2017 m. vasario 4 d. tragiškai žuvo Kryme – ją partrenkė automobilis. Tai buvo labai liūdna žinia ne tik šeimai, bet ir visai karaimų bendruomenei. Raja, kaip ir jos močiutė, visada mokėsi tik labai gerai, o fizikos studijas Krymo universitete buvo ką tik baigusi su pagyrimu.
Elžbietai teko palaidoti ne tik dvi anūkes, bet ir dukrą, jauniausiąją sesę, o 1989 m. dar ir vyrą Ananijų. Nuo tada Vilniuje, bute Šeškinės mikrorajone, Elžbieta gyveno viena. Teisybė, Šeškinėje taip pat gyvena ir sūnus Romualdas su žmona Kamilija. Tačiau Elžbieta nuolat kartojo, kad nebijo būti viena, ir ji visuomet rasdavo užsiėmimų, susirašinėjo su Kryme tuomet gyvenusia dukra, aprašydavo ir karaimų bendruomenės gyvenimą.
Karaimų bendruomenės gyvenimas jai visada labai rūpėjo. Nuvažiavusi į Krymą su įdomumu lankydavo vietas, susijusias su karaimais, dalyvaudavo tenykščių karaimų renginiuose. Vėliau apie tai rašydavo straipsnius. Karaimikos klausimais galėdavo ir patarti. Pavyzdžiui, kai žentas Aleksandras Babadžanas, remdamasis Mykolo Firkovičiaus kalendoriumi, ruošdavo savąjį karaimiškų švenčių kalendorių, kuriame trumpai aprašydavo šventes, Elžbieta visada, esant poreikiui, jam patardavo. Savo kalendorius Aleksandras kasmet išdalydavo Krymo karaimams.

Kairėje stovi prof. Simonas Pileckis, dešinėje – Ananijus Bezekavičius su sūnumi Romualdu (dešinėje); sėdi (iš kairės) – Irena Robačevskaja, Valentina Pileckienė, tėvai Gabrielius ir Zuzana Robačevskiai, teta Zinaida Firkovič, Elžbieta Bezekavičienė. Priekyje vaikai iš kairės – Regina ir Margarita Pileckytės, Irena Bezekavičiūtė

1999 m. Elžbieta Bezekavičienė dalyvavo Mažosios kenesos pašventinime Eupatorijoje, ekskursijoje į Džuft Kalė ir apie tai rašė į Maskvos karaimų laikraštį „Karaimskije vesti”. Į Ukrainos lietuvių Kryme leidžiamą laik­raštį „Tiltas“ rašė apie savo apsilankymą 2005 m. Didžiosios Eupatorijos kenesos pašventinime. Elžbieta buvo susitikusi ir su karaimais Feodosijoje, o drauge su Lietuvos karaimais buvo nuvykusi į susitikimus Maskvoje, Haliče, Varšuvoje, palaikė glaudžius ryšius su aktyvia Maskvos karaimų veikėja Tamara Babadžan, gimusia Panevėžyje. Ši labai laukdavo Elžbietos laiškų, nes juose atsispindėjo Lietuvos karaimų gyvenimas.
Elžbieta rašė ne tik laiškus. Į Lenkijos karaimų leidžiamą žurnalą „Awazymyz“ („Mūsų balsas“) ji yra parašiusi straipsnį apie žinomą Lietuvos entomologą karaimą profesorių Simoną Pileckį, jauniausios sesers Valentinos, geografijos ir biologijos mokytojos, vyrą. Elžbieta publikavo ir straipsnį apie savo senelio Boguslavo Firkovičiaus šeimą bei jo mūrinį namą Karaimų gatvėje (Užtiltėje). Ji kreipėsi į Trakų valdžią prašydama, kad jei jau namas negrąžinamas teisėtiems palikuonims, tai ant jo turėtų atsirasti bent lentelė, žyminti, kad tai istorinis namas, kuriame gyveno karaimas, buvęs vyresniuoju dvasininku ir ėjęs vyriausiojo dvasininko pareigas. Deja, prašymas nebuvo išgirstas. Elžbieta padėdavo ir Krymo karaimams. Jei Krymo karaimai prašydavo kokios nors pagalbos savo veiklai, Elžbieta visada atsiliepdavo, nors kartais būdavo vienintelė, kuri nelikdavo abejinga.
Elžbieta atjausdavo ne tik karaimus, bet ir kitus žmones daugelyje gyvenimo situacijų. Jos artimieji ir draugai žino, kad Elžbieta buvo kovotoja už teisybę visur, kur gyveno ir dirbo. Jeigu jai kas nors nepatikdavo, ji rėždavo tai tiesiai į akis ir nemėgdavo apkalbų. Ji dažnai sakydavo, kad yra įsakas gerbti tėvus, bet nėra tokio įsako dėl vaikų. Visgi manė, kad jeigu peiki savo vaiką, vadinasi, ir pats esi blogas. Jei viena kaimynė skriausdavo kitą, Elžbieta rašydavo prašymą užstodama nuskriaustąją. Kai 1982 m. jos šeima persikėlė į Šeškinę, aplinka ten dar nebuvo sutvarkyta. Tuomet Elžbieta pasiekė, kad plytelėmis būtų išklotas takelis, o jos vyras tą takelį vadino „Elės takeliu“.
Elžbieta mėgo ne tik kovoti už teisybę, bet ir nuvažiuoti kur nors bei pamatyti ką nors nauja. Su vyru vyko į turistinį žygį į Kaukazę, į Sočį pas savo tetą, o su universiteto bendradarbiais – į Lenkiją ir Čekiją. Peterburge ji lankė savo dėdę, Jaroslavlyje – vyro pusseserę, o beveik kasmet, pasinaudodami darboviečių kelialapiais, Ananijus ir Elžbieta su vaikais važiuodavo į Palangą arba Nidą. 65-ojo mamos gimtadienio proga sūnus Romualdas jai ir jos seseriai Irenai, matematikos mokytojai, nupirko kelialapius į Paryžių. Po to jos abi mėgdavo sakyti: „C‘est la Vie“, kaip sako prancūzai.
Laisvalaikiu su šeima Elžbieta lankydavo teatrus, ypač mėgo Operos ir baleto teatrą, kiną, parodas, patiko skaityti apie istoriją ir įžymius žmones. Kartą Palangoje ji susipažino su moterimi, kuri gyveno Urale ir labai domėjosi Lietuvos istorija. Nepažįstamąją Elžbieta labai nustebino savo žiniomis apie Lietuvos kunigaikščius. Kaip ir apskritai gyvenime, taip ir pomėgiuose Elžbieta buvo kruopšti ir viską stengėsi atlikti kokybiškai. Drabužius ji siuvo ir mezgė kaip tikra profesio­nalė. Be to, labai gerai plaukiojo ir mėgo įveikti didelius atstumus. Su vyru žiemą čiuožinėdavo Vilniaus čiuožykloje.
Profesinėje veikloje Elžbieta taip pat galėjo pasigirti įvairiais pasiekimais. Vilniaus pedagoginiame institute ji dėstė praktinę rusų kalbą, dirbo korektore- vertėja, žurnalo „Mūsų sodai“ skyriaus vedėja ir išleidžiamąja redaktore. Jau gimus vaikams, nuo 1962 m. ji dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo institute jaunesniąja moksline bendradarbe, nuo 1967 m. Vilniaus universitete buvo mokslinių tyrimų sektoriaus redaktorė, vėliau – vyriausioji redaktorė, o nuo 1977 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė. Jai teko bendrauti ir bendradarbiauti su asmenybėmis, daug nuveikusiomis Lietuvos kultūros baruose. Pedagoginiame institute ji mokėsi su naujos proveržio kartos poetu Vytautu Blože. Savo kurso draugams ir Elžbietai, kuri buvo dar ir seniūnė, jis padovanojo savo pirmąjį vertėjo ir sudarytojo darbą – į lietuvių kalbą išverstą Nekrasovo poezijos „Rinktinę“.

Elžbieta Bezekavičienė, 1960 m.

Pedagogikos mokslinio tyrimo institute Elžbieta dirbo su prof. Leonu Jovaiša. Dabar jis vadinamas Lietuvos edukologijos patriarchu ir pedagogikos korifėjumi. Jis pirmas institute apsigynė disertaciją ir paruošė visą plejadą pedagogikos mokslininkų. Jos bendradarbiu buvo ir doc. Rimantas Sideravičius, laikomas geriausiu Lietuvos „puškinistu“ – tyrinėjo Aleksandro Puškino ryšius su Lietuva.

Elžbieta ir pati yra parašiusi straipsnių apie poetus bei rašytojus, pavyzdžiui, apie Taraso Ševčenkos ryšius su Lietuva, straipsnį „Turgenevas ir jo kūryba“, kuris buvo atspausdintas rašytojo romano „Nakanune“ („Išvakarėse“) leidinyje, skirtame lietuviškoms mokykloms. Knyga išleista 1980 m. Mokyklos bibliotekos serijoje, „Šviesos“ leidykloje. Krymo rašytojų žurnale „Berega Tavridy“ („Taurijos krantai“) 1998 m. Elžbieta išleido savo esė „Pasaulio genijai ir karaimai“, skirtą Adomo Mickevičiaus ir Aleksandro Puškino 200 metų gimimo jubiliejams.
Visgi pagrindinė jos profesinė veikla buvo susijusi su pedagogikos mokslu. Prof. L. Jovaiša Elžbietai buvo padovanojęs savo knygą „Asmenybė ir profesija“ (1981 m.) tuo tarsi primindamas darbą kartu. 1983 m. Elžbieta išvertė jo knygą „Moksleivių profesinės orientacijos problemos“ į rusų kalbą. Knyga buvo išleista Maskvoje, „Pedagogikos“ leidykloje.
Daug laiko Elžbieta skyrė pedagogikos disertacijų redagavimui ir jų vertimui į rusų kalbą. Visi norėdavo, kad būtent Elžbieta jas redaguotų ir verstų, nes tai garantuodavo kokybiškai atliktą darbą. Paskui disertantai ją kviesdavo ir į savo darbų gynimą. Elžbieta turėjo dvi rašymo mašinėles – rusišką ir lietuvišką, kuri buvo perdaryta iš rusiškos (tuo metu rašymo mašinėlių su lietuviškais rašmenimis nebūdavo). Dažnai naktimis ji stuksendavo mašinėle, ir vaikams atrodydavo, kad mama visai nemiega. Elžbieta vienodai gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų kalbas. Visomis trimis kalbomis galėjo rašyti ir spausdinti straipsnius. Kai jau nebeversdavo disertacijų į rusų kalbą, versdavo įvairius dokumentus. Juos gaudavo vertimų biure su sunkiai įskaitoma rašysena rusų ir lenkų kalbomis. Tuomet buvo sudėtinga rasti vertėją, kuris galėtų tai perskaityti ir išversti.

 

Iš kairės – Gabrielius Robačevskis, Raisa Bezekavičienė, Zuzana Robačevskaja ir Romualdas Bezekavičius

Viskas, kas turi pradžią, deja, turi ir pabaigą. Netrumpas Elžbietos gyvenimas nebuvo lengvas. Vaikystėje jai teko ir žąsis ganyti, ir ilgus kilometrus iki mokyklos kasdien nukarti, ir blogai apšildomame name gyventi, ir daug netekčių patirti. Bet Elžbieta gyvenimą priėmė tokį, koks jis yra, ir niekada nesakydavo, kad jis galėtų būti kitoks. „Elės takelis“ ir „naktinis stuksenimas rašymo mašinėle“ – visa tai dabar nugula prisiminimuose, kurie nepavaldūs epochų rėmams. C‘est la Vie.

Irena BABADŽAN
ir Aurelijus BEZEKAVIČIUS

Pabaiga

 

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *