Kolegos eilutės apie mūsų Sigitą ….

Parašyta: 2015-03-13 | Kategorija: Naujienos, Savivaldybė, Trakai |
Lietuvos trispalvės iškėlimas ant Trakų sav. pastato 1988 m. lapkričio 5 d. Iš kairės: Kazys Šliužas, Leonidas paškevičius, Romas Sadauskas, Sigita Nemeikaitė, Juozas Vercinkevičius. Valerijaus Gorlačiovo nuotr.

Lietuvos trispalvės iškėlimas ant Trakų sav. pastato 1988 m. lapkričio 5 d. Iš kairės: Kazys Šliužas, Leonidas paškevičius, Romas Sadauskas, Sigita Nemeikaitė, Juozas Vercinkevičius. Valerijaus Gorlačiovo nuotr.

Popierinė metų  mašina dirbo 

Vis ieškome teisybės absoliuto, kai anasai budi liaudies trobose. Paieškos toliau tęsiamos. Ir piktai, ir geranoriškai. Būtų viskas gal ir gerai, jog vienąsyk žmogaus protelis neprisikabintų prie atomo, sudėtingo ir neliečiamo Viešpaties kūrinio, ir nusikalstamai suskaldytų  jį.Turime bėdą – padidintą radiaciją, kuri liaudžiai neskelbiama.

Taigi, žmogus, nusikaltęs pats sau, vis svajoja apie laiko mašiną, kad pabėgtų į deguonies tyrumą kūdikišką, o ir dvasinį nepanaudotą turtą dėl nemokėjimo mylėti tėvynę. Laiko aparatas? O tokis jau labai seniai yra. Tikt į priekį laiko nepavaro. Gaila. Atgal – prašau –eikite į laikraščių saugyklas ir širdimi skaitykite savo praeitį. Kitaip nevalia. Nes ten raidė ir nuotraukos rodo jūsų žydinčią jaunystę ir maksimalų tiesos troškulį nenumaldomą.

Šiandien pagerbiant žinomos Trakų pavieto žurnalistės SIGITOS NEMEIKAITĖS jubiliejų, „Trakų žemė“ laikinai išnuomavo 1979 metų sovietinio trikalbio laikraščio „Spartuolis“ visų numerių siuntinuką. Kodėl kreiptasi į tąją „laiko popierinę mašiną?“ Ogi,1978 metais Sigita Nemeikaitė paskutinio vasaros  mėnesio pradžioje, baigusi Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas, įžengė į minėtą redakciją. Lauke buvo daug  saulės. „Spartuolio“ veteranai, o ir dar žalias 1976 metų laidos žurnalistas Jonas Počepavičius, linksmai žvelgė į jauną ir simpatišką merginą. Kažkur šalia nematomu Trakų bažnyčios madonos veidu šypsojos ir  žurnalistų priesaika, griežtai fiksavo laiką. Jis – Trakų karaimų stėle –negailestingai šovė į priekį, bet  mes jį sustabdysime drąsiai. Be skydo.

Antai „Spartuolio“ 1979 01 08 numeris. Šių eilučių rinkėjo autorinis rašinys „Ir vėl  į kelionę“ . Tai pasakojimas apie Vievio autotransporto įmonės vairuotoją Dovydą Purvą. Ir nuotrauka. Kaip šiandien gyveni, Dovydai?

O štai 1979 02 06 numeryje ir Sigitos raštas „Savi vaikinai“– „Laiškai iš Vievio grūdų  produktų kombinato.“ Darbininkų gyvenimas. Staklės. Juntamas kietas darbininko delnas,  dalis širdies. Nevaldiška Sigitos dėstymo forma yra pašaukimas ir senojo Vilniaus universiteto inteligencijos palikimas mūsų kartos žurnalistams. Tai yra Estafetė, kuri vadinasi plunksna, vietoje Jėzaus Kristaus kryžiaus. 1979 07 07 laikraščio numeryje vėl Sigitos rašinys – „Juodojo“ šeštadienio beieškant.“ Dalykiška kalba apie kirpėjų darbą. Ir  Lentvaryje. Trakų rajono moterys ir tadop  geidavo būti gražios. Ir dabar. Ir visados. Kaip tada. Ir dabar, kaip ir tu,  Sigita Nemeikaite.

Todėl  dabar tik apie TAVE, atidavus  begalinę pagarbą išėjusiems „Spartuolio“ žurnalistams: Vytautui Paškauskui, Henrikui Bočkauskui, Henrikui Mečkauskui, Zenonui Vilbrantui ir Petrui Cijūnėliui. Ir esamai plunksnos gvardijai, kuri nerūdyja – Joanai Katinienei, Juozui Vercinkevičiui, Vytautui Binkuliui, Viktorui Kierui. Ir tam, kas renka tąjį tekstą, ir tai, kuri neseniai atšventė jubiliejų. O ir nepakartojamoms „Spartuolio“ moterims –vardan šviesių Lietuvos lenkų ir rusų: Polinai, Zitai ir Svetlanai.

Beje, atpasakojant Sigitos Nemeikaitės rašinius „Spartuolyje,“ užklumpa malonus buvusios jaunystės bėgimas iš laiko neteisybės į bent mažytį žmogaus grožį, kuris Lietuvoj nelikviduojamas, broliai ir sesės žurnalistai,ypač Vilniaus sovietinio universiteto auklėtiniai.Taigi, mūsų plieno genas neišsilydė dirbtinėse svetimkūnių  krosnyse.

 

Daugų mergelė

Sidnėjaus lietuvių klubas

Sidnėjaus lietuvių klubas

sigita nemeikaite-jono pocepaviciaus, Vytauto Monkevičiaus nuotr.

Sigita Nemeikaitė, Jonas Počepaivičius 1980 m., Vytauto Monkevičiaus nuotr.

Pokaryje Daugai (dabar  – Alytaus rajonas) trumpam buvę  rajono centru. Be kita ko, jo apylinkėse veikė Vovierio-Žaibo Lietuvos partizanų junginys. Sigitos tėvelis Jonas Nemeika – 1946 metų politinis kalinys. Mama Stanislava –Daugų  vidurinės mokyklos mokytoja. Ir degiojosi tuo laiku neramiu tarp Jono ir Stanislavos švenčiausias laiškų romanas. Politinis kalinys ir mokytoja. Gražu ir pavojinga. O jiems atvykus  į Daugus, laiškai tapo meile,vadinasi, Daugų miestelyje atsirado dar viena laiminga pora ,kuri į gyvenimą ir atvedė mūsų Sigitą. Šiandien – Trakų patriotę! Toji baigė Daugų vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur įgijo žurnalistės  specialybę.

Atėjus į Lietuvą laisvei, „Spartuolis“ pavadintas  „Galve“,  kurios vadove  Sigita du sykius buvo. Vėliau– dienraščių  „Lietuvos rytas“, „Vilniaus diena“,  žurnalų „Statyba ir archtektūra“, „Statyk“,  „Veidas“ žurnalistė, o nuo 2009 metų – Trakų rajono savivaldybės viešųjų ryšių atstovė.

Sigita kaip asmenybė yra loginės „šaltos košės.“  Žodžiu, realus subjektas,  sakytų kokia nors speciali tarnyba. O mes, jos draugai, sakome, kad profesionali specialistė ir geras žmogus, tipiška savo  kartos atstovė, Daugų inteligentiškos poros dukra, dzūkaitė, teisingai išmananti Respublikos viešus dėsnius, kadrinė žurnalistė. Jos stilius– klasikinis, aiškus ir moderniškas.

Jonas POČEPAVIČIUS


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *