Laikmetis, kuriame gyvename, mums pažėrė daugybę vidinį nerimą keliančių įvykių. Tačiau Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas Algirdas Toliatas kviečia neišsigąsti kylančių iššūkių ir nepasiduoti greito vartojimo vertybėms bei netikrų pranašų vilionėms.

Pasak jo, kuo daugiau Dievo ramybės bus žmogaus širdyje, tuo labiau ji skleisis ir visame pasaulyje.

Ramybė – ne abejingumas, o pasitikėjimas ir veikimas

Kalbėdamas apie ramybę kun. A. Toliatas kiekvieną iš mūsų kviečia atsigręžti į Bibliją, nes joje atrasime tai, kas yra tikroji, o ne apsimestinė ramybė. „Klaidingas įvaizdis, kad krikščionis yra pasyvus ar abejingas tam, kas vyksta aplinkui. Iš tikro yra greičiau atvirkščiai, nes krikščionybė nukreipta į visuotinio gėrio skleidimą, o ne pasyvumą. Geriausias to pavyzdys – Šv. Mergelė Marija. Ji yra rami viduje, tačiau išorėje – išties veikli, nepasitenkinanti pasyviu įvykių stebėjimu. Kanos vestuvėse, būdama prie stalo, Šv. Mergelė Marija iš karto mato problemą ir į ją reaguoja. Nors galėjo likti abejinga, nesikišti, ji imasi dalyvauti veiksme, nes pastebi svarbiausius dalykus“, – sako kunigas.

Pasak A. Toliato, būtent todėl Kristus po kryžiumi paliko mums savo motiną. „Ji yra tarsi įkvėpėja, mūsų palaikytoja. Kiekvienas krikščionis turi būti veikime, kad „žodis taptų kūnu“. Kaip tas gerasis Samarietis, negalime abejingai praeiti pro kenčiantįjį, net jei jis ir nėra mūsų brolis, o kartais – netgi mums atgrasus“, – įsitikinęs dvasininkas.

Dar vienas krikščioniškos ramybės pavyzdys, pasak jo, yra Kristus valtyje. „Niekada nebus taip, kad mūsų gyvenime nekils audrų. Kristus, miegantis valtyje, nėra abejingas ir savimi patenkintas „poilsiautojas nuo pasaulio įvykių“. Šioje situacijoje, net siaučiant stichijoms, jis išlaiko vidinę ramybę. Taip yra todėl, kad jis atsigręžęs į Tėvą ir yra pilnas Šventosios Dvasios, išsaugantis ramybę neramybėje. Todėl turime suprasti, kad giluminė ramybė ateina tik iš Dievo. Tik tada mes galim paleisti savo ydas ar baimes“, – byloja jis.

Gundymai per amžius nepasikeitė

Pasak A. Toliato, norint išsaugoti vidinę ramybę labai svarbu nepasiduoti gundymams ar tam tikriems įvaizdžiams. „Prisiminkime Kristų dykumoje – juk jis patyrė tokius gundymus, kokius patiriame ir mes. Niekas nuo to laiko nepasikeitė. Juk gundymas duona – tai vartotojiškumo pagundos. Kasdien esame gundomi vis daugiau vartoti arba vartoti pigiai ir be pasekmių. Pigūs malonumai, greiti ir neįpareigojantys santykiai, pigios dujos – tai tos pačios prigimties gundymas, kuris aprašytas Biblijoje. Todėl nepasiduokite jam, nes puikiai matome tokių gundymų pasekmes mūsų visuomenei ir visam pasauliui“, – kviečia jis.

Kunigas įsitikinęs, kad atrasti tikrąją ramybę mums trukdo ir antroji dykumos pagunda „Ši pagunda kviečia pasiduoti blogiui, nusivilti ir nebetikėti gėrio pergale. Suprantama, šiandienos situacijoje daug kas gali klausti: Kur yra Dievas, kai vyksta tokie baisūs dalykai? Tačiau šio gundymo tikslas ir yra mus įbauginti, kad žmogus nusigręžtų nuo Dievo. Nusigręžus nuo jo, mumyse dingsta Dievo atspindys“, – sako A. Toliatas.

Trečioji, mūsų ramybę dažnai nutolinanti pagunda, kurią patyrė ir Kristus – gundymas Biblijos žodžiais. „Juk kartais blogis ateina prisidengęs gėriu ir netgi cituodamas Šventąjį Raštą. Prisiminkime sceną, kuomet atvedama nusidėjėlė, kurią „teisieji“ nori užmėtyti akmenimis. Tačiau Kristus parodė, kad šie žmonės buvo įstrigę savo teisume. Jie tais lozungais tik prisidengė, tačiau rašto aiškintojams, fariziejams – to laikmečio elitui – nerūpėjo moterį atvesti į doros kelią. Jiems nebuvo svarbi ir tautos gerovė – šie žmonės tiesiog norėjo „padaryti savo reikalus“. Tokių pavyzdžių apstu ir dabar, kai prisidengiant gražiais lozungais siekiama susidoroti su kitaminčiais, norima išstumti oponentus, apjuodinti tuos, kurie yra nepatogūs“, – sako jis.

Kviesdamas nepasiduoti šiems gundymams, kun. A. Toliatas kviečia saugotis ir „netikrų pranašų“, kurie į tariamą, savo sukurtą ramybę kviečia „sėdėdami ant sofos, plūsdami kitaip negu jie mąstančius ir pozuodami asmenukėms“. Pasak jo, tikroji ramybė ateina tik iš Kristaus, o ne iš socialinių tinklų, kuriuose vieną dieną šie žmonės tau gali dėti „laikus“, o kitą dieną – be jokio sąžinės graužimo supuolę nulinčiuoti.

Bažnyčią kuria bendruomenė

A. Toliatas įsitikinęs, kad nereikia nusiminti, net jei kažkur suklumpame, išklystame iš kelio ar nebetikime gėrio pergale. „Gyvendami žemėje, mes esam nuolatos kelyje, darome sprendimus, kurie ne visada būna teisingi. Tačiau, kaip Izraelio tauta, taip ir kiekvienas iš mūsų suklupę galime vis iš naujo atsikelti ir išeiti iš savojo Egipto, įveikti išbandymo ir neramybės dykumas“, – primena jis.

Šiame kelyje nesame vieni, mums gali padėti bendrakeleiviai. „Todėl Ramintojos bažnyčia – ne tik šventovė, bet ir bendruomenė, vedanti į Kristų. Jau pati mūsų struktūra sako, kad čia laukiamas kiekvienas“, – sako jis. – Pirmajame aukšte pas mus įsikūręs socialinis verslas „Pirmas blynas“, kur dirba negalią turintys žmonės. Tai, kaip jie kabinasi į gyvenimą, su kokia meile patarnauja atėjusiems klientams, man yra didžiulis liudijimas. Juk bažnyčios paskirtis – pirmiausia sutikti, pasitikti žmogų, jį priimti, kad ir koks jis būtų“.

Ramintojos paveikslas

Antrasis aukštas – salės. „Jose vyksta daug renginių, taip pat ir lietuvių kalbos pamokos baltarusiams bei ukrainiečiams. Šiame aukšte turime idėją pasirūpinti pabėgėliais ir sukurti erdves, kuriose jie bendrai su lietuviais dalyvautų įvairiose veiklose. Tai būtų filmai, susitikimai, knygų pristatymai, bendras maisto gaminimas ir kitos iniciatyvos“, – atskleidžia A. Toliatas. – „Mūsų bažnyčios bendruomenė siekia organizuoti neformalaus ugdymo ir užimtumo veiklas Ramintojos erdvėse pabėgėliams iš Ukrainos. Prie šios iniciatyvos nieko papildomai neišleisdami galite prisidėti kiekvienas, skyrę 0,6 proc. GPM Krikščionių profesinei sąjungai“.

Trečiasis aukštas, pasak kunigo  – svarbiausias, nes čia yra koplyčia. „Jeigu mūsų darbuose nebus Kristaus, tai pavargsim. Ir vieni nuo kitų, ir nuo savęs, savo netobulumo. Todėl tam, kad nepavargtume, reikia pasisemti iš Kristaus jėgų. Būtent koplyčioje jėgų gali pasisemti kiekvienas, ieškantis tikrosios, vidinės ramybės“, – liudija jis.

Negimę vaikučiai – Marijos artumoje

Dar vienas ypatingas trečiojo aukšto akcentas – dailininkės Elenos Kniūkštaitės nutapytas Marijos Ramintojos paveikslas. „Kai paklausiau dailininkės, kas jame pavaizduota, ji atsakė, kad čia Šv. Mergelė Marija su negimusiu vaikučiu. Šis vaikelis yra Marijos artumoje, priglaustas prie jos skruosto. Vystant šią mintį greta paveikslo atsirato vieta votams. Šios širdutės yra betoninės, kaip ir pati mūsų bažnyčia. Didžiausios širdys – padėka geradariams, be kurių pagalbos negalėtume kurti bendruomenės, vidutinio dydžio širdys dažnai paliekamos jaunavedžių arba pakabinamos po krikštynų, o mažiausios skirtos negimusiems kūdikiams“, – pasakoja jis.

Pasak kunigo, mamos, dėl įvairių priežasčių praradusios savo negimusius vaikučius, supranta, kad jie niekur nedingo, o yra Dievo ir Šv. Mergelės Marijos artumoje. „Šie votai tarsi įprasmina tuos vaikučius, yra prisiminimas apie juos. Mes už juos meldžiamės, prašome palaimos jų mamoms. Mergelės Marijos Ramintojos malda taip pat skirta visoms mamoms – besilaukiančioms ar nesulaukusioms savo vaikų. Taip palaipsniui Dievas mus gydo, mes grįžtame į jo namus“, – įsitikinęs jis.

Kunigas prisimena istoriją, kuomet mama, per gyvenimą dėl įvykusių persileidimų praradusi net devynis vaikučius, pakabino devynias širdeles. Ji žinojo kiekvieno vaikelio vardus, kasdien už juos melsdavosi. „Dažnai apie tai, kad moteris neteko kūdikio, nežino net artimi žmonės, ką jau kalbėti apie draugus ar bendradarbius. Savo skausmą ji viena ar kartu su vyru dažnai kenčia tyliai, kitiems nežinant. Nepaprastai džiaugiuosi, kad turime vietą, kurioje šios moterys atranda ramybę, širdele įprasmina skaudžią netektį ir semiasi jėgų tolesniam gyvenimui“, – liudija dvasininkas.

Pasak jo, viltis, ramybė, amžinasis gyvenimas pilni dinamikos. „Dievas yra amžinas kūrimas. Todėl ramybės kelionė – laviravimas tarp dileminių sprendimų. Linkiu, kad per prisikėlusįjį Kristų mūsų gyvenimuose, mūsų neramybėje, mūsų baimėse įvyktų pasikeitimas“, – atrėjant Šv. Velykoms kviečia kun. A. Toliatas.

Parengė Gediminas Dubonikas