Laisvė – tai išskirtinė galimybė. Nepriklausomai nuo to, kuria kalba kalbame, kokie mūsų tikėjimo ar kultūrų skirtumai ir ypatumai, Nepriklausomoje valstybėje tai garantuota galimybė kurti tai, ką norime ir kuo tikime, tai galimybė gyventi taip, kaip manome esant geriausia, tai galimybė prisidėti prie savo gimtojo miesto ir savo šalies dabarties bei ateities ir klestėjimo.
Švęsdama Kovo 11-ąją Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenė šventine eisena, kaip gyva tautine juosta, apkabino Trakų miestą. Mokiniai, mokytojai, svečiai pasipuošę tautiniais akcentais bei Ukrainos vėliavos spalvomis ne tik šventė laisvę, bet ir išreiškė palaikymą Ukrainos tautai, jos žmonėms. Džiaugiamės, kad prie gausaus mūsų būrio prisijungė ir Trakų miesto seniūnė Vilma Puišienė, Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė ir pavaduotoja Živilė Barkauskaitė.
Šventinės eisenos akcentu tapo gimnazijos mokinių, mokytojų, svečių sudėliota dėlionė simbolizuojanti Lietuvos ir Ukrainos laivės kovas, šalių stiprybę.
Lietuvių kalbos olimpiados rajoninio turo laimėtojo Žygimanto Jecevičiaus darbas „Švenčiu Lietuvą“
Lietuva – nuostabus kraštas, išraižytas giliomis upių vagomis, papuoštas ir žvelgiantis į mus skvarbiomis ir visa matančiomis ežerų akimis, lyg gintaro lašeliais, nusagstytas bažnyčiomis, pilimis ir dvarais. Puikioje Lietuvos žemėje gyveno ir tebegyvena daug iškilių, darbščių, įvairiausiais nuopelnais pasižymėjusių ir į Tėvynės istoriją įsirašiusių asmenybių.
Mūsų didinga šalis ir jos žmonės mane labai žavi. Turime daug gerų menininkų, kurių vardai ir darbai žinomi visame pasaulyje. Dalios Ibelhauptaitės, Gintaro Varno spektaklių pastatymai, Gintaro Rinkevičiaus, Juozo Domarko klasikos kūrinių interpretacijos – vieni iš daugelio garsių pasaulyje. Mūsų dramaturgų, rašytojų eilės vis pildosi naujais autoriais ir jų kūriniais. Malonu ir gera yra skaityti mūsų poetų eiles. Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, kanauninko Jono Mačiulio – Maironio – jautri ir grakšti tautinė lyrika, moderni ir nenuvalkiota iškilaus erudito kunigo dr. Ričardo Mikutavičiaus kūryba ir didelė jo meilė menui, kainavusi gyvybę, leidžia džiaugtis ir didžiuotis Lietuvos kultūriniu elitu. Skaitydami ir apmąstydami mūsų dainių veikalus ir semdamiesi iš jų patriotiškumo, drąsos, švenčiame jų atminimą ir apdainuotąją Lietuvą. Šiedu mano paminėti poetai gyveno nepriklausomybės nuotaikomis, vienas – pirmosios, 1918 m., kitas – antrosios, 1990 m.
Mano mažame Trakų miestelyje, vienoje nedidelėje, dar 1409 m. Didžiojo kunigaikščio Vytauto funduotoje šventovėje, telpa viso Lietuvos krikščionybės septyniašimtmečio istorija. Juk tasai mano minėtas Madonos paveikslas – Bizantijos imperijos palikimas – jos valdovo Emanuelio ll Paleologo dovana Vytautui jo krikšto proga.
Tačiau šiame pamąstyme norėčiau pasidalinti savo mintimis apie laikus, į kuriuos visa savo esybe norėčiau sugrįžti ir bent vieną dieną juose pagyventi, ir, kaip rašė Maironis: ,,Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų.“ Tai – Lietuvos Renesansas, barokas, Apšvieta vienu metu: iškilus valstybės aukso amžius, kuomet Lietuva vešėjo kaip vynuogynas, o menas, persmelktas patoso ir aukštumų grožio įkvėpto pamaldumo, klestėjo. Iš kur gi ši mano meilė šiam laikmečiui? Atsakymas labai paprastas. Esu trakietis, ir mano garbingasis miestas didžiuojasi ne tik pilimis ir kibinais. Jo centre iškilmingai stūkso švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Joje uoliai darbuojuosi jau septynerius metus – patarnauju Mišioms, ruošiu ir tvarkau liturginius reikmenis, organizuoju iškilmingus patarnavimus, vadinamąsias ,,asistas“ iškilmėms, kitaip sakant, dirbu zakristijono darbus, nors man – tik septyniolika. Ši bazilika ypatinga ne savo bazilikos titulu, bet priežastimi, kodėl šis titulas jai suteiktas. Jos nuostabiame barokiniame altoriuje, kurį matau kasdien, ir kuris, saulės apšviestas, dar iškilmingiau ir paslaptingiau suspindi, kabo stebuklingasis Trakų Dievo Motinos paveikslas.
Daugelis lietuvių žino ir gerbia Aušros vartų, Krekenavos, Pivašiūnų, Žemaičių Kalvarijų Marijas, kadangi jos, savo stebuklingumo ženklan, yra karūnuotos popiežiškomis karūnomis. Bet daugelis pamiršta, o gal net ir nežino, kad Trakų Marija šitaip buvo pagerbta pirmoji. Tai įvyko 1718 metais, rugsėjo 4 dieną, popiežiaus Klemenso XI pontifikato metu. 1717 m. kaimynės Lenkijos Čenstakavoje buvo karūnuotas tenykštis Dievo Motinos atvaizdas. Vienoje respublikoje pamečiui buvo įvykdyti du neįtikėtinos svarbos ir, leiskite pabrėžti, pirmieji Europoje ( ne Vatikane), tokio pamaldumo ir bažnytinės politikos aktai. Mano mažame Trakų miestelyje, vienoje nedidelėje, dar 1409 m. Didžiojo kunigaikščio Vytauto funduotoje šventovėje, telpa viso Lietuvos krikščionybės septyniašimtmečio istorija. Juk tasai mano minėtas Madonos paveikslas – Bizantijos imperijos palikimas – jos valdovo Emanuelio ll Paleologo dovana Vytautui jo krikšto proga.
Savo bazilikoje su didžiu rūpesčiu ištraukiau iš dvasinio sąšlavyno senus, nors ir nelabai vertingus (vertingieji jau muziejuje), liturginius drabužius, senus procesijinius ir Mišių rakandus, kurių pavadinimų nei paskirties nežino nė kunigai.
Gautąjį paveikslą jis įkurdino Trakuose. Ilgainiui šis atvaizdas pradėjo garsėti stebuklais. Prie jo meldęsi žmonės išgydavo, atgaudavo regėjimą, pamiršdavo luošumą, susilaukdavo vaikų. Kaip rašoma psalmėje :,, Bevaikė pagimdo septynis.“ Visų šių dieviškos mistikos persmelktų, kelis šimtmečius trukusių įvykių sūkuryje Vatikanas ir atsiuntė Lietuvai jos Madonos aukso vainikus. Kasdien tarnaudamas po Jos kojomis ir matydamas nuostabų Jai sukurtą barokinį altoriaus sostą, aš pamilau ir Ją, ir patį baroko laikmetį. Štai iš kur toji meilė – kasdienės aplinkos įkvėpimas. Vėliau susikaupė ir žinios apie šią nepaprastos istorinės svarbos vietą. Čia bręsta ir vystosi mano meilė senajam menui – barokinei dailei, muzikai, juk kas gali būti maloniau už tylią ir pamaldžią pozityvo ( barokinių vargonėlių) raudą, nutraukiamą trelės su iškilminga mažorine užbaiga?
Aš taip švenčiu Lietuvą. Švenčiu Lietuvą, gardžiuodamasis ir smaližiaudamas skaniais, bet mažais jos ypač turtingos istorijos kąsneliais. O kaip aš tęsiu jos kūrybą? Manau, kad nėra geresnio būdo kurti Lietuvą, kaip tik nupūsti laiko dulkes nuo jos visų pamiršto ir suniokoto paveldo. Savo bazilikoje su didžiu rūpesčiu ištraukiau iš dvasinio sąšlavyno senus, nors ir nelabai vertingus (vertingieji jau muziejuje), liturginius drabužius, senus procesijinius ir Mišių rakandus, kurių pavadinimų nei paskirties nežino nė kunigai. Aš pavadinimus ir paskirtis žinau, nes man tai reikalinga, aš tuo džiaugiuosi ir tai saugau, nes man tai labai brangu. Per savo trumpą gyvenimą ir trumpą tarnystę dviese su vietos klebonu ir kitų bičiulių padedami nuveikėme daug – atkūrėme tradicinį altorių apstatymą, sugrąžinome bazilikai daug ,,prarastų“ jos daiktiškųjų turtų.
Tačiau aš norėčiau papasakoti apie savo asmeninį projektą, kurį, Dievo ir žmonių padedamas, labai sėkmingai įvykdžiau praėjusią vasarą. Kaip jau rašiau, turime išskirtinį paveikslą, kuriam, be materialių gėrybių buvo sukurta ir dvasinio, žodinės tradicijos paveldo: lyrikos, giesmių ir epodžių. Vienas tokių kūrinių buvo išleistas Antverpene, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus epodžių rinkinyje. ,,Keturios Mergelės Motinos mylios“ – taip vadinasi šis Lietuvos Horacijaus veikalas, skirtas procesijos aprašymui pas Trakų Madoną. Besidomėdamas jo kūryba, LRT mediatekos archyvuose atradau seną laidą, kurioje pasakojama apie baroko trakietiškąjį pamaldumą, o laidos fone skamba melodinga, tauraus teksto giesmė. Įsiklausęs supratau, jog tai giesmė, skirta Trakams. Ir tikrai, ji skirta Trakų Marijai, leidinys su tekstu išėjo 1754 metais iš Jėzuitų spaustuvės. Ši giesmė – kasmetinių Karūnavimo atlaidų rugsėjo mėnesį, tradicija, seniai užmiršta ir nebetęsiama ne vieną ir ne du dešimtmečius, o gal ir šimtmečius. Užsimaniau šią klaidą ištaisyti. Gerai, kad pažinojau ,,prietelių“, kurie šios giesmės tekstą turėjo, mano prašymu, aranžavo ir atsiuntė sutvarkytas partitūras. Man beliko vietinių leidėjų padėjimu išleisti nedidelius lankstinukus su jos melodija bei tekstu ir parašyti trumpą pristatomąjį straipsnį parapijiečiams vietos laikraštyje.
Deja, šie vertingi dalykai, kad ir kokie neįkainojami jie bebūtų, ilgainiui, ypač pastarųjų okupacijų metais, dingo, pasimetė. Mano ir mūsų visų pareiga yra juos ištraukti iš dvasinio, o kartais ir tikro šiukšlyno, nupūsti laiko dulkes ir vėl grąžinti Lietuvai kaip amžiną turtą.
Ir štai po ilgos pertraukos gražioji baroko laikų giesmė vėl nuaidėjo bazilikos skliautais, mat atlaidų proga buvau privertęs ją išmokti ir sugiedoti mūsų vargonininkę ir chorą, taip pat dar vieną per atlaidus giedojusį ansamblį, lankstinukus su tekstu rankose laikė visa bažnyčia, o aš netvėriau džiaugsmu savo, kataliko ir būsimojo istoriko, kūne. Matyt ir profesorius Liudas Mažylis su ne mažesniu entuziazmu vežė į Lietuvą rastąjį Nepriklausomybės aktą. Koks džiaugsmas yra surasti Tėvynei brangių istorinių artefaktų, aptikti mums nežinomų, bet anksčiau plačiai paplitusių, tradicijų likučių! Viena laimė yra tas tradicijas aptikti, kita laimė – jas atkurti ir padaryti aktualias nūdienai. Visa tautos savastis slypi jos praeityje, istorijoje. Juk giedame: ,,Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Visa amžių ir laikų verpetuose sukaupta protėvių patirtis, palikta kultūra – mūsų tvirtybės šaltinis. Deja, šie vertingi dalykai, kad ir kokie neįkainojami jie bebūtų, ilgainiui, ypač pastarųjų okupacijų metais, dingo, pasimetė. Mano ir mūsų visų pareiga yra juos ištraukti iš dvasinio, o kartais ir tikro šiukšlyno, nupūsti laiko dulkes ir vėl grąžinti Lietuvai kaip amžiną turtą. Tuo turtu apdovanota Tėvynė ir juo pamaitinti, protėvių dvasios įkvėpti tautiečiai bus pajėgūs sąžiningai ir dorai kurti ateities Lietuvą.
Taigi aš švenčiu Lietuvą – švenčiu jos kultūrą, gėriuosi protėvių paliktu menu, godžiai skaitau ir domiuosi jos istorija. Kuriu tokią Lietuvą, kuri gali didžiuotis ir pasigerėdama mums demonstruoti savo kultūrinius lobius, kurių turi gausiai ir kuriuos, deja, mes ne visuomet pastebime ir įvertiname. Galbūt mūsų meilės išraiška nebus tokia patosiška, plati ir visa apimanti. Galbūt apie mūsų darbus nesužinos visas pasaulis, tačiau turime suvokti, kad kiekvieną, net ir mažiausią mūsų dvasinį, kultūrinį ar istorinį indėlį į Tėvynės kūrimą Aukščiausiasis įvertina, o gimtoji šalis atsimena. Galėjau rašyti apie visiems žinomus Gedimino laiškus, piliečių sukilimus ar pasaulinius karus, bet nusprendžiau aprašyti savo mažą indėlį į Lietuvos kultūrą. Mano Lietuva, mažyte, į Čiurlionio Karalių delnus telpanti šalie, manau, kad Tu vertini mūsų nuoširdžias pastangas kurti Tave gražesnę, gyvesnę. Tegul Tavo žmonės Tave, Lietuva, myli ir švenčia savo, gal ir mažais, bet reikšmingais darbais.
Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos informacija ir nuotraukos
