Pirmos dienos vokas, skirtas karaimų ir totorių Lietuvoje 600 metų sukakčiai, 1997 06 27

Renkant medžiagą parodai apie Lietuvos karaimus Vievio bibliotekoje, radau straipsnį „Trakų karaimai ruošiasi 600 metų jubiliejui“ (Kauno diena, 1997 m. birželio 6 d., Nr. 130 (15157), p. 19). Jame žurnalistas Vincas Staniulis užrašė Trakų karaimo, inžinieriaus Simono Juchnevičiaus, parašiusio jubiliejui trijų veiksmų pjesę karaimų kalba „Gyvenimas kelionėje – gyvenimas Trakuose“ („Tirlik jolda – tirlil Trochta“), pamąstymus apie artėjančius šventinius renginius ir karaimų bendruomenės gyvenimą Trakuose. Anot pjesės autoriaus, svarbu, kad karaimai išgirstų tikrą protėvių žodį. „Jaunimas jau beveik nemoka savo tėvų kalbos“, anuomet sakė S. Juchnevičius.

Jubiliejaus išvakarėse, 1996 m. išleistas Mykolo Firkovičiaus (1924–2000) pirmasis karaimų kalbos vadovėlis „Mień karajče ürianiam“ (liet. „Aš mokausi karaimiškai“). Apie karaimų kalbą savo pastabose doc. R. Venckutė tuomet teigė, kad ji yra aplinkinių kalbų apsuptyje užsikonservavusi tarytum gintare įklimpusi muselė, šios kalbos „iš seniausių laikų paveldėti ir išlaikyti archaiškieji bruožai yra ankstesnio tiurkų kalbų laikotarpio atspindys, todėl ji be galo svarbi tiurkų kalbų istorijai“.

Renginiai, skirti 600 m. sukakčiai, kai karaimų protėviai, keli šimtai šeimų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1397 m. pakviesti, atsikėlė į Lietuvą, baigiantis birželiui vyko Vilniuje, Trakuose, Kaune. Kadangi pati buvau ne tik šios sukakties iškilmių liudininkė, bet ir viena iš atnaujintos karaimų ekspozicijos rengėjų (tuomet dirbau Trakų istorijos muziejaus vyriausiąja fondų saugotoja), nutariau pasidalyti prisiminimais ir apžvelgti trumpai Karaimų muziejaus istoriją. Pateikiu skaitytojams mano tekstą, parašytą parodos katalogui „Karaimowie na Litwie“ 2007 m.

„Karaimų kultūros paveldas dažniausiai buvo pristatomas pavienėse parodose. XIX a. pabaigoje Peterburgo universiteto studentas Šapšalas su bendraminčiais sumanė įkurti Karaimų muziejų. Gavęs pritarimą iš vyriausiojo Krymo karaimų dvasininko S. Pampulovo, išvyko rinkti eksponatų Simferopolyje, Bachčisarajuje, Eupatorijoje ir Feodosijoje. 1915 m. S. Šapšalas persikėlė gyventi į Eupatoriją, kur 1916 m. prie Karaimų bibliotekos buvo įkurtas Karaimų muziejus. Čia buvo eksponuojami vyriausiųjų dvasininkų ir įžymių karaimų bendruomenės narių portretai, architektūros paminklų piešiniai, senoviniai ginklai. Deja, po perversmo Rusijoje S. Šapšalas buvo priverstas 1918 m. emigruoti į Turkiją. Jo pradėtas darbas žlugo: 1929 m. biblioteka ir dalis eksponatų buvo išvežti į Leningradą, o kita dalis per sumaištį sunaikinta.

Atnaujintos Karaimų etnografinės ekspozicijos atidarymas 1997 m. birželio 28 d. Iš kairės:  kalba dr. H. Kobeckaitė, stovi: Trakų istorijos muziejaus direktorius V. Poviliūnas ir vyriausioji fondų saugotoja I. Senulienė,  kultūros ministras S. Šaltenis ir viceministras N. Puteikis, LR kultūros ministerijos muziejų skyriaus specialistas R. Senapėdis

1928 m. S. Šapšalas buvo išrinktas vyriausiuoju Lenkijos karaimų dvasininku, todėl kultūrinės veiklos centras persikėlė į Trakus ir Vilnių. Kolekcionavimo aistra neišblėso: į Vilnių jis atvyko su nemenku karaimikos bei orientalistikos rinkiniu ir mintimi įkurti Karaimų muziejų. Padedant karaimų bendruomenei, Vilniaus intelektualams bei Lenkijos, o vėliau ir Lietuvos vyriausybėms, jis ėmė organizuoti muziejų Trakuose. 1938 m. Trakuose pradėta muziejaus pastato statyba, kuriai vadovavo architektas J. Borovskis.

Tais pačiais metais Lenkijos vyriausybė šiai statybai skyrė 33 tūkst. zlotų. Atgavus Vilniaus kraštą, 1940 m. Lietuvos vyriausybė muziejaus statybos darbams užbaigti skyrė 14 tūkst. litų. 1938 m. birželio 30 d. buvo patvirtintas muziejaus statutas, apibrėžęs muziejaus funkcionavimo principus ir veiklos kryptis. Vykstant muziejaus statybai, pats rinkinys buvo saugomas S. Šapšalo namuose Vilniuje, kur buvo prieinamas visuomenei. Pats Šapšalas muziejų suvokė ne tik kaip vietinės bendruomenės muziejų, bet ir kaip platų karaimikos centrą. Todėl rinkdamas eksponatus nesitenkino tik Trakų ir Vilniaus medžiaga, o kaupė ir kitų šalių karaimų bendruomenių kultūrinį paveldą. Nemažai daiktų muziejui surinkta 1938 m. organizuotoje ekspedicijoje Artimųjų Rytų šalyse.

Sovietų okupacija ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė muziejaus statybos darbus, o karaimikos rinkinys taip ir liko S. Šapšalo bute Vilniuje. Nuo 1941 m. rinkinys buvo suvalstybintas, įkurtas karaimų istorijos ir etnografijos muziejus ėmė veikti kaip Lietuvos TSR Mokslų akademijos padalinys: Šapšalas buvo priverstas padovanoti rinkinį valstybei. Jis buvo paskirtas muziejaus direktoriumi. Šiuo laikotarpiu muziejus prarado savo, kaip karaimų kultūros židinio, reikšmę. Rinkiniai taip ir nebuvo perkelti į Trakus, laikinosios parodos buvo daugiau ideologinio turinio.

1951 m. muziejus, kaip atskiras padalinys buvo uždarytas: suinventorinta rinkinių dalis buvo perduota Etnografijos muziejui (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus), o muziejaus biblioteka – Mokslų akademijos bibliotekai. Nesuinventorinta rinkinio dalis liko S. Šapšalo bute, kai kurie eksponatai vėliau buvo perduoti Trakų istorijos ir Lietuvos dailės muziejams bei Ermitažui, kai kas pateko į privačias kolekcijas.

Praėjus šešeriems metams po S. Šapšalo mirties, 1967 m. birželio 24 d. buvo atidaryta pirmoji Karaimų etnografinė paroda Trakų istorijos muziejuje. Ekspozicija įrengta pastate, kurį pradėjo statyti karaimų bendruomenė dar 1938 m., o 1959 m. jis perduotas Trakų istorijos muziejui. Ekspozicijos pagrindą sudarė S. Šapšalo kolekcijos dalis, perduota Trakų istorijos muziejui. 1995 m. muziejaus pastatas uždarytas remontui, o 1997 m. birželio 28 d. , pažymint karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines, atidaryta atnaujinta Karaimų etnografinė paroda.“

Atnaujintai karaimikos ekspozicijai, tuomet vienintelei atspindėjusiai Lietuvos karaimų istoriją, kalbą, išlikusį kultūros paveldą, šeimos apeigas ir papročius, eksponatus iš karaimikos rinkinio atrinko ne tik Trakų istorijos muziejus, bet iš savo rinkinių skolino Lietuvos nacionalinis dailės, Lietuvos nacionalinis, Vytauto Didžiojo Karo muziejus. Rengiant ekspoziciją, nuoširdžiai ir profesionaliai konsultavo diplomatė, žurnalistė dr. Halina Kobeckaitė, eksponatų rinkimu iš tautiečių rūpinosi bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius, dovanojo savo parašytas knygas.

Totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 metų jubiliejinis leidinys. Autorės  H. Kobeckaitės dovana I. Senulienei

2011 m. lapkričio 18 d. minint karaimų tautos dvasinio ir pasaulietinio vadovo, karaimų muziejaus įkūrėjo, prof. Hadži Seraja Šapšalo 50-ąsias mirties metines, karaimų etnografinė paroda pavadinta Seraja Šapšalo karaimų tautos muziejumi, pagaminta atminimo lenta, jubiliejinis medalis ir ženkliukas. 2021 m. liepos 7 d. S. Šapšalo karaimų tautos muziejus uždarytas remonto darbams.

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo išskirtinio jubiliejaus, 2022-ieji Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Karaimų metais. Per pirmąjį šių metų pusmetį parengta karaimams skirtų laidų Lietuvos žiniasklaidoje, eksponuotos parodos – karaimikos Vrublevskių bibliotekoje ir karaimų istorijos Trakų viešojoje bibliotekoje. Gegužės 19 d. Vilniaus universitete surengta tarptautinė mokslinė konferencija apie karaimų kalbą, kuri įtraukta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų atlasą ir ja visame pasaulyje kalba vos 30 žmonių – visi jie gyvena Lietuvoje.

Išsipildė aukščiau minėto karaimo S. Juchnevičiaus noras, konferencijoje karaimų bendruomenės nariai kalbėjo karaimiškai, apžvelgti būdai, kaip išsaugoti karaimų kalbą. Gegužės 20 d. nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose įvyko iškilmingas Karaimų metų minėjimas. Pagrindinė šio renginio mintis – „atkreipti dėmesį į svarbiausias karaimų kultūros savybes, taip suteikiant karaimams ir jų unikaliam palikimui vilties ir paskatinimo išlikti“, – sakoma Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pranešime. 2021 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 192 karaimai. „Lietuvos karaimų bendruomenės etninis ir konfesinis unikalumas turi ypatingą vertę bendrame Lietuvos kultūros kontekste“, – pabrėžia Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė dr. Karina Firkavičiūtė.

Irena SENULIENĖ

ESVB filialo Vievio miesto bibliotekos vedėja

Nuotr. iš I. Senulienės asmeninio archyvo

Naudota literatūra:

„Karaimowie na Litwie“, in: Historia i Kultura, 2007/2008, p. 15–18,

Kauna diena, 1997 m. birželio 6 d, Nr. 130 (15157).

Lietuvos karaimų kultūros bendrija, „Minime karaimų metus: karaimų kultūros savybės turi ypatingos vertės bendrame Lietuvos kultūros kontekste“. [žiūrėta 2022 m. gegužės 25 d.]. Prieiga per internetą: <https://trakai.lt/naujienos/minime-karaimu-metus-karaimu-kulturos-savybes-turi-ypatingos-vertes-bendrame-lietuvos-kulturos-kontekste/4372>.