Lietuvos teatro ir kino aktorė Severina Špakovska: „Iššūkiai kūryboje mane žavi“

Parašyta: 2020-06-29 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Severina Špakovska
                                              Bartošo Frontčos nuotr.

Prieš trejus metus Lietuvos gyventojai, per LRT televiziją žiūrėdami istorinį serialą „Laisvės kaina. Partizanai“, gerai įsidėmėjo ir jame vaidinančią karaimę trakietę Severiną Špakovską, atlikusią žydaitės Mijos vaidmenį. 2018-aisiais, Lietuvai minint Lietuvos valstybės šimtmetį, didžiuosiuose šalies kino teatruose pasirodė istorinė drama „Pelėdų kalnas“ (rež. Audrius Juzėnas), pasakojanti apie 1947–1953 m. Lietuvoje susiklosčiusius politinius ir istorinius įvykius, kuomet vyko nuožmus karas tarp nepasidavusių okupacijai krašto gyventojų ir sovietinio režimo, kuriam besipriešinantieji – terorizuojami, žudomi ir tremiami į Sibirą. Čia tarp garsių Lietuvos aktorių, galėjome išvysti ir mūsų kraštietės aktorinį talentą. „Trakų žemė“ pateikė jaunajai aktorei keletą klausimų apie tai, kaip keitėsi jos gyvenimas per pastaruosius keletą metų ir kokie jos laukia ateities planai.

 Kas per porą metų pasikeitė Jūsų gyvenime nuo mūsų paskutinio pokalbio 2017-aisiais? Iš tiesų atrodo, kad pasikeitė labai daug ir tuo pačiu tiesiog toliau augu profesinėje srityje, kuriu vaidmenis teatre ir kine. Toliau mokausi aktorystės ir klounados. Per tą laiką paraleliai su profesine veikla spėjau ir atidaryti, ir po to uždaryti su draugais įkurtą saviugdos bei sveikatingumo studiją Vilniaus centre. Aktorystės srityje gal ryškiausias pokytis būtų tvirtesnė pozicija Lietuvos teatro scenoje, tiesiog šiuo metu turiu daugiau spektaklių, keletas kūrinių yra procese. Jaučiuosi vis artimesnė savo profesijai, su kiekvienu vaidmeniu ar projektu vis labiau myliu ir gerbiu savo darbą bei vis labiau mėgaujuosi, gaunu daugiau kvietimų kurti vaidmenis. Taip pat palengva atsiveria daugiau tarptautinių kelių, nuo šių metų priklausau agentūrai „Baltic Actors“, kurie tapo mano agentu, tad ateityje nusimato daugiau filmavimų užsienyje. Taip pat padaugėjo vaikiškų spektaklių bei patirties darbe su kūdikiais ir vaikais. Na, ir dažniau atvažiuoju į Trakus, pradedu vis labiau branginti gimtą miestą, šeimą, laiką kartu.

Papasakokite, kuo užsiimate dabar? Daugiau tenka būti Lietuvoje ar užsienyje (iki karantino režimo laikotarpio)?

Lietuvoje gyvenu nuolat, tačiau nemažai ir keliauju. Kas kelis mėnesius vykstu į Berlyną, kur mokausi Michailo Čechovo tarptautinėje akademijoje, kur dėsto vienas pagrindinių mokytojų Europoje Joerg Andrees. Gerinu aktorinius įgūdžius ir paraleliai siekiu sertifikato, kuris leistų dalintis aktorystės žiniomis, ir konkrečiai – Čechovo aktorine technika ir su kitais. Kol kas išvykti ilgam neplanuoju, tačiau kelionių laikiniems darbams užsieny ar laisvalaikio kelionėms pasitaikydavo iki karantino. Manau, jam pasibaigus išvykų vėl padaugės. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu skirtingiems teatro projektams. Kai kuriuos iniciavau pati, subūrusi kolegų komandą, į kitus buvau pakviesta. Keturių spektaklių repeticijos pristabdytos dėl padėties šalyje, bet jau po truputį tęsiasi kūrybiniai darbai, nusimato rudenį premjeros. Retkarčiais būnu pakviesta pravesti judesio dirbtuvių, tai džiaugiuosi, kai kasdienybėje padaugėja šokio – mano neišblėstamos meilės nuo vaikystės. Praeitą vasarą šiek tiek keliavau po Jungtines Amerikos Valstijas. Sujungiau aktorinio meistriškumo mokslus su poilsine/ pažintine kelione. Savaitę tyrinėjau Niujorką, vėliau dešimt dienų svečiavausi Hudsono mieste, kur mokiausi iš taip vadinamų „Čechovo vienuolių“ – vienų vyriausių likusių mokytojų pasaulyje Ted Pugh ir Fern Sloan bei jaunesniu jų kolega Ragnar Freidank, kurie mokėsi iš tiesioginių Michailo Čechovo mokinių ir visą savo gyvenimą pašventė būtent šios technikos tyrinėjimui ir taikymui praktikoje. Tai labai džiaugiausi, kad turėjau galimybę mokytis su kitais profesionalais iš pačių geriausių, įgyti nemažai patirties ir įsikvėpti kūrybingumo. Ši technika įneša labai daug lengvumo, kūrybos ir įvairovės, kuriant personažus ir juos atliekant. Vėliau dar pusantros savaitės keliavau, grožėjausi Niagaros kriokliais ir Menkių kyšulio (Cape Cod) gamta. O nuo rudens iki dabar buvo labai intensyvus laikas teatre: vyko nemažai repeticijų, eskizų, gastrolių. Tai – labai užimtas, bet kupinas kūrybos metas.

Severina Špakovska su mokytojais ir kolegomis po kursų JAV
                                                                                                        Nuotr. iš asmeninio S. Špakovskos archyvo

Prieš porą metų mūsų interviu metu minėjote, kad žadate vaidinti (epizodinis vaidmuo) filme „Pelėdų kalne“. Džiaugiamės, galėdami Jus išvysti šiame istoriniame kine. Gal galėtumėte papasakoti apie filmavimo įspūdžius. Filme „Pelėdų kalnas“ sukūriau Rozmari vaidmenį. Jame pasakojama apie tarpukario jaunimą, jų santykius, partizanus, to laikmečio aktualijas, iššūkius ir stebuklus. Tai yra labai graži istorinė alegorija, kurioje vadina labai daug tiek jaunų, tiek jau nusipelniusių aktorių. Filmavimai buvo labai įdomūs, buvo smagu įsijausti į istorinį laikotarpį, ieškoti, kaip bendravo to meto merginos tarpusavyje, ir su vaikinais, kas keldavo įtampą, o kas džiugino. Nors buvo nelengva (rudenį vaidinome, regis, pavasario/ vasaros laikotarpį) ir kartais tekdavo susidurti filmavimo aikštelėje su iššūkiais, patirtis labai graži ir, manau, filmas buvo labai geras. Rekomenduoju pažiūrėti.

 

Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ –
Klara ir Augenijus senelių namuose
            Nuotr. iš asmeninio S. Špakovskos archyvo

Kas Jums labiausiai prie širdies – teatras ar televizija? Koks būtų Jūsų svajonių vaidmuo ir kodėl?

Dažniausiai galvoju apie teatrą ir kiną, televiziją kartais pasvarstau dėl „greitesnio produkto“, nes tiesiog ten biudžetai būna mažesni, o tai reiškia, kad dėl laiko trūkumo, kartais tenka aukoti kokybę vardan kiekybės. Tai susiję, pavyzdžiui, su dublių skaičiais, per kuriuos nufilmuojama scena, todėl ir rezultatas kartais džiugina mažiau. Tad jei svarstau pasirinkimą – tai tarp teatro ir kino. Ir tai kaip dvi svarstyklių pusės (mano Saulės ženklas – Svarstyklės) subalansuoja mano profesinę karjerą. Kažkaip šiame etape nejaučiu poreikio rinktis vieną, nes mėgaujuosi abiem. Kiekviena sritis turi savo privalumų ir magijos momentų, kurių neatsisakyčiau. O vaidmenis man patinka kurti įvairius, kažkaip mane žavi įvairiapusiškumas: nuo svajoklių vėjavaikių merginų, iki laisvo elgesio moterų ar kilmingų damų, o gal pabėgėlių ar tremtinių… Viskas įdomu, įkūnyti kitą asmenį, atrasti jos silpnybes ir stiprybes, pamilti kiekvieną personažą, nesvarbu, kokia jo istorija, ir kiek jis buvo svarbus pačioje istorijoje. Na, bet taip šabloniškai kalbant apie svajonių vaidmenis, tai Džiuljetos dar nevaidinau, o profesionaliame teatre – Ofelijos (tik akademijoje), nežinau, ar artėjant trisdešimtmečiui, kai labiau tiktų Anos Kareninos vaidmuo, gal dar spėsiu ir šiuos suvaidinti, bet vilties nepraradau. Kažkaip mane traukia visi vaidmenys iš klasikinės literatūros, nes tai atrodo, kaip iššūkis. O iššūkiai kūryboje mane žavi.

Gal kur nors pasaulyje (užsienyje) aptikote kokius nors karaimų pėdsakus, bendravote su savo tautiečiais? Lankiausi kelias dienas Azerbaidžane, Baku. Tiurkų tautų konferencijoje pristatinėjau karaimus, tai ten tautiečių nesutikau, bet buvo labai įdomu pajusti panašų svetingumą. Visgi Rytų tautos turi panašumų, ne tik juodbruvoje išvaizdoje, bet ir kai kuriuose papročiuose, taip pat vertybėse, tokiuose kaip šeima, pagarba, svetingumas, ištikimybė. O keliaudama Amerikoje sutikau nemažai žmonių, kurie turi tolimus giminaičius iš Lietuvos, tai buvo smagu pajusti, kad net nukeliavus per pusę Žemės rutulio, pasaulis vis tiek visur tas pats, gamta ta pati, žmonės tokie patys, ieškantys laimės ir meilės, tik valstybių sienos sukuria atskirumo iliuziją, o iš tiesų esame visi labai susiję.

Spektaklis vaikams „Sivužas“
                                                                                                                                                        Lauros Vansevičienės nuotr.

 Kur dabar pasuks Jūsų veiklos kelias? Kaip ir minėjau, kuriu keletą vaidmenų spektakliuose vaikams ir suaugusiesiems, taip pat toliau dirbu su organizacija „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“, kur nuolat turime nuolatinių klounados projektų vaikams ir seneliams. Na, ir manau padaugės tarptautinių filmavimų, nes pradėjau dirbti su agentūra „Baltic Actors“.

Dėkojame už pokalbį.

 Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *