2018 m. rugsėjo 4 d. bus minimos Trakų Dievo Motinos vainikavimo 300 – osios metinės (1718 m.). Jau dabar 2012 – 2014 m.  ir žinoma, 2015 m. kiekvieno mėnesio 4 d. Trakų Švč. Apsilankymo bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios paveikslo vainikavimo jubiliejui paminėti. Praėjęs sekmadienis, kuris buvo minimas, kaip Trijų karalių šventė, sutapo su mėnesio ketvirta diena ir ta proga parapijoje svečiavosi ir Šv. Mišias aukojo Lietuvos Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. „Trakų žemė“ pateikė jam keletą klausimų.

Pirmiausia norime padėkoti, kad Jūs apsilankėte mūsų parapijoje. Kada pirmą kartą išgirdote, kad yra Trakų Dievo Motina?

Apie ją sužinojau seniai, gal prieš 30 metų. Dar buvau mokykloje, kai išgirdau apie ją. Susidomėjau, kad yra tokia bažnyčia, toks paveikslas, kažkas, kas anksčiau net lenkė Aušros Dievo Motiną. Lietuvoje tais sovietų valdžios laikais apie Mariją  kalbama, aišku, nebuvo. Aušros Vartų Dievo Motina jau nuo XVII a. pab.  tradiciškai gerai žinoma, bent jau Rytų Lietuvai. Trakai buvo šioks toks atradimas.  Aišku, detaliau apie Trakų Mariją sužinojau tik daug vėliau.

Norisi paklausti, koks buvo Jūsų kelias į kunigystę?

Mano kelias į kunigystę nebuvo neįprastas. Apsisprendžiau jau brandaus amžiaus. Šiandien dėkoju Dievui ir stebiuosi būdais, kuriais jis pašaukia žmones.

Kas yra Lietuvos Vyskupų Konferencija?

Lietuvos Vyskupų Konferencija – tai  kurio nors krašto ar krašto dalies katalikų vyskupų koleginis organas, dabartine savo forma atsiradęs tik po II Vatikano susirinkimo (1962 – 1965 m.). Nors kai kurios Vyskupų konferencijos egzistavo ir anksčiau, bet jų statusas ir funkcijos buvo visai kiti. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nariais yra visi 15 Lietuvos vyskupų – 7 ordinarai, 3 augziliarai ir 5 emeritai. Konferencijos nariai kolegialiai nutaria, kas yra svarbiausia Lietuvos bažnyčiai, kokių žingsnių, bendros politikos,  sielovados imtis. Ne paslaptis, kad ordinaras – savo vyskupijos Ganytojas, taigi pats suvereniai nusprendžia, kas jo valdomojoje vyskupijoje darytina. Vis tik Bažnyčioje daug dalykų apima ne tik vieną vyskupiją, bet yra visai šaliai. Tokios sritys, kaip katechizacija, darbas su šeimomis ir besiruošiančiais šeimai, karitatyvinė veikla, kultūros politika reikalauja koordinacijos, todėl vyskupai laikas nuo laiko susirenka plenariniuose posėdžiuose ir diskutuoja apie tuos dalykus, su šv. Dvasios pagalba ieško geriausių sprendimų.

Prasidėjo Naujieji Metai. Kokie svarbiausi 2015 m. uždaviniai laukia Lietuvos Vyskupų Konferencijos?

Pirmas ir svarbiausias dalykas yra matomas – rūpestis šeima.  2014 m. spalio mėn. vyko neeilinė Vyskupų sinodo asamblėja, nustačiusi tam tikras gaires, kuriomis vadovausiantis susirinksianti eilinė Vyskupų sinodo asamblėja  šių metų spalio mėn. Sinodo pagrindinė tema – šeima. Antras svarbus klausimas yra  Pašvęstojo gyvenimo metai, kuriuos Bažnyčia pradėjo švęsti 2014 m. lapkričio 30 d. ir baigs 2016 m. vasario 2 d. Švenčiant šiuos metus, ypatingas dėmesys skiriamas Dievui pašvęstajam gyvenimui bei Dievui pasišventusiems žmonėms – vienuolėms, vienuoliams, visiems žmonėms, kurie nori labiau pasišvęsti Dievui. Švęsdami šiuos metus klausime – kaip savo gyvenimu liudyti Dievo buvimą šiais laikais, kaip žmogų priartinti prie Dievo bei dėkosime Viešpačiui už tuos daugybę Lietuvos vyrų ir moterų, kurie Dievui pašventė savo būtį.

Dėkojame už mums skirtą pokalbį ir linkime Jums Dievo palaimos.

Trakų choro dalyvių grupė: Meilė Tumlovskaja, Juozas Rudalevičius, choro vadovė Evelina Grinievič, Darius Pranckevičius

Trakų Švč. Mergelės Marijos vainikavimo dieną Šv. Mišių aukotojai: (iš kairės) emer. mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, kun. Kęstutis Smilgevičius, kleb. dek. Jonas Varaneckas.

Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijos parengiamojo skyriaus studentas Arnas Vainauskas

Šv. Mišias aukoja kunigas Kęstutis Smilgevičius ir Arnas Vainauskas

Kunigas Kęstutis Smilgevičius

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Autoriaus nuotr.

Kunigo Kęstučio Smilgevičiaus pamokslas

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčioje 2015 m. sausio 4 d. Šv. Mišių metu

Trys išminčiai atkeliauja į Trakus (Mt 2, 1-12)

“Kur yra meilė“, – kažkada yra pasakęs Šv. Popiežius Grigalius Didysis, – „ten įvyksta didingi dalykai“. Kartais tie didingi dalykai yra tylūs –  juk apie slaugomą ligonį žino gal tik jo šeimos nariai. Kartais tie didingi dalykai matomi visam pasauliui. Nesuklysime prie pastarųjų priskyrę ir Trijų Karalių šventę. Trys išminčiai, Tradicijoje vadinami trimis karaliais, vedini žvaigždės ar kelių planetų – Jupiterio ir Saturno konjunkcijos (kaip šiandien linkę manyti mokslininkai), atsiliepdami į malonės šauksmą savo širdyje, leidžiasi į tolimą kelionę per visą Arabijos pusiasalį, kad galėtų išvysti pasaulio šviesą – gimusį Išganytoją. Vedini žvaigždės, o svarbiausia vedini meilės, jie suranda Kūdikėlį ir pagarbina jį, įteikdami jam aukso, smilkalų ir miros. Jau daugybę amžių Bažnyčia švenčia šią Epifanijos iškilmę – Jėzaus Kristaus apsireiškimo išminčiams, o per juos – ir visiems žemės žmonėms, dar tebetūnojusiems pagonybės sutemose, šventę. Graikiškas žodis Epiphania, kuriuo ši iškilmė vadinama lotynų, anglų ir daugelyje kitų kalbų, reiškia ne tik apsireiškimą, bet ir nušvitimą. Drąsiai galime teigti, kad ko jau ko, o šviesos šiame slėpinyje tikrai daug.

Pirmiausiai, be abejo, jos pilni patys išminčiai. Apie juos žinome, kad buvo tikrai apsišvietusiais žmonėmis. Taigi, Jėzų pačioje jo kūdikystėje pasveikino ne tik neišsilavinę, paprastučiai vaikai – piemenėliai, bet ir to meto mokslo elitas. Antra, tie apsišvietę žmonės savo kelyje pas išganytoją sekė juos vedančia šviesa. Ne taip svarbu, ar tą šviesą skleidė kometa, ar keletas planetų, kurių padėtis orbitose leido jas Žemės gyventojams matyti kaip žvaigždę. Ne, ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kad išminčiai (nesvarbu, kiek jų dalyvavo tame stebukle) buvo apšviesti ypatingos malonės – o palyginus su ja, bet koks astronominis fenomenas yra niekniekis. Galime drąsiai sakyti, kad žvaigždė tik simbolizavo dar didesnės šviesos stebuklą – malonės stebuklą. Iš dangaus plūstanti šviesa tarytum pati šnibždėjo pradžioje mano cituotus Grigaliaus Didžiojo žodžius: „Kur yra meilė, ten įvyksta didingi dalykai“. Įtikėjus meile, atsiliepus į tikėjimo malonę nebeatrodo kvaila ar neįmanoma nukeliauti kad ir tūkstančius kilometrų. Juk kelionės tikslas – daug didesnis už atstumą ir sunkumus, kuriuos reikia nugalėti. Tas tikslas – pati šviesa, Jėzus Kristus, tapęs žmogumi, kad būtų išpildytas dar Abraomui duotas pažadas. Kad žmonės vėl taptų viena šeima.

Apie tai mums byloja ši iškilmė. Apie šviesą ir apie tai, kokius didžiulius darbus yra pajėgi nuveikti meilė. Tikrai teisus buvo Grigalius, apie tai kalbėdamas.

Meilė nėra vien tuščias, pigus, bet kokia proga pamoksluose naudojamas žodis. Kaip tik atvirkščiai – Žodis, Amžinasis Viešpaties Žodis, Λογος του ϑεου – pats gimsta iš Dievo (kuris yra Meilė) ir Motinos meilės šviesai. Juk be jau minėtų apšviestų žmonių ir apšviestų vietų, šioje istorijoje dar nepaminėjome Švytinčios moters, kurią šv. Jonas Evangelistas (beje, Trakų parapijos globėjas) regėjo apsigaubusią saule. Ji – Švytinčioji iš džiaugsmo ir savo kūdikio šviesos nutvieksta, irgi pasitiko iš toli atvykusius tris keliautojus. Nors suklupę pirmiausiai žvelgė į naujagimį, tie trys mokslinčiai netruko pakelti akių į tą, kurios karūnuotą atvaizdą matome šiame altoriuje. Ne tik tokio Kūdikio – ir tokios Motinos jie dar niekad nebuvo matę! Nors nepasakė nė žodžio, jos žvilgsnis buvo suprantamas kiekvienam protingam žmogui: „Kaip galiu kalbėti, kai man jau gimė tas, kuris pats yra Pasaulio Šviesa, Dievo Žodis, tas, kuriam lemta mokyti visas tautas?“ Trys išminčiai niekaip negalėjo atitraukti savo akių nuo to, kas iki šiol nebuvo aprašyta jokioje knygoje – nuo džiaugsmu ir tvirtybe žėrinčios Mesijo motinos, Moters, kuri nieko nekalba, nes jau prieš tai buvo tvirtai apsisprendusi ir Dievui apie tai davusi atsakymą. Marija, neatskiriama Epifanijos dalyvė. Džiugu, kad šią iškilmę švęsdami Trakuose, galime žvelgti į karūnuotą atvaizdą tos, į  kurios sūnų iš tolimų kraštų išminčius atvedė šviesos stebuklas.

Bažnyčia per amžius suklupusi meditavo šį Marijos slėpinį, iš džiaugsmo atrasdama vis daugiau Dievo Motinos apibūdinimų. Kai kurie jų, žinomi jau iš Senojo Testamento, neįėjo į Marijos litaniją vėliau sudariusį kreipinių sąrašą, bet yra ne mažiau tikslūs šiai įstabiai Mergelei apibūdinti. Vienas jų – mulier fortis – stiprioji moteris. Juk būtent ji pripažino mylinčią Viešpaties jėgą, ją pamilo ir jai atsiliepė, tapdama tvirtumo pavyzdžiu kiekvienam tikinčiajam. Ji gali šiandien mums šviesti kaip tobulos išminties ir pasitikėjimo tuo, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia, pavyzdys. Švytinti motina…

Trys išminčiai iškeliavo, palikę savo auksą ir kitas dovanas kūdikėliui Jėzui. Paradoksalu, bet iškeliavo jie daug turtingesni, nei atvykdami į Betliejų. Jie išvydo Mesiją – ir jau šio džiaugsmo būtų pakakę keliems gyvenimams. Bet gauta buvo dar daugiau – išminčiai išvydo Motiną, rimtą ir džiugią dėl to, kas jai buvo įvykę. „Ar gali būti moteris tokia didinga?“, – jau nujodamas, vienas išminčius paklausęs kito. „Akivaizdu, kad taip, jei ji leidžia Dievo meilei save visiškai persmelkti“, – kiek pamąstęs, atsakė jo kolega.

Nujodami, trys išminčiai nesusilaikė dar kelis kartus neatsigręžę į Mariją su Kūdikiu. Tikriausiai, norėjo šį vaizdą parsivežti į savo namus. Tą daryti šiandien jie kviečia ir kiekvieną iš mūsų. Amen.