Meno galerijoje „Fojė“ atidaroma Alfonso Motiejūno tapybos paroda

Parašyta: 2022-03-31 | Kategorija: Kultūra, Renginiai, Trakai |

Trakuose, meno galerijoje „Fojė“ , balandžio 12 d.(antradienį), 14.00 val. atidaroma Alfonso Motiejūno tapybos paroda. Didžioji dalis paveikslų pirmą kartą rodomi, niekur neeksponuoti tapybos kūriniai, surinkti iš privačių kolekcijų. Parodoje eksponuojama besikeičiančios stilistikos peizažai, figūrinės kompozicijos bei natiurmortai, parodantys kintantį menininko kelią.

„Atvirai pasakius, iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos, o gamtoje juk tūkstančiai spalvų Alfonsas Motiejūnas 

Apie autorių

Alfonsas Motiejūnas gimė 1912 m. balandžio 12 d. Ruponių kaime, Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje Alfonso Juozo Motiejūno ir Onos Šuminaitės šeimoje. Tris vaikus auginanti šeima gyveno vargingai. A. Motiejūnas vaikystėje, paveiktas kaimynystėje gyvenusio dailininko Jono Vilučio, pradėjo piešti. Į Kauno meno mokyklą įstojo 1933 m. Mokykloje dėstė Jonas Šileika, Vytautas Kazimieras Jonynas, Adomas Smetona, Ignas Šlapelis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas.

Baigęs Kauno meno mokyklą, 1938 metais A. Motiejūnas įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Ten mokėsi gerai, kai kuriuos dalykus patenkinamai, bet ypač sekėsi kompozicija, piešimas bei tapyba, už kurią buvo gavęs apdovanojimų ir net pirmąją premiją.
1942 m. birželio 6 d. A. Motiejūnui buvo įteiktas Vilniaus dailės akademijos diplomas, pasirašytas diplominio darbo vadovo, tapybos katedros vedėjo, prof. J. Vienožinskio ir Vilniaus dailės akademijos rektoriaus Viktoro Vizgirdos.

Alfonsas Motiejūnas karo metais mokytojavo Linkuvos gimnazijoje. Pokario metais nuo 1946-ųjų su pertraukomis dirbo dailininku-scenos dekoratoriumi Vilniaus valstybiniame dramos teatre. Kūrė scenografiją ir kostiumus pokario laikotarpio ideologizuotiems spektakliams pagal tarybinių rašytojų pjeses, kur dominavo sausas dokumentalumas, stalininio laikotarpio ideologija („Didžioji jėga“, rež. Balys Lukošius, 1948). Ten gaudamas itin mažą uždarbį, nuolat stengėsi ištrūkti iš teatro ir primygtinai prašėsi atleidžiamas.
1948 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Aktyviau dalyvauti parodose A. Motiejūnas ėmė tik po karo. Kūrė dideles, išsiskiriančias, spalvingas drobes. A. Motiejūnas buvo vienas pirmųjų tapytojų, sugebėjusių tapybą išlaisvinti iš prigesintų, purvinų pokario metų spalvinių tonų, literatūriško motyvų vaizdavimo.
Dirbdamas Vilniaus dailės institute (1947–1951), dėstė piešimą. Katedroje bendravo su A. Petruliu, J. Vilučiu, J. Vienožinskiu, kuris A. Motiejūną ir A. Petrulį vertino kaip gabiausius savo mokinius, tačiau teigė, kad A. Motiejūnui darbas „Dailės“ kombinate neatnešė kūrybinės sėkmės.

Nenorėdamas pasiduoti ideologiniam spaudimui, nesutikęs laikyti marksizmo-leninizmo egzamino, buvo priverstas iš instituto pasitraukti. Kaip prisimena A. Petrulis, sovietiniais metais abu, išmesti iš instituto, darė etiketes „Dailės“ kombinate. Labiausiai nemėgęs grafikos, visą gyvenimą dirbo taikomosios grafikos srityje – kūrė kelio ženklus, etiketes, saldainių dėžutes ir kitokius pramonės gaminius.

1963 m. dailininko 50-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus dailės parodų rūmuose buvo surengta personalinė jo darbų paroda.
1983 m. tapybos paroda skirta dailininko 70- jų gimimo metinėms paminėti.
2009 m. personalinė tapybos paroda „Spalvos ilgesys“ galerijoje „Meno niša“.
2012 m.Radvilų rūmų muziejuje buvo eksponuojama jubiliejinė paroda „Spalvų kelionės“, skirta dailininko 100-mečiui.
1979 m. balandžio 7 d. mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Apie kūrybą

Ankstyvosiose A. Motiejūno drobėse dar juntama jo mokytojo J.Vienožinskio įtaka. To laikotarpio paveikslams būdingas realistinis piešinys, žalsvai ar melsvai pilka spalvų gama. Dulsvoką ankstyvųjų peizažų koloritą ir ramų potėpį ilgainiui pakeičia aštrūs ryškių spalvų kontrastai ir ekspresyvus potėpis.

Peizažuose išreikštos jo nuotaikos ir vidinis išgyvenimas. Savo kūriniuose jis stengėsi perteikti ne konkretų kurios nors vietovės vaizdą, o atspindėti momento nuotaiką ir įspūdį, patirtą bendraujant su gamta. Mažesnis dėmesys kreipiamas į piešinį – detalės tampa nebereikalingos, o ir patys paveikslai sužėri skambiomis spalvinėmis plokštumomis, tai persiliedamos viena su kita, tai kontrastuodamos tarpusavyje. Dailininką nuolat jaudino kolorito problemos. Ieškojimai lėmė įtaigiau perteiktą erdvės pojūtį ir atvirą žavėjimąsi spalvomis – tapyboje naudojo storą dažų sluoksnį, kuris sudaro šiurkščią pastozinę faktūrą dar labiau sustiprinanti lokalinių spalvų gilumą ir suteikianti ekspresyvumo.

Savo kūrybiniu užsidegimu ir individualiu stiliumi Alfonsas Motiejūnas yra artimas J. Vienožinskio, J. Martinaičio, V. Kairiūkščio, J. Švažo, A. Savicko ir kitų tapytojų kūrybai. Savo tapybos kūriniais Alfonsas Motiejūnas reprezentuoja taip vadinamus XX a. Lietuvos „koloristus“, ir jo indėlis yra neabejotinai ryškus ir reikšmingas.

Alfonso Motiejūno kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje bei kituose muziejuose ir privačiuose rinkiniuose Lietuvoje bei užsienyje.

Alfonso Motiejūno tapybos paroda bus eksponuojama iki gegužės 6 d.

Maloniai kviečiame!

Meno galerija „Fojė“

Renata Semaškienė

Meno parodų kuratorė

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *