Metinė „Carito“ konferencija Trakuose

Parašyta: 2018-06-15 | Kategorija: Bažnyčia, Jaunimas, Naujienos |

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ šlovinimo grupė (iš kairės): Živilė Golubevė, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinės tarnybos vadovė Snieguolė Rudzinskienė, VšĮ Visų Šventųjų šeimos paramos centro projektų koordinatorė Ieva Kuzmickaitė, Lentvario parapijos „Carito“ vaikų dienos centro „Akimirka“ darbuotoja Diana Jacevič, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Personalo skyriaus vadovas Antas Benas Ališauskas. Jolantos Zakarevičiūtės nuotr.

Birželio 9 d., šeštadienį, Trakų kultūros rūmuose buvo surengta Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ metinė konferencija, skirta susitikti visai „Carito“ bendruomenei – darbuotojams, savanoriams, pagalbos sulaukusiems žmonėms, bičiuliams iš kitų vyskupijų ir nevyriausybinių organizacijų bei visiems, kas nėra abejingas jų veiklai. Šių metų tema – „Paribiai – ar jie egzistuoja?“.

Prasidedant konferencijai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ šlovinimo grupė atliko porą giesmių. Po to sveikinimo žodį tarė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė Daiva Kanevičienė, pakvietusi visiems drauge pasidalyti savo patirtimi ir įžvalgomis apie socialinius paribius karitatyvinėje tarnystėje, asmeniniame gyvenime, visuomenės nuostatose ir pasiklausyti Bažnyčios atstovų skaitomų pranešimų, bandant atsakyti į klausimą, kas vis dėlto yra tie paribiai.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Anto Beno Ališausko nuotr.

Susirinkusiesiems Trakų kultūros rūmuose Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas dar kartą priminė, kokie svarbūs šie metai Katalikų Bažnyčiai. „2018-ieji yra paskelbti Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejaus minėjimo metais. Šiemet vasario 11 d. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Lietuvos vyskupai aukojo iškilmingas šv. Mišias, kurių metu Lietuva buvo paaukota Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Šie metai dar ypatingi ir tuo, kad rugsėjo 22–23 d. Lietuvoje lankysis Popiežius Pranciškus, – vardijo metropolitas

Gintaras Grušas, pridurdamas, kad Lietuvos Bažnyčios pasirengimo darbai belaukiant Šventojo Tėvo labai dera su konferencijos pasirinkta tema apie paribius. – Į diskusijas pasauliniu mastu apie egzistuojančius paribius įvedė tuometinis kardinolas Jorge Mario Bergoglio [dabar – Popiežius Pranciškus. Aut. pastaba]. Iškėlęs šią tematiką jis buvo išrinktas Popiežiumi savo pontifikavimo metu jis taip pat kelia paribių problematiką, jos svarbą Bažnyčioje. Jis akcentuoja, kad Jėzus savo įsikūnijime žemėje buvo glaudžiais ryšiais susijęs su paribiais, t. y. visuomenės atstumtaisiais (raupsuotieji, prostitutės ir kt.).

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė Daiva Kanevičienė

 

Linkiu, kad ši konferencija padėtų išgvildenti paribių sampratą ir atsakytų mums į klausimus, ką paribių sąvoka reiškia mums patiems, gyvenantiems paribyje [romams Lietuva irgi yra, galima sakyti, paribys – aut. pastaba]; ką reiškia pamatyti žmones, esančius paribiuose; ką reiškia suvokti, kad mes kiekvienas esame Dievo vaikas, sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir turime neleisti kam nors nuskęsti, o padėti jam atsikelti.

Linkiu, kad ši konferencija padėtų Jums pasiruošti priimti atvykstantį Šventąjį Tėvą ir pajausti Dievo Motinos globą čia, Trakuose.“

Gailestingoji meilė

Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius mons. Žydrūnas Vabuolas perskaitė pranešimą „Bažnyčios pašaukimas Caritui“, kurio pagrindinis tikslas – atsakyti į klausimą, ar paribių suvokimas ir ėjimas į juos yra dabartinės Bažnyčios atradimas? „Noriu pabrėžti, kad Popiežius niekada neišranda Evangelijos, jis tik primena, iš naujo kažką akcentuoja, pasiūlo naujus sprendimo būdus. Man Popiežiaus kvietimas į paribius yra savas, ne naujas, nes aš dar studijuodamas prieš du dešimtmečius seminarijoje nuolat girdėjau: „Nesėdėkite zakristijoje, išeikite į žmones. Eikite ten, kur jie yra, o ne laukite, kol jie ateis pas Jus.“ Dabar tas kvietimas yra labiau užakcentuotas, labiau žiniasklaidos paskleistas.“

Pranešime monsinjoras aptarė, kodėl nuo pat ankstyvųjų laikų Bažnyčia rėmė karitatyvinę veiklą. Tai veikla, kylanti iš Dievo, iš Šv. Dvasios. Juk Šv. Rašte rašoma, kad padėdamas vargšui, padedi pačiam Kristui. Evangelijoje pagal Matą matome, kaip Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (MT 25, 31–46).

Mons. Žydrūnas Vabuolas tvirtina, kad dabartinė Bažnyčia nieko naujo neišrado, tik paveldėjo iš ankstesnės Bažnyčios, pvz., bendruomeniniai fondai, kurie būdavo skirti padėti vargšams (drabužiai, maistas ir kt. reikmenys). „Apie 215 m.

Romos Bažnyčia maitino apie 1 500 našlių ir našlaičių per dieną. – pasakojo monsinjoras. – Būdavo sudaromi pagalbos stokojančiųjų sąrašai. Diakonas buvo siunčiamas eiti per namus ir ieškoti, ar nėra juose vargšų ir apleistųjų. Kaip alkanas žmogus eina ieškoti sau maisto, taip ankstyvoji Bažnyčia ėjo ieškoti vargšų. Mano santykiui su Kristumi, vadinasi, kažko trūksta, jei nesutinku vargšų ir jiems nepadedu.“

Bažnyčia rūpinimąsi vargšais suprato kaip esminę savo gyvenimo dalį. Tam būdavo kuriami pagalbos ir gailestingumo namai, vadinamosios citadelės. 325 m. I Nikėjos susirinkimas – visuotinis Bažnyčios susirinkimas – įpareigojo visus vyskupus turėti citadeles.

Visą savo gyvavimo laikotarpį Bažnyčia užsiėmė karitatyvine veikla. Ypač vėliau tokią veiklą plėtojo vienuolynai. Pavyzdžiui, Šv. Roko gailestingumo broliai (lot. Fratres misericordiae sub titulo S. Rochi), arba rokitai, buvo vyrų vienuolija, kuri rūpinosi vargšais ir ligoniais špitolėse. Europoje rokitai priklausė gausiai vienuolijų šeimai, derinusiai vienuolišką gyvenimą su aktyvia pagalba nuskurdusiems visuomenės nariams.

LDK tokią veiklą dar aktyviai plėtojo XVII a. I p. čionai atsikraustę bonifratrai ir XVIII a. vid. pasirodžiusios šaritės (nuo pranc. charité –

gailestingumas).

Kristus sako, kad reikia dalytis meile. Jis mus mylėjo, o dabar mes turime mylėti vieni kitus ir dalytis ta meile.

Būtina ugdyti vaikų jautrumą

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ metinėje konferencijoje dalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto docentė Daiva Kuzmickaitė, kuri yra ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Pra­sidėjimo vargdienių seserų vienuolijos sesuo, Vaiko gerovės instituto programos vadovė, palietė jautrią temą, susijusią su paauglyste ir su šiuo vaiko raidos etapu iškylančiomis problemomis. Ji perskaitė pranešimą „Avinėliai vilkų kailyje: kaip prakalbinti paauglį vs. išgirsti, ką jis mums sako“. Tai ypač aktualu vaikus auginantiems tėvams, kurie neišvengiamai susiduria ar susidurs su vaiko brendimo laikotarpiu. Pranešimo metu sesuo Daiva Kuzmickaitė atskleidė, į ką turi atkreipti dėmesį paauglius auginantys tėvai ir kaip jie turėtų bendrauti su savo atžalomis. „Pirmiausia reikia suvokti, kad paauglys vis dar yra vaikas, įstrigęs tarp vaikystės, kūdikystės ir suaugusio žmogaus, – pasakojo sesuo. – Ir čia didelį vaidmenį vaidina žmogaus fiziologija. Suaugęs žmogus elgiasi pagal principą: pamąsčiau – padariau (nes suaugusiųjų veikia smegenų kaktinė dalis, atsakinga už logiką). O paauglys, pagautas impulso, pirma padaro, o po to pamąsto apie tai (nes jo kaktinė smegenų dalis vėliausiai formuojasi). Išvada – paauglio smegenys veikia kitaip nei suaugusiojo. Taigi bendraudami su paaugliais turime pasitelkti kantrybę, supratimą.“

Labai svarbią įtaką paauglio pasaulėžiūros formavimuisi daro socialinė aplinka. Jei jo draugai, tėvai ir kiti žmonės žino, kas yra gera, daro gerus darbus, tą gėrį suvoks ir paauglys, bet jei yra priešingai, tai turės neigiamos įtakos paauglio mąstymui, veiksmams. „Kiekvieno iš mūsų elgesys daro įtaką paaugliui, – aiškino sesuo. – Paaugliai, nors ir žino, kad jie yra geri žmonės, bet gali padaryti blogų dalykų, nes prisižiūri, kaip tai daro kiti – jie ieško autoritetų ir kartu nori autonomijos.“

Kuo aplinka, kurioje gyvena paauglys, yra neigiamesnė, tuo didesnis poveikis jo psichologinei ar net patologinei raidai. O ką daryti, jei paauglį pasiekė išorės grėsmės ir jis yra jau nusivylęs gyvenimu? Dažnai sužeistiems vaikams, pvz., išgyvenusiems depresiją, yra sunku matyti kitokį pasaulį. Yra keletas būdų, kaip jiems padėti surasti kelią pas Jėzų. Visų pirma, reikia ieškoti žmonių, kurie galėtų būti vaikams teigiamas autoritetas. Kitas būdas –

pradėti vaikų smegenyse ugdyti empatiją. Net mažiems vaikams būtina rodyti filmus, skaityti knygas, kur reikia pravirkti, taip sužadinant vaiko jautrumą, nesvarbu, ar žmogui, ar gyvūnui, ar gėlei.

Po sesers Daivos Kuzmickaitės pranešimo salėje pasirodė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ sielovadininkas ir Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos rezidentas kun. Mozė Mitkevičius ir pakvietė užbaigti pirmąją konferencijos dalį malda „Viešpaties angelas“. Pirmosios žinios apie šią maldą siekia 1263 m.,

kai Pizoje vykusi Generalinė pranciškonų kapitula, kuriai vadovavo šv. Bonaventūras, nusprendė įpareigoti brolius, kad jie ragintų žmones vakarinių maldų Compieta metu skambant varpams kalbėti maldą „Sveika, Marija“. 1318 m. Popiežius Jonas XII šiai maldingai vakaro praktikai, kuri tuo metu buvo vadinama „Angelo pasveikinimu“, suteikė atlaidus. Paprotys paplito po visą Europą, jį papildė skambinimas varpais ryte bei pietų metu ir maldos „Sveika, Marija“ kalbėjimas. Šią maldos praktiką XVI a. popiežius Grigalius XIII įvedė visoje Katalikų Bažnyčioje.

Visi mes esame keleiviai

Po pietų pertraukos grįžus į Trakų kultūros rūmų salę savo liudijimu, mintimis ir išgyvenimais apie karitatyvinę veiklą pasidalijo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vaikų ir paauglių dienos centro „Vilties angelas“ socialinė darbuotoja Karolina Majeraitė-Sekanskaja – projektoriumi buvo parodytas vaizdo įrašas. Po to į sceną vėl sugrįžo kun. Mozė Mitkevičius. Jis gvildeno žodžio „paribys“ sampratą, kuri yra labai plati, tačiau pagrindinis atspirties taškas – žmonės, pvz., tie, kurie yra už Bažnyčios ribų; kurie nėra atradę Bažnyčios. „Bet tai gali būti ir žmonės, kurie yra Bažnyčioje, bet jaučiasi joje svetimi, – dėstė kunigas. – Apie svetimus kalba ir Biblija, kurioje nurodoma, kad svetimas tai nėra priešas, o yra tas, kurį reikia apšviesti. Taip formuojama viena iš Bažnyčios misijų – apšviesti tolimus kraštus, nebijoti pagonių. Šiais laikais irgi yra tų paribių, kuriuos Bažnyčia turėtų nušviesti, pvz., Seimas ar kitos institucijos, kurių politika, idėjos kertasi su Bažnyčios mokymu.“

Naujasis Testamentas kalba apie svetimuosius ir aiškina, kodėl reikia jais rūpintis. Akcentuojami Kristaus žodžiai: „… buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte.“ Pažodžiui šią mintį galima išversti taip: „buvau atėjūnas ir manimi pasirūpinote.“ Rūpinimasis atėjūnais tampa ne tik geru darbu, už kurį Dievas atlygins, bet ir sąlyga sutikti Jėzų Kristų.

„Dievui nėra skirtumo, ar mes esame pilnateisiai Bažnyčios nariai, ar esame krikščionys, ar kitų religijų atstovai. Visi jam esame keleiviai, – aiškina kun. Mozė Mitkevičius. – Svarbu yra tos kelionės kokybė – kaip mes keliaujame, kur link keliaujame.“ Ir krikščionys, patys jausdamiesi keleiviais šioje Žemėje, kviečiami rūpintis kitais, nesvarbu, kokia kilmė, religija, socialinė padėtis ir kt., nes Jėzaus mirtis ant Kryžiaus įveikė visas ribas, panaikino skirtumus – suvienijo visą Žmoniją. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Konferencijos dalyviai bendravo su Šv. Jono apaštalinėmis seserimis

Po kun. Mozės Mitkevičiaus pranešimo „Carito“ vadovė paragino susirinkusiuosius padiskutuoti, garsiai pasidalyti savo įžvalgomis. Po to, belaukiant šv. Mišių Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje, visi turėjo galimybę pasirinkti ekskursiją po senąją Lietuvos sostinę „Trakai – miestas, liudijantis katalikybės įsitvirtinimą Lietuvoje“, kurią vedė dr. Lina Leparskienė ir Barbara Pavlova, arba pabendrauti su Šv. Jono apaštalinėmis seserimis Monika ir Benedikta iš Senųjų Trakų, kurios papasakojo apie Šv. Jono seserų kongregacijos įsikūrimą, veiklą Trakuose bei misiją kituose pasaulio žemynuose.

Šv. Jono apaštalinės seserys Monika (kairėje) ir Benedikta pasakojo apie savo veiklą

 

Džiugią dieną užbaigė šv. Mišios Trakų bazilikoje, kurių metu buvo pasveikinti nauji Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojai ir savanoriai, jiems įteikti ženkleliai.

 

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Anto Beno Ališausko ir autorės nuotr.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *