Mykolo Firkovičiaus gimimo devyniasdešimtmečio minėjimas senajame Vilniaus universitete

Parašyta: 2015-04-27 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Savivaldybė, Trakai |
Mykolas Firkovičius 2000 m. Vilniaus kenesoje

Mykolas Firkovičius 2000 m. Vilniaus kenesoje

1924 m. lapkričio 17 d. darnioje Juzefo ir Annos Firkovičių šeimoje gimė antrasis vaikas  Mykolas. Visas jo gyvenimas ir darbas buvo skirti karaimų bendruomenei. Kuklus, darbštus, asketiškas, atsidavęs karaimų bendruomenei. Tokį jį mes visados matėme. Mano akyse kyla vaikystės laikų vaizdas, kai Antrojo pasaulinio karo metu Trakų mieste vyko dviračių lenktynės, kuriose dalyvavo ir Mykolas Firkovičius. Pabaiga buvo ties dabartiniu Trakų miesto savivaldybės pastatu. Didelis miesto gyventojų būrys laukė nugalėtojų, tarp kurių buvo ir Mykolas. Sutiko juos audringais plojimais su laukinių gėlių puokštėmis. Tais metais Mykolas dirbo Lentvario geležinkelio stotyje kasininku ir kasdien važinėdavo iš Trakų dviračiu, todėl neatsitiktinai tapo lenktynių prizininku.

Dirbti jaunuoliui teko anksti kaip ir jo seseriai Lidai, nes šeima neteko maitintojo – tėvo. Tai užgrūdino darnią karaimų šeimą, tą, kurią visi vadino muzikalia – tokie buvo visi vaikai ir anūkai.  Šeimoje visi kalbėjo gimtąja karaimų kalba. Nepaisant gyvenimo sunkumų, jis skynėsi kelią į mokslą. Baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą ir 40 metų dirbo Vilniaus miesto projektavimo institute grupės vadovu ir  vyriausiuoju projektų inžinieriumi.  2000 m. spalio 12 d. Mykolas Firkovičius po sunkios ligos mus paliko. Trakų miesto šarvojimo salėje apsilankęs prezidentas Valdas Adamkus prie karsto padėjo vainiką. Karaimų kapinėse dalyvavo daug žmonių, vyriausybės, seimo narių, užsienio reikalų ministerijos darbuotojų, ambasadorių. Gedulingų pietų metu Galvės restorane kalbėjo profesorius Vytautas Landsbergis, bendradarbiai, kaimynai. Kodėl tiek dėmesio, pagarbos buvo skirta šiam žmogui, kuris be tiesioginio savo darbo buvo dar ir vyresnysis karaimų dvasininkas? Apie jo didžiulę visuomeninę veiklą, kitus atliktus darbus karaimikos srityje plačiau buvo kalbama  jo gimimo metinių minėjimuose.

Pirmasis vyko 2004 m. minint Mykolo Firkovičiaus aštuoniasdešimtąsias metines. Minėjimas vyko Vilniuje Tautinių bendrijos namuose. Apie jo vaikystę, nelengvą gyvenimą netekus tėvo kalbėjo vyresnioji sesuo Lidija Maškevič. Kiti minėjo Lietuvos atgimimo metus, kai Mykolas Firkovičius su savo žmona ambasadore, humanitarinių mokslų daktare Halina Kobeckaite vyko į įvairius sambūrius, dalijosi idėjomis su kitais atgimimo laikų veikėjais. Tada Mykolas Firkovičius telkė ir karaimus naujai veiklai, pats gi toliau darbavosi orientalistikos srityje, nagrinėdamas karaimų ir senovės tiurkų kalbų sąsajas, leisdamas knygas karaimų kalba, pritaikydamas joms lotyniškus rašmenis.

Nepastebimai prabėgo dar 10 metų, ir mes minime Mykolo Firkovičiaus devyniasdešimtmetį. Minėjimas įvyko 2014 m. lapkričio 17 d. senojo Vilniaus universiteto orientalistikos centre. Į auditoriją rinkosi Trakų, Vilniaus karaimai, žmonės, pažinoję Mykolą Firkovičių. Auditorija buvo pilna. Į susirinkusiuosius kreipėsi orientalistikos centro direktorius Valdas Jaskūnas, pabrėždamas velionio nuopelnus orientalistikos mokslui. Po to apie Lietuvos karaimų dvasinio ir tautinio atgimimo dvidešimtpenkmetį  ir Mykolo  Firkovičiaus vaidmenį tautiniam atgimimui per tuos metus kalbėjo ambasadorė Halina Kobeckaitė. Ji plačiai atskleidė karaimų bendruomenės veiklą  nuo 1988 m. gegužės mėn. 15 d., kai Trakuose susirinkę karaimai atkūrė savo organizaciją.

Tą dieną aš puikiai prisimenu. Į Trakus suvažiavo karaimai iš Vilniaus ir Panevėžio. Šio renginio organizatoriai buvo Mykolas Firkovičius ir Halina Kobeckaitė. Dar kelias dienas prieš susitikimą Mykolas paskambino man ir paprašė pasisakyti. Turėjau garbės tarti keletą žodžių. Po to nuėjau į dabartinio restorano Kybynlar  kiemą, kur visi rikiavosi bendrai nuotraukai. Neradęs kur prisiglausti, prisėdau ant žemės, sukryžiavau kojas. Taip atsidūriau  pirmoje eilėje. Šios istorinės nuotraukos autorius prieš pusmetį mus palikęs a.a. Aleksandras Firkovičius, mūsų buvusio vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus sūnus ir Mykolo pusbrolis.

Ši istorinė nuotrauka minėjimo Universitete metu buvo rodoma ekrane.  Deja, jau daug ten nufotografuotų žmonių nebėra gyvųjų tarpe, bet šis karaimų susibūrimas – tai pirmasis atgimimo puslapis. Nuo to laiko  daug kas pasikeitė. Karaimai ir totoriai paminėjo 600 – ąsias metines buvimo Lietuvoje. Ekrane buvo rodomi ir šių iškilmių vaizdai. Čia matomi karaimai su tautiniais drabužiais, linksmi, besišypsantys. Regime atstatytus karaimų namus, mokyklas. Atgavome Vilniaus karaimų kenesą, atnaujintas  jos vidus ir išorė. Suremontuota Trakų kenesa. Visų šių darbų iniciatorius  buvo Mykolas Firkovičius, kuris ne tik ėjo „kryžiaus“ kelius per valstybines įstaigas, bet ir pats braižė, projektavo, prižiūrėjo. Čia pasireiškė jo profesiniai gebėjimai, tikslumas, darbštumas, sumanumas. Visuose šiuose darbuose jo dešinioji ranka buvo visų gerbiamas  Juzefas Firkovičius, taip pat inžinierius statybininkas.

Mykolas ne tik atliko darbus, susietus su statybomis ir remontais. Daug  laiko jis skyrė karaimų  kalbos, papročių, tikėjimo tyrinėjimui. Jo dėka gavome maldaknyges, kalbos vadovėlį Mień karajče ürianiam (Aš mokausi karaimiškai). Vienas  pirmųjų pradėjęs mokyti karaimų kalbos po Antrojo pasaulinio karo, jis tęsė šią veiklą ir atgimimo metais.

Ypač reikšmingas jo dienoraštis, apie kurį niekas nežinojo. Šį kartą Halina Kobeckaitė kai kurias vietas atskleidė, pacituodama ir rodydama dienoraščio tekstą ekrane. Nuosavo transporto Mykolas neturėjo, tad iš Vilniaus Trakus pasiekdavo traukiniu ar autobusu. Retsykiais jį pavežėdavo kiti. Visus tų gerų žmonių vardus, pavardes užsirašydavo. Neužmiršdavo ir tų, kurie talkino darbams bendruomenėje. Iš dienoraščio sužinome, kiek darbų turėjo atlikti, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.

Toliau minėjimo metu ekrane rodoma nuotrauka iš susitikimo su Popiežiumi Jonu Pauliumi II jo viešnagės Vilniuje  1993 m. metu. Šioje audiencijoje kartu dalyvavo Juzefas Firkovičius ir Halina Kobeckaitė, kuri tuo metu buvo Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė. Susitikimas – istorinis įvykis. Pirmą kartą su Romos popiežiumi susitinka karaimų vyresnysis dvasininkas. Tas įvykis – dar vienas įrašas karaimų gyvenime.  „Šiandieną Mykolo Firkovičiaus 90 – mečio minėjimas senojo Vilniaus universiteto orientalistikos centro patalpose – tai didžiulis dėmesys mūsų neskaitlingos karaimų bendruomenės tautiečiams“, – užbaigė savo pranešimą Halina Kobeckaitė.

Mykolo Firkovičiaus brolis Romualdas Firkovičius ir Halina Kobeckaitė

Mykolo Firkovičiaus brolis Romualdas Firkovičius ir Halina Kobeckaitė

 

VU orientalistikos katedros direktorius Valdas Jaskūnas ir Halina Kobeckaitė ruošiasi paskaitai

VU orientalistikos katedros direktorius Valdas Jaskūnas ir Halina Kobeckaitė ruošiasi paskaitai

 

-  Paskaitos tikslus pavadinimas ekrane

– Paskaitos tikslus pavadinimas ekrane

Po pranešimo kalbėjo Azerbaidžano asociacijos pirmininkas Machiras Gamzajevas. Jis pažymėjo gilias Mykolo Firkovičiaus karaimų kalbos žinias, kuriomis jis dalijosi  ir su kitais. Karaimų kalba – tai viena iš daugelio Oriento (Rytų) kalbų, priklausanti senajai tiurkų kalbų šeimai. Tuo ji ypač reikšminga.

Savo prisiminimais apie Mykolą dalijosi docentė Regina Venckutė, kuri prisidėjo leidžiant vadovėlį Mień karajče ürianiam (Aš mokausi karaimiškai). Buvo tariamasi dėl kai kurių raidžių rašymo, Mykolas laikėsi tvirtos nuomonės. Toks šiltas bendravimas vyko Mykolo ir Halinos namuose.

Juzefas Firkovičius pasakojo, koks Mykolas buvo  pedantiškas įgyvendinant visus projektus.. Tokio tikslumo jis reikalavo ir iš savo pavaldinių bei padėjėjų.

Už ilgametį nepriekaištingą darbą Miesto projektavimo institute ir už aktyvią visuomeninę veiklą Mykolas Firkovičius buvo didžiai vertinamas, pelnė apdovanojimų.  Atgavus Nepriklausomybę jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Taigi visas Mykolo Firkovičiaus gyvenimas skirtas žmonėms. Jis  darė viską, kad gyvuotų karaimų tikėjimas ir kalba, kaip viena iš seniausių Oriento kalbų ir kaip pagrindinis mūsų tautinės tapatybės rodiklis. Dabar mes galime pasakyti: būkime panašūs į vyresnįjį mūsų dvasininką. Gerbkime vieni kitus, stenkimės vieni kitiems padėti, mylėkime gimtąją karaimų kalbą, papročius ir tikėjimą taip, kaip tai darė Mykolas Firkovičius. Minėdami vyresniojo dvasininko devyniasdešimtmetį, pažadėkime sau sekti jo pėdomis.

Aleksandras JUTKEVIČIUS


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *