Netiesioginis amžininkų susitikimas

Parašyta: 2017-04-03 | Kategorija: Karaimai, Naujienos, Trakai |

Kovo 10 d. Vilniaus universiteto Pranciškaus Smuglevičiaus salėje visuomenei buvo pristatyta 2016 m. pabaigoje išleista XX a. azerbaidžaniečių literatūros klasiko rašytojo Džalilo Mamedkuluzadės (1869–1932) apsakymų rinktinė „Nerimas“. Apsakymus ir vieną rinkinyje spausdinamą pjesę į lietuvių kalbą išvertė Irena Aleksaitė ir Mahiras Gamzajevas, o knygos viršelyje pažymėta ir Azerbaidžano mokslų akademijos viceprezidento, Nizami literatūros instituto direktoriaus akademiko Isos Habibeili pavardė, nes jis buvo šios knygos išleidimo iniciatorius ir parašė įvadinį straipsnį apie autorių.

 

Kovo 10 d. Halina Kobeckaitė su akad. Teimuru Karimli apsilankė Trakuose

Į knygos pristatymą iš Baku atvyko ir renginyje kalbėjo Azerbaidžano mokslų akademijos tikrasis narys, Humanitarinių mokslų skyriaus akademikas-sekretorius, Azerbaidžano mokslų akademijos Mehmedo Fuzuli rankraščių instituto direktorius Teimuras Kerimli ir Azerbaidžano Respublikos Prezidento administracijos Užsienio ryšių skyriaus vedėjo pavaduotojas, ekonomikos mokslų daktaras Arastu Habibeili. Pristatymą surengė Azerbaidžano Respublikos ambasada, Vilniaus universitetas ir Lietuvos azerbaidžaniečių bend­rija. Be minėtų asmenų renginyje dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akademikas Valdemaras Razumas, Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas, LR Seimo nariai Valerij Simulik, Kęstutis Masiulis, Mantas Adomėnas, Vilniaus universiteto rektorius akademikas Artūras Žukauskas, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė Vida Mont­vydaitė, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedaminskienė, žurnalistai, visuomenės veikėjai ir kiti garbūs svečiai. Pristatant XX a. azerbaidžaniečių literatūros klasiko Džalilo Mamedkuluzadės knygą be aukščiau minėto svečio iš Baku kalbėjo Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Hasanas Mammadzada, Vilniaus universiteto rektorius akademikas Artūras Žukauskas, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Irena Krivienė, Azerbaidžaniečių bendrijos Lietuvoje pirmininkas Mahiras Gamzajevas ir šių eilučių autorė. Taip pat buvo perskaitytos vertėjos Irenos Aleksaitės refleksijos apie rašytoją ir vertimus „Paralelės“.

Kadangi naujas dalykas pap­rastai geriausiai pažįstamas per analogiją, beveik visi kalbėjusieji ir ieškojo Džalilo Mamedkuluzadės kūrybos paralelių lietuvių literatūroje. Pasirodo, jų iš tiesų būta – tai tuo pačiu metu XX a. pradžioje kūrę ir Vincas Kudirka, ir Julija Žemaitė, ir Jonas Biliūnas. „O pažinus kitų tautų Kudirkas, –
kaip sakė Vilniaus universiteto rektorius, – gali mažėti ir barjerai renkantis studijas svetur.“ Iš tiesų, labai svarbu geriau ir giliau pažinti kitas kultūras, norint, kad įvairių tautų ryšiai taptų glaudesni, kad būtų įveikiamos įvairios fobijos. Nors mes dažniausiai pabrėžiame kūrybos ar šiaip kokio reiškinio ypatingumus, rašytojų savitumą, išskirtinumą, įdomu surasti ir bendrybių, sąsajų, kartais gal tik pamąstyti apie tokių sąsajų galimybes, numanyti ar įsivaizduoti jas buvus.

Prieš porą savaičių drauge su svečiais iš Azerbaidžano lankantis Hadži Serajos Chano Šapšalo karaimų kultūros muziejuje Trakuose man šovė į galvą ši mintis. Kodėl? Ogi todėl, kad Džalilas Mamedkuluzadė ir Seraja Šapšalas tuo pačiu metu gyveno Tebrize: pirmasis 1906 m. ten pradėjo leisti satyrinį žurnalą „Molla Nasredinas“, o antrasis buvo Irano sosto įpėdinio Muchamedo-Ali patikėtinis ir iki 1906 m. gruodžio mėn. taip pat gyveno Tebrize. Nors neturime jokių įrodymų, kad Seraja Šapšalas būtų skaitęs Džalilo Mamedkuluzadės (beje, ir pasivadinusio slapyvardžiu Molla Nasredinas) kūrybą, bet tokią prielaidą, žinodami jo išprusimą ir domėjimąsi azerų kultūra, galime padaryti. Būtent, 1935 m. Seraja Šapšalas Krokuvoje išleido studiją apie azerbaidžaniškosios Persijos turkų folklorą (tekstai, vertimai, azerų–lenkų–vokiečių kalbų žodynas). Vadinasi, rinkdamas liaudies sakmes, jas užrašinėdamas, jis galėjo susitikti ir Džalilą Mamedkuluzadė. O gal archyvai dar atskleis mums kada nors šią mįslę?

Knygos „Nerimas“ pristatymo akimirka

Kad ir kaip ten būtų, prieš porą dienų Trakuose šie du amžininkai „susitiko“ netiesiogiai –vieno vardas ir portretas, kaip muziejaus iniciatoriaus ir steigėjo, kabėjo ekspozicijoje ant muziejaus sienos, o kito kūrybos knyga lietuviškai buvo mūsų rankose ir tapo apsilankymo muziejuje dingstimi. Tai ir paskatino mane įsivaizduoti galimą šių dviejų asmenybių susitikimą ar pažintį prieš šimtą dešimt metų tolimame Tebrize. Apie Serają Šapšalą ir jo veiklą jau esame ne kartą rašę, o štai apie Džalilą Mamedkuluzadė beveik nieko nežinome, tikriau iki šiol nieko nežinojome. Dabar jau galime Džalilo Mamedkuluzadės, XX a. azerbaidžaniečių literatūros klasiko, rašytojo, dramaturgo, žymaus kritinio realizmo atstovo, vertėjo, publicisto, satyrinės Azerbaidžano periodikos pradininko, tautinės savimonės žadintojo ir tiurkų tautų švietėjo kūrybą skaityti ir lietuviškai. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad šio rašytojo apsakymai pasirodo lietuviškai nebe pirmą kartą ir aš buvau skaičiusi juos gana seniai…

***

Knygos „Azerbaidžanų apsakymai“ viršelis , 1952 m.

Kadangi pati priklausau tiurkų pasauliui ir nuo mažens knygos buvo mano aistra, tad vos pasirodžius knygyne kokiai nors knygai, verstai iš tiurkų kalbos, stengdavausi ją kuo greičiau įsigyti. Apie šią mano aistrą žinojo ir mano klasės draugai, todėl visada gimtadienio proga man dovanodavo knygų. Dabar praėjus daugeliui metų nuo tų mokyklinių dienų ypač malonu imti į rankas knygą su klasės draugų įrašu. Prisimeni ir žmogų, kuris tą knygą dovanojo, ir atseki savo pomėgius. Tad štai 1952 m. mano klasės draugė Irena Sabulytė padovanojo man knygą „Azerbaidžanų apsakymai“, išleistą irgi tais pačiais metais. Joje pirmą kartą ir perskaičiau Džalilo Mamedkuluzadės apsakymus „Ėriukas“ ir „Kurbanali bekas“. Joje skaičiau ir kitų azerbaidžaniečių rašytojų kūrinius. Nors tada dar buvau pradinukė, ir po to, žinoma, teko skaityti daugybę kitų knygų, bet galimas dalykas, kad ta knyga paskatino mane vėliau imtis tiurkų tautų literatūros vertimų. Likimas lėmė, kad pirmoji mano į lietuvių kalbą versta knyga buvo azerų rašytojo Mechti Huseino apysaka „Nesantaika“. Susidomėjimas azerų literatūra neišnyko ir vėliau, todėl džiaugiuosi, kad mano verstų ir išleistų knygų lentynoje šalia Mechti Huseino rikiuojasi kitų azerų literatūros meistrų Iljaso Efendijevo, Jusufo Samedoglu, Samedo Vurguno, Rustamo Ibrahimbekovo, Anaro, Elčino Huseinbeili kūriniai. Mano suminėti rašytojai šiuolaikiniai, bet jų visų ištakos – nacionalinės literatūros istorijoje, kur viena ryškiausių asmenybių – Džalilas Mamedkuluzadė.

Kalbėdami apie jį ir jo įtaką Azerbaidžano literatūrai, galime pasitelkti prancūzų kultūrologo Antuano Kompanjonio ir rašytojo Sartro žodžius, kad modernistas –
ne tas, kuris aklai lekia į priekį, o tas, kuris juda į priekį, nuolat dairydamasis atgal. Tad mano minėti rašytojai – tai modernūs Azerbaidžano literatūros atstovai, kurie nevengia gręžtis į praeitį, nevengia, važiuodami į priekį, žiūrėti į nuvažiuotą kelią rodantį veidrodėlį. Tuo noriu pasakyti, kad jie žino savo kūrybos ištakas. Tad ir mes kalbėdami apie juos, turime matyti tą dirvą, kurioje jie išaugo. Ir nors praeityje azerų literatūroje būta daugiau poezijos nei prozos, vis dėlto Mamedkuluzadė vienokia ar kitokia prasme pelnytai gali būti laikomas šiandieninės azerų prozos pradininku, ta šaknimi, iš kurios ilgainiui išaugo daug gražių medžių.

 Aš ne atsitiktinai paminėjau Antuano Kompanjonio, prancūzų kultūrologo, žodžius. Kai juos perskaičiau, pagalvojau, kad šią išmintį žymiai anksčiau ir vaizdžiau yra išreiškęs Molla Nasredinas – daugumai gerai pažįstamas Azerbaidžano ir kitų Rytų kraštų folklorinis personažas, trumpų jumoristinių, satyrinių miniatiūrų ir anekdotų bei pasakų herojus. Neatsiejama Nasredino įvaizdžio dalimi yra tapęs jo asiliukas, kuris pasirodo daugelyje pasakojimų apie Nasrediną arba kaip pagrindinis veikėjas, arba kaip jo pakeleivis. Ir Nasredinas sėdi ant savo asiliuko atbulas. Daugelį stebina ir glumina toks raito Nasredino įvaizdis, kuris įkūnytas ir begalėje jo skulptūrų. Bet juk, gerai pagalvojus, tai ir yra tokio judėjimo į priekį, apie kurį kalba šios dienos kultūrologai, simbolis. Molla Nasredinas joja į priekį žiūrėdamas atgal, į praeitį, nenorėdamas jos prarasti ar pamiršti, ieškodamas ir semdamasis toje praeityje gyvybiškai svarbių jėgų. Būtent, tokia pozicija sudaro šio liaudies herojaus išminties pagrindą.

O minėti Molla Nasrediną kalbant apie Mamedkuluzadės vaidmenį azerų kultūroje tiesiog privalu. Juk tai jis 1906 m. Tebrize, Irane, pradėjo leisti satyrinį žurnalą „Molla Nasredinas“, kuris su pertraukomis ėjo iki 1930 m. Ir Mamedkuluzadės, kaip ir Nasredino, pagrindinis ginklas buvo žodis. Nasredinas žodžio dėka iš kiekvienos situacijos išeina nugalėtoju. Jis virtuoziškai valdo žodį – kartais juo lengvai pašiepia, o kartais smogia kaip durtuvu. Pagrindinis Nasredino priešas – žmogaus tamsumas ir ribotumas. Tas pačias savybes savo kūryboje pašiepia ir Mamedkuluzadė tiek žurnale, tiek apsakymuose, kuriuos dabar meistriškai išverstus Irenos Aleksaitės turime galimybę skaityti ir lietuviškai.

Prieš pusantrų metų Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, iranietis Pijamas Šarifi skaitė paskaitą apie Tebrize, vėliau Tbilisyje ir Baku, leistą satyrinį žurnalą „Molla Nasredinas“. Kadangi XX a. pradžioje dar didelė dalis azerų buvo neraštingi, leidėjas savo požiūrį į tikrovę ir pagrindines mintis reiškė piešiniais, daugiausia karikatūromis. Per tą laiko tarpą, kol buvo leidžiamas žurnalas, azerų kalbos rašmenys keitėsi kelis kartus: iš pradžių jie buvo arabiški, po 1919 m. – pereita prie lotyniškų, 1929 m. – prie kirilicos. Tad galima įsivaizduoti, kad net vienais rašmenimis pramokę skaityti ir rašyti tie patys žmonės netrukus vėl tapdavo neraštingi. Ta prasme karikatūros, piešiniai, kaip pagrindinė informacijos priemonė, buvo pasirinkta sėkmingai. Gerai, kad leidėjai, leisdami Mamedkuluzadės kūrybą lietuviškai, įdėjo ir minėto žurnalo piešinius.

 Nagrinėjant ar net tik žiūrinėjant karikatūras žurnalo puslapiuose stebina Džalilo Mamedkuluzadės informuotumas, pasaulio įvykių konteksto žinojimas, platus ir geranoriškas požiūris į kritikuojamą objektą, nors jis negaili ir aštrių strėlių. Jo apsakymų ir žurnalo karikatūrų herojai ne savo valia yra atsidūrę „verdančiame politikos katile“. Savo kūryboje Mamedkuluzadė sugebėjo, tarytum ir apeidamas didžiąją politiką, parodyti, kaip jo maži ir dideli herojai tame „katile“ „verda“ ir kaip jaučiasi. Todėl jie įdomūs ir mums, nesvarbu, ar „katile“ virė tokia pat, panaši ar net visiškai skirtinga politika. Jei ji buvo nežmoniška, ji vienodai skaudžiai užgaudavo žmogų, nesvarbu nuo to, kurioje geografinėje platumoje jis gyveno. O ir žmogiškosios savybės –
ir silpnybės, ir dorybės – visur ir visada panašios. Juolab, kad vėlesnėms XX a. pradžios herojų kartoms taip pat ne kartą yra tekę „virti politikos katile“, spręsti savo gyvenimo problemas atsidūrus skirtingų ideologinių platformų sandūroje. Šiuo požiūriu Mamedkuluzadės kūryba vis dar aktuali, ypač turint galvoje Nasredino išmintį, kad žvilgsnis atgal užtikrina judėjimą į priekį.

 

Doc. dr. Halina KOBECKAITĖ

Šmaikštuolio Mollos Nasredino pasakojimai

 

Mollos Nasredino atvaizdas

Kaip jau minėta, Molla Nasredinas, kai kur vadinamas Chodža Nasredinu, šmaikščiais žodžiais nuolat demonstruoja ypatingą išradingumą ir visada tampa situacijos nugalėtoju. Tie pasakojimai gali būti vadinami ir anekdotais, ir sakmėmis. Galima sakyti, kad tai Nasredino pasakojimai, ir galima teigti, kad tai pasakojimai apie Mollą Nasrediną. Žodžiai „Molla“ ir „Chodža“ tiurkų kalbose reiškia mokytojas. Taip folkloro herojui reiškiama ypatinga pagarba už jo išmintį ir nenuilstamą sąmojų. Čia pateikiame kelis Nasredino pasakojimų pavyzdžius.

 


Kartą keldamas vieną mokslininką per sraunią upę Molla Nasredinas ištarė gramatiškai neteisingą frazę.

– Ar tu niekada nesimokei gramatikos? – paklausė mokslininkas.

– Ne.

– Vadinasi, tu netekai pusės gyvenimo.

Po valandėlės Nasredinas kreipėsi į savo keleivį:

– Ar tu mokeisi kada nors plaukti?

– Ne, o ką?

– Vadinasi, tu netekai viso gyvenimo – mes skęstame!

 


Kartą Molla Nasredinas parnešė namo nedidelį mėsos gabaliuką ir paklausė žmonos, ką galima iš jo pagaminti.

– Viską, ką nori.

– Tada ir pagamink viską.

 


Kartą vienas giminaitis kažkuo labai įtiko Mollui Nasredinui.

– Prašyk manęs visko, ko nori, – nepagalvojęs pasakė Molla.

Giminaitis taip apsidžiaugė, kad iš karto nesumojo, ko paprašyti.

– Leiskite man pagalvoti iki rytojaus, – pagaliau tarė jis.

Nasredinas sutiko. Kitą dieną, kai giminaitis atėjo pas jį su prašymu, Nasredinas tarė:

– Aš žadėjau tau vieną dalyką. Tu paprašei tau duoti laiko iki rytojaus. Aš daviau. Tai ko dar tau reikia?

 


Molla Nasredinas turėjo labai gerą karvę, kuri duodavo daug pieno. Kartą ji susirgo ir nugaišo. Nasredinas iš sielvarto labai susikrimto.

Kaimynai jam pradėjo prikaišioti, kad kai prieš mėnesį mirė jo mylima žmona, jis taip nesisielojo ir nesigraužė.

– Kur gi ne, – atsakė Molla. – Kai mirė mano žmona, visi guodė mane ir sakė: „ Neverk, mes rasime tau naują žmoną, dar geresnę…“ O dabar štai jau dvi dienos, kai nugaišo mano karvė, ir niekas neateina pas mane, ir neguodžia sakydami: „Neverk, mes nupirksim tau naują karvę dar geresnę…“ Tai ką man dabar daryti?

 


Kartą Molla Nasredinas pareiškė:

– Aš galiu puikiausiai matyti ir tamsoje.

– Gerai, Molla, bet jei taip, tai kodėl tu naktį visada nešiojiesi žvakę?

– Kad kiti nesusidurtų su manimi.


Kartą žmonės ėmė Mollos prašyti, kad jis pasakytų mečetėje pamokslą. Nasredinas ilgai atsikalbinėjo, bet žmonės neatstojo. Pagaliau jis užlipo į sakyklą ir kreipėsi į tikinčiuosius:

– Žmonės gerieji, ar žinote, ką noriu jums pasakyti?

– Ne, – atsakė tikintieji, – nežinome.

Supykęs Nasredinas nulipo žemyn ir sušuko:

– Jeigu jūs tokie nemokšos, tai ko man čia su jumis laiką gaišti? – ir nuėjo sau.

Kitą dieną Nasredinas vėl atėjo į mečetę, užlipo į sakyklą ir vėl uždavė tikintiesiems tą patį klausimą. Žmonės pasitarė ir visi sulig vienu atsakė:

– Žinom, žinom.

– Na, jei jūs viską žinote, tai man nėra reikalo kalbėti, – pasakė Nasredinas ir nuėjo namo.

Žmonės vėl pasitarė ir nusprendė, kad kitą dieną vieni sakys, kad žino, o kiti – kad ne, ir Nasredinas vis dėlto bus priverstas kažką pasakyti.

Trečią dieną atėjęs į mečetę Nasredinas vėl uždavė klausytojams tą patį klausimą. Vieni tikintieji pradėjo rėkti, kad žino, o kiti – kad ne. Tada Nasredinas sumojo, kad jį nori apmauti, ir pagalvojęs ramiausiai tarė:

– Puiku, tada tie, kurie žino, tegul papasakoja tiems, kurie nežino.

 


Kartą Molla Nasredinas perskaitė, kad jei žmogaus žema kakta, o barzda ilgesnė nei du kumščiai, tai tas žmogus – kvailys. Jis žvilgtelėjo į veidrodį ir pamatė, kad jo kakta žema. Po to jis suėmė barzdą į saują ir aptiko, kad ji tikrai ilgesnė negu reikia.

– Blogai, jei žmonės supras, kad aš kvailys, – tarė jis sau ir nusprendė susitrumpinti barzdą.

Bet po ranka jis nerado žirklių ir tiesiog įkišo į ugnį styrantį barzdos galą. Ji įsiliepsnojo ir Nasredinas apdegė rankas. Tada jis atitraukė rankas ir apdegė barzdą, ūsus ir visą veidą. Kai nudegimai apgijo, Nasredinas paėmė tą knygą, kurioje buvo perskaitęs apie žemą kaktą ir barzdą, ir jos paraštėse parašė: „Patikrinta praktiškai“.

 

       


 Nasredino paklausė:

– Kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą vedei?

– Tiksliai nepamenu, nes tuo metu dar nebuvau įgavęs proto!

 


Molla Nasredinas vaikšto po kambarį ir saujomis barsto ryžių miltus.

– Ką tu darai? – paklausė žmona.

– Gainioju tigrus.

– Bet juk čia nėra tigrų!

– Žinoma. Matai, kokia veiksminga priemonė!

 

– Šit jau kelinti metai mėginu pagaminti chalvą, bet iki šiol vis neišeina, – pasiguodė Molla Nasredinas. – Kai turėjau miltų, tai neturėjau aliejaus, o kai turėjau aliejaus, tai neturėjau miltų.

– Nejaugi per visą šį laiką tu negalėjai gauti ir miltų, ir aliejaus tuo pačiu metu?

– Kai buvo ir aliejus, ir miltai, tai nebūdavo manęs paties.


Mollai pakišo negražią nuotaką. Rytą, kai jis apsirengė ir rengėsi išeiti iš namų, žmona, matuodamasi priešais veidrodį parandžą ir visaip kraipydamasi, paklausė:

– Pone, kuriems tavo giminaičiams aš galiu rodytis atviru veidu, o kuriems –
ne?

– Rodyk savo veidą kam tik nori, tik ne man! –
sušuko Nasredinas ir išėjo.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *