O buvo taip… Trakų rajono Sąjūdžiui 25 metai

Parašyta: 2013-10-25 | Kategorija: Istorija, Naujienos, Trakai |
Traku sajudzio susirinkimas 1988 m rugsejo 14 d zenono Vilbranto nuotrauka

Trakų rajono Sąjūdžio susirinkimo, įvykusio 1988 m. rugsėjo 14 d. rajono kultūros rūmuose, dalyviai. Iš kairės: Arvydas Juozaitis, Juozas Vercinkevičius (buv. Trakų rajono laikraščio „Spartuolis“ redaktorius) bei Vytautas Landsbergis. Zenono Vilbranto nuotr.

Nepamirštami 1988 metai. Gorbačiovo perestrojkos įkarštis. Jaunesnio amžiaus žmonėms sunkiai suprasti tos pertvarkos [perestrojkos] esmę. Iš pažiūros tvirtą tarybinę santvarką sudrebino du įvykiai. 1956 metais XX partijos suvažiavime N. Chruščiovas demaskavo Stalino piktadarybes. Kolektyvizacijos žiaurumai, nekaltų žmonių 1937–1938 metais masiškas teroras, nemokšiškas vadovavimas karo veiksmams, susidorojimas su rašytojais, poetais, mokslininkais, kurie drįso pareikšti savo skirtingą nuo vadovaujančios partijos nuomonę. Po tos kalbos netrukus pajutome „atšilimą“. Tremtiniai gavo teisę grįžti į gimtąją žemę. 1957 metais Maskvoje vyko tarptautinis jaunimo festivalis, 1959 metais Maskvoje amerikiečiai organizavo parodą ir turėjome galimybę stebėtis jų pasiekimais technikos bei buities gyvenimo srityse ir net coca-colos paragauti. Galų gale ir A. Solženicyno knyga „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ pasirodė. Bet džiaugėmės neilgai. L. Brežnevui atėjus į valdžią vėl viskas grįžo į senas vagas.

Ir štai antrasis sukrėtimas – M. Gorbačiovo ir jo šalininkų atėjimas į valdžią. Ilgus metus ideologai mus įtikinėjo, kad vakarų pasaulis pūva, kad ten žmonės tetrokštą išsilaisvinimo bei pagalbos iš rytų. Bet pasirodė, kad pūva tarybinė santvarka. Viskas nacionalizuota, jokios iniciatyvos bei savarankiškumo. Iš peties žmonės dirbdavo tik savo daržuose bei soduose. Pagrindinės jėgos buvo skiriamos karo technikai gaminti. Už naftą, dujas, medieną amerikiečiai teikdavo mums grūdus, italai ir čekai – batus, prancūzai – rūbus ir pan. Geriau buvo aprūpintas tik Maskvos miestas ir ištisi ešalonai žmonių suvažiuodavo ten, kad galėtų nusipirkti dešros, mėsos konservų, arbatžolių, kavos… Prisimenu, kad vieną kartą man pasisekė net 2 kg bananų gauti…
M. Gorbačiovas nutarė pradėti nuo kooperacijos, nuo privačios iniciatyvos skatinimo ir nuo viešumo, griežtos cenzūros panaikinimo. Visa tai buvo apibūdinama žodžiu „glasnost“. Sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą žodis „glasnost“ reiškia viešumą, leidimą viešai skelbti tai, kas ilgus metus draudžiama buvo spausdinti ir net apie tai viešai kalbėti. Ir štai pratrūko. Lenktyniaudami vieni su kitais laikraščiai ir žurnalai rašė apie trėmimus, apie nekaltų žmonių kankinimus, apie jų egzistavimą tremtyje, apie milijonus dėl Stalino įnoringumo, karo metu žuvusius kareivius mūšio laukuose ir lageriuose. Nuo pat ryto prie laikraščių kioskų išsirikiuodavo milžiniškos eilės, dalindavomės vieni su kitais patirtais įspūdžiais, naujienomis. Kioskuose nelikdavo nei vieno leidinio, bemat išpirkdavome viską.

Ir štai 1988 metų birželio 3 d. Kartu su daktare Meile Lukšiene pietaujame mokslų akademijos bibliotekos valgykloje. Su daktare ilgus metus kartu dirbome pedagogikos moksliniame tyrimo institute, buvome gerai pažįstami, pasitikėjo manim.
– Ateik šiandien 18 valandą į mokslų akademijos salę. Bus įdomus ir labai svarbus susirinkimas. Tau vertėtų dalyvauti…
Vėliau paaiškėjo, kad ten vyko steigiamasis Sąjūdžio susirinkimas. O aš nepagalvojau, skubėjau į traukinį, maniau, kad visos sensacijos jau spaudoje aprašytos… Nenuėjau.
Netrukus mitingai Vingio parke išjudino visą Lietuvą. Sukruto ir Trakai. Įsteigta Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Trakų miesto iniciatyvinė grupė. Pasitarimai, diskusijos, ginčai. Rinkomės pas Juozą Vercinkevičių „Spartuolio“ redakcijoje (Kudirkos g. 15, Trakuose, prie dabartinės darbo biržos), svarstėme mūsų programos turinį, veiklos ypatumus, informacijos teikimo būdus. Juozas pasikvietė R. Ozolą mus pakonsultuoti. Rinkomės ir pas Romualdą Lanką jo bute, kuris jautriai reagavo į Lietuvoje vykstančius įvykius ir liko vienas iš tų, kurie savo veiksmais ir elgesiu liko ištikimas Sąjūdžio idealams.
Trakų miesto Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas vyko 1988 09 14 d. Trakų rajono kultūros rūmuose. Pagal tuo metu galiojančias taisykles būtina buvo gauti partijos komiteto leidimą. Jį gauti patikėta Juozui Vercinkevičiui ir man. Maloniai mus priėmė pirmasis partijos sekretorius Janušas Fedorovičius. Išdėsčiau jam mūsų veiklos tikslus, programines nuostatas, maloniai pasikalbėjome ir leidimas buvo gautas. Susirinkimas įvyko. Pilnutėlė kultūros rūmų salė. Apgailėtinai dabar atrodo būrelis entuziastų, kurie, kažko tikėdamiesi, prieš rinkimus ateina pasiklausyti eilinio kandidato į seimą. Tuomet į susirinkimą atėjo daug tvirtų Sąjūdžio šalininkų, neslėpdami sarkastiškos šypsenos atėjo ir priešininkai, atėjo daug ir abejojančių. Scenoje trispalvė Lietuvos vėliava.
Susirinkimą pradėjo Juozas Vercinkevičius, tuometinis Trakų rajono laikraščio „Spartuolis“ (dab. Galvė) redaktorius ir suteikė žodį V. Landsbergiui, kuris aštriai kritikavo komunistų partijos vadovų vykdomą diktatą. Nepaprastai tais laikais populiarus A. Juozaitis atsinešė į sceną radijo aparatą ir suteikė visiems galimybę pasiklausyti, ką apie Sąjūdį kalba Amerikos balsas iš Vašingtono. Man buvo pavesta pristatyti mūsų veiklos programą, jos sudarymo principus, veiklos kryptis, keliamus uždavinius, darbo organizavimo metodus. Tais laikais nekalbėjome apie šalies nepriklausomybę, komunistų partijos uždraudimą, tarybinės kariuomenės išvedimą. Kalbėjome apie humaniškumo principo realizavimo būtinumą, apie demokratiškumo įgyvendinimą, apie įvairių Trakų rajone gyvenančių tautų savitumo puoselėjimą ir jų konsolidaciją pilietiškumo požiūriu. Manau, kad daug šios programos pozicijų neprarado savo aktualumo ir šiandien.
Nežinojome tuomet, ar bus geriau, bet tikėjome, kad turi būti kitaip, jeigu norime, kad būtų geriau. Gavome tai, ką šiandien turime. Gavau archyvinę pažymą, kad „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 spalio 21 d. įsaku Ramanauskai Leonas, Vytautas, Zigmundas ir Julius yra reabilituoti…“ Taigi po 47 metų – reabilitacija. Gavau teisę išvykti pas dėdę į Ameriką, nes iki tol net į Bulgariją kelias buvo uždarytas, gavau teisę neslėpti savo jaunystės tremtyje praleistų metų, gavome teisę atgauti tėvų turtą, gavome teisę į darbą pagal savo sugebėjimus, o ne pagal priklausymą komunistų partijai.
Tikrą Sąjūdžio galią aš pajutau 1988 metų spalio mėnesį, kai virš Gedimino bokšto buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Spalio 10 diena 10 val. ryto. Tūkstančiai žmonių katedros aikštėje stebi – su pirmais laikrodžio dūžiais, aidint himnui, pasirodo mūsų vėliava. Plojimai, ašaros, vieni sveikina kitus, glėbesčiuojasi… Aikštė pilna trispalvių. Atgimimas. Įgyvendinimas siekis, kuris buvo išreiškiamas nuo vaikystės kartotos dainos žodžiais:
O kai aš užaugsiu, tai narsiai kariausiu
Gedimino bokšte vėliavą iškelsiu…
Ir štai ta diena atėjo – tautos ir valstybingumo vienybės diena. Mitinge J. Marcinkevičius deklamuoja eiles apie tautą ir laisvę, politikai akcentuoja istorinę šio įvykio reikšmę, susiėmę rankas, iškėlę jas į viršų, nesigėdydami ašarų dainuojame:

Lietuva mano, brangi tėvynė
Šalis, kur miega kapuos didvyriai…

Žmonės buriasi į ratelius, dainuoja, šoka, deklamuoja eiles. Štai į mūsų ratelio vidų įžengė aukštas, stiprus kaip ąžuolas vyras su trispalve. Išniro iš kažkur 10-metis berniukas ir atsistojo šalia su savo vėliavyte. Ir nebesulaikė jautresni žmonės ašarų, kai iš kitos pusės prie vyro atsistojo žilagalvė senutė su savo vėliava. Kartų vienybė gyva –– berniukas, vyras ir močiutė. Kažkas neatlaikė jausmų gausumo, griebėsi už širdies. Sutiktas čia draugas iš Kauno, su kuriuo Sibire kartu pabuvojome, pastebėjo: „Gal kam ir sutrumpins ši šventė dienas, o aš gavau gerą impulsą dešimtmečiu ilgiau pagyventi“. Tada jau tikrai atrodė, kad „…imsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu“. Nesusilaikiau ir aš, prisiminiau Maironį:

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė, viliojusi dar vakar be vilties?
Nejau vergijoj slėgusi dejonė dabar tik sapnas? Šmėkla praeities…
Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino ir pilkalnių sukilę milžinai…
Europos vėlei viešpačiai sužino lietuvių vardą, skambantį šauniai.

Likimą aukštą ,Viešpatie, mums skyrei – pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais

Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai, laisvais išvedę šalį vieškeliais.

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių pečiais parėmę nešėt Lietuvą kilniai.

Nors Jūsų aš vardų nebeminėsiu, bet Jus minės su pagarba ainiai.

Atmintis – šventas dalykas, atmintyje visada išlieka tai, kas buvo geriausio. Bet štai praslinko keleri metai, pamirštas entuziazmas, visuomenė susiskaldė. Atsirado „kapitalistai“, kurie suspėjo į greitąjį traukinį, jie atostogauja Nicoje, plaukioja nuosavomis jachtomis, už aukštų tvorų statosi vilas. Jiems buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, privatizuoti geriausias įmones, prekybos centrus, viešbučius ir pan. Ir kitoje pusėjepensininkai, mokytojai, žemdirbiai, vargdieniai. Šioje suirutėje iš po žievės pasirodė visokio plauko parazitai, kurių pagrindiniai poreikiai – tai virškinimas, jėgos demonstravimas ir seksas. Tuos poreikius greitai perprato komercinė televizija, leidyklos, įvairių renginių organizatoriai. Su gailesčiu galvoju, kas čia bus po 10 ar 20 metų, jei dar liks Lietuvoje neemigravusių lietuvių? Kas apribos į valdžią ateinančių žmonių gobšumą, jeigu štai kartais ir dabar vienas, kitas pilietis, nesugebantis perprasti gyvenimo besikeičiančios socialinės aplinkos sąlygomis, teigia, kad prie rusų buvo geriau. Istorija kartojasi. 1927 metais vos dešimtmetis po nepriklausomybės ir Maironis situaciją taip apibūdino:

Lietuva – didvyrių žemė mūsų giedama seniai
Bet iš tos didybės semia savo naudą tik velniai
Valdininkai ir atstovai demokratai, rods, visi,
Bet nejau tautos vadovai vaikščios pėsti ir basi?

 

Automobiliais tik dunda su mergelėmis linksmi
Sąžinė tik tuomet bunda, kai už kyšius teisiami
O tų partijų tarp mūsų, jų programų ir barnių
Tiek vargiai pas vargšą blusų atsiras už marškinių.

 

Dabar daug kalbama ir rašoma apie Sąjūdžio transformaciją, skilimą ir pan. Bet negalima pamiršti, kokia prieš 25 metus tai buvo galinga organizacija, kiek daug buvo padaryta, kad žmogus galėtų išsitiesti, pareikšti savo nuomonę, „…kad tamsiame vidurnaktį nežuvę pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“/ B. Brazdžionis/.

Dr. Zigmundas RAMANAUSKAS


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *