Onuškyje pašventintas paminklas kun. Ignui Kavaliauskui (1929–1954–2020)

Parašyta: 2021-11-12 | Kategorija: Bažnyčia, Naujienos, Onuškis, Renginiai, Seniūnijos, Trakai |

Paminklą kun. Ignui Kavaliauskui atminti pašventino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Šalia stovi Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris rez. bažn. t. lic. Gediminas Tamošiūnas

Lapkričio 7 d. gausus būrys tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos vietovių susirinko Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje pasimelsti už buvusį ilgametį parapijos kleboną, kunigą altaristą Igną Kavaliauską, dalyvauti jo atminimui skirto paminklo šventoriuje pašventinimo iškilmėse. Šv. Mišias aukojo J. E. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, J. E. Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, J. E. Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Pamaldose giedojo Onuškio parapijos choras. Mišiose dalyvavo Trakų rajono savivaldybės vadovai, tikintieji iš Onuškio, Žilinų, Vytautavos, Panošiškių parapijų, kuriems yra brangus kunigo Igno Kavaliausko atminimas. Po to parapijiečiai ir svečiai dalijosi liudijimais, prisiminimais apie kunigą Igną.

Onuškio parapijos inf.

Kosto Radlinsko nuotr.

Paminklo kun. Ignui Kavaliauskui pašventinime dalyvavo (pirmoje eilėje iš kairės) buvęs tuometinės Onuškio vidurinės mokyklos (dab. – Donato Malinausko gimnazijos) direktorius Vincas Politika (trečias), Trakų ligoninės direktorius Antanas Česnulevičius (ketvirtas), Virginija Gliebienė (penkta) ir Liudas Gliebus (šeštas), Onuškio Donato Malinausko gimnazijos direktorė Rima Blikertienė (septinta), Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė (aštunta), LR Seimo narė Edita Rudelienė (devinta), Trakų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Marija Puč (pirmoje eilėje trečia iš dešinės) ir kt.

Kartu už kun. Igno Kavaliausko atminimą tądien meldėsi (centre iš kairės) Onuškio kleb. dek. Algimantas Gaidukevičius, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas.

 

Telšių vyskupo A. Jurevičiaus pamokslas

 

Onuškio bažnyčia, 32 Eilinis sekmadienis

Meldžiamės už a+a kun. Igną Kavaliauską (1929–1954–2020)

Viešpaties žvilgsnį patraukė našlės skatikas: našlė įmetė daugiausia iš visų. „Visi aukojo, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo“. – Jėzus moko, kad Dievas priima auką ne pagal tai, kokią sumą aukoji, o kiek atiduoti savęs.

Kalbant apie auką, nesunku ką nors paaukoti, bet aukoti daugiau negu tas pinigas ar daiktas vertas, į tai įdėti širdį, į tai įdėti gyvenimą, – tai sudaro vertę Viešpaties akyse. Apie idėjos žmones sakoma, jis paaukojo tam visą savo gyvenimą“.

Laiškas žydams kalba apie Kristaus auką. Šventykloje vykdavo aukojimas: jaučių ir avių bliovimas, skerdimas – sunku net įsivaizduoti… Žmonės manė, jog tai atpirks jų nuodėmes. Jie aukojo ne save, bet sau svetimus dalykus – gyvulius. „Kunigas įžengia į šventovę su svetimu krauju…“

Štai į ilgą žmonijos aukų istoriją ateina Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis pats save paaukoja vieną kartą visiems laikams. Kristus tai atliko ne su svetimu, bet su savo krauju. Jis pats buvo ir kunigas, ir auka, ir avinėlis. Kristaus auka yra unikali, vienkartinė ir nekartojama.

O ką mes darome per šv. Mišias? Jų metu nevadiname Kristaus aukos pakartojimu, bet sudabartinimu. Buvusių įvykių atkėlimu į dabartį. Tai nereiškia, kad Kristus per Mišias kenčia, miršta ir prisikelia, bet reiškia, kad mes sakramentiniu būdu dalyvaujame jo kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Dalyvaujame ne kaip nors simboliškai, ar per atstumą, bet dalyvaujame realiai, priimdami šv. Komuniją, kuri yra tikras Kristaus kūnas.

Mažiems vaikams bandau šį sudėtingą dalyką taip paaiškinti: filmas buvo nufilmuotas vieną kartą, bet gali būti tūkstantį kartų rodomas. Ar tai reiškia, kad tūkstantį kartų taip vyko? Ne. Filmą žiūrėdami žmonės verkia, džiaugiasi, įsijaučia į jo turinį. Šv. Mišios – tai ne filmas, bet žymiai daugiau. Čia Kristus yra gyvas, dalyvauja savo Žodyje, gyvas šv. Komunijoje.

Kristus ne su svetimu, bet su savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes. Tobulas dalykas tik tuomet, kai pats asmuo tame dalyvauja. Apie tai kalbėjo popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Dievas yra meilė“: „kad šelpimas kito žmogaus nežemintų, reikia kad toje dovanoje dalyvautų pats asmuo“, t. y. neužtenka vargstančiam paduoti riekę duonos ir laukti, kad jis kuo greičiau pasišalintų, bet toje duonos riekėje turi būti pats su savo dėmesiu, atjauta ir meile tam žmogui.

Šiandien prisimename ilgametį šios parapijos kleboną kunigą Igną Kavaliauską, kurį Viešpats pernai pasišaukė iš šio pasaulio. Buvo sulaukęs 90 metų, tačiau svarbiausia, kad šioje parapijoje jis kunigavo nuo 1979 metų, t. y. keturiasdešimt vienerius metus. Jis kažkiek panašus į tą našlę, paaukojusią viską, ką turi. Taip ir kunigas Ignas gražiausius savo gyvenimo ir kunigiškos tarnystės metus paaukojo tam, kad jūsų širdyse statytų Dievo bažnyčią.

„Kunigas Ignas pasižymėjo išskirtiniu nuolankumu, visuose darbo vietose tikinčiųjų buvo vertinamas kaip paslaugus ir dėmesingas kunigas. Nuoširdžiai vykdė Bažnyčios užduotis, tiek nelengvais sovietinės okupacijos metais – rūpinosi bažnyčių priežiūra ir grožiu, tiek pastaraisiais laikais, kai parapijose reikėjo vykdyti karitatyvinę, katechezės veiklą, telkti pasauliečius pagalbininkus. Kunigas brangino asmeninę maldą, taip įkūnydamas gyvą tikinčiojo žmogaus liudijimą visiems jį sutiktiesiems“.

Kunigo nuolankumas ir gyvas tikėjimo liudijimas traukė žmones. Daugybė kunigų iš Vilniaus atvykdavo pas jį tam, kad galėtų ramiai, pamaldžiai ir giliai atlikti išpažintį, nes matė jame nuolankų tarną ir maldos žmogų.

Į savo kunigišką tarnystę jis įdėjo visą savo gyvenimą, visus savo gabumus, o svarbiausia – Dievui paaukojo nuolankią savo širdį, kunigystėje tarnavęs 66 metus. Tai kažkas panašaus į tą našlę, kuri viską atidavė į Dievo rankas ir yra rami dėl savo rytojaus, nes žino, kad rytojus yra Dievo rankose.

Kas atsitiko toliau su ta našle, mes nežinome. Ar Dievas išklausė jos maldų, ar išpildė tai, ko ji meldė šventykloje, nuo mūsų tai yra paslėpta. Popiežius šv. Leonas Didysis (VI a.), apmąstydamas našlės skatiką, taip pasakė: „Juk savaime menkus dalykus tikėjimas paverčia brangiais, o netikinčių patarnavimai, net jei ir brangiai atsieina, vis dėlto yra mažyčiai, nes jie nenuteisina“.

Sustokime prie šios popiežiaus minties: „Juk savaime menkus dalykus tikėjimas paverčia brangiais“. Taip atsitiko našlės skatikui, taip gali atsitikti ir mums, jeigu kiekviename savo veiksme, patarnavime, aukoje ar dovanoje būsime patys.

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *