Palaimintojo Teofiliaus Matulionio šventė Kaišiadorių katedroje

Parašyta: 2022-06-17 | Kategorija: Bažnyčia, Renginiai, Trakai |

Iš dešinės – Kauno arkivyskupas metropolitas teol. dr. Kęstutis Kėvalas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kaišiadorių vyskupas, doc. teol. dr. Jonas Ivanauskas,  Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius (SJ), Telšių vyskupas teol. dr. Algirdas Jurevičius, Vilkaviškio vyskupas teol. lic. Rimantas Norvila. KostoRadlinsko nuotr.

Birželio 12 ir 14 d. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje vyko Palaimintojo Teofiliaus Matulionio šventė, skirta pažymėti 5-ąsias jo paskelbimo Palaimintuoju metines. Primename, kad 2017 m. birželio 25 d. vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis buvo paskelbtas Palaimintuoju. Taip pat šventės metu buvo melstasi ne tik už jį, bet ir visus tremtinius.

Telšių vyskupas teol. dr. Algirdas Jurevičius. KostoRadlinsko nuotr.

Žemiau spausdiname Telšių vyskupo teol. dr. Algirdo Jurevičiaus pamokslą. 1998–2008 m. jis buvo Dievo tarno arkivyskupo T. Matulionio beatifikacijos bylos notaras, 2017–2018 m. – Palaimintojo T. Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius.

 

Palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962). Wikimedia Commons nuotr.

„Trakų žemės“ inf.

Kosto Radlinsko nuotr.

Pal. Teofiliaus Matulionio minėjimas Kaišiadorių katedroje

2022 m. birželio 14 d. (Žyd 10,32-36; Mt 10,28-33)

Šiandien skaitinys iš laiško Žydams ragina mus atgaivinti atmintį: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą… Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį“, prisiminkite tas dienas…

Ir mes, brangieji, šiandien turime daug ką prisiminti. Prisiminimas Bažnyčioje, taip vadinama memoria, nėra praeityje įkalinto įvykio paminėjimas, bet dabartį formuojanti jėga, kuri turi didžiulės įtakos ateičiai.

Tokiu įvykiu mums tapo diena, primenanti 1941 metais prasidėjusius masinius trėmimus į Sibirą ir skaudžią mūsų valstybės istoriją. Valstybę ir tautą sudaro žmonės, kuriuos ta skaudi istorija giliausiai palietė ir sukrėtė. Gedulas dėl praeities ir viltis dėl ateities surinko mus šiandien prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio, nes jo asmenyje mes matome nepalaužtą tikėjimo liudytoją.

Tačiau nesinori kalbėti apie gedulą, bet veikiau norisi skelbti viltį. Viltis – tai yra tas pats mūsų tikėjimas, kuris yra nukreiptas į ateitį. Tik vieno prašau: padėkime sau ir kitiems ne dejuoti, bet judėti į priekį. Tegu dejuoja neturintys Kristaus, neturintys tikėjimo. Krikščionis yra ir turi būti nepajudinamas optimistas. – Būtent tokį krikščioniškąjį tikėjimą turėjo ir praktikavo mūsų broliai ir seserys, kuriems buvo lemta paragauti tremties.

Savo kunigystės kelyje teko prisiliesti prie žymiausių krikščionių tremtinių, kurie mane sužavėjo savo tvirtybe. Pažįstamas ir pal. Teofiliaus gyvenimas. Kai jį paleido iš Vladimiro kalėjimo, – neleido grįžti į Lietuvą, o apgyvendino invalidų namuose Mordovijoje, Teofilius parašė giminaičiui laišką, kuriame pasirašė – „Laisvas kalinys“. – Cenzūra šį laišką praleido, nes tie žodžiai jiems pasirodė visai nepavojingi: jis išleistas iš kalėjimo (taigi yra laisvas), bet negali grįžti į Lietuvą (taigi yra kalinys). Tačiau šiandien mes įžvelgiame gilesnę šių žodžių prasmę – netgi kalėjime būnant galima likti laisvam ir turėjo laisvės troškimą.

Kad Lietuva po daugelio okupacijos ir tremties metų vėl atkūrė savo laisvę ir nepriklausomybę, turime būti dėkingi ir tremtiniams, partizanams, politiniams kaliniams, nes jie puoselėjo laisvės troškimą, net ir kalėjimuose ar lageriuose budami laisvi savo mąstymu, idealais ir nusistatymais.

O kaip šiandien gyventi laisvėje? Kartais atrodo, kad tas žodis taip užburia žmones, kad jie pasirenka ir balsuoja už tuos, kurie tik ištaria tą magišką laisvės žodį ir tūkstančiai protų pasiduoda suvedžiojimui. Neapsigaukime. Žodis laisvė negali būti susiaurintas iki politinio liberalizmo ar žemiausių poreikių tenkinimo pasiūlant laisvai įsigyti svaigalų ar kvaišalų, siūlant neįpareigojančius santykius ir panašiai. Ar tikrai laisvė yra tik alkoholyje, narkotikuose ir palaidume? – Mes bažnyčioje sutinkame daug žmonių, kurie po tokių „laisvės“ seansų yra tapę visiški vergai ir su ašaromis prašosi pagalbos. Dievas tepadeda jiems išsilaisvinti!

 Jei pats žmogus savo širdyje yra ne-laisvas, tuomet laisvė jį gali galutinai sužlugdyti ir paversti savo įnorių ir instinktų vergu. Laisve geba tinkamai ir ugdančiai naudotis tik laisva ir brandi asmenybė. Šiuo metu ir mūsų visuomenė kovoja dėl teisingo laisvės supratimo.

Prisimename ir Biblijos žodį: „kur Dievo Dvasia, – ten ir laisvė“. Evangelija šiandien ragina nekeršyti „akis už akį, dantis už dantį“, bet atleisti piktam žmogui už piktadarybes ir keliauti toliau nelaikant širdyje pykčio ar neapykantos skriaudėjams.

Istorija vėl kartojasi, nes pasaulyje vėl kyla naujos ideologijos, kurios siekia panaikinti ribas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto, prisidengiant lyčių lygybės deklaracija norima ištrinti prigimtinę ribą tarp vyro ir moters, niekuo neįsipareigojančius partnerius ar taip vadinamas „civilines sąjungas“ prilyginti prigimtinei šeimai. Ar turėsime dvasinių jėgų nepasiduoti šiai ideologijai?

Kitas šio laikmečio ženklas – tai karas Ukrainoje, kuris parodė, kad mūsų tremtiniai ir kankiniai, o taip pat ir palaimintasis Teofilius gali mus įkvėpti priešintis agresoriui. Patyriau, kaip veikia palaimintasis.

Prie keletą metų Lietuvoje rusų kalba buvo išleista knyga „Susipažinkime, esu Teofilius: Budem znakomy, menia zovut Teofilius“. Kai leidome Lietuvoje rusų kalba knygą, protas sakė, kad niekam jos čia nereikės ir tai – tuščias reikalas. Tuomet net neįtarėme apie šiandieninius įvykius. Atvykus karo pabėgėliams iš Ukrainos, kiekvienam dekanatui skyriau po dėžę knygų rusų kalba apie pal. Teofilių ir prašiau pranešti, ar ukrainiečiai skaitys. Sulaukiau prašymų iš dekanatų dar gauti tų knygų, nes žmonės skaito ir domisi palaimintojo Teofiliaus gyvenimu.

Tai, brangieji, iššūkis ir jums, kaišiadoriečiams. Pagalvokite, kaip galėtumėte pakviesti ukrainiečių pabėgėlių grupes ir čia jiems papasakoti apie palaimintojo tikėjimą. Knygų rusų kalba turime pakankamai, tad tereikia tik parodyti iniciatyvos ir pradėti veikti, o toliau jau veiks pats palaimintasis.

Karo Ukrainoje akivaizdoje naujai nuskamba Evangelijos sakinys: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. – Masinių informacijos priemonių kasdienybė – pranešti, kiek kūnų tą dieną žuvo… Piktosios dvasios prigimtis yra žudyti, griauti ir naikinti. Šie procesai negali būti paaiškinti jokiais loginiais skaičiavimais, nes piktasis nesivadovauja jokia logika, bet tik neapykanta Dievui ir žmogui, kaip Dievo atvaizdui.

Palaimintasis Teofilius buvo skaidrus Dievo atvaizdas, gebėjęs atleisti savo persekiotojams ir jų elgesyje įžvelgęs kilnių dalykų. Kas atleidžia, tas geba su viltimi kurti tikrai laisvą visuomenę. Palaimintojo Teofiliaus ir kitų tremtinių laikysena, jų auka, sujungta su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka ant Kryžiaus, tebus mums tikras kelrodis į Dievo vaikų laisvę, kad kur beatsidurtume, būtume laisvi!

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *