Pasitinkant Valstybės šimtmetį

Parašyta: 2018-02-19 | Kategorija: Karaimai, Naujienos |

Dr. Halina Kobeckaitė

Gerbiamieji trakiečiai, 

Nenugalimai plaukiantis laikas atplukdė mus į 2018-uosius metus, kai lygiai prieš šimtą metų susikūrė mūsų valstybė, kurios pasiekimus ir laimėjimus šiandien matome ir jais didžiuojamės. Sveikinu Jus visus šio gražaus jubiliejaus proga ir noriu pateikti kelis karaimų vyresniojo dvasininko ir poeto, Trakų miesto aktyvaus visuomenės veikėjo Simono Firkovičiaus, sugrįžusio iš evakuacijos į Trakus prieš šimtą metų ir daugiau niekada iš čia neišvažiavusio, eilėraščius, parašytus anuo metu, bet ir dabar skambančius aktualiai.Linkėdama visiems sėkmės ir laimės.

 

Amb. Halina KOBECKAITĖ,Trakų miesto garbės pilietė

 

Mano viltis   

 

Simonas Firkovičius (1897– 1982)

Viliuos, kad mano svajos ir darbai mani

Tuščiai nedings greitoj dienų tėkmėj.

Juk stos laikai, palankūs, mielesni,

Ir broliai, pyktį perveikę, ištars ramiai:

 

„Be reikalo mes manėm, kad jėgų nėra,

Ir neišklausėm kalbant išminties šviesos.

Kodėl apraizgė mus kvailystė nedora

Ir mūsų protuos blogio užmezgė vaisius?“

 

Ko laukiate? Ko minate kelius bergždžius?

Jūs apie pasekmes paklauskite savęs!

Pakirskit blogį, tiesinkit kreivus žodžius, –

Tad santarvė ir laimė mūs namuos gyvens.

 

Vertė Alfonsas Bukontas

 

 

 

Broliams

 

Iš tolimų kraštų siunčiu

Labų dienų nuo brolių,

Juodąja jūra aš plaukiu,

Nėr gelžkelio lig šiolei.

 

O, daug sunkiau namo sugrįžt,

Nei iš namų išeit.

Nėr kito kelio, vien tik šis,

Bet svetimas ir jis.

 

Kada gi karas galą gaus?

Ir ką tada pajausim?

Nejaugi kančiai nėr ribos?

Ir ką gi reiškia skausmas?

 

Viliuosi aš, kad klaikuma

Mūs atminties nepančios,

Išauš ir mums geri laikai

Ir baigsis mūsų kančios.

 

Sugrįžę iš svečių šalių,

Įgavę daugiau proto,

Tikiu, kad iš gimtų namų

Nebėgsim daugiau, žmonės.

 

Vertė Sigitas Geda

 

 

Šviesūs prisiminimai

 

Išvytas iš gimtų namų,

Aš keliavau per žmones,

Ir tarp padangių svetimų

Išvargino klajonės.

 

Aplankius tiek gražių kraštų,

Širdis man viena sako,

Kad jau užtenka tų vaizdų,

Vis vien gražiausia Trakuos.

 

Ėjau per didelius miestus,

Bridau karų arimais,

Ieškojau akimis krantų,

Kur turi būti Krymas.

 

Juodosios jūros pakraščiuos,

Kur mūs šventyklos senos,

Trumpai viešėjau, bet mačiau,

Kas ten ir kaip gyvena.

 

O mintys skrido į Trakus,

Kuriuos karštai mylėjau,

Kur ir vaikus, ir senelius

Tvirtai apglėbti norėjau;

 

Kur ežerų skaidrioj vilny

Sidabro žuvys žaidžia,

Kur senoje salos pily

Balsai jaunimo aidi;

 

Kur moterėlės skuba tuoj

Apskelbt visas naujienas,

Ir kas pasauly bus rytoj,

Jos žino jau šiandieną;

 

Kur karaimas agurkus

Pardavęs neis prie darbo,

Išgirdęs bet kokius gandus,

Iš vieno dešimt skaldo.

 

Kai visa tai dabar menu,

Svetur, toli nuėjęs,

Daugybė nuotaikų linksmų

Išlaksto tarsi vėjas.

 

Vertė Sigitas Geda ir Regina Venckutė

 

Simonas Firkovičiaus su karaimų vaikais prie kenesos, 1924 m.

Sliekų karalystėje

 

Tautieti, broli, ranką duok, leisk palinkėt sėkmės,

Mes esam gentys tos pačios chazarų giminės!

Gyvenimas išskyrė mus – aš kaltas be kaltės,

Svetur išklydusiam buvai šaltinis išminties.

 

Kilni draugystė siejo mus, kai buvome jauni,

Nemanėm, nesapnavon net, kad būsim išskirti.

Blogi laikai, lemtis pikta mus nubloškė toli,

Bet laimė buvo palanki, vėl leido susitikt.

 

Tavęs ilgėjaus, širdyje taip liūdna vienišam,

Kankino nuojauta karti – ta atskirtis ilgam.

O vis dėlto sugrįžt atgal likimas lėmė man

Į seną lizdą, kur abu mes mokėmės gyvent.

 

Jaunystę savo praradau, kai prislėgė našta.

Jeigu norėtum paklausyt, istorija tokia:

Pasėlių sėti išėjau aš į sliekų valdas,

Norėjau perprast, pamatyt, kokia ten jų tvarka.

 

Žinau dabar, kad niekam jie nėra joks pavyzdys.

Tai nepažįstama, šalta, veidmainiška šalis.

Tave jie liaupsins į akis, už nugaros ims peikt.

Apie juos kalnus prirašys neturintys ką veikt.

 

Protingų ir senų sliekų ten niekur nematai,

Užtat išpuikusių jaunų pilni visi kampai.

Iškėlę galvas kuo aukščiau, jie žvalgos išdidžiai,

Smėliu aplipusį žemyn nustumdami piktai.

 

Ką kuždasi jie tarp savęs, suprasi vargiai tu,

Į šviesą išlenda tada, kai lyja ir niūru.

Kiekvienas manosi esąs gudresnis už kitus,

O kai pavydas graužt pradės, tuoj pat į urvą spruks.

 

Jie slepia papročius savus nuo svetimų akių,

Stebėdamas vien iš šalies, nepeši nieko tu,

Nors daug įdėsi pastangų ir nors akis budri,

Tiktai pavirtęs slieku pats, juos perprasti gali.

 

Vertė Regina Venckutė

 

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *