Pažintis su didingaja Alanija: nuo gamtos iki kultūros

Parašyta: 2016-10-20 | Kategorija: Kultūra, Naujienos, Savivaldybė, Trakai |
Seminaro dalyviai šalia svetiniausio viešbučio Dinler, nuot. D. Semionovės

Seminaro dalyviai šalia svetiniausio viešbučio Dinler, nuotr. D. Semionovės

Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija (pirmininkė Dominyka Semionovė) organizavo tarptautinį seminarą Turkijos Antalijos provincijos kurortiniame mieste Alanijoje, kuris pranoko visų lūkesčius. Be nuostabios gamtos grožio, istorinio palikimo ir švelnaus Viduržemio jūros klimato, sutiktų nuostabių žmonių, pažinta vietos kultūrą, mokytąsi vietos amatų.

Atvykę į Alanijos kultūros centrą seminaro dalyviai susitiko su Adem Murat Yucel, Alanijos meru, Nurkan Sasmaz, šio miesto savivaldybės atstovu tarptautiniams ryšiams, Latvijos garbės konsulu, Nimet Hacikura, savivaldybės Kultūros ir paveldo skyriaus vadove, kuri sudarė seminaro programą.

Kadangi savivaldybės meras daug dėmesio skiria socialinei sričiai, dalyviai lankėsi ir neįgaliųjų centre, kurio motto „Gyvenimas be ribų“. Centre dirba 12 darbuotojų, keli iš jų turi negalią. Centras aptarnauja per 2000 asmenų net atokiausiose vietovėse, iki kurių tenka važiuoti per 150 kilometrų. Centre įrengti psichologo, fizioterapeuto kabinetai, yra žaidimų kambarys ir vaikų žaidimų aikštelė bei kompiuterių klasė akliesiems (specializuota klaviatūra bei Brailio rašto spausdintuvas). Kiekvienas registruotas asmuo ateina pagalbos, tiesiog leisti laisvalaikio, ar kreipiasi į specialistus. Šalia esančiame pastate veikia kūrybinės dirbtuvėlės, kur Ayşegül Macar Koçak moko Ebru meno paslapčių, tapyti, gaminti muilą, šilko suvenyrus. Visi seminaro dalyviai šiuose užsiėmimuose mokėsi ir atsiminimui parsivežė po piešinį.

Kita socialinė mero iniciatyva vyko vietiniame miesto turguje, kur vieną kartą metuose, musulmonų Muharram mėnesio 10 dieną dalinamas Asure desertas. Asure pudingą sudaro grūdai, ankštiniai augalai, papildo riešutai, vaisiai. Legenda sako, kad receptas kilęs iš Nojaus laikų, kai jis alkniesiems pagamino maistą iš to, kas buvo likę laive. Taip buvo atšvęsta nauja era.

Tame pačiame miesto turguje lankėmės parduotuvę „Green body“, kurio šeimininką Kumalį Bora (Cumali Bora) galima pavadinti šių laikų alchemiku. Jis ne tik iš netolimų kalnų augalų gamina eterinius bei masažo aliejus, verda muilą, bet ir yra neišsenkantis žinių apie sveikatinamąjį augalų poveikį lobynas ir puikus masažuotojas. Masažui Kumalis gamina daugybę aliejų. Jų pagrindas – abrikosų kauliukų aliejus. Kiekvienas praturtinamas eteriniais aliejais – citrinų, mirtų, čiobrelių, laurų, levandų. Nelygu kuris kam skirtas. Kvapiąsias žoles kalnuose renka pats.

K. Bora po to šią žaliavą veža draugams, kurie iš jų išgauna dieviško kvapo lašus. Šis darbas nelengvas, pavyzdžiui, norinti išgauti litrą rožių eterinio aliejaus, reikia priskinti 3,5 t žiedlapių. Rožių eteriniame aliejuje yra daugiau kaip 400 ingredientų. O, tarkim, levandų, čiobrelių, kiparisų – jų tik 15–20. Kone visą Kumalio parduotuvės rūsį užima lentynos, kuriose sudėti muilo gabalai.

Tradicinės architektūros gyvenamųjų namų ir jų buitį padėjo pažinti Hüseyin Ayan Kale, Turizmo informacijos skyriaus darbuotojas, kalbantis ir lietuviškai. Dar visai neseniai kiekvienuose namuose būta audimo staklių. Namuose išaustus Alanijos šilko gaminius – nosines, marškinius, užtiesalus, apatinius drabužius – šeimos naudodavo savo reikmėms.

Vienas svarbiausių Alanijos tradicinio kostiumo elementų yra šilkinė juosta. Šios juostos būna dryžuotos, o dryžiai būna įvairių spalvų: juodi, balti, oranžiniai, žali. Prieš 40–50 metų 3 metrų ilgio ir 18 cm pločio juostos būdavo naudojamos vyrų aprangoje, rišamos per juosmenį. Šiandien šios juostos gaminamos kaip skaros moterims. Alanijos tvirtovėje organizuojami šilko audimo kursai, kuriais siekiama išlaikyti ir pratęsti šio audimo tradiciją, taip pat austi kitus vietinius tradicinius šilko gaminius. Šilką austi mokėsi asociacijos narės Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė ir Dalia Mockevičienė.

Be galo įdomu buvo mokytis yalos amato, iš šilko kokonų daryti gėles, verpti šilką, sužinoti apie turkų šeimos tradicijas, aplankyti mečetę, paragauti turkiško maisto, arbatos, sužinoti apie auginamas kultūras ir apsilankyti bananų ūkyje.

Net Alanijoje bananai auginami šiltnamiuose. Ten derlius dvigubai didesnis nei auginamų lauke. Bananų ūkį prižiūri vienas asmuo, dirba 4–5 darbuotojai, kurie bananų kekes nupjauna ir nešioja ant pečių, kad jų nesugadintų. Bananai, nuvežti į ruošimo patalpas, supjaustomi kekėmis, nuplaunami ir brandinami dėžėse, 15 laipsnių temperatūroje. Užauginami bananai valgomi Turkijoje, ne eksportuojami.

Delegacija lankėsi ir turistų mėgiamose vietose: apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria didinga Alanijos panorama, Damlato urve, pasaulyje vienintelėje išlikusioje turkų seldžiukų Alanijos tvirtovėje, Kizil Kulė (Raudonasis bokštas), Alanijos uoste, senamiestyje, o plaukdami laivu iš jūros pusės matė piratų, įsimylėjėlių, fosforo ir kt. olas, Alanijos pilį, Kleopatros paplūdimį. Klausėsi čia gyvenančios lietuvių bendruomenės atstovės Rūtos Danilevičiūtės pasakojimų, kaip Romos karvedys Markas Antonijus buvo padovanojęs Alaniją savo mylimai Kleopatrai, kuri mėgo čia lankytis ir kt.

Daug pamatę ir sužinoję seminaro dalyviai pakvietė Alanijos kultūros atstovus, amatininkus apsilankyti ir pažinti daugiatautę Trakų krašto kultūrą bei amatus.

Dominyka Semionovė,
Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė

Autorės nuotr.

Dalia Ališauskienė mokosi rožių iš šilko kokonų gamybos

Dalia Ališauskienė mokosi rožių iš šilko kokonų gamybos

Asure desertas dalinamas Mero Adem Murat Yucel vieną kartą metuose

Asure desertas dalinamas Mero Adem Murat Yucel vieną kartą metuose


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite