Piligriminė pažintinė kelionė pas Agluonos Dievo Motiną

Parašyta: 2018-09-03 | Kategorija: Bažnyčia, Naujienos |

Agluonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bazilika

Liepos 6-ąją būrelis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos tikinčiųjų, remiami ,,Pagalba lenkams Rytuose“ fondo, leidosi į piligriminę kelionę Latgalos link – nuo Trakų Dievo Motinos pas Agluonos Dievo Motiną. Jos paveikslas – tai Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija, kurią broliai dominikonai apie 1700-uosius pasiėmė su savimi į Agluoną, kai juos ten pakvietė vietos dvarininkė Ieva Justina Šostovicka, remiama Livonijos vyskupo Mikalojaus Poplavskio.

Mūsų kelias ėjo per Pietryčių Lietuvą, buvusią Abiejų Tautų Respublikos (ATR) – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – teritoriją, susikūrusią po Liublino unijos (1569) ir gyvavusią iki Trečiojo padalijimo (1795). Visas šios Respublikos plotas apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų. Pravažiavome netoli Giedraičių miestelio, kurio pavadinimas kilo iš vienos seniausių žinomų Lietuvos giminių – Giedraičių, iškilusių jau karaliaus Mindaugo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais. Giedraičiai buvo žinomi dvasininkai, kariūnai, mokslininkai, tarp jų Jurgis Vladislovas Giedraitis (1906–2000), kėlęs Lietuvos klausimą sovietinės okupacijos metais, tapęs istorinio lietuvių ir lenkų susitaikymo iniciatoriumi, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu.
Sustojome prie medinės Suginčių Šv. Kryžiaus Atradimo bažnytėlės, kurios šventoriuje buvo palaidota Juzefo Pilsudskio motina. Jau einant autobuso link, atsidarė bažnyčios durys ir ant slenksčio pasirodė žilagalvis senelis, kuris, pamatęs tokį būrį žmonių ir nustebęs, paklausė: ,,Tai Jūs dar tikite Dievu?“ Teko prisistatyti, ir kunigas Česlovas Zažeckas, einantis 94-uosius ir šioje bažnyčioje tarnaujantis 65-erius metus, pakvietė mus į vidų kartu pasimelsti.
Važiuojant keliu Zarasų link netoli Daugailių, šalia kelio, pamatėme medinį kryžių. Tai atminimo ženklas vietai, kurioje buvo sužeista „Lietuvos Žana d‘Ark“ – Emilija Pliaterytė, 1830–1831 m. sukilimo dalyvė. Kryžių pastatė vienas iš jos palikuonių grafas Domantas Pliateris (1925–2002), grįžęs iš Sibiro ir Kazachstano tremties. Su grafų Pliaterių palikimu dar susidursime būdami Latvijoje.
Toliau keliavome vaizdingomis vietomis, vienos iš tokių dėl laiko stokos neaplankėme, tai – Pakalniškių piliakalnis, nuo kurio matosi net septynių bažnyčių bokštai.
Kirtę Lietuvos ir Latvijos valstybių sieną, įvažiavome į Latgalą. Tai – vienas iš etninės Latvijos etnokultūrinių regionų. 1561 m. subyrėjus Livonijos ordinui, Latgala drauge su Vidžeme ir Pietų Estija tapo LDK pavaldžios Uždauguvio kunigaikštystės (nuo 1569 m. – Lietuvos ir Lenkijos kondominiumas) dalimi. Po 1600–1629 m. ATR karo su Švedija ir Altmarko paliaubų Lietuvai ir Lenkijai likusi Uždauguvio kunigaikštystės dalis (dab. Latgala) virto vad. Livonijos vaivadija (centras – Daugpilis; neoficialiai vadinta ir Lenkijos Livonija). XVI a. Latgaloje buvo pradėjusi plisti liuteronybė, tačiau dėl ATR administracijos remiamos Kontrreformacijos Latgalos gyventojai, kitaip nei kiti latviai, išliko katalikai; po 1569 m. dalį krašto dvarų iš vokietkalbių vietos bajorų perėmė daugiausiai lenkiškai kalbantys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai. Apie XVI a. pab. lenkų kalba tapo prestižine krašto kalba, lenkiškai ilgainiui prašneko ir dauguma vietos vokiečių dvarininkų.
Reikia pažymėti, kad latgalių istorijos ir kalbos populiarinimui XIX–XX a. labiausiai nusipelnė Latgaloje gimęs vokiečių kilmės istorikas, etnografas ir kraštotyrininkas Gustavas Manteuffelis.
Privažiavome Daugpilį (buv. Dinaburgą) – didžiausią Latgalos miestą su labai spalvinga istorija. Miestą įkūrė Livonijos ordinas, 1561–1569 m. jis priklausė LDK, vėliau – ATR. 1577 m. Dinaburgą užėmė ir nuniokojo rusų kariuomenė, vadovaujama Ivano IV. Miestas buvo atstatytas visai kitoje vietoje – 19 km žemiau Dauguvos (joje šiandien ir išsidėstęs dabartinis Daugpilis). Naujosios Dinaburgo tvirtovės statybą pabaigė ATR valdovas Steponas Batoras, 1582 m. naujajam miestui suteikė Magdeburgo teises. Po Pirmojo ATR padalijimo 1772 m. pateko į Rusijos imperijos sudėtį.
Aplankėme buvusioje karinėje tvirtovėje įrengtą Daugpilyje gimusio žydų kilmės pasaulinio garso XX a. dailininko Marko Rothko meno centrą, tik ką pastatytą paminklą Steponui Batorui, pravažiavome vadinamą šventyklų kalną, ant kurio viena šalia kitos stovi Jėzuitų ir Evangelikų liuteronų bažnyčios, stačiatikių Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, katalikų Švč. Mergelės ir Šv. Petro bažnyčios. Mieste taikiai gyveno ir sugyvena rusai, latviai, lenkai, baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.
Mus šiltai sutiko Lenkų kultūros centre, lenkai sudaro apie 15 proc. miesto gyventojų, turi savo J. Pilsudskio vardu pavadintą gimnaziją ir vykdo aktyvią ir visapusišką kultūrinę, švietėjišką veiklą.
Iš Daugpilio pasukome į Kraslavą*, kur turėjome galimybę žavėtis išlikusio Pliaterių dvaro ansambliu, tiesa, iki šiol Europos Sąjungos lėšomis restauruota tik keletas statinių, laukia savo eilės pagrindinis dvaro pastatas. Pliateriai – Lietuvos bajorų magnatų giminė, turinti grafų titulą ir atskirą herbą. Vienas Pliaterių 1292 m. buvo Livonijos maršalas, jo sūnus – Dinaburgo (Daugpilis) komtūras, Liksnos dvaro šeimininkas. Daugelis Lietuvos kariuomenėje tarnavusių Pliaterių už tarnybą gavo žemės ir įsikūrė Lietuvoje. Septyni iš jų 1695–1795 m. buvo Lietuvos senatoriai, keli ATR Seimų atstovai. Jie turėjo dvarus Rytų Lietuvoje, Žemaitijoje. Tačiau Pliateriai daugiau garsėjo ne savo turtais, o patriotizmu ir ypatingu garbės suvokimu. Jų giminės devizas lotynų kalba: Melior mors macula (Geriau mirtis negu negarbė).
Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui šios giminės garsiausioji dukra Emilija Pliaterytė parašė pareiškimą prisidėti prie sukilėlių. Ji yra laikoma nacionaline didvyre ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.
Katalikų Bažnyčios požemiuose aplankėme grafų Pliaterių amžinojo poilsio kriptas, įdomu, kad dalis šios garbingos giminės atstovų buvo susiję ir su Trakais.
Rezeknės mieste susipažinome su t. v. žaliąja sinagoga. Pasitaikė reta proga susipažinti su krikščionybės pirmtakės religijos – judaizmo – ritualų prasme, ritualuose naudojamų reikmenų paskirtimi, košerinio maisto gamyba, sinagokos pastato sandara. XIX a. pabaigoje žydai sudarė daugiau kaip pusę miesto gyventojų ir vaidino didelį vaidmenį miesto prekybiniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. Ypač įstrigo per žydų šventes naudojamų keturių šakelių, simbolizuojančių žmones nuo geriausio iki blogiausio, puokštė. Pasirodo, pagal žydų tikėjimą, visi žmonės yra mylimi Dievo, nes yra jo vaikai, tiek geri, tiek blogi.
Ludza miestelyje aplankėme stačiatikių cerkvę. Įdomu buvo išgirsti, kad kiekviena cerkvė – tai tikras simbolių rinkinys: nuo cerkvės vaizdo iš viršaus (turi atrodyti kaip kryžius), per cerkvės grindis (simbolizuoja žemę) iki patalpos, į kurią įeina tik šventikas (simbolizuoja dangų).
Pasienio gyvenvietėje, prie pat Rusijos sienos (iki Maskvos čia lieka tik kiek daugiau nei 600 km), lankėmės katalikų bažnyčioje, kuri pastatyta 1761 m. irgi Dominikonų ordino vienuolių rūpesčiu. Bažnyčia taip pat yra pastatyta Vilniaus baroko stiliumi. Joje neseniai pakabinta atminimo lenta Inflantuose gyvenusiai XVIII a. poetei Konstancijai Benislavskai (lenk. Konstancja Benisławska).
Konstancija išaugino 8 vaikus (atrodo, pagimdė jų iš viso 22), užsiėmė labdara ir kūrė dvasingas eiles. Jos eilėraščių tomas ,,Dainos dainuojamos sau“ (,,Pieśni sobie śpiewane“) yra išleistas Vilniuje 1776 m.
Štai kelios eilutės iš šeštos dainos ,,Duok mums kasdienės duonos“:
Duok mums mūsų duonos!
Duok. Visagali Dieve,
Juk tau priklauso davimas,
mums – ėmimas.
Štai su ištiesta ranka kaip elgeta
stoviu
Po Tavo langais, prieš Tavo
rūmus!
Kelionę vainikavo apsilankymas Agluonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bazilikoje, kurioje yra labiausiai į Europos šiaurę nutolęs vainikuotas stebuklingasis Marijos paveikslas.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos vikaras Rimas Kalmatavičius aukojo šv. Mišias, liepos 6 d. 21 val. visa mūsų maldininkų grupė prie paminklo karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai sugiedojome Lietuvos valstybės himną, atsigėrėme vandens iš tekančio stebuklingo vandens šaltinio, o naktį praleidome jaukiuose piligrimų namuose. Piligriminės kelionės priminimui Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos klebono Jono Varanecko vardu padovanojome Agluonos bazilikos klebonui Trakų Dievo Motinos atvaizdą.
Visa kelionė padėjo labiau suprasti ATR paveldą, bendrą kelių šimtmečių Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos istoriją, šių valstybių tautų dvasinius ir kultūrinius lobius, žmones, kurie buvo reikšmingi ir artimi visoms šioms šalims. Įsitikinau, koks prasmingas buvo šios Respublikos devizas: ,,Si Deus Nobiscum quis contra nos“ (liet. „Jei dievas su mumis, tai kas gi gali būti prieš mus“).
Kelionė vyko projekto „Abiejų Tautų Respublikos pėdomis – Lenkija–Lietuva–Latvija“ rėmuose, kurį parėmė fondas „Pagalba Lenkams Rytuose“. Projektas yra dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai bei lenkams užsienyje.
Esu be galo dėkingas šios piligriminės kelionės iniciatorei ir organizatorei Trakų rajono administracijos direktoriaus pavaduotojai Karolinai Narkevič, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos vikarui Rimui Kalmatavičiui, kelionės gidui Andžejui Pileckiui, visiems bendrakeleiviams ir kelionėje sutiktiems žmonėms už naujus įspūdžius ir prasmingai praleistą laiką.

___________________________

* Kraslavoje (Krėslaukyje) 1869 m. kovo 7 d. gimė Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas. Red. pastaba.

 

Piligrimas Stanislovas
Autoriaus nuotr. ir eilėraščio vertimas

Trakų žemė, Nr. 35 (1033), 2018 m. rugpjūčio 31 d., p. 6.


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *