Išrinktojo Lietuvos Prezidento užsienio politikos vektoriai nėra gana aiškiai išryškinti, todėl atsiranda visokiausių spėlionių. Bet tai, kad Gitanas Nausėda pirmojo vizito kaip šalies vadovas nutarė vykti į Lenkiją daugelį privertė nerimauti. Jis vyks liepos 16 d., praėjus keturioms dienoms po jo inauguracijos. Po susitikimo su Prezidentu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius patikslino, kad „kontaktai su kitais tradiciniais Lietuvos partneriais visada bus išrinktojo prezidento darbotvarkėje, bet kiti užsienio vizitai kol kas nėra suderint“. Jo nuomone, užsienio politikoje „gali būti taktinių pokyčių, niuansų“, bet strateginių posūkių tikėtis nereikėtų.
Gitanas Nausėda
Nors G. Nausėda anksčiau žadėjo palaikyti dialogą su Baltarusija ir pakeisti retoriką Rusijos atžvilgiu, dabar ministras aiškina: „Mūsų laikysena pagrįsta vertybėmis ir tam tikrais principais, ir aš manau, kad tie argumentai yra „visiems, aiškūs“. „Vertinimai ir pozicija nepakitusi, o kaip atrodys dialogas, parodys laikas“, – kalbėjo ministras.
Tai, kad G. Nausėda pirmojo vizito pasirinko Varšuvą, rodo, kad jo vertybių skalėje santykiai su artimiausia Vakarų kaimyne, kaip tarpininke tarp Briuselio ir Rytų, yra svarbesni negu ryšių stiprinimas tarp trijų Baltijos šalių. Kiek tai pateisinama, galima ginčytis, tačiau akivaizdu, kad Ryga ir Talinas nustumiami į antrą užsienio politikos planą.
Tai gana keista, kai skaitai, jog Latvijos Saemos išrinktas šiaurinės kaimynės prezidentas, buvęs ES Teisingumo teismo teisėjas E. Levitas nutarė pirmojo vizito vykti į Taliną, o paskui – į Vilnių. Tokia vizitų tvarka Rygai, esą, tapusi tradicine. Išrinktasis Latvijos prezidentas sakė, esąs, gerai pažįstamas su Estijos prezidente Kersti Kaljulaid, nes anksčiau jiedu yra dirbę Liuksemburge, o su G. Nausėda – nepažįstami.
Beje, D. Grybauskaitė savo pirmųjų vizitų kryptį rinkosi taip pat ne į Varšuvą ar Briuselį. Po inauguracijos liepą ji skrido į Stokholmą, kur susitiko su tuomet Europos Sąjungai pirmininkaujančios Švedijos premjeru Frederiku Reinfeldtu, su Lietuvoje veikiančių Švedijos bankų atstovais, Švedijos parlamento vadovais. Iš karto po to ji aplankė Rygą, kur kalbėjosi su tuometiniais Latvijos lyderiais.
Ką tai reiškia? Politologas, paskui ir Seimo narys Laurynas Kasčiūnas tada komentavo, jog Prezidentės pasirinkimu pirmojo savo oficialaus vizito vykti į Švediją signalizuoja, kad Lietuva ims labiau orientuotis į Šiaurės šalių bendruomenę. Tai nereiškė, kad ignoruojama strateginė partnerė Lenkija. „Tiesiog tam tikri objektyvūs kriterijai rodė, kad Šiaurės šalių bendruomenė nėra visiškai atvira tokioms šalims kaip Baltijos valstybės. Jos taip lengvai į savo bendruomenę neįsileidžia, kadangi ten yra šiek tiek kitokia saugumo samprata ir pan.”, – aiškino L. Kasčiūnas.
Politologas dar pridūrė nemanantis, kad reikia mesti veikimą per Lenkiją, tačiau įsiliejimas į Šiaurės šalių bei artimiausių posovietinių valstybių bendruomenes gali papildyti Rytų erdvės dimensiją.
Penktojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento užmojis rinktis Varšuvą kaip pirmąjį jo užsienio politikos akcentą gali būti suprastas ne tik kaip senų istorinių ginčų ignoravimą, bet ir kaip ilgalaikės šiurkščios lenkų retorikos lietuvių atžvilgiu pateisinimą. Juk Varšuva neatsiribojo, juo labiau nepaneigė kažkada R. Sikorskio per televiziją išsakyto akibrokšto, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto…
Ar dabar tai pamiršta? Ar pamiršta pragaištinga radikaliųjų lenkų toleruojama „kresų“ politika, spaudimas Vilniui dėl lenkiškojo jaunimo švietimo arba dėl nelemtųjų „trijų raidžių“ įvedimo į raidyną?
Niekas nekilnoja šio priplėkusio pretenzijų sąšlavyno, bet naujasis Prezidentas turėtų kreipti dėmesį ir į šiuos momentus, kaip jis tinkamai įvertino ir ištaisė savo retoriką dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymą.
Protu būtų nesuvokiama, jeigu jis pirmojo vizito būtų pasirinkęs Maskvą arba Minską… O gal nedaug betrūko?
Česlovas IŠKAUSKAS,
žurnalistas
