Prisiminimai apie Tamarą Babadžan (1917-2015)

Parašyta: 2015-07-20 | Kategorija: Istorija, Karaimai, Naujienos, Pro memoria |

Тамара Саадьевна Бабаджан (1)

Prieš kelias savaites Maskvoje iškeliavusi į aną pasaulį Tamara Saadjevna Babadžan priklauso kartai, kurią sąlyginai pavadinčiau laiškų  karta. Ir ačiū Dievui, kad tokia karta buvo ir rašė laiškus.  Kitaip mažai žinotume apie praeitį ir apie žmonių santykius praeityje. Tamara  Saadjevna šitame epistoliniame karaimų palikime užima labai garbingą vietą. Visada stebėdavausi, kaip ji spėja ir sugeba rašyti tiek daug ir tokius ilgus, turiningus laiškus. Su Tamara susirašinėjo daug Trakų karaimų. Mano namuose yra a. a. mano vyro, vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus korespondencija su šia energinga moterimi ir jos laiškai man. Tai – turtinga karaimiško gyvenimo Trakuose ir Maskvoje, to gyvenimo problemų kronika. Be galo gaila, kad šiandien žmonių tarpusavio ryšius fiksuojančios SMS žinutės ar elektroniniai laiškai bematant išnyksta, ištirpsta kažkur erdvėje… Ir rašomi jie trumpai, glaustai, neplėtojant minties, nereiškiant emocijų, skubant. Beje, kažkas minėjo, kad pastaraisiais metais ir  Tamara Babadžan buvo pradėjusi naudotis elektroniniu paštu bei skype. Žinoma, tai nuostabu, turint galvoje, kad iki  98 metų  jubiliejaus Tamarai pritrūko vos devynių dienų. Iš kitos pusės – su liūdesiu pagalvojau, kad neberasiu pašto dėžutėje jos nuostabių, gražia taisyklinga rašysena surašytų laiškų, kuriuose ji ne tik skrupulingai aprašo kiekvieną įvykį, išdėsto reikalą, bet ir visada teiraujasi apie kitus šeimos narius, apie Trakuose vykstančius renginius ir pan.

 Mano pažintis su Tamara Babadžan prasidėjo ne nuo laiškų. Lankiausi jos svetinguose namuose prieš keturiasdešimt metų dar besimokydama Maskvos universiteto aspirantūroje. Jos namai visada buvo atviri visiems Lietuvos karaimams, nes ji laikė save trakiške  – mat   jos tėvas Saadijus Eljaševičius buvo gimęs Trakuose 1854 m. Būdamas 9 mėnesių jis neteko tėvo, ir motina, pasitaikius progai, atidavė berniuką giminaičiams į Sevastopolį, kur jis dirbo vienoje karaimų parduotuvėje. Sulaukęs šaukimo į kariuomenę amžiaus, Saadijus grįžo į Lietuvą, vedė panevėžietę karaimę. Panevėžyje jiems gimė du sūnūs – Simonas ir Borisas. Ieškodama geresnio pragyvenimo šaltinio, 1892 m. šeima persikėlė į Maskvą, kur tėvas, išmokęs skėčių gaminimo amato, ilgainiui atidarė savo dirbtuvę. Jis turėjo labai daug klientų, jam neblogai sekėsi. Ir tuo pačiu metu jis daug laiko skyrė karaimų kalbos ir religijos studijoms, buvo aktyvus Maskvos karaimų visuomenės veikėjas. Pastebėjęs neeilinius savo  jaunesniojo sūnaus Boriso gabumus, tėvas išsiuntė jį mokytis į 1895 m. Eupatorijoje atsidariusią Aleksandro karaimų dvasinę seminariją. Ją baigęs, 1903 m. Borisas buvo pakviestas  joje mokytojauti. Jis buvo mylimiausias šios mokyklos steigėjo I. Kazaso mokinys, ir šis, kviesdamas Borisą atvykti į Eupatoriją, rašė: „Neslėpsiu, aš visada svajojau, kad tu būtum mano mokinys, kuriam aš galėčiau patikėti  mokyklos reikalus, kai pats iš to darbo pasitrauksiu. Juk man jau 71 metai ir metas pagalvoti apie įpėdinį, tinkamą darbų tęsėją.“  Borisas  sąžiningai ir kruopščiai atliko jam patikėtas pareigas. Jis dėstė karaimų dvasinėje seminarijoje (tarp jo auklėtinių buvo ir ilgametis Trakų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius ir anksti žuvęs panevėžietis poetas Šelumeelis Lopato),  buvo dešinioji vyriausiojo dvasininko Serajos Šapšalo ranka, kai šis 1915 m. Kryme buvo išrinktas į šias pareigas, drauge su juo  steigė karaimų biblioteką „Karaj bitikligi“ ir vėliau kartu su savo broliu Simonu rūpinosi jos likimu.  Kai Trakų karaimai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti gimtuosius namus ir pasitraukė į Krymą, Borisas Eljaševičius suteikė jiems visokeriopą paramą, globojo, buvo entuziastingas visuomeninės veiklos, mėgėjų teatro ir choro steigėjas. Visą savo gyvenimą (1881-1971) jis skyrė gimtosios kalbos ir savo tautos kultūros išsaugojimui. Jis pats save vadino „rūpintojėliu“ (rus. печальник),  bet tas jo rūpestis, kaip pažymėjo jo sesuo Tamara, buvo ne atodūsiai, nuogąstavimai ar maldos, o  nuolatinis darbas savo tautos labui.

Rūpindamasis, kad karaimų darbų pėdsakai neišnyktų, jis jau 1916 m. pradėjo iš senų rankraščių, senų publikacijų, prisiminimų rinkti medžiagą apie žinomus karaimus ir ilgainiui sudarė išsamų biografinį žodyną, kurio I dalyje randame 170 biografijų  žmonių, gyvenusių nuo VIII amžiaus iki 1783 m., kai Krymas buvo prijungtas prie Rusijos imperijos, ir 260 – nuo XVIII amžiaus pabaigos iki 1960 m. Tamara prisimena, kad brolis visada būdavo į kišenes prisikišęs popieriukų ir kalbėdamas su giminaičiais, draugais ir pažįstamais nuolat užsirašydavo, ką nauja sužinojęs.

Nenuostabu, kad augdama tokioje  patriotinėje šeimoje, Tamara taip pat buvo pasišventusi tautinei veiklai, nors jos gyvenimo laikotarpis ne visada buvo tam palankus. Tamaros Eljaševič gyvenimo datos lėmė, kad jos neaplenkė sudėtingiausi XX amžiaus įvykiai. Ji gimė 1917 metų birželio 22 d. – t.y. tais metais, kai Rusijoje vykę kataklizmai apvertė ne vienos šeimos gyvenimą. Po 24 metų, kai Tamara susiruošė džiaugsmingai švęsti savo gimtadienį, Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Antrojo pasaulinio karo metais moteris dirbo juodosios metalurgijos žinybose ir buvo atsakinga už karių aprūpinimą apkasų įrankiais. Pokario metai, kai ji Maskvoje sukūrė karaimišką šeimą, kai augo vaikai,  buvo nelengvi. Bet jos namai, kaip minėjau, visada būdavo atviri  kiekvienam trakiečiui ar panevėžiečiui  –  reikdavo tik pasibelsti. Prisimenu, kai mano a. a. pusbrolis Danielius Jutkevičius 1982 m. turėjo sveikatos problemų ir grįždamas iš Jakutijos atsidūrė Maskvoje, jo žmona tik  Tamaros Babadžan  globos ir rūpesčio dėka sugebėjo jam suteikti pagalbą.

Tamara visada  rūpinosi karaimų gyvenimo Maskvoje gyvybingumu, o pastaraisiais metais  buvo tiesiog Maskvos karaimų gyvenimo centras ir siela.1989 m., kai Maskvos karaimai, sekdami Lietuvos karaimų pavyzdžiu, sumanė steigti Maskvos karaimų draugiją, Tamara buvo viena pagrindinių šio judėjimo organizatorių, o jos sūnus Ilja tapo šios organizacijos pirmininku. Būtent ji sugebėjo Maskvoje išsibarsčiusius karaimus suburti į draugiją, kuri veikia iki šiol, nepaisant pasikeitusių pavadinimų. Pastaraisiais metais ji  buvo Maskvos karaimų senolių tarybos pirmininkė, nuolatinė karaimiškos veiklos konsultantė, renginių iniciatorė. Jos namuose sukaupta unikali senų rankraščių kolekcija ir archyvas. Mokslininkai, kurie dirba karaimikos srityje, negalėjo apsieiti be  jos informacijos ir  patarimų. O ji su malonumu dalinosi savo žiniomis, suteikdavo medžiagos ir retų fotografijų įvairiems leidiniams, pati juos inicijuodavo ir net redaguodavo.

Tamarą Babadžan gerai pažinojo ne tik artimieji, ne tik Krymo ir Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos karaimai, bet ir oficialios Maskvos įstaigos – Merija, Tautybių namai, Rytų muziejus, Nekrasovo biblioteka, Rusijos Mokslų akademijos sociologijos institutas ir kitos organizacijos. Maskvoje gyvenantys mūsų tautiečiai įsitikinę, kad tik jos asmeninių pažinčių, nepaprasto atkaklumo, užsispyrimo, nepaprasto aktyvumo ir nuolatinio rūpesčio dėka Maskvos Manieže 2009 m.  surengtoje miesto parodoje buvo ir karaimiška ekspozicija. Už šios parodos organizavimą Tamara Babadžan buvo  apdovanota specialia Maskvos tautybių namų  premija. O apskritai ji turėjo 11 vyriausybinių apdovanojimų.

Sužinojusi apie Tamaros Babadžan mirtį,   liūdėdama prisiminiau  šią gyvą, nepaprastai energingą ir visada dėmesingą moterį,  jos pastangas pranešti pasauliui apie savo mažą tautą ir jos istoriją. Tai ji Rusijos mokslų akademijos Etnologijos ir antropologijos instituto serijoje „Tautos ir kultūros“ 1993 m. išleido brolio Boriso parengtą minėtą biografijų žodyną, iki tol niekur nespausdintą. Sužinojusi, kad Rusijos Mokslų akademijos Sociologijos institutas ruošiasi leisti knygą apie religijos vaidmenį etniškumo išsaugojimui, 2000 m. ji paprašė manęs parašyti straipsnį apie karaimų religijos vaidmenį tautiškumo išsaugojimui. Parašiau. Knygos leidimas užtruko gana ilgai, bet Tamara Babadžan nuolat informuodavo  laiškais, kaip vyksta darbas, klausė, ar gali taisyti mano rusų kalbą. Ir pagaliau 2007 m. atsiuntė knygą „Вера. Этнос. Нация. Религиозный компонент этнического сознания“ („Tikėjimas. Etnosas. Nacija. Religinis etninės sąmonės komponentas“). Kartu su knyga atėjo ir laiškas, rašytas 2007 m.  birželio 23 d., t.y. kitą dieną po 90-ojo Tamaros Babadžan gimtadienio.

Šiame laiške, parašytame gražia taisyklinga rašysena, ji ne tik smulkiai rašo apie tai, kaip šventė jubiliejų, aprašo knygos atsiuntimo į Lietuvą peripetijas, bet ir prisimena savo kelionę į Panevėžį 1946 m., kur tuo metu lankė savo giminaičius Grigulevičius,  ir į Vilnių, kur susitiko su vyriausiuoju dvasininku ir pasaulietiniu vadovu Hadži  Seraja Chan Šapšalu bei susipažino Trakuose su kitais savo giminaičiais. Vėliau ji ne kartą lankėsi Trakuose ir Vilniuje, o šiame laiške mini Elžbietą Bezekavičienę, su kuria susirašinėjo ir džiaugėsi gaunanti iš jos daug informacijos apie įvykius Lietuvoje. Tamara nuolat domėjosi viskuo, kas vyksta pas mus ir kitose karaimų bendruomenėse. Jos visuomeninis aktyvumas stebino visus – ir tuos, kurie ją seniai pažįsta, ir tuos, kurie susipažino ką tik. Iki pat paskutiniųjų akimirkų ji turėjo puikią atmintį, labai sklandžiai reiškė savo mintis ir nuolat rūpinosi visais. Rūpintojėlio epitetą, matyt, galima taikyti ne tik jos broliui, bet ir jai pačiai.

Esant Tamarai gyvai buvo ramu, kad Maskvoje yra toks gyvybingas  karaimikos centras. Tikėkimės, kad motinos darbus tęs sūnus, anūkai ir proanūkiai, o mes dar ilgai prisiminsime šiltą ir mielą Tamaros Saadjevnos šypseną.

Dr. Halina KOBECKAITĖ


Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *